Pagrindinis puslapis Kultūra Povilas Sigitas Krivickas. Kamerinė akademija

Povilas Sigitas Krivickas. Kamerinė akademija

Povilas Sigitas Krivickas. Kamerinė akademija

Povilas Sigitas Krivickas, www.voruta.lt

Radijo pjesė. VEIKĖJAI: Pasakotoja, Inteligentas, Vagis, Naujokas, Kunigas, Prižiūrėtojas

 

PASAKOTOJA. Kalėjimo kamera. Dviese. INTELIGENTAS, buvęs dėstytojas, docentas sėdi už per avariją užmuštą žmogų. Antrasis – jaunas, mažamokslis VAGIS.

 

INTELIGENTAS. Girdėjai? Timochą nupylė.

VAGIS. Ar tą mafijozį, kur Lukiškėse tupėjo?

INTELIGENTAS. Tą patį.

VAGIS. O kas ir už ką?

INTELIGENTAS. Matyt, tokie, kaip jis pats. Ko nors nepasidalino – įtakos ar pinigų.

VAGIS. Šitie „berniukai“ nesismulkina – uždūkę nusuks sprandą ir saviškiui.

INTELIGENTAS. Skaitykloj mačiau laikraštį, kur aprašyta, kad tasai taksistas dar sovietų laikais ėmėsi reketo. Išlikusiuose KGB dokumentuose jis minimas, kaip „organizuotos reketininkų grupės“ vadeiva. Kagebistai ėmė juo dar labiau domėtis dėl kito, užsienyje gyvenusio mafijozo darbelių. Anas  ieškojo kanalų narkotikų kontrabandai per Sovietų sąjungos sieną. Tam jis pasitelkė Timochą ir kitus reketininkus. Jie dar rinkdavo duokles ir iš Gariūnų prekiautojų, verslininkų.

VAGIS. Ko gero, įsibrovė į kitų gaujų „ganyklas“ ir nugvelbė navarą.

INTELIGENTAS.  Matyt…  Po devyneto metų buvo paleistas, bet dabar prašom – keturios kulkos.

VAGIS. Ir po viskam…

INTELIGENTAS. O, atrodė, šimtą metų gyvens. Sportuodavo. Į laisvę išėjęs, krosą bėgdavo.

VAGIS. Krosas nuo kulkos – ne apsauga.

INTELIGENTAS. Dabar jau nebeprikelsi.

VAGIS. Net ir su jo babkėm. Nors evangelijoj, kaip praėjusį sekmadienį per mišias koplyčioj kunigas skaitė, kad Kristus tai prisikėlė…

INTELIGENTAS. Vai… Graži žydų liaudies pasakaitė. Ir tu ja tiki?

VAGIS. O kolgi ne? Laiko po trečio teistumo turiu. Evangelijų apie nusidėjėlius pasiklausau.

INTELIGENTAS. Anksčiau reikėjo. Gal būtum į čia nepakliuvęs.

VAGIS. Į čia ar ne į čia – visų laukia šviesi ateitis arba tas pats galas.

INTELIGENTAS. Už labai didelius pinigus galima galą atitolinti.

VAGIS. Kaip??? (net pašoka)

INTELIGENTAS. Aš irgi turiu laiko. Skaitymams.

VAGIS. Na, tai ką? Radot, kaip prailginti gyvenimą?

INTELIGENTAS. Klausyk. Toks laikraštis, į kurį man žmona suvyniojo savo mezgstas kojines, rašo: „Telšiuose šią žiemą šaltis tapo keiksmažodžiu po miestą ištikusios šildymo sistemos avarijos. Tačiau šis gamtos reiškinys žmonėms yra ne tik priešas. Jis tampa viltimi atgimti po nebūties.“

VAGIS. Kažkoks „briedas“… Nuo šalčio tik mirtinai sušalti galima. O čia – atgimti?

INTELIGENTAS. (skaito) „Svajonės  apie amžiną gyvenimą, ar bent jau keliariopai ilgesnį už įprastinį, gyvuoja nuo senų senovės. Mūsų laikais jas mėginama įgyvendinti šiuolaikinėmis technikos priemonėmis. Pirmiausia – šalčiu, tiesiog… užkonservuojant. Tam reikia kriogenizuotis, tai yra, būti užšaldytam pirmomis minutėmis po mirties.“

VAGIS. O-ba… beveik kaip Lukiškėse žiemą būdavo šaldytuvas žemutinėse kamerose.

INTELIGENTAS. Klausykis toliau: „Tada galima tikėtis būti atgaivintam po daugelio metų, kai bus atrastas būdas pagydyti nuo pribaigusios ligos. Tiesa, lygiagrečiai turi būti sukurta ir patikima atšildymo technologija, kurios dar nėra. Nors varlės ir į jas panašūs gyvūnai „kriogenizuojasi“ lede kiekvieną žiemą, tačiau užšaldytų aukštesniųjų žinduolių kol kas neįmanoma atgaivinti.“

VAGIS. Taip ir maniau. Va, ir visas balius. Che-che.

INTELIGENTAS. Nesišaipyk. Tie, kas rengiasi būti užšaldyti, viliasi, kad ateities medicina galės užšaldytus žmones grąžinti į gyvenimą geros sveikatos. Juk dar praėjusio šimtmečio pradžioje nebuvo nei būdo matyti per tolimą atstumą (televizijos), nei dirbtinių smegenų (kompiuterių), nei  skrydžių į kosmosą (aplink Žemę ir net į Mėnulį), nes  tokie dalykai atrodė neįmanomi. Tačiau šiandien tai jau ne stebuklai, ir kodėl mūsų dvidešimt pirmajame amžiuje arba vėliau neturėtų pavykti „prikelti bent vieną senelį iš kapų milžinų“, kaip rašė Maironis?

VAGIS. Tai jis žinojo apie tą kriogenizaciją?

INTELIGENTAS. Kvaileli, jis buvo poetas ir rašė perkeltine prasme.

VAGIS. Perkeltine ar prikeltine – tas pats velnias.

INTELIGENTAS. Klausyk toliau: „Juk nesistebime, kada yra atgaivinamas skendęs ir ilgokai vandenyje išbuvęs žmogus, kai jam atliekamas dirbtinis kvėpavimas ar širdies masažas. Taip yra išgelbėta daugybė skendusių žmonių, kurie jau buvo be gyvybės žymių. Šiandien ligoninėse speciali aparatūra padeda per operacijas ar žymiai ilgesnį laiką užtikrinti širdies, plaučių, inkstų veiklą, kol pacientai vėl gyventi patys be pašalinės pagalbos.“

PASAKOTOJA. Kalėjimo PRIŽIŪRĖTOJAS į kamerą įleidžia KUNIGĄ.

KUNIGAS. Garbė Jėzui Kristui.

VAGIS. Garbė… tegul bus.

KUNIGAS. Kaip laikotės, vyrai?

INTELIGENTAS. Laikomės, o kur dingsi nesilaikęs…

KUNIGAS. Man sakė, už ką jūs abudu čia. Bet Kristus mokė – žmogus visada gali prisikelti iš savo nuodėmės per tikrą atgailą. Juk ir pats Kristus kėlėsi.

VAGIS. Mes čia apie kitokį prisikėlimą kalbėjomės.

KUNIGAS. Apie kokį?

INTELIGENTAS. Apie kriogenizaciją.

KUNIGAS. Girdėjau. Tai technika, kuriama žmogaus, o pats žmogus yra Dievo valioje.

VAGIS. Keista: Dievas leidžia visiems numirti, o paskui – kam leis prisikelti, kam ne.

KUNIGAS. Leis visiems.

INTELIGENTAS. Bet ir per kriogenizaciją galima prisikelti – jokio skirtumo nėra.

KUNIGAS. Tai ar jūs suprantate, kas iš tikrųjų yra mirtis, kai pasišaukia Aukščiausias?

INTELIGENTAS. Suprantam, suprantam, kunigėli. Štai kas protingo žmogaus rašoma: „Tačiau ar tokie (nekvėpuojantys) žmonės yra iš tikrųjų mirę? Ar teisinga, kad asmuo laikomas miręs vien tik nustojus veikti jo smegenims? Praeityje svarbiausias mirties požymis buvo dingęs pulsas ir sustojęs kvėpavimas. Šiandien žmonės atgaivinami ir išgydomi iš tokios būklės, kuri anksčiau atrodydavusi beviltiška. Užtenka prisiminti milijonus žmonių, mirusių nuo tuberkuliozės, plaučių uždegimo ar difterijos. Šiandien dauguma jų būtų išgelbėti“,– teigia amerikietis profesorius Saulas Kentas.

KUNIGAS. Ką nori pasakyti tasai profesorius? Ar galima apskritai išsigelbėti nuo mirties?

INTELIGENTAS. Paklausykite toliau: „Išeina, kad tam tikra dalis žmonių mirusiais paskelbiami dar tada, kai jų kūnai tebėra „darbinės būklės“, o daktarai tiesiog dar nepajėgūs jų sugrąžinti į gyvenimą, nors pacientai ir nėra pasiekę absoliučios nebūties ribos. Pasak Saulo Kento, „mes augame, bręstame, sergame ir mirštame, kadangi dar nežinome, kaip sustabdyti ar apgręžti mirties procesą – ne todėl, kad jis būtų neapgręžtinas ar neišvengiamas“.

KUNIGAS. Ir vis dėlto, mielieji, mirtis yra visokeriopai neišvengiama. Tik pas judu ji ateis dar negreit. Bet svarbu kuo dažniau apvalyti sielą nuo kasdieninių apnašų, kurias palieka paklydimai. Ar norėtumėt atlikti velykinę išpažintį, artėjant Kristaus prisikėlimo iš numirusių šventei?

INTELIGENTAS. Kad mes tarp šių sienų neturime sąlygų nusidėti, o ir užaugom tokiais laikais, kai tikėti kokiu nors dievu buvo nemadinga, tai ir nemokame.

KUNIGAS. Matau judviem tai neaktualu. Čia prievartos nėra. Linksmų šventų Velykų. Sudiev.

KAUNIGAS išeina. Trinkteli sunkios durys.

VAGIS. Sudie, sudie, dvasiškas tėveli. Linksmiau nebūna, kai pro „vilko akį“ tave mei-i-iliai stebeilija prižiūrėtojas.

INTELIGENTAS. Manai, kunigėlis jam irgi siūlė eit išpažinties?

VAGIS. Nežinau, bet bičas turėtų ką išpažint: kaip mums degtinėlės, kitiems baltų miltelių parūpina, kaip slapčia perduotų mobiliakų „nemato“.

INTELIGENTAS. O-ho-ho…

 Vėl sugirgžda PRIŽIŪRĖTOJO atidaromos durys.

PRIŽIŪRĖTOJAS. Priimkit naujoką.

NAUJOKAS. Sveiki.

VAGIS. Sveikas, jei nemeluoji. Už ką patupdė?

NAUJOKAS. Pripaišė nusikaltimą dėl banko.

INTELIGENTAS? Tai juodai dienai spėjai susikaupt ir jei advokatams užteks, ilgai čia neužsibūsi?

NAUJOKAS. Baikit… Ne prie aukso luitų aš sėdėjau, aukštajai vadovybei nepriklausiau.

VAGIS. Bet uodegą spėjai įmerkt?

NAUJOKAS. Ilga istorija…

INTELIGENTAS. Čia bus laiko ją mums papasakot. O dabar mes pratęsime be galo svarbią mokslinę diskusiją.

NAUJOKAS. Apie ką jūs diskutuojat?

INTELIGENTAS. Apie kriogenizaciją ir…

VAGIS. …nemirtingumą.

NAUJOKAS. Čia tai bent… Pirmosios neišmanau, o antrasis nežinau kam  įmanomas.

INTELIGENTAS. (svajingai) Atsibustume po tūkstančio metų…

NAUJOKAS. Ir kas iš to? Nieko juk nesuptastume.

INTELIGENTAS.  Bet juk tuos, kas gyveno prieš tūkstantį metų iki mūsų, tai suprantame.

NAUJOKAS. Kaip galima suprasti žmones, kurie dar nei spaudos, nei geležinkelio neturėjo?

VAGIS, Prie ko čia spauda ir geležinkelis?

NAUJOKAS. Ogi prie to, jog nesulyginami senovės ir dabartinės civilizacijos tipai.

INTELIGENTAS. (Vagiui) Atrodo, būsim gavę į kompaniją tikrą akademiką. Taigi tęsiame kamerinį (pagal šią įstaigą) simpoziumą.

NAUJOKAS. Tampame tikra „kalėjimo mokslų akademija“.

INTELIGENTAS.  Taigi, ponai akademikai, sustabdytos ir vėliau galimos atgaivinti gyvybės idėja jau seniai sklandė fantastinėje literatūroje. Štai – Arturo Klarko romanas „2001 metų kosminė odisėja“ ir pagal jį pastatytas filmas. Pirmąją mokslinę knygą šia tema išleido amerikietis profesorius Robertas Etingeris 1964 metais. Daug kriogenizacijos srityje – nuo javų iki gyvūnų užšaldymo – darbavosi Čikagoje gimęs lietuvių kilmės mokslininkas Peteris Steponkus.

NAUJOKAS. O kas toliau?

INTELIGENTAS.  Toliau štai kas. Pirmasis žinomas žmogus, užšaldytas tuoj po mirties 1967-aisiais, buvo 73 metų psichologijos profesorius Džeimsas Bedfordas. Po to viena po kitos ėmė dygti firmos, siūlančios tokias paslaugas. Amerikoje šiandien pati garsiausia yra kriogenizacija užsiimanti „Alcor Life Extention Foundation“ kompanija. Ji turi per 700 narių, išreiškusių valią „gyvenimą pratęsti“ po mirties. Dešimtadalis  tų narių dabar yra ledinėje „laukimo būklėje“.

NAUJOKAS. Kaip patenkama į tokią būklę?

INTELIGENTAS.  Pagal įstatymą, valią kriogenizuotis pareiškęs žmogus laikomas mirusiu, kai nustoja plakti jo širdis. Bet tam tikros smegenų reakcijos dar išlieka. Tada nedelsdami imasi darbo „Alcor“ firmos atstovai.  Kriogenizavimo įmonėje iš kūno pirmiausia ištraukiama drėgmė (įskaitant kraują), kad šaldomos nesulūžinėtų ląstelės. Tada suleidžiama glycerolio mišinio, kuris turi apsaugoti audinius nuo ledo kristalų. Tada „klientas“ dedamas į sausą ledą, kol pasiekiama maždaug minus 70 laipsnių Celsijaus temperatūra. Jau po to kūnas galva žemyn nardinamas į specialų cilindrą su skystu azotu, pasiekiančiu  minus 196 laipsnius. Ten „klubo narys“ turės laukti tiek, kada galės būti atgaivintas. Gal šimtą, gal tūkstantį metų.

VAGIS. Kiek kainuoja toks „malonumas“?

INTELIGENTAS. Skelbia, kad nuo aštuoniasdešimties iki šimto penkiasdešimties tūkstančių dolerių per gyvybės draudimo bendroves, išdėstant mokėjimus per dvidešimtį metų. Viliojami kuo jaunesni žmonės, nes yra „finansiškai pajėgesni“ kaupti lėšas. Žemesnės įmokos tiems, kas pageidauja išsaugoti vien smegenis, o ne visą kūną. Tikimasi, kad tolimoje ateityje atgaivintas smegenis bus galima įdiegti į kitą „korpusą“ neprarandant individualybės esmės.

VAGIS. Tai bent! (vėl pašoka) Mano smegenis įdėtų į kitą kūną ir vis tiek būčiau aš, o atsibusčiau naujoje fantastiškai modernizuotoje kaliūzėje? Paspaudei mygtuką – ir turi, ko nori.

INTELIGENTAS. Galbūt. Bet ir tie, kas norėtų atgyti „visu ūgiu“ didžiausias viltis deda į būsimąsias nanotechnologijas, kuriomis materija bus tvarkoma molekuliniame lygmenyje. Mokslininkai mano, kad šio šimtmečio antroje pusėje nanotechnologijos jau įgalins tyrinėti ir  gydyti pažeistus audinius, net jeigu jie stipriai užšaldyti.

NAUJOKAS. Smagiai fantazuojat, bet, atleiskit, kol kas tai tik… kliedesiai.

INTELIGENTAS. Tiesa, nevisada kriogenizacijos paslaugos vyksta sklandžiai, lyg sviestu patepta. Pasak vieno amerikoniško žurnalo, trys kaliforniečių šeimos padavė į teismą kriogenizavimo firmą „Trans-Time“ už tai, kad ji užšaldytų artimųjų kūnams „leido sugesti“, tai yra – atšilti. Kilus firmos ir šeimų nesutarimams dėl papildomo užmokesčio už „abonentų“ išlaikymą, buvo paprasčiausiai atjungta šaldymo sistema.

VAGIS. Še tau, boba, ir devintinės…

INTELIGENTAS. „Šiuo metu mes negalime taip užšaldyti kūno, kad vėliau grąžintume jį į gyvenimą, – pareiškė žurnalo „Newsweek“ korespondentui ilgaamžiškumo ekspertas, daktaras Kalebas Pinchas iš Pietų Kalifornijos universiteto. – Atgaivinimo po mirties idėja yra sadistinis komercinis triukas.“

VAGIS. Su tuo nesutiktų mus aplankęs kunigėlis.

INTELIGENTAS. Bet jis greičiausiai turėjo omenyje ne fizinį, bet dvasinį kūną, nes kągi galima prikelti iš kremuotų pelenų dėžutės? Todėl realiausia „šalčio biologijos“ perspektyva, kaip teigia Džordžtauno universiteto profesorius Davidas Robinsonas, – tai „žmogaus organų bankų“ sudarymas, kad juos būtų galima panaudoti ateityje.

NAUJOKAS. Jau naudoja ir šiandien. Tik ne iš tų bankų, o šviežius – tuoj po mirtinų avarijų.

VAGIS. Na, dar „spermos bankai“. Galėčiau jiems padėti, jei būčiau laisvėje.

INTELIGENTAS. Dar galėsi. Amžinai juk čia nesėdėsi.

NAUJOKAS. Bet gal grįžkime prie tos kriogeninės fantazijos. Vis toliau nuo šių sienų…

INTELIGENTAS. Garsusis multikų kūrėjas Waltas Dysnėjus taip pat pageidavęs būti tarp pirmųjų užšaldytas po mirties 1966 metais. Bet iki šiol landūs Amerikos reporteriai nepateikė nė vienos Disnėjaus „azotinio kapo“ nuotraukos. Vis dėlto tebelieka daug manančių, kad garsiojo menininko palaikai saugomi užšaldyti itin slaptoje vietoje. Jie netiki, kad Forest Lawn Memorial Park kolumbariume yra laikoma urna su tikrais Walto Disnėjaus   pelenais. Mat jis savo testamente pageidavęs būti užšaldytas, tačiau giminės esą to nepaisė ir jį kremavo.

VAGIS. Va, ir po visos kriogenaferos…

INTELIGENTAS.  Ir vis dėlto Arturas Klarkas savo romane numatė grandiozinę kriogenizacijos perspektyvą. Žmonija kada nors išmoks atgaivinti uššaldytus individus. Tada taps įmanoma kriogenizuotus astronautus siųsti į tolimiausius Visatos regionus, kai kelionės truks ne vieną šviesmetį. O gal ir mes patys esame tokių atšilusių tolimų atvykėlių palikuonys?

VAGIS. O gal… Net ir aš. [Signalas] Laikas čiūčia- liūlia. Labanakt, vyručiai. (išsitiesia ant gulto)

Skambalas arba šiaip koks signalas.

VAGIS. Op-lia, vyručiai!  Vėl laikas keltis…

INTELIGENTAS.  Tik ligoninėje ir kalėjime viskas taip anksti.

NAUJOKAS. Tai ne mūsų valioj…

VAGIS. O ponas dar norėtų pasivoliot?

INTELIGENTAS.  Deja, deja… Praustis, pusryčiaut, paskui – rateliu kieme pasivaikščiot. Vėl – kam į darbą, kam į pasimatymą.

NAUJOKAS. Laukiu advokato, kasacinį rašysim, gal pavyks kiek nukirpti bausmės laiką.

VAGIS. Man tai nešviečia – nei savo bobos pasimatyti, nei nėr už ką advokato samdytis.

NAUJOKAS. Gal kokios šventinės amnestijos sulauksim…

VAGIS. Aha, sulauksim. Kaip mano močiutė sakydavo: lauk, šunie, iki kumelė pastips…

NAUJOKAS. Ir vėl tu apie mirtį, o mokslinčius tuoj prisimins savo kriogenizaciją.

INTELIGENTAS.  Ne taip greit. Dar visa diena prieš akis. Mokslinėms diskusijoms – vakaras.

 

PASAKOTOJA. Vėl vakaras. Ta pati kamera. Prie stalo ties gultais – tie patys.

 

VAGIS. Va, ir po vakarienės. Fu, bjaurus šlamštas ta košė.

NAUJOKAS. Bet po smerties ir tokios negausi.

VAGIS. Vėl apie tą… patį galą. Geriau sumetam partijėlę, aš padalinsiu.

INTELIGENTAS.  Iš senovinių žaidimų man labiau patinka spiritizmo seansai.

NAUJOKAS. Galima vietoj Mildažytės televizijos. Tiktai kaip?

INTELIGENTAS.  Čia aš turiu lėkštelę, tiks tam reikalui.

VAGIS. Nagi, nagi?

INTELIGENTAS.  Štai ant apverstos lėkštelės krašto nupiešiam rodyklę. Ant seno plakato, kurį  atnešė maniškė, išvirkščios pusės paprašiau jos surašyti ratu abėcėlę ir skaičius nuo 1 iki 10. (ištiesia lakštą ant stalo)

VAGIS. Kam visa tai?

INTELIGENTAS. Kantrybės. Žmonės visais laikais norėjo sužinoti ateitį. To buvo siekiama ir per  spiritizmą. Tai gali būti  paprasčiausias „žaidimas“ adata, lėkštės sukimas, horoskopų skaitymas ir tikėjimas jais, būrimas per Sekmines, Jonines ar prieš Kalėdas, gal spėjimas iš delno.

VAGIS. Man ne kartą čigonės prie stoties siūlė su kortomis išburti ateitį.

NAUJOKAS. Ir ką?

VAGIS. Ir nieko. Pasakiau, kad savo ateitį pats žinau – vėl greitai valgysiu valdišką duoną.

NAUJOKAS. Vargšė čigonėlė taip nieko iš tavęs ir nepešė.

INTELIGENTAS. Ką ten čigonėlė. Rafinuotais būrimais, spiritizmu, tikėjo ir naudojosi net pracūzų rašytojas Viktoras Hugo. Į spiritizmą jis įsitraukė trokšdamas vėl išvysti tragiškai žuvusią mylimą dukterį Léopoldinę. Ji nuskendo kartu su savo vyru, kai irstėsi valtimi Senoje vos keli mėnesiai po vestuvių. Jai buvo tik devyniolika ir laukėsi pirmagimio. Netekties skausmas ilgam prislėgė rašytoją. Netgi praėjus dešimtmečiui po jaunavedžių žūties, jis su šeima rengdavo seansus, tikėdamasis susisiekti su mylimos dukros vėle. Žinia, jog „pats Hugo“ praktikuoja spiritizmą, dar labiau skatino publiką domėtis galimybėmis bendrauti su anapusiniu pasauliu.

NAUJOKAS. Ir ką?

INTELIGENTAS. Ir tą, kad anapusinis pasaulis žmones domino nuo neatmenamų laikų. O kas geriausiai žino, ko mums laukti po mirties, jei ne patys mirusieji? Paguodos dėl artimųjų netekties troškimas ar tiesiog smalsumas skatina pamėginti per apiritizmo seansus praskleisti uždangą, skiriančią gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius.

VAGIS. Tai kaip mes tą uždangą praskleisime?

INTELIGENTAS. Pirmiausia turime nuspręsti, kokią vėlę išsikviesime.

VAGIS. O kurią galima?

INTELIGENTAS. Na, visokių valdovų, politikų, menininkų. Galima ir savo Anapilin iškeliavusių artimųjų, pirmiausia – tėvų.

NAUJOKAS. Iškvieskim mano bendravardį Vytautą. Didįjį.

INTELIGENTAS.  Dar per anksti. Šitai reikia daryti prie žvakės, kai užges šviesa nakčiai.

NAUJOKAS. (Kiek nusivylęs) Dar pora valandų…

VAGIS. Tai iki tol galim kortytes pamėtyt.

NAUJOKAS. Galim,  bet trūksta ketvirto.

INTELIGENTAS. Bet juk galima ir dviese. Judu pamėtykit, o aš eisiu bendro televizoriaus pažiūrėt, gal vėl kokius naujus mokesčius valdžia sumanė.

Muzikinis perskyrimas, po jo ryto signalas keltis

PASAKOTOJA. Dar vienas rytas, kameros gyventojai tebėra savo guoliuose. Susišūkčioja.

 

VAGIS. Mulkis tas tavo bendravardis kunigaikštis. Nieko doro per seansą nepasakė. Kai lėkštelė stabčiojo prie raidžių, spėjau suslebizavoti: „Lie-tu-vos lau-kia di-de-li pa-vo-jai“. Ot, naujiena…

NAUJOKAS. O ko tu, vaikine, norėjai? Kad Vytauto šmėkla pas tave tiesiai į kamerą nusileistų ir bonkelę atneštų?

INTELIGENTAS. Vyručiai, čia tik žaidimas. Jo istorijoje apstu triukų. XIX amžiuje Amerikoje gyveno seserys Foks. Lietuviškai jų pavardė būtų – Lapės. Tokios jos iš tiesų ir buvo.

VAGIS. Kokios tokios?

INTELIGENTAS. Labai gudrios. 1848-aisiais plačiai pasklido gandai, kad mažoje fermoje iš Haidesvilio kaimelio Niujorko valstijoje apsireiškusi paslaptinga dvasia. Ji neva užmezgė ryšį su dviem kalvio Džono Fokso dukromis – Margareta ir Keite. Buvo net sukurtas specialus bendravimo su vaiduokliu kodas. Šis beldimu ir spragsėjimu  atsakinėjo „taip“ arba „ne“ į užduodamus klausimus. Vėliau sutarta, kad tam tikras bilstelėjimų skaičius reikš atitinkamą abėcėlės raidę.

VAGIS. Čia tai bent! (pliaukšteli delnais)

INTELIGENTAS. 1849-ųjų lapkritį seserys Foks surengė pirmąjį viešą mokamą pasirodymą.   Seserų Foks iškviesta dvasia nebuvo itin išranki ir bilsnojo atsakymus į visai žemiškus klausimus – nuo smalsavimų apie meilę iki geležinkelio kompanijos akcijų kurso prognozių.

NAUJOKAS. Gauti rimtas akcijų kurso prognozes tiktų ir šiandieniniams finansininkams.

INTELIGENTAS. Tiktų net labai. Tačiau, nepaisant didelio susidomėjimo, seserys Foks neišvengė ir įtarimų.  Dauguma tyrėjų buvo linkę manyti, kad paslaptingus garsus, kuriais dvasios neva bendravo su Keite ir Margareta, šios sukelia pačios. Jodvi paslapčia tiesiog bilsnojo kojomis į grindis ar reikiamomis akimirkomis… traškino kojų sąnarius. Daug vėliau, 1888-aisiais, pačios seserys viešai prisipažino, kad visa istorija apie Haidesvilio vaiduoklį – išgalvota.

VAGIS. (atsidūsta) Et, gaila, kad baigėsi graži pasaka.

PASAKOTOJA. Kalėjimo PRIŽIŪRĖTOJAS į kamerą įleidžia KUNIGĄ.

KUNIGAS. Garbė Jėzui Kristui…

NAUJOKAS. …per amžius amen.

KUNIGAS. Matau, turite naują draugą.

VAGIS. Turim. Turtingas vyrukas. Iš banko.

NAUJOKAS. Na, jau… Na, jau… Prašyčiau nesišaipyti.

KUNIGAS. Praėjo dar viena savaitė. Kokia ji jums buvo?

INTELIGENTAS. Kaip ir ankstesnės, dvasiškas Tėve. Lėta ir nuobodi.

KUNIGAS. Betgi reikėtų skirti laiko maldai, evangelijos meditacijoms. Ateikite į tam skirtą koplyčią. Tada ir dienos bėgtų greičiau.

INTELIGENTAS. Kad nebesimedituoja gulint ant šių narų.

KUNIGAS. Niekaka nevėlu apmąstyti savo gyvenimą: ką padariau ne taip, kaip turėčiau ateityje vengti paklydimų? Juk šioje ašarų pakalnėje esame tik laikini svečiai. Neveltui Šventajame rašte pasakyta: „Juk gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. Nebėra jiems daugiau atlygio, net jų atminimas užmirštas. Jų meilė, neapykanta, pavydas jau seniai pradingo. Niekada daugiau jie nebeturės dalies tame, kas vyksta po saule“.

VAGIS. Girdėjau iš evangelijos šitą vietą, bet savo dalį iš kitų pasiimdavau paslapčiomis.

INTELIGENTAS. Už tai ir buvai nekartą patupdytas už grotų.

VAGIS. O-jo-joi… Tik pamanykit – doruolis. Bet aš žmogaus neužmušiau.

INTELIGENTAS. Niekam nelinkėčiau tokios lemties. Ir graužaties visam likusiam gyvenimui, nors ta avarija nutiko ne dėl mano klaidos.

VAGIS. O kieno gi?

INTELIGENTAS. Avarinę situaciją sukėlė kitas automobilis, bet to nepavyko įrodyti. Mečiausi į šoną ir mirtinai nutrenkiau mergaitę… Mane pribaigė viršytos promilės. Niekam nelinkėčiau.

KUNIGAS. Ar prisimente vyskupo Motiejaus Valančiaus rašinį apie Palangos Juzę, kuris atvyko į vieną vietą per vaiko laidotuves? Artimieji verkė ir sielvartavo. Tačiau Juzė ima guosti: „Kam čia verkti? Vaikutis jau iš dangaus žiūri į jus ir nenori, kad liūdėtumėt.“ Juk po mirties žmogaus jau nebėra šiame pasaulyje.   Jis nieko nebežino, nieko nebemato, niekuo nebegali padėti gyviesiems, ir gyvieji niekuo nebegali padėti jam.

INTELIGENTAS. Tačiau, kol gyvi esam, turim neprarasti vilties dėl geresnio gyvenimo.

VAGIS. Aha, pone akademike. Trečiąkart mane patupdė dar į veikusias Lukiškes. Pralinksmino užrašas ant sienos: „Maištauk, būk drąsus, pasikliauk savo širdimi ir siek savo svajonės“.

NAUJOKAS. Ir nuo ko čia tau linksma?

VAGIS. Naujokėli, naivuolėli… Nuo kiekvieno žodžio! Tik paklausyk: „Maištauk“. Ar žinai, kas gresia už maištą? Nagi – pirmiausia karceris, o paskui – papildomas terminas. „Būk drąsus“. Aha, taigi – prieš ką drąsus? Prižiūrėtoją? Kalėjimo viršininką? O jau „pasikliausti savo širdimi“ – kliaukis nesikliovęs, bliausi, kaip bliovęs.

NAUJOKAS. Tu beveik poetas…

VAGIS. Varyk, varyk… Galėsi kartu su manim „siekti savo svajonės“ – išlįsti į laisvę. Ar gali būti didenė svajonė mums, sukištiems į šitą cypę?

NAUJOKAS. Prisimenu irgi beveik poetišką istoriją, kaip pirmą kartą patekau į kalėjimą…

VAGIS. Tai tu, žalty, taip pat čia nepirmąsyk.

NAUJOKAS. Ne čia, o tai irgi nutiko Lukiškėse.

VAGIS. Nagi… Nagi… Interesna. Nekantrauju išgirsti.

NAUJOKAS. Taigi, dar „anais laikais“, kai dirbau redakcijoje. vieną žiemos dieną ėjau pro Lukiškių kalėjimą. Virš senų šoninių vartų pamačiau skaičius „1929“. Jie gražiai atrodė su balto sniego apvadais. Nuspaudžiau porą kadrų ir ruošiausi traukti toliau. Bet tuo metu pro gretimus vartus iššoko trys ginkluoti kareiviai. Du sugriebė mane už pažastų, o trečiasis spyrė žemiau juosmens. Tempdami pro budėtojus tarstelėjo: „Vediom narušitelia“ („Vedame pažeidėją“).

VAGIS. Gražiai įkliuvai, vyruti.

INTELIGENTAS. O kas toliau?

NAUJOKAS. Įžengus į kalėjimo teritoriją, pasimatė dar vieni vartai sienoje, kuri juosia vidinį kiemą. Virš tų vartų bolavo šūkis rusiškai: „Pozor vernuvšimsia snova“ („Gėda vėl sugrįžusiems“). Kareiviai nuvedė mane pas kalėjimo valdžią. Erdviame kabinete sėdėjusiam  karininkui  paaiškinau, kad man patiko apsnigti senieji vartai, tai todėl juos nufotografavau. Papulkininkis suprato turįs reikalo su naiviu žmogeliu. Jis paprašė išsukti filmą, kurį išryškins jų laboratorija, ir išrašė leidimą, kada vėl ateiti. Po keleto dienų pats atėjau į Lukiškes, dabar jau man galiojo vidinių vartų užrašas „Gėda vėl sugrįžusiems“. Budėtojams parodžiau leidimą ir, užkopęs pas kalėjimo viršininką, atgavau išryškintą filmą. Nuo jo buvo atlkirpti paskutinieji kadrai su  nufotografuotais vartais.

INTELIGENTAS. Geras pavyzdys, kaip veikė anuometinė prievartos mašina. Tarp jos dantračių buvo galima pakliūti už mažiausiai kenksmingus, bet tos  mašinos sraigteliams įtartinus dalykus.

NAUJOKAS. Tokius labai paparastus, žemiškus dalykus. O juk gerbiamas kunigas pas mus užėjo pasikalbėti aukštesnėmis, kilnesnėmis temomis.

KUNIGAS. Bet kuriomis gyvenimo aplinkybėmis žmogus turi neprarasti vilties ir tikėti amžinuoju gyvenimu.

VAGIS. Kas man iš to amžino gyvenimo, jeigu aš pats jo nebematysiu?

KUNIGAS. Matys tavo siela, išsivadavusi iš kūno kalėjimo. Amžino gyvenimo troškimą mums jau prigimtyje davė Kūrėjas. Todėl klausiame: ar nėra jokios vilties, ar žmogus nėra aukštesnis sutvėrimas už gyvulėlius? Šventas Raštas atsako, kad fiziškai imant ,,žmogus neturi nieko daugiau už gyvulį”. Tačiau užtikrina mus, kad Sutvėrėjas aprūpino žmogų tuo, ko nedavė gyvulėliams, būtent amžino gyvenimo. Šventas Raštas nurodo, kad nepaklusnumas užtraukė žmogui mirties nuosprendį ir kad įvykdymas to nuosprendžio buvo išvarymas jo iš Rojaus sodo.

NAUJOKAS. Vis per tą Adomą ir jo Ievą, atsikandusią uždrausto obuolio nuo pažinimo medžio.

VAGIS. Ne Adomas, o žaltys daugiau kaltas. Kad Ievą sugundė.

KUNIGAS. Tai reikia suprasti simboliškai.

INTELIGENTAS. Simboliškai ar ne, bet mes tai nuo mūsų nebepriklauso – buvo kaip buvo.

KUNIGAS. Sutinku. Lauksiu jūsų koplyčioje sekmadienio mišioms. Sudiev.

 

PASAKOTOJA. Kameros draugai išlydi KUNIGĄ.

 

VAGIS. Sakei ilga istorija, kaip čia atsidūrei, bet gal gali ją suglausti.

NAUJOKAS. Pasistengsiu. Iš profesijos esu raštininkas, dirbau redakcijose – nuo korektoriaus iki vyriausiojo. Po didžiosios santvarkų pervartos 1990-ųjų kovą daugeliui vyresnio amžiaus žurnalistų nebeliko vietos žiniasklaidoje. Teko ieškotis kito darbo. Mane priglaudė pirmoji mobilaus ryšio bendrovė. Užsiimant reklama per prezentacijas, dar reikėjo kas ketvirtį leisti nedidelį informacinį laikraštuką. Beveik po ketverto metų gavau kvietimą darbui į Rinkodaros ir viešųjų ryšių skyrių viename banke. Apsipratau. Porą metų buvo gerai, bet paskui prasidėjo…

VAGIS. Kas prasidėjo?

NAUJOKAS. Keisti dalykai. Porai valdytojų ir stambiausių akcininkų pareikšti įtarimai dėl didelės vertės banko turto pasisavinimo, iššvaistymo, nusikalstamo bankroto. Piktnaudžiauta tarnybine padėtimi siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Klastoti dokumentai, susiję su bankui priklausančių vertybinių popierių apskaitymu užsienio bankuose.

VAGIS. O prie ko čia tu, kur prikišai nagus?

NAUJOKAS. Ne visai, bet… Užfiksuota bene pusšimtis įtartinų operacijų ir atlikti kone 15 milijonų JAV dolerių siekiantys, kaip manoma, įtartini pavedimai. Pajutę svylant padus, banko vadai išmovė į užsienį. Tada sekliams liko griebti valdybos narius, departamentų direktorius, tarp kurių jau buvau ir aš.

VAGIS. Gavai kiek nors iš tų nušvilptų milijonų?

NAUJOKAS. Nė cento.

VAGIS, Tai už ką tave patupdė?

NAUJOKAS. Yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už nepranešimą apie labai sunkų nusikaltimą. Tas, kas nepranešė teisėsaugai apie jam žinomą daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

VAGIS. (tarytum nusivylęs) Tik tiek?

NAUJOKAS. Bet visa karjera sugadinta,,,

INTELIGENTAS. Tai pats žinojai apie tas machinacijas?

NAUJOKAS. Kurgi ne… Per trejetą metų buvo atliktos didelės vertės  piniginių lėšų ir vertybinių popierių pervedimo operacijos į asmenines sąskaitas Šveicarijos bankuose. Plius didelės vertės galimai neteisėti sandoriai su  banko turtu. Dėl to bankas patyrė kelių šimtų milijonų žalą.

INTELIGENTAS. Na, bet vieni metai – tai ne devyneri, kaip mano…

VAGIS. Už gerą elgesį paleis anksčiau. Išeisim kartu po mano penkmečio.

NAUJOKAS. Dar užteks laiko gražiai pagyventi.

INTELIGENTAS. Nors ir ne tiek, kaip biblijiniai ilgaamžiai.

VAGIS. Tai kiek gi tie senoliai nugyveno?

INTELIGENTAS. Anot Biblijos, visa žmonija kilusi iš vienos poros – Adomo ir Ievos. Jųdviejų genai, mažai tepakitę, buvo perduoti pirmoms devynioms patriarchų kartoms – nuo Adomo iki Nojaus. Pirmieji patriarchai gyvenę tikrai ilgai: Adomas – 930,  Setas – 912, Enas – 905, Kenanas – 910, Mahaleelis – 895, Jaretas – 962, Henochas – 365, Matūzalis – 969, Lamekas – 777, Nojus – 950 metų. Sparčiai didėjant Žemės gyventojų skaičiui, genetinės mutacijos  dažnėjo ir apėmė visą populiaciją. Todėl trumpėjo vidutinė gyvenimo trukmė. Viduramžiais ji tesiekė 33 metus, 19 a. žmonės išgyvendavo keturiasdešimt metų, o prieš šimtą metų vidutinė gyvenimo trukmė siekė 50 metų. Tik XX amžiaus pabaigoje moterys dažnai sulaukia aštuoniasdešimties.

NAUJOKAS. Ir vis tiek neišeis gyventi amžinai.

INTELIGENTAS. Deja, taip.   Net jeigu pavyktų prailginti žmogaus gyvenimą iki 150 metų, tai apie 120-uosius jo metus visi kentėtų dėl navikų, kurie nepasireiškia tik dėl to, kad spėjame numirti. Mirtingumas yra ir civilizacijos varomoji jėga: žinodami, kad mirties neišvengsime, saugome praeitį ir kuriame ateitį. Be mirtingumo nebūtų istorijos, kultūros – nebūtų ir žmonijos.

NAUJOKAS. Nors negyvensime kiek Matūzalis, būtų įdomu nors akies krašteliu pamatyti ateitį.

INTELIGENTAS. O galėjome jau visi būti praeityje.

VAGIS. Kaip?

INTELIGENTAS. Kai čia kalbamės, jau yra praėję daugiau kaip dešimt metų po… pasaulio pabaigos arba  Apokalipsės. Tai, pagal senovės indėnų majų genties žynių pranašystes, turėjo įvykti 2012-ųjų gruodį. Tada esą baigėsi dar vienas – tryliktasis – Saulės penktosios eros baktūnas (5125 metų ciklas). Jis prasidėjęs  3114 m. rugpjūčio 11 d. prieš Kristaus gimimą. Vienas Tibeto lama teigė, kad nuo 2012 metų gruodžio 21 dienos Žemė turėjusi skrieti per „nulinę juostą“, kur nėra jokios energijos. Stosianti visiška tamsa ir tyla. Dingsianti elektra ir ryšiai. Lama patarė iš anksto pasidėti po ranka dokumentus ir, priartėjus lemtingam momentui, išvažiuoti į kaimą. Ten būsią saugiau praleisti sudėtingą mūsų planetai periodą, per kurį negalima išeiti į lauką. Geriau medituoti ir melstis.

VAGIS Taip būtų pataręs ir mus lankantis kunigėlis.

INTELIGENTAS. Rusijos žiniasklaidoje anuomet pasirodė pranešimų, kad Sibire Tomsko miesto parduotuvėse galima įsigyti „Apokalipsės rinkinį“. Jis siūlytas lemtingai gruodžio 21 dienai laukiant Apokalipsės. Rinkinyje buvo butelis „Gyvenimo degtinės“ (kaipgi rusai be jos išgyventų?), skardinė su sardinėmis, degtukų dėžutė, žvakės, muilas, virvės gabalas, įvairūs vaistai, tvarsliava ir bloknotas „Užrašams ateičiai“. Pirkėjų susidomėjimas buvo gana didelis. Šiandien gąsdindami nauju karu, Rusijos vadai galėtų prisiminti tokius rinkinius.

NAUJOKAS. Tai kada numatoma nauja Apokalipsė?

INTELIGENTAS. Nesiimu atsakyti, nors netrūksta naivuolių ir šiandien. Pasaulio pabaigos tematika tebelaiko prikausčiusi daugelio žmonių dėmesį. Ne tik tų, kurie tiki apokalipse ir todėl beveik  nevalgo bei nemoka mokesčių. Bet apstu ir pritariančių prielaidai, jog majų kalendorius 2012 m. gruodžio 21 d. terodė ne pasaulio, o vieno labai ilgo ciklo pabaigą ir kito – pradžią. NASA mokslininkai paneigė daugybę „pasaulio pabaigos“ argumentų, tarp jų ir tai, kad 2012-ųjų gruodį į Žemę turėjusi atsitrenkti Nibiru planeta ir įvykti majų numatyta pasaulio pabaiga. Jei pergyvensim koronaviruso pandemiją, tai tikėkimės laimingai praeis ir dar viena „pasaulio pabaiga“.

NAUJOKAS. Bet gyventi reikės ir po tos dar vienos „pasaulio pabaigos“…

INTELIGENTAS. Ji galbūt nutiks, kai pats iš čia jau būsi išėjęs, o man dar teks palaukti.

NAUJOKAS. Jeigu tokia pabaiga tikėtumėt, taip nesakytumėt.

INTELIGENTAS. Mums – tai kas? Kaip kurorte palyginus su šalčio persmelktu Gulago pragaru.

NAUJOKAS. Skaičiau Solženicyno knygose.

INTELIGENTAS. Viena – skaityti, kita – pačiam išgyventi. Skaičiau ir aš.

VAGIS. O aš – ne. Kas ten tokio siaubingo?

INTELIGENTAS. Vaikine, šių knygų atsiradimo priežastis – milijonai aukų, nukankintų ir žuvusių po “Stalino saule“.

VAGIS. Už ką?

INTELIGENTAS. Už daug ką tariamai antitarybinio ir pirmiausia už tai, kad nenorėjo būti vergais. Juk Lenino Rusija, kaip ir Stalino Sovietų sąjunga, buvo tikros vergvaldiškos valstybės. Tokia virsta ir dabartinė putiniška Rusija, užpuousi Ukrainą, kad ją sunaikintų kaip valstybę.

NAUJOKAS. Anuomet vis daugiau nemokamų vergų reikėjo „didžiosioms komunizmo stayboms“.

INTELIGENTAS. Juos paklusniai tiekė makabriška stalininė pseudoteisinė sistema. Visa raudonoji imperija buvo nusėta Gulago lageriais. Juose klestėjo žiauri vergvaldystė.

NAUJOKAS. Dvidešimtajame amžiuje.

INTELIGENTAS. Tikrai taip. Nors ir retai, bet kartais vergai sukildavo. Taip nutiko ir Solženicyno aprašytame Kengiro lageryje 1954-ųjų vasarą.

NAUJOKAS. Kur toksai lageris buvo?

INTELIGENTAS. Karagandos srityje, Kazachstane. Tame sukilime dalyvavo ir kaliniai lietuviai. Vienas jų, pavarde Knopkus, buvo išrinktas į sukilimo komitetą. Jis prieš porą metų jau buvo dalyvavęs Norilsko šachtininkų sukilime ir už bausmę perkeltas į Kengirą. Bet ir čia nenustojo kovojęs su bolševikų priespauda ir buvo sušaudytas.

NAUJOKAS.  O juk Gulago lageriuose kalėjo daugiausia jauni žmonės?

INTELIGENTAS. Tikrai taip.

NAUJOKAS.  Tokie, kuriems buvo laikas mylėti, kurti šeimas.

INTELIGENTAS. Bet jiems reikėjo laikytis celibato arba priverstinio susilaikymo.

VAGIS. Kaip mus lankančiam kunigėliui.

INTELIGENTAS. Jo niekas neverčia. Pats pasirinko. Tokia priedermė katalikų dvasininkams įvesta  popiežiaus Inocento IlI-jo dvyliktame amžiuje.

NAUJOKAS.  Prisiminiau anekdotą. Kunigas važiuoja mašina, paveja šalikele einančią vienuolę ir pasisiūlo ją pavežti iki vienuolyno. Vienuolė sėda į mašiną. Kunigėlis  vis dirsčioja į vienuoliukę ir staiga padeda ranką jai ant kelio. Vienuolė: „Dvasiškas tėveli, prisiminkite 129-tą psalmę.“ – „Atsiprašau, sesute, bet juk kūnas toks silpnas…“ Dvasiškis atitraukia ranką, o po kurio laiko vėl paliečia vienuolės kelį. Vienuolė: „Kunigėli, prisiminkite 129-tą psalmę.“ Kunigas vėl atsiprašo. Pagaliau jie atvyksta į vienuolyną. Ten kunigas pasiima Bibliją, susiranda 129-tą psalmę ir skaito: „Ieškok aukščiau ir tu pasieksi pergalę!“

VAGIS. O ką, ar kunigėlis – ne vyras?

INTELIGENTAS. Meilė nebuvo pamiršta ir atšiauriomis Gulago sąlygomis.

NAUJOKAS. Nors vyrai ir moterys būdavo atskiriami į griežtai saugomus korpusus.

INTELIGENTAS. Solženicynas rašo, kad pažintys įvykdavo ir neakivaizdiniu būdu – slaptai raštelius permetant per mūrinę pertvarą. „Kengire lietuvaitės net ištekėdavo per sieną už savo tautiečių,  niekada anksčiau jų nematę; kunigas (dėvintis tokį pat bušlatą, žinoma – irgi kalinys) raštiškai paliudydavo, kad tokia ir tokia bei toks ir toks amžiams sujungiami prieš dangų. Tose jungtuvėse už sienos – o katalikėms jungtuvės buvo neatšaukiamos ir šventos – man girdisi angelų choras.“

NAUJOKAS. Ir didžiausioj priespaudoj žmogus gali išlikti žmogumi.

                                                                 P a b a i g a