Kazimieras Barėnas. www.pavb.lt nuotr.

Ona Striškienė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, www.voruta.lt

Paįstrio seniūnijos, Stanionių kaime tebestovi sodyba, kurioje augo Kazimieras Barauskas, dabar – rašytojas, leidėjas, redaktorius, Kazimieras Barėnas. Jis pats rašė, kad yra gimęs 1907 m. gruodžio 30 d., kai tėvai dar gyveno ne tame vienkiemyje, o pačiame Stanionių kaime. Ten jau buvo gimę vyriausia sesuo Adelė, Veronika, brolis Stanislovas.

Šalia senojo Stanionių kaimo 1911 metais Vincas Barauskas nusipirko 4 dešimtines žemės, išsistatė namus ir išaugino aštuonis vaikus. Dukros – Adele, Veronika, Ona, Grasilda ir sūnūs – Stasys, Kazimieras, Povilas ir Jonas. Graži tėvų Vinco ir Juozapotos Barauskų sodyba, prigludusi prie Stanionių miško kampo, netoliese pravinguriuoja Įstras. Ant gyvenamojo namo Paįstrio kraštiečiai 1987 metais pridėjo medinę lentą, liudijančią apie K. Bartausko-Barėno gimimą. Paūgėjusiam Kaziukui teko ketverius ar penkerius metus tame miške ganyti. Brolis Povilas jį apibūdino, buvus labai darbštų. Net ganydamas sugebėdavo per dieną nusipinti krepšelį ir jį pririnkti uogų. Vyžas nusipinti jam buvo paprasta, nes to buvo tėvas pamokęs.

Mokyklos Barauskų vaikai nelankė, žiemos metu atsiveždavo mokytoją vaikų pamokyti. Kazimieras mokėsi gretimame Petrauskynės kaime, (už kokio pusės kilometro) pas J. Stašį. Mokėsi ir  stambaus ūkininko, geraširdžio žmogaus, Sibiro tremtinio Povilo Mikalajūno (Ustronės savininko Povilo Vidugirio žento) namuose Jadvinavos vienkiemyje. Be šių mokslų Kazimierą dar mažą buvo išmokiusi skaityti vyriausia sesuo Adelė. Jis visai šeimai garsiai skaitydavo visą, kas tik būdavo namuose. Kiek prisimindavo K. Barėnas namuose būdavo „Šaltinis“, kalendoriai su pasiskaitymais, keletas knygų, tarp kurių 4 tomai šventųjų gyvenimų, kantyčka (giesmių knyga), maldaknygės. Mini dvi nedideles knygeles, eilėmis sukurtas Žalvarniu pasirašinėjusio kunigo Jurgio Tilvyčio. „Paįstriečiai“ apie Paįstrio bažnyčios statybą ir dirbusiuosius bei „Daujėnai“ – dar ir dabar garsėjančius Sėkminių atlaidais ir Marijos šaltiniu (Šventabala) vadinamu.

Didelis jo knygų mėgimas ir skaitymas paskatino tėvus – kaip nors išleisti mokytis. Pats daug pasirengęs eksternu baigė Panevėžio gimnaziją. 1929 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, Humanitarinių mokslų fakultetą, kurį baigė 1933 m. Lėšų pragyvenimui Kaune nuolat trūko, jau pirmame kurse pradėjo dirbti universiteto administracijoje. Universitete K. Barėnas dirbo iki pat jo uždarymo 1943 m. Uždarius universitetą pradėjo dirbti „Ateities“ dienraštyje. 1944 m. liepos 31 d. pasitraukė į Vakarus.

Gyvendamas Vokietijos DP stovyklose bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, dalyvavo lietuvių bendruomenės gyvenime. Nuo 1947 m. iki mirties K. Barėnas gyveno Didžiojoje Britanijoje, Londone. Įsikūrus Lietuvių rašytojų draugijos skyriui šioje šalyje tapo aktyviu jos nariu. Apie 1949 m. Mančesteryje rašytojas buvo įkūręs trumpai veikusią leidyklą „Pradalgė“, kuri išleido tris lietuviškas knygas. Dirbdamas tekstilės fabrike prie staklių, ant siūlų etikečių kitos pusės užsirašydavo atskirus sakinius, kurie tapo novelių dalimi.

Pirmoji K. Barėno novelių knyga „Giedra visad grįžta“ pasirodė 1953 m. Personažai –paprasti, kasdienybės žmonės su savo silpnybėmis ir dorybėmis, ieškantis geriausio sprendimo, randantis kompromisą su savimi ir aplinka. Novelių romane „Dvidešimt viena Veronika“ parodytas lietuvės gyvenimas išeivijoje, kasdieniai jos rūpesčiai ir vienatvės išgyvenimui supinti su praeities prisiminimais. Rašytojo romanų trilogija „Tūboto gaidžio metai“ (1969), „Beragio ožio metai“ (1982), „Meškos maurojimo metai“ (1990) apima maždaug septyniasdešimties metų giminės gyvenimą, autorius nuosekliai kuria jų charakterius.

Nuo 1957 m. iki 1973 m. K. Barėnas vadovavo „Nidos“ knygų leidimo klubui – leidyklai, kuri buvo įkurta ir veikė Londone. Ši leidykla išleido daugiau nei kelis šimtus literatūros klasikos, atsiminimų, išeivijos rašytojų knygų. Nuo 1964 m. „Nidos“ knygų klubas pradeda leisti literatūros metraščius „Pradalgė“ iki 1980 m. Išėjo 10 numerių. Žurnalo sumanytojas ir redaktorius buvo K. Barėnas. Šalia leidybinio darbo ir literatūrinės kūrybos K. Barėnas kelis dešimtmečius redagavo Didžiosios Britanijos lietuvių laikraštį „Europos lietuvis“.  Didelės buvo jo ir žmonos Marijos pastangos telkti ir burti Britanijos lietuvius, garsinti jų darbus.

Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties, rašytojo devyniasdešimtmečio proga 1997 m. už nuopelnus Lietuvai pagerbtas valstybiniu apdovanojimu – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.

K. Barėno šeima sukaupė turtingą biblioteką ir archyvą. Pirmoji knygų ir periodinių leidinių siunta (1661 egz.) į Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką atkeliavo 1995-iais, antroji (1691 egz.) – 2000-ais. Vėliau daug knygų ir K. Barėno asmeninių daiktų persiųsta į Panevėžį.

Rašytojas sakydavo, kad, sulaukęs garbaus amžiaus, jau nebesiims jokios atsakingos veiklos, tačiau prisireikus, 2000 m. vėl ėmėsi redaguoti naują mėnraštį Britanijos lietuvių balsas. Iki gilios senatvės išlaikęs šviesų protą ir puikią atmintį, K. Barėnas vis rašė. Prieš penkiolika metų mirė 2006 m. kovo 17 d. Londone, ten palaidotas.

Brolis Stanislovas emigravo, nes tarnavo pasienyje. Kai po daugelio nežinios metų galėjo parašyti apie savo šeimą, gyveno Kanadoje. Du broliai Povilas ir Jonas visą amžių gyveno, šeimas išaugino gimtame Stanionių kaime. Juos abu teko pažinti, buvo ilgaamžiai. Savo taktu, tvarkingumu truputį skirdavosi iš kitų apylinkės vyrų. Su jauniausia Povilo Barausko dukra Birute teko mokytis vienoje klasėje nuo penktos iki vienuoliktos, kol baigėme vidurinę Panevėžyje. Su dukra Vitalija visada pasikalbėdavome, kai tik susitikdavome ir dabar pasiskambiname, susitinkame Paįstrio miestelyje arba kapinėse. Vitalija palaikydavo ryšį su dėde Kazimieru, susiskambindavo, jam siųsdavo laiškus. Dabar jau mirusi ir Kazimiero žmona Marija. Paįstrio kapinėse palaidoti seneliai, tėvai, broliai Jonas ir Povilas Barauskai, jų žmonos.