Pagrindinis puslapis Lietuva Povilas Sigitas Krivickas. Pravertė būti lietuviu

Povilas Sigitas Krivickas. Pravertė būti lietuviu

Povilas Sigitas Krivickas. Pravertė būti lietuviu

John F. Kennedy International Airport nuotr.

Povilas Sigitas Krivickas, www.voruta.lt

Neretai tik šypseną kelia Lietuvos ankstesnės valdžios atkaklios ir įnirtingos, o kartais keistokos pastangos vien draudimais apriboti alkoholio vartojimą. Visgi joms tikriausiai būtų pritaręs mūsų kalbos puoselėtojas  Jonas Jablonskis, pateikęs kaip gramatikos pavyzdį „alus gerti sveika“, bet paprašęs atnešti pieno. Apie šį sveikiausią visų laikų gėrimą teko išgirsti gana įdomiomis aplinkybėmis.

      Kiekviena viešnagė turi du ją įrėminančius atskaitos taškus: išvykimą ir sugrįžimą. Tą kartą tarp jų nusidriekė lygiai trys mėnesiai, kiek leido svečio viza. Per 90 dienų teko atidžiau patyrinėti JAV kredito unijų veiklą, lankytis trijuose universitetuose, bendrauti su keliomis dešimtimis įvairaus amžiaus ir skirtingų profesijų amerikiečių Niujorke, Vašingtone, Čikagoje, Fikladelfijoje, Floridoje. Dariau daug dokumentų kserokso kopijų, spaudos iškarpų, įsigijau ar gavau dovanų kelis tuzinus knygų. Taigi vien popieriaus man prisirinko netoli lietuviško centnerio (50 kg). Žinojau, kad į lėktuvo  bagažą galima atiduoti du stambius „gabalus“, neturinčius viršyti 80 svarų  (apie 36 kg) bendro svorio. Dar vieną mažesnį „gabaliuką“ buvo galima pasiimti su savim.

      Kad ir kaip stengiausi kuo kiečiau supakuoti, man išėjo keturi didoki ir sunkūs „gabalai“. Tačiau su kuo iš gautų dovanų aš galėjau skirtis? Kas bus, tas bus, apsisprendžiau pasiimti viską, nors ir tektų gerokai primokėti už viršsvorį iš kuklių pajamų, tekusių svečiui.

      … Palengvėle slenka eilutė keleivių, registruojamų į skrydį Niujorkas-Ciurichas. Iš pastarojo  ketinau siektis į Vilnių. Paeiliui perstumdamas savo mantą, priartėju prie baro, už kurio sėdi šviesiaplaukė šveicarų aviakompanijos „Swissair“ registratorė. Ištiesiu bilietą, į kurį įdėmiai pažvelgusi, tarnautoja garsiai klausia: „Tai jūs tikrai iš Ciuricho toliau skrisite į Vilnių?“ Prisipažinsiu, mane kiek sutrikdė tas pabrėžtinai ištartas „tikrai“, bet stengiausi ramiai atsakyti: „Taip, miss, aš toliau tikrai skrisiu į Vilnių.“ – „Ar galėčiau pažiūrėti jūsų pasą?“ – paklausė ji.

      Kas per klausimas, pamaniau, juk aš perivalėjau pateikti pasą kartu su bilietu, bet iš susijaudinimo dėl bagažo viršsvorio to nepadariau. „Atsiprašau, miss, štai jis,“ – ištiesiau dokumentą. Paėmusi mūsų valstybės piliečio knygelę, registratorė ilgokai ją vartė, lyg pamiršusi kitus už manęs eilėje laukusius keleivius. O aš pradėjau nerimauti, ar neišgirsiu kokios priekabės, nors Amerikoje eibių nesijaučiau prikrėtęs. Dar negrąžindama dokumento, tarnautoja sako: „Aš pirmąkart laikau rankose Lietuvos respublikos pasą.“

      Laukiu, kas bus toliau. „Matote, aš esu pusiau lietuvė, – geraširdiškai, nebe valdiškai nusišypso tarnautoja. – Mano abu seneliai iš mamos pusės buvo lietuviai, o ji ištekėjo už kitataučio amerikiečio. Lietuviškai aš nebemoku, bet prisimenu dažnai ir griežtai mamos man sakytus žodžius: Gerk pieną!“

       Pastarąjį sakinį Marijana (toks tarnautojos vardas) ištarė lietuviškai, ir žodžiai nuaidėjo per visą erdvią Kenedžio tarptautinio oro uosto salę. „Jūsų mama teisi: tai pats sveikiausias pasaulyje gėrimas. Linkiu jums ir toliau jį reguliariai vartoti,“ – įsiteikdamas patariau.

      Šypsena nuo Marijanos veido dingsta, kai ji pamato mane turint ne du leistinus, o net ketvertą didelių bagažo „gabalų“. Ji dar labiau surimtėja, kai svarstyklės parodo mano dvigubai viršytą neapmokamą svorį. Vadinasi, teks gerokai pakratyti piniginę, nelinksmai mąsčiau. Tačiau tuo metu Marijana prie mano bagažo priklijavo ketvertą kvitukų, jų šakneles pritvirtino prie bilieto, o, jį grąžindama, vėl giedrai nusišypsojo: „Bon Voyage!“ („Laimingos kelionės!”) – ir visi keturi mano „gabalai“ be jokio papildomo mokesčio nuslinko transporteriu į lėktuvą.

     Tąkart išties labai pravertė būti lietuviu Kenedžio oro uoste.