Romualdas ČAPROCKIS

Nuostabiame Trakų ežerų ir pilių krašte nuo seno gyvena viena iš Lietuvos tiurkų tautelių – karaimai. Per ilgus metus gyvendami šalia kitų Lietuvos tautų jie dalijosi vargais ir džiaugsmais, ilgainiui kultūriškai supanašėjo su vietiniais. Išlikusi sena tiurkų kalba visiškai kitoje kalbinėje aplinkoje, lyg inkliuzas gintare, stebina tyrinėtojus…

Maža tauta žinoma ir savo patiekalais – mėsa įdarytais pyragėliais kybyn ir stipriu gėrimu krupniku, kurių gaminimo tradicijos išsaugotos iki šių dienų. Karaimų bendruomenė Lietuvoje nebuvo gausi, o laikas padarė savo – šiandien jų likę tik apie 230, dauguma gyvena Vilniuje, Trakuose, keletas šeimų Panevėžyje, viena šeima Kaune. Nedaug likę ir gebančių kalbėti savo gimtąja kalba.

Per karines kampanijas prieš Aukso ordą apie 1397 m. Vytautas atkėlė totorius ir karaimus į Lietuvą. Iš pradžių Trakuose, šalia ežerų tarp dviejų valdovo pilių, buvo įkurdintos 383 karaimų šeimos. Kiek vėliau, matyt, gynybiniais sumetimais karaimai buvo apgyvendinti ir šiaurinėse LDK pasienio gyvenvietėse – Saločiuose, Krinčine, Biržuose, Pasvalyje, Pušalote, Upytėje. Kai kuriose gyvenvietėse karaimai saugojo pilis. Istorija byloja, kad Lietuvoje buvę du vietovardžiai panašiais pavadinimais – Žemaičių Naumiestis, iki šiol esantis Lietuvos žemėlapyje, ir Karaimų Naumiestis. Pastarasis, buvęs netoli Panevėžio, pavirto Naujamiesčiu. Iš senojo gyvenvietės pavadinimo galima spėti, kad daugumą jos gyventojų sudarė karaimai. Naujamiestyje dar iki šiandien gyvena kelios karaimų šeimos, netoli miestelio driekiasi vienos seniausių karaimų kapinaičių.

1441 m. Lietuvos valdovas Kazimieras Jogailaitis Trakų miesto karaimams suteikė  Magdeburgo teisę, garantavusią jų bendruomenei savivaldą.

Dėl sociocialinių, ekonominių ir politinių pokyčių, Lietuvai atsidūrus carinės Rusijos imperijoje, karaimai ėmė keltis ir į kitus miestus – Panevėžį, Vilnių, Kauną, vėliau ir į Varšuvą.

Dar vėliau, tarpukariu, karaimai išgyveno skausmingą išskyrimą, bendruomenės atsirado dviejų valstybių teritorijose.

Istorijos sukūryje karaimams visada buvo ypač svarbūs tikėjimas ir kalba.

Religija

Karaimų religija – karaizmas – yra grynasis Senojo Testamento tikėjimas, grįstas vien tik Biblijos tiesomis, nepripažįstantis jokių papildomų komentarų. Šis tikėjimas susifomavo VIII a. Mezopotamijoje (Irakas). Visos tikrosios karaizmo tiesos glūdi tik Senajame Testamente ir kiekvienas tikintis karaimas turi teisę pats savarankiškai tekste ieškoti tų tiesų. Religijos pavadinimas yra kilęs iš veiksmažodžio kara ir arabų bei hebrajų kalbose reiškia Šventojo Rašto skaitymą (plg. Koranas).

Meldžiasi karaimai šventovėse – kenesose. Kaip ir daugelyje Rytų kultūrų, jose altorius yra pietų pusėje, vyrai ir moterys meldžiasi atskirai, maldos namų viduje privalu dėvėti galvos apdangalą. Lietuvoje yra išlikusios tik dvi kenesos – seniausia Trakuose, rekonstruota XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Pirmoji kenesa buvo pastatyta čia dar XV a. Kita, naujausia, Vilniaus kenesa buvo pradėta statyti 1911 m., bet užbaigta tik 1923 m. Sovietmečiu Viniaus kenesa buvo uždaryta ir karaimų benduomenei liko tik viena šventykla Trakuose.

Paprastai šalia kenesų būdavo bendruomenės namai, kur vykdavo įvairiausi religiniai ir švietiejiški bendruomenės renginiai. Tokie namai po užtrukusios rekonstrukcijos prieš kelerius metus vėl atvėrė duris Trakuose.

Kalba ir tautinė savimonė

Kiekvienai tautai kalba yra svarbus ir neatsiejamas savimonės elementas. Karaimai Lietuvoje save suvokia kaip vieną iš tiurkų tautų. Pagal mokslinę kalbų klasifikaciją karaimų kalba kartu su kitomis artimomis jai kalbomis priklauso Vakarų kipčiakų grupės kalboms. Tarp šiuolaikinių gyvųjų tos grupės kalbų karačiajų-balkarų bei kumykų kalbos fonetika ir leksika yra nepaprastai artimos Lietuvos karaimų kalbai. Tarp jau mirusių kalbų artimiausia yra Codex Cumanicus, arba kumanų poloviečių kalba, išlikusi tik fragmentiniuose rašytiniuose šaltiniuose. Karaimų kalba vartojama daugiau buityje, taip pat liturgijoje maldose. Būtent tas faktas, kad karaimai liturgijoje vartojo gimtąją kalbą, lėmė tos kalbos tęstinumą. Kadangi nebuvo bendrinės literatūrinės karaimų kalbos, istoriškai susiformavo trys kalbos dialektai – Trakų, Haličo-Lucko (Vakarų Ukraina) ir Krymo. Lietuvos karaimai su Lucko karaimais galėdavo nesunkiai susišnekėti, bet Krymo dialektas labai skyrėsi ir su to dialekto atstovais susišnekėti buvo sunku. Istoriškai karaimų kalbai užrašyti buvo taikomos įvairios rašto sistemos – hebrajų, arabų, kirilica bei lotynų raidės. Šiuo metu Lietuvoje išleista literatūra karaimų kalba remiasi lietuviška abėcėle su nedideliais papildymais.

Kaip ir kitoms tiurkų kalboms, karaimų kalbai būdinga agliutinacija: prie nekintamo žodžio kamieno, kuris turi gramatinę reikšmę, pridedami darybiniai ir kaitybiniai afiksai, pvz.: kol – ranka, kol-lar – rankos, kol-lar-ym – mano rankos, kol-lar-ym-dan – iš/nuo mano rankų ir t. t. Fonetinei karaimų kalbos sandarai būdinga balsių harmonija. Kirtis karaimų kalboje yra pastovus – kirčiuojamas paskutinis žodžio skiemuo.

Siekiant išlaikyti savo tapatybę ir puosėlėti kalbą, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo organizuojamos sekmadieninės kalbos pamokėlės suaugusiesiems ir vaikams. Upsalos universiteto profesorė Eva Czato jau ne vienerius metus Trakuose organizuoja karaimų kalbos ir kultūros vasaros stovyklą. Visai neseniai profesorė visiems besidomintiems pradėjo dėstyti karaimų kalbą elektroniniu būdu – per internetą.

Kalbos tyrinėjimai

Vienas iš pirmųjų Europoje žinių apie karaimų kalbą XVII a. pateikė vokiečių orientalistas pastorius Johannesas Buxtorfas jaunesnysis. Jis pranešė, kad Kryme karaimai skaito Senąjį Testamentą tiurkų kalba. 1690 m. Upsalos universiteto profesorius Gustavas Peringeris savo ekspedicijos į Lietuvą metu atkreipė dėmesį į karaimų etninį ir kalbinį savitumą. Tačiau plačiau karaimų kalba buvo pradėta tyrinėti XIX a. Rusijos tiurkologijos mokyklos įkūrėjas prof. Wilhelmas Radloffas (Vasilij Radlov) atliko kelias mokslines ekspedicijas į Trakus ir Lucką ir išleido savo garsųjį daugiatomį „Tiurkų tarmių žodyną“. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vokiečių ir vengrų tiurkologai Karolis Foy ir B. Munkacsi taip pat tyrė karaimų kalbą. Rusijos akademikas Vladimiras Gordlevskis tyrinėjo Biblijos vertimą į karaimų kalbą. Labai svarbų indėlį į karaimų kalbos tyrimą įnešė lenkų orientalistas prof. Janas Grzegorzewskis ir Krokuvos universiteto prof. Tadeuszas Kowalskis.

1974 m. Maskvoje išėjo unikalus trikalbis „Karaimų–rusų–lenkų kalbų žodynas“. Jį rengiant dalyvavo tokie garsūs tiurkologai kaip Seraja Šapšalas, N. Baskakovas, A. Zajančkovskis ir A. Dubinskis. Į žodyną buvo įtraukta tiek senosios rašomosios kalbos, tiek šiuolaikinės šnekamosios kalbos leksika visais trim karaimų kalbos dialektais – tai neįkainojama šio žodyno vertė. Karaimų kalbos gramatiką ir sintaksę atskiromis knygomis yra išleidęs tiurkologas K. Musajevas. Šiuo metu kalbą tyrinėja Lenkijos tiurkologai A. Sulimowicz (Varšuva), H. Jankowskis (Poznanė), M. Nemethas (Krokuva) ir Turkijos tiurkologai M. Oneras (Izmiras), O. Kazanas (Stambulas), M. Olmezas (Ankara). Minėtoji Upsalos universiteto profesorė E. Czato yra parengusi keletą projektų apie karaimų kalbą.

Vilniaus universiteto Oientalistikos centras kartu su Upsalos universitetu yra parengę bendrą karaimų kalbos mokymo projektą.

„Spektrum“ Vilniaus universiteto žurnalas

www.bernardinai.lt

Nuotraukose:

1. Senoviniame karaimų herbe pavaizduoti tamgi: sėnėk – dvišakė ietis ir kalkan – skydas, gynybinis bokštas, naudojamos tautinės spalvos: mėlyna – dangaus, balta – gėrio ir geltona – saulės, ugnies spalva. Herbe matyti tradicinių rūbų gazana, kuriuos sudaro galvos apdangalas ir maldos užvalkalas tallet, vaizdas

2. Karaimų maldos namai (kenesa) Vilniuje