Pajūris. Asociatyvi Povilo Virvičiaus nuotr.

Vida Mišeikytė-Juknelienė, Elektrėnai, www.voruta.lt

Kasmet protėvių žemės, ten gyvenusių ir dabar esančių giminaičių ilgesio vedama, važiuoju prie Baltijos jūros, į buvusias baltų genčių vietas: kuršių, žemaičių ir skalvių. Viskas ten man sava, artima ir miela. Gargždai – mano mamos Justinos Sudmontaitės-Mišeikienės gimtinė, Vėžaičiuose – gimęs tėvas Konstantinas Mišeikis, o namas, kuriame išvydau pasaulį aš – Sauguose.

    Gargžduose, Plungėje, Klaipėdos apskrityje gyvena Mišeikių giminės palikuonys. Vienų asmenvardžiai ženklina Mišeikių giminės tęstinumą, kitų pakitę, tačiau turintys artimus giminystės ryšius. Vieni iš jų – Mažonai ir Mažeikiai. Ne tik pabūti prie jūros, aplankyti artimuosius, paklausyti jų pasakojimų, atsiminimų ir nusilenkti jau išėjusiems amžinojo poilsio yra mano tikslas. Įvairūs informacijos šaltiniai, knygos ir kiti leidiniai suteikia galimybę sužinoti daugiau apie Lietuvos istorijos praeitį. Šiuo metu domiuosi asmenvardžio Mišeikis pagrindu pavadintomis vietovėmis. Todėl šiame straipsnyje ir dalinuosi tuo, ką jau pavyko sužinoti.

    Lietuviškų pavardžių žodyne nurodytos Lietuvoje esančios vietovės, kuriose daugiausia paplitęs asmenvardis Mišeikis. Tai – Alsėdžiai, Batakiai, Endrijavas, Gargždai, Jurbarkas, Kaunas, Kretinga, Laukuva, Mosėdis, Nemakščiai, Pagėgiai, Rietavas, Skuodas, Skaudvilė, Salantai, Svėdasai, Tauragė, Tverai, Vainutas, Veiviržėnai. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, jog šios vietovės yra buvusių kuršių, žemaičių ir skalvių genčių teritorijose. Tad verta trumpai prisiminti ne tik apie juos, bet ir apie kitų baltų genčių  susidarymą.

    Lietuvoje pirmieji žmonės apsigyveno maždaug X tūkstantmetyje pr. Kr., paleolite, kai atšilo klimatas ir ledynai pasitraukė iš Lietuvos teritorijos į Skandinaviją. Nuo tada prasideda mūsų krašto istorija, besitęsianti maždaug 12 000 metų. Apie 2500 m. pr. Kr. taikus gyvenimas rytinėje Baltijos pakrantėje baigėsi. Į medžiotojų ir žvejų gyvenamuosius plotus ėmė skverbtis ateiviai iš pietų. Per kelis šimtmečius, maždaug 2000 m. pr. Kr., mūsų protėviai tapo baltais. Baltų vardą (nuo Baltijos jūros) kaip mokslinį terminą 1845 m. pateikė vokiečių kalbininkas G. H. F. Nesselmannas. K. Jaunius, kurį laiką ir K. Būga – baltus vadino aisčiais. Šis vardas lietuvių kalbininkų, istorikų darbuose išliko iki XX a. 4 dešimtmečio vidurio. V–VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys: lietuviai, latviai, prūsai, jotvingiai, kuršiai, skalviai, žemaičiai, narduviai, galindai, žiemgaliai, latgaliai, sėliai.

    Kuršiai

Tai Baltijos pakrantėje įsikūrusi vakarų baltų gentis, anksčiausiai iš kitų, gyvenusių Lietuvos teritorijoje, minima rašytiniuose šaltiniuose. Žemės ir vandenų vardai padėjo mokslininkams nustatyti kuršių genties apgyvendintą teritoriją. Pietinė riba – nuo Kuršių marių link Plungės ir Telšių, rytinė ir šiaurinė – Ventos upe, o vakarinė – Baltijos jūros pakrante. Kartu su prūsais jie valdė gintaro prekybą su Romos imperija, buvo drąsūs jūrininkai ir vikingų konkurentai Baltijos jūroje. XIII a. pradžioje patys puolami kalavijuočių, vis dar sugebėdavo nusiaubti švedų ir danų valdas. Anot istoriko, etnologo Liberto Klimkos, danai maldoje kuršius baimingai minėdavę: – Dieve, saugok mus nuo kuršių. Tačiau kuršiai su Baltijos šalių gyventojais ne tik kovojo, bet ir kuo gražiausiai prekiavo. Archeologai kuršių genties palaidojimuose randa turtingas įkapes: didelių lankinių segių, sidabro papuošalų, kai kurie iš jų inkrustuoti mėlynos emalės akutėmis. Jie pažinojo gintaringą Baltijos pajūrį, laivų statybos meną, žvejų gyvenimo būdą, sukūrė jūrų mitologiją. Kuršių laivybinė patirtis, besiformuojančios visuomenės struktūros, miestų užuomazgos byloja, kad čia galėjo prasikalti netgi valstybingumo daigai. Kuršių valdovas Lamikis buvo pasirengęs ir krašto krikštui. Jis 1230 m., anksčiau nei Lietuvos valdovas Mindaugas, su popiežiaus Grigaliaus IX vicelegatu buvo dėl to sutaręs. Gal Kuršas tikrai būtų tapęs jūrine galybe, jeigu ne dvi istorinės aplinkybės: pirmoji – prie Baltijos krantų įsikūrę kryžiuočiai, antroji – žemaičių ekspansija į teritoriją XV a. pradžioje, pasiekusi pakrantę ties Šventąja ir Palanga. Tai nebuvo kokia nors agresija. Tikėtina, kad giminiškos gentys jungėsi vedybų ir sutarčių būdu. Tais laikais teritorija buvo apgyvendinta retai, o genčių ribose plytėjo ir visai tuščios dykros. Kuršių žemių konfederacija formavosi XIII a. pradžioje, bet galutinai susidaryti nespėjo dėl nuolatinių skandinavų antpuolių. 1225–1230 m. Kuršių žemes nukariavo vokiečiai. Jų kalba išnyko XVI amžiuje. Kalbininkai ilgą laiką netgi abejojo dėl jos baltiškos kilmės. Garsus latvių mokslininkas Janis Endzelynas 1912 m. paskelbė darbą  „Apie kuršių tautybę ir kilmę“. Jo išvada tokia: …Kuršiai – baltų gentis, kalbėjusi pereinamuoju tarp latvių ir lietuvių dialektu. Tą patvirtino ir mūsų kalbininko Kazimiero Būgos tyrinėjimai.

    Mokslininkė Dalia Kiseliūnaitė knygoje „Klaipėdos krašto toponimai“  rašo, jog kalbėdami apie Klaipėdos krašto vietovardžių istoriją, visada minime baltų gentį kuršius, kurie laikytini ankstyviausių šio krašto vardų kūrėjais. Pirmieji kuršių vietovardžiai minimi IX a. švedų kronikose. Klaipėdos krašto vietovardžiai ypatingi dar ir tuo, kad jie susiję ne su šiaip asmenvardžiu, o jau XVI a. atsiradusių pavardžių, t. y. šeimos asmenvardžių atsiradimu. Krašto administravimui buvo svarbu susieti paveldėjimo teisę su žemės nuosavybe, kitaip tariant, žemės sklypą reikėjo juridiškai susieti su savininku, tokiu būdu asmenvardžiui pereinant į vietovardį. Nuo XVIII a. kaimų vardai užrašomi remiantis vokiečių kalbos tradicija, dažniausiai – daugiskaitos forma, pridedant galūnę – en.

Mižeikiai, Mišeikiai (vok. Misseiken, Miszeiken)

    Mažosios Lietuvos enciklopedijos duomenimis, Mišeikiai – kaimas, dvaras ir seniūnija Klaipėdos apskrityje ir parapijoje, Budelkiemio valsčiuje, 9 km į pietryčius nuo Klaipėdos, 5 km į šiaurės rytus nuo Budelkiemio, Smeltalės upės pakrantėse. Mišeikių senovę liudija ankstyvojo geležies amžiaus pilkapiai. Kaimas kūrėsi prie senojo vieškelio Klaipėda – Dovilai XVIII a. Smeltalės dešiniajame krante buvo Mišeikių sodyba, o kairiajame – karčema. 1755 m. – įkurtas kilmingas dvaras. 1785–18 75 m. Mižeikiai – Mišeikiai minimas kaip kulminis dvaras su vėjo malūnu. Jame buvo 120  gyventojų, 14 sodybų. Kalbėta lietuviškai ir vokiškai. Senąjį vieškelį pakeitė tiesesnis plentas, ties Mišeikiais per upelį pastatytas tiltas. XX a. pradžioje dvaras (su Šilupių palivarku) valdė 580 ha žemės. 1906 metais pro Mišeikius nutiestas siaurasis geležinkelis Klaipėda – Dovilai su stotele – Mišeikiai. XX a. pradžioje paupyje, šiauriau plento buvo dvaro sodyba su įvairaus dydžio statiniais. Kairiajame upės krante veikė kalvė. Geležinkelis ėjo Smeltalės slėniu, ties Mišeikiais kirsdamas plentą. 1,5 km į pietus buvo Šilupių palivarko sodyba upės kairiajame krante. Mišeikių žemėse dar buvo keli nedideli vienkiemiai, o į vakarus nuo dvaro sodybos, paplentėje, Mišeikių kalnas (36,8 m aukščio), kur augo tūkstantmetis ąžuolas. Greta – didelis akmuo (3x4x2 m) su kalimo žymėmis. Šiauriau dvaro sodybos – didelis pušynas. Mišeikių seniūnijoje (su Jakais, Lūžiais ir Šilupiais) 1941 m.  buvo 293 gyventojai. Sovietmečiu vietovė labai pakeista. Mišeikių pilkapynas yra rytinėje kelio Nr. 141 pusėje, Mišeikių miško šiaurės vakarinėje dalyje, Smeltalės upės pakrantėje. Klaipėdos rajono bendrajame plane yra pažymėtas šis pilkapynas (reg. Nr. 24262), apie 5 071,0 m. nuo kelio Nr. 141 rytų kryptimi. Apie tai įrašyta žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaitoje (Klaipėda 2010 m.), taip pat Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektų registre.

    Sekančios šio vietovardžio paieškos vedė į  trijų gretimų istorinių  regionų – Žemaitijos, Skalvos bei Panemunės praeitį. Žemaičių gyvenamasis plotas, pradedant Virvytės, Minijos ir Ventos aukštupiuose, ribojasi su Kuršių gentimis, šiaurėje su žiemgaliais, nuo Nemuno juos skyrė skalvių gentys.  Po Žalgirio mūšio (1410–07–15) Žemaitija iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos buvo perduota Lietuvai. Galutinai jai atiteko tik 1422 m. Melno sutartimi. Po įvairiausių įvykių, teisminių – administracinių reformų, paskutinį kartą visos regiono istorinės ribos Žemaitijos kunigaikštija oficialiai buvo pavadintos 1918 m. Lietuvos Respublikos vyriausybės Versalio taikos konferencijos  vadovams įteiktame žemėlapyje.

    Siekiant išsaugoti senuosiuose gyvenviečių, kaimų bei vienkiemių pavadinimuose glūdinčią etnologinę, lingvistinę, istorinę, kultūrinę ir kitą svarbią informaciją, saugotiną kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalį, 2019-uosius LR Seimas paskelbė Vietovardžių metais. Mokslininkė Dalia Kiseliūnaitė pažymi, kad vietovardžių išsaugojimas ir populiarinimas – tai sąmoningumo, kultūros ir civilizacijos požymis. Anot akad. prof. dr. G. Blažienės, vietovardžiai yra seniausi mūsų istorijos liudininkai. Jei pažvelgtume į Prūsijos vietovardžius, matytume, kad net ir kryžiuočių ordino dokumentuose išlikę lietuviški bei prūsiški vardai leidžia atsekti mūsų protėvių gyvenimo būdą.

    Šios išsakytos mintys man buvo lyg paraginimas pasidomėti ir daugiau sužinoti apie vietovardžius – Mišeikiai. Buvau maloniai nustebinta, kai radau jų keletą, dar neištrintų iš Lietuvos žemėlapio.

Žemaitijos šiaurinėje dalyje – Mišeikis – upė Mažeikių apylinkės ir Viekšnių seniūnijose, Ventos dešinysis intakas. Ilgis apie 8,5 km. Išteka iš Rekečių kaimo apylinkių. Teka į pietvakarius, paskui į pietus, kerta Mažeikių – Šiaulių plentą, daro vingį vėl į pietvakarius ir, pasukęs į pietus, Milių kaime įteka į Ventą. Iki Mažeikių – Šiaulių plento teka kanalu, iki Ventos – natūralia vaga. Taip pat kerta Mažeikių – Viekšnių vieškelį. Žemupyje užtvenktas ir susidaręs didokas Milių tvenkinys. Mažeikių krašto enciklopedijoje nurodoma, kad upelio pavadinimas paminėtas 1857–1858 m. sudarytuose Viekšnių dvaro žemėlapiuose. Pavadinimas kilęs iš asmenvardžio Mišeikis.

    Mišeikiai – kaimas Šiaulių apskrityje, Pakruojo rajono savivaldybėje, 11 km nuo Pakruojo, Pašvintinio seniūnijoje.

    Mišeikiai – bajorkaimis Šiaulių apskrityje, Šiaulių rajono savivaldybėje, Meškuičių seniūnijoje, Gervėnų miško rytiniame pakraštyje. Pirmieji duomenys apie kaimą nuo 1791 m.

    Mišeikiai – kaimas Joniškio savivaldybėje, Saugėlaukio seniūnijoje, 3 km nuo Bučiūnų. Išsamiau – Vytauto Vencevičiaus knygoje “Juos Mūša viliojo: Mišeikiai, Pociūnai ir jų apylinkės XVIII–XXI a“.

    Mišeikiai – kaimas Tauragės rajono savivaldybėje, Mažonų seniūnijoje, Batakių miško pakraštyje, 10 km į šiaurės rytus nuo Tauragės, abipus Agluonos upelio. Keliaujant nuo Kryžkalnio A12 keliu, ties Antegluoniais pasukus į dešinę keliu link Luomių, yra kelio nuoroda – Mišeikiai, Devynakiai. Nuo Antegluonio, kairėje kelio A12 pusėje už 4 km – Batakiai. Šio vietovardžio lietuviška forma – Batakiai prie Aukaimio. 1285 m., prasidėjus vokiečių ordino nuolatiniams Karšuvos žemės puolimams, Aukaimio pilis ir jos apylinkės buvo pasipriešinimo kovų arena. Išskirtinas žemaičių didžiūnas Mažonas, telkęs karius į kovą prieš vokiečių ordino antpuolius. Jis kelis kartus minimas 1311–1314 m. istoriniuose dokumentuose. Kur buvo šio didžiūno valdos, istoriko A. Nikžentaičio nuomone, sako Mažonų gyvenvietės (Tauragės rajone) pavadinimas. Mažonai – asmenvardinės kilmės vietovardis.

    Istorikas Rimvydas Petrauskas pateikia duomenis apie Žemaitijos bajorus 1390–1413 m. Jų tarpe – Petras Mišeikis ( Misscheyke, Petrus dictus Myszeyco ) (Kražiai) (Tresslerbuch.S.533 – …m. kovą su  Žemaitijos vaito kumpan Tomu von Possick lankėsi ordino krašte, kur gavo dovanų, liudijo 1413 m. byloje dėl Žemaitijos sienų – Lites acres gestae, 2.p. 147)

    Vietovardžiai yra kur kas daugiau nei tik pavadinimai, todėl jų išsaugojimas – didelės svarbos klausimas. LKI, kartu su Valstybine lietuvių kalbos komisija baigė vykdyti Kalbos komisijos remtą reikšmingą projektą „Mažeikių, Telšių, Kretingos, Tauragės apskričių tarpukario Lietuvos žemės vardyno anketų skaitmeninimas, sklaida ir anketose pateiktų duomenų moksliniai tyrimai“. Projekto vadovė, žymi kalbininkė akad. prof. dr. Grasilda Blažienė teigia, kad jo metu buvo išsaugota ir visuomenei prieinama unikali istorinė medžiaga, leidžianti giliau pažinti Lietuvos vietovardžių istoriją ir raidą. Dabar ši medžiaga yra saugoma LKI, specialiose archyvų saugyklose. Svarbiausia visa tai yra prieinama plačiajai visuomenei ir mokslininkams.

    Dabar, kai žingsniai trumpesni, o pečius labiau slegia metų našta negu turistinė kuprinė, su dideliu susidomėjimu skaitau dr. doc. Vytenio Almonaičio, dr. doc. Junonos Almonaitienės ir kitų autorių išleistas knygas, istoriniais dokumentais, archeologiniais tyrinėjimais pagrįstus leidinius. Esu visiems dėkinga už galimybę vėl pabūti Vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje, buvusiose skalvių  žemėse. Jūsų dėka turiu galimybę pažinti Lietuvos istoriją iš naujo.

Šaltiniai ir literatūra

https://ekalba.lt Lietuviškų pavardžių žodynas (1t.1985, 2t 1989) pavardžių paplitimas, dažnumas, galima kilmė.

https:// lt.wikipedija Baltai

https://lt. wikipedija.org /wiki/ Kuršas

https://www.lrt.lt Libertas Klimka Apie garsingą kuršių gentį – LRT

https://lki.lt/ naujiena-dalios-kiseliūnaitės-knyga-klaipėdos-krašto-toponimai-istorinis-ir-etimologinis-registras/

https://www.mle.lt/straipsniai/ klaipėdos- krašto-dvarai

https://www.mle.lt>straipsnis>mizeikiai

https://www.mle.lt/straipsniai/mizeikių-pilkapynas

https://commons.wikimedia.org/wiki/File Mišeikių_II_ pilkapis 2013, JPG

https://ve.lt./naujienos/ seniausi-vietovardžiai-pasmerkti-išnykti? 2019-10-04 Jurga Petronytė

https://www.lituanistika.lt/content/80661 Vytautas Vencevičius Juos Mūša viliojo: Mišeikiai, Pociūnai ir jų apylinkės XVIII -XXI a.

https://www.delfi.lt/lietuviškų-vietovardžių-paslaptys parengė VLKK Mantas Jokubauskas

https://e-seimas.lrs.lt Dėl Vietovardžių metų minėjimo 2019 metais plano patvirtinimo

https://istorija-žemaitija.blogspot.com/2009/07/ zemaitijos-bajorai-1390-1413-m.html Rimvydas Petrauskas

Vytenis Almonaitis. Pagėgių vietovardis rašytiniuose šaltiniuose.Pirmieji paminėjimai.Vytauto Didžiojo Univetsitetas Kaunas 2005

Vytenis Almonaitis Vakarų Lietuva XIII – XV amžiuje Praeitis ir paveldas Keliautojo žinynas 2020

Vytenis Almonaitis Karšuvos žemė XIII – XIV amžiuje Praeitis ir paveldas