1988 m. rugpjūčio 23-oji, Sąjūdžio mitingas. Leonardo Skirpsto nuotr.

www.voruta.lt

TSRS komunistų partijos žlugimo priežastys

Šioje publikacijoje, daugiausiai remdamasis archyviniais dokumentais, bus paliesti tik 1988 m. pačius ryškiausi įvykiai, kurie atspindi Lietuvos atgimimui svarbų istorinį periodą, susijusį su viešumo bei Lietuvos gyvenimo destalinizavimo žingsniais. Šį laikotarpį istoriškai įprasmino Sąjūdžio gimimas ir kiti šio laikotarpio įvykiai, atvedę mus į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo etapą.

TSRS konstitucijoje komunistų partija buvo įteisinta kaip tarybinę visuomenę vairuojanti ir vadovaujanti jėga, o partijos įstatuose buvo teigiama, kad jos pagrindas – pirminė partinė organizacija. Tačiau šie pagrindai Lietuvoje Michailo Gorbačiovo „perestrojkos“ metais pradėjo vis labiau klibėti, įgaudami masinį reiškinį. Ir sustabdyti šį procesą jau buvo nebeįmanoma, nes pertvarka, demokratizacijos eiga, lietuvių tautos siekimas politinio, ekonominio ir kultūrinio suvereniteto, iškėlė būtinumą siekti Lietuvos valstybingumo atkūrimo. Atsinaujinimas sužadino Lietuvos gyventojų pilietinį aktyvumą ir pažadino galingą minčių srautą. Ypač didelį vaidmenį suvaidino kūrybinės sąjungos, mokslo ir kultūros veikėjai, jų partinės organizacijos, parodžiusios didelį sumanumą ir išradingumą. Būtent partijos „pagrindas“ ir klibino totalitarinės sistemos pamatus.

Lietuvos rašytojų sąjungos susirinkimai

Pasklaidykime archyvinius dokumentus. Antai 1988 m. vasario 10 d. Lietuvos rašytojų sąjungos partinė organizacija svarstė klausimą „Ekologija ir kultūra“. Atvirame susirinkime dalyvavo ne tik rašytojai, bet ir žinomi mokslininkai, žurnalistai. Jame kalbėjo V. Petkevičius, M. Mikalajūnas, A. Maldonis, P. Keidošius, R. Pakalnis, V. Statulevičius. Pastarasis pabrėžė, kad TSRS – ekologinis ligonis. „Šiuo metu, – sakė jis,  Nemenčinės plento ruože gruntinis vanduo užterštas 6 kartus daugiau už leistiną normą“. Labai daug negerovių atskleidė ir Dotnuvos žemdirbystės instituto direktorius A. Budvytis, Žemės ūkio akademijos prof. V. Antanaitis, K. Giniūnas, V. Nedzinskas, S. Geda, K. Treinys ir kiti.

Lenkiuosi šviesiam Raimundo Rajecko atminimui: jis iš karto sutiko, kad vienas susirinkimas – ekologijos klausimais – vyktų Mokslų akademijos salėje, prisimena Romas Gudaitis ir nuo tada prasidėjo menininkų ir mokslininkų bendradarbiavimas, – tada dar vienintelė forma „apjungti“ partinių organizacijų pastangas. Tas susibūrimas, iš tiesų, visai Lietuvai žinomų žmonių suėjimas, buvo ypatingas. Griaudėjo geriausiai pasikaustęs gamtos apsaugoje V. Petkevičius. Ir šito protokolo išspausdinimas „Literatūroje ir mene“ nebuvo jau toks paprastas dalykas. Tuometinę valdžią šokiravo, jog priimtoje ir paskelbtoje rezoliucijoje buvo ypač aštriai akcentuojama, kad dabartinė ekologinė padėtis dvelkia nusikaltimu ir SNO rezoliucijose esame vadinami kolonijiniu ūkininkavimo būdu. Gyventi tik šia diena ir nematyti netolimos ateities, aukoti tautos genofondą dėl vienadienių laimėjimų, gali tik trumparegiai, savo kailiu besirūpinantys karjeristai (Lietuvos ypatingasis archyvas, F. 4628, Ap. 5. B. 27, L. 1-4 – toliau – LYA).

Šie susirinkimo akcentai sukėlė LKP CK tuometinio I-ojo sekretoriaus R. Songailos, Ministrų Tarybos, Žemės ūkio ministerijos bei kitų žinybų, kurios buvo susijusios su gamtos tarša, įniršį.

Netrukus rašytojai prabilo apie nežmonišką, dangaus keršto besišaukiantį, Lietuvos istorijos falsifikavimą bei apie istorinę tiesą. Be pagražinimų, duoklių ir išvedžiojimų jau buvo konkretizuotas melas nušviečiantis atskiras istorines epochas, išsitarta ir apie 1940-ųjų m. įvykius. Greitai panašiame susirinkime prabilta apie aneksiją ir okupaciją – domėjimasis istorija dėsningai atvedė mus į valstybingumo praradimo analizę.

„Rezonansas milžiniškas, – sakė Romas Gudaitis, – mane tempė ir šaukė į „Baltuosius“ rūmus, pasikalbėjimai buvo ne iš diplomatiškiausių, bet „Literatūroje ir mene“ medžiagą išspausdinome ir aš didžiuojuosi pirmu sąmokslu, jo poveikiu širdims ir protams“. Nubangavo pirmieji padrąsinantys, dėkingumo kupini žodžiai, rankos paspaudimai. Atvirus partinius susirinkimus pradėjome rengti pasitarę su Mykolu Karčiausku, Justinu Marcinkevičiumi, Vytautu Būbniu, Algimantu Čekuoliu, Raimondu Kašausku, Vytautu Petkevičiumi, vėliau su amžinąjį atilsį Vaidotu Dauniu, dar vienu kitu.

Rašytojų sąjungos vadovybė irgi tam pritardavo. Visi mes intuityviai jautėme, kad tai vienintelis legalus kelias sakyti tiesą. Ir atsikirsti turėjom ką: juk čia „atviri“ ir „partiniai“, mes dar „nenukrypstam nuo pertvarkos linijos“, maždaug šitaip aiškinomės Ligačiovo atsiųstai komisijai (vėliau mudu su Bronium Genzeliu suskėlėme demagogišką straipsnį „Pravdai“ – galėjos, turėjom teisę, buvom „persekretoriai“ (R. Gudaitis, „Lemties posūkis“, 1999 m., I03-I04).

Gimtosios kalbos išsaugojimo pastangos

Rašytojai sumaniai panaudojo įvairias veiklos formas ir metodus, naudojosi susirinkimų ir pasitarimų tiek respublikinių, tiek sąjunginių tribūnomis. Antai, 1988 m. kovo pr. Maskvoje įvyko TSRS rašytojų sąjungos valdybos plenumas, kuriame buvo svarstomas „nacionalinių santykių pertvarkymas ir literatūra“. Lietuvos rašytojų vardu kalbėjęs P. Bražėnas kėlė mažų tautų kalbų išsaugojimo problemą ir akcentavo būtinumą įtvirtinti nacionalinių kalbų valstybinį statusą respublikų konstitucijose. Liesdamas istorijos iškraipymų temą, jis ypač akcentavo, kad kiekviena tauta turi teisę į savo istoriją, kaip turi teisę į orą, vandenį ir duoną.

1988 m. kovo 3 d. Lietuvos rašytojų partiniame susirinkime sąjungos valdybos plenume daugelis kalbėtojų pažymėjo, jog būtina skirti didelį dėmesį gimtosios kalbos dėstymui, kad netoleruotinos mišrios dvikalbės mokyklos arba per ankstyvas darželinukų mokymas rusų kalbos. Nuo pat mažens vaikas turi susidaryti kuo tvirtesnį gimtosios kalbos žodyną ir privalo išmokti reikšti savo mintis gimtąja kalba. Kalbėjęs V. Bubnys pareiškė, jog per ištisus dešimtmečius visiems įkyrėjo stereotipai, kuriuos nuolat skaitėme ir girdėjome internacionaliniui auklėjimui stiprinti, gerinti, aktyvinti… siekti, kovoti, surengti ir t.t. Visa širdimi reikia pritarti respublikos vadovybės užsibrėžimui prikelti istorijos ir architektūros paminklus naujajam gyvenimui. Tai visų pirma Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių buvusių Kunigaikščių rūmų atstatymas ir viso komplekso archeologijos, istorijos ir etnografijos muziejų įkūrimas (t. p., L. 29).

Rašytojai ir toliau įvairiais aspektais gvildeno aktualius klausimus. Balandžio mėn. 4 d. savo susirinkime vėl svarstė klausimą „Literatūra, nacionalumo ir internacionalizmo, šiandien“, kuriame pabrėžiama didžiulė rašytojų atsakomybė ir klausiama, kokie kultūros objektai, kūriniai iškils po 50-100 metų? Išliks tik literatūroje ir apie ją besisukančiuose rašiniuose, kuriuose bus sukauptas visas melas, neviltis, tikėjimas, politinių vėjų ir skersvėjų spartinama dvasinė erozija, absurdiški žygdarbiai bei lenktynės, pastangos gyventi sąžiningai ir nesilenkti prieš save iškeltiems stabams. A. Maldonis sakė, jog reikia pritarti Maskvoje, rašytojų plenume, iškeltai idėjai – valstybinė kalba yra tautos kalba, davusi pavadinimą respublikai, o V. Rubavičius pažymėjo, jog gimtoji kalba visada yra apie gimtinę, apie jos likimą, suvedusi mus visus į tautą, į naciją, į valstybę. Juk kalbos gelmėse susilieja gimtojo pasaulio tvarka. Todėl rūpinimasis kalba yra pats tikriausias nacionalinės savimonės ugdymas. Žmogus, kuriame yra gyva gimtoji kalba, sąmoningai priešinasi prieš įvairias politines programas.

Susirinkime išsakytos mintys aiškiai prieštaravo Maskvos vykdomai nutautinimo politikai. Juk įtempčiausi istorijos periodai atskleidė tautų draugystės gyvybingumą, jėgą, o dramatiškiausieji parodė, jog bet koks nukrypimas nuo harmoningo vystymosi, lygiateisiškumo, nacionalinio orumo, tarpusavio orumo ir pagarbos, savitarpio turtinimo principų, bet kokia prievarta iškreipia nacionalinės politikos esmę. Ypač save diskreditavo dirbtiniai teiginiai apie nacijų susiliejimą (t. p., L. 62).

Nacionalinio ir internacionalinio auklėjimo klausimai praktiškai vyrauja daugelyje dokumentų, bet visur pabrėžiama nacionalinė savimonė ir savigarba. Analogiškas klausimas buvo svarstomas 1988 m. gegužės 5 d. LKP CK 11 plenume, kuriame poetas A. Maldonis pasakė atvirą ir principingą kalbą nukreiptą prieš „internacionalistinę“ demagogiją. Jis pabrėžė, kad mūsų gyvenimą neigiamai veikia „visos juodos ir baltos“ dėmės bandymai sutapatinti nacionalinę savimonę su nacionalizmu… istorijos modeliavimas pagal dabarties etaloną ir jos tikslams, visokių tabu ir baudų ideologizavimas. Jie egzistavo vienas šalia kito ir istorijoje, ir kasdienybėje. Suprantama, kad R. Songaila ir N. Mitkinas su savo bendraminčiais turėjo nuryti karčią piliulę. Tačiau ir šios tribūnos panaudojimas ne vienam įžiebė kibirkštėlę, kuri suaktyvino miestų bei rajonų kultūros ir švietimo darbuotojus.

Su tokiomis mintimis artėjome prie Sąjūdžio gimimo, prie tos istorinės datos birželio 3-ios. Būtent, tą dieną Vilniuje į Mokslų akademiją suėję rašytojai, mokslininkai bei inteligentija išrinko Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę.

1988 m. mitingai ir jų uždaviniai

Labai tiksliai apie gimusį Sąjūdį pasakė R. Gudaitis: „Sąjūdis – ne tik aktualaus politinio momento respublikoje kūdikis, į jį mūsų tauta, liaudis, visi jos sluoksniai, kiekvienas mūsų ėjom ilgus metus. Sąjūdis – tai mūsų viltis, mūsų lūkesčiai, mūsų atsakomybė už demokratijos ir viešumo plėtotę, už Lietuvos ekonominį ir politinį suverenitetą, už išlaisvintą, dinamišką kultūrą bei švietimą, už laisvą harmoningą asmenybę, Sąjūdis – tai komplikuota nūdiena ir Just. Marcinkevičiaus manifestuotas laisvas tautos bendravimas su savo istorija“ (LYA, F. 4628, Ap. 5, B. 27, L. 126).

Prieš išvažiuojant į TSKP 19 partinę konferenciją 1988 m. birželio 24 d. buvo suorganizuotas pirmasis oficialus mitingas, po ilgų ir skausmingų anuometinės vadovybės apmąstymų „leisti ar neleisti“ jį surengti. LKP CK biuras atsidūrė prieš dilemą – dalyvauti ar ne? Daug ką iš biuro narių tiesiog pašiurpino Sąjūdžio kvietimas į mitingą. Eidamas į jį Algirdas Brazauskas žinojo R. Songailos ir N. Mitkino neigiamą požiūrį. Šiame mitinge buvo išsakyti priesakai partijos 19 konferencijos delegatams. Kaip ir buvo tikėtasi Maskvoje R. Songaila pasakė standartinę anų laikų kalbą.

Rašytojų sąjunga ir toliau gvildeno aktualius klausimus. 1988 m. birželio 27 d. savo susirinkime svarstė klausimą „Persitvarkymas ir rašytojų pozicija“. Kalbėjęs Just. Marcinkevičius pabrėžė, jog visuomenę įskaudino įvykiai Trakuose – tiesiog ant mūsų istorijos šaknų ten buvo užsimota statyti valdžios kotedžus, gerai, kad šis beprasmiškas užmojis buvo sustabdytas. Kalbėjęs V. Bubnys pažymėjo, jog daug tikimąsi iš 19 partinės konferencijos. Pasak M. Gorbačiovo, Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis ne šiaip sau, ne ekscesams sukelti, kai reikia išjudinti masių sąmonę. S. Kašauskas sakė, jog sostinėje mes gražiai persitvarkom, bet provincijoj dedasi kraupūs dalykai. Literatūros vakare K. Saja pakalbėjo apie stalinizmo auksas ir vos jam spėjus išvažiuoti iš Telšių, viršininkėliai ėmė tardyti žmones ir jėga juos versti rašyti raštus prieš K. Sają į atitinkamas instancijas. Telšiuose per Knygos šventę (dalyvavo S. Kašauskas, R. Kašauskas ir D. Mušinskas) vietos valdžia buvo sugėdinta dėl Valančiaus paminklo statybos, dėl to, kad pusę bažnyčios kalno nukasę pastatė tualetus.

Susirinkime kalbėjęs A. Zurba, pasakė, jog „praėjusį penktadienį buvo mūsų politinio, visuomeninio gyvenimo egzaminas, tada buvo pademonstruota jėga, kuri ėmėsi vadovauti miniai, ji pasiekė didelę pergalę“. Savo aiškią poziciją išsakė A. Zalatorius, „kaip suprasti 20 a. viduryje turgaus aikštėje išniekintus priešų lavonus? Gimtosios Ramygalos gatvėmis tada kraujas ir mėšlas susimaišę tekėjo. Sadizmas – ar galima jį pateisinti? Terminas „banditai“ – įžeidžia nacionalinį orumą: nedidelėje tautoje staiga atsirado 70 tūkstančių banditų! Ideologijos galima nepriimti, bet vis tiek jie – partizanai. Reiktų surinkti atsiminimus, dainas, tada pamatytume, kieno pusėje buvo simpatijos – stribų ar partizanų“.
Priimtame nutarime pabrėžiama, kad vis dar yra nemažai stalinizmo recidyvų reaguojant į viešą rašytojo žodį spaudoje. Telšių rajono partinių ir tarybinių darbuotojų išdėstytas tiesmukas neigiamas požiūris į rašytojų K. Sajos, S. Kašausko, R. Kašausko pasakymus ir į kitus faktus (LYA, F. 1771. Ap. 5, B. 27, L. 79).

1988 m. liepos 9 d. Vingio parke įvyko visuomenės susirinkimas su iš TSKP 19 sąjunginės partinės konferencijos grįžusiais delegatais. Dalyvavo apie 100 000 žmonių. Kalbėjo A. Brazauskas, V. Petkevičius, V. Martinkus ir kt. V. Petkevičius mitinge pasakė, jog „visuomenės persitvarkymo sėkmė nebus įmanoma be pagalbos čia gyvenantiems rusams, lenkams, žydams, baltarusiams, karaimams bei kitų tautybių žmonėms“.

Istorinės tiesos sakymo, susikaupimo valandos, kai žodžiai smigo į žmonių širdį ir sąmonę,   sakė prof. Vanda Kašauskienė,   buvo 1988 m. rugpjūčio 23 dienos Sąjūdžio iniciatyva surengtas masinis mitingas sostinės Vingio parke. Tada ypač prasmingai nuskambėjo Just. Marcinkevičiaus žodžiai: tegyvuoja tauta, laisvai bendraujanti su savo istorija. Tautos sąmonei pabudus žmonės vis labiau laisvėjo. Daugelis iš karto pritarė Sąjūdžio siekiams, rėmė jo demokratizavimo ir savarankiškumo stiprinimo politiką, vedančią į Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.

1988 m. spalio 4 ir 12 d. nutarimai

1988 m. spalio mėn. 4 d. įvyko LKP CK 13 plenumas, kuriame dalyvavo ir LPS iniciatyvinės grupės nariai Just. Marcinkevičius, K. Prunskienė, B. Kuzmickas, R. Ozolas, B. Genzelis, kuris pabrėžė, kad kiekvienas politinis vadovas turi sugebėti spręsti ir matyti pribrendusiais mūsų krašto problemas. Ir jo įsitikinimu, draugas Songaila turėtų pagalvoti iki artimiausio plenumo, ar jis gali vadovauti partinei organizacijai.
Dar aštresnis Rašytojų susirinkimas vyko 1988 m. spalio 12 d. R. Gudaitis savo pranešime kėlė aktualius klausimus, pabrėždamas, kad pagaliau ir mūsų krašte stalinistinius, brežnevinius pylimus ima pralaužti plačiai ištvinusi demokratizacijos, viešumo atsinaujinimo upė. Nuomonių pliuralizmo žaizdre laikomas egzaminas. Tironiškojo režimo ideologija ir praktika daužoma iš visų pabūklų, nuo pjedestalų verčiamos kitos Kremliaus dievybės, tačiau ir savo krašte matydami dar nemaža stalinistų įsitikiname, kaip tykiai tūždami jie ilgisi autokratijos kumščio, patiriame jų „kultūros lygį“. Tyliai ir kukliai ant Lietuvos atgimimo altoriaus mes dedame Just. Marcinkevičiaus, A. Maldonio, V. Bubnio „Piemenėlių mišias“… St. Kašausko kovingos publicistikos knygą „Tiesos sakymas“, analitinius V. Kubiliaus, A. Zalatoriaus, A. Krasnovo, V. Sventicko straipsnius. Mūsų pirmojoje diskusijoje dėl Lietuvos istorijos mokymo atsiskleidė ne vien humanitarinio lavinimo spragos, kartu su žymiausiais istorikais, autoritetingais švietimo specialistais garsiai prabilome apie Lietuvos istorijos „baltas dėmes“, pseudomokslines koncepcijas ir atviras falsifikacijas, palietėme neužsitraukusias ir neužgijusiais žaizdas.

Pranešėjas pažymi, kad mūsų veiklos perorientavimas į ramesnį, tradicinį kelią buvo nulemtas suinteresuotos įtakingai vadovaujančios partinio aparato jėgos. Jos ilgėte ilgėjosi idilijos – kad riedėtume tykaus pseudopersitvarkymo pabėgiais, reflektuotumėme, diskusijas nukreiptume abstraktaus intelektualumo vėžėmis, iš visų jėgų siekdami nepastebėti, kad ideologinė situacija respublikoje smarkiai atsiduoda pelėsiais. Ir tai vyko pasiruošimo konferencijai išvakarėse! Matėme kaip persitvarkymas Lietuvoje atsimuša į guminę aparato sieną. Ilgų stagnacijos metų suformuotas mūsų respublikos aparatas ir griozdiškas jo štabas vis labiau pats save kompromituoja.

Draugo A. Jakovlevo vizito metu „didžiausieji Sąjūdžio rėmėjai“, nors ir laukė su saldžiu širdžių virpuliu, neišgirdo iš TRKP CK sekretoriaus lūpų nė vieno teiginio ar abejonės visaliaudinio Sąjūdžio būtinybe mūsų respublikoje. Daugelį oficialių ELTOS pranešimų derinių tenka nuolat papildyti kita informacija, diametraliai prieštaraujančia anksčiau skelbtai. Kur čia yra principinė pozicija ir kur – laviravimas baiminantis visuomenės reakcijos, bijant liaudies balso? Taip atsitiko su nuogąstavimais ir pagraudenimais, kad Sąjūdis žengia ne visai gera linkme. Argi šiandien mes stovėtume prie tarybų valdžios griuvėsių, jeigu tam tikriems asmenims rugsėjo 28 d. būtų leista susirinkti į mitingą? Dabar tenka griežtai smerkti milicijos darbuotojus ir konstatuoti: šis incidentas apskritai nebūtų įvykęs, jei ne partinės vadovybės ir partinio aparato daugumos bandymai remtis draudimais, vengti sunkaus, tačiau būtino, dialogo su visuomene.

Pabaigoje pranešėjas pateikė žiupsnelį statistikos. Įvyko septyni atviri partiniai susirinkimai ir devyni partinio biuro posėdžiai. Aktyviai dirbo visi, tačiau ypač didele parama buvo V. Petkevičiaus, V. Bubnio, A. Čekuolio, V. Daunio, M. Karčiausko iniciatyvos ir patarimai. Ko dabar laukia Lietuva? Darbo. Dorumo. Išminties (t. p., L. 31, 32, 33, 35, 38, 39).

1988 m. mitingo pasekmės ir rezultatai

Rašytojų pasisakymuose buvo griežtai kritikuojami sustabarėję partiniai veikėjai. Kalbėjęs A. Pocius nurodė, kad „per tuos keturis dešimtmečius neturėjom normalios valdžios: iš pradžių paranojiškas Stalino diktatūros ir represijų laikotarpis, po to sekė Chruščiovo voliuntarizmas, Brežnevo stagnacija, Černenkos senatviškas marazmas. Pagaliau blykstelėjo ryškesnė prošvaistė: M. Gorbačiovo asmenybė teikia vilčių, bet būdami daug kartų pamokyti, atsargiau švaistomės optimistinėmis prognozėmis ir vadovaujamės liaudišku posakiu: pažiūrėsim, kai dugną dėsim“. Ant liaudies pečių užgula dviguba našta: tos klaidos bei kvailystės, kurias pridarė centro valdžia, o paskui savo dalį dar prideda ir respublikos valdininkai.

Kalbėjęs L. Jacinevičius labai taikliai pasakė, kad demokratijos priešininkai bijo ne pačios demokratijos šiandieninio lygio, o jau nesustabdomo veiksmo, kai vieno klausimo sprendimas velka iš paskos kitus, dar svarbesnius klausimus. Kalbėjęs J. Būtėnas sakė, kad mačiau vėliavos iškėlimą 1939 m. kuomet buvo grąžintas Vilnius. Tada tokio triukšmo nebuvo. Sveikinu Sąjūdį. Pagaliau ir mano V. Kudirka išvys šviesą po 50 metų „Vyturio“ leidykloje. Pirmą kartą leidykla paprašė rankraščio (t. p., L. 138-140).

Priimtame nutarime sakoma, kad reikia pritarti susirinkimo nuomonei skubiai sušaukti bendrą ir atvirą Lietuvos kūrybinių sąjungų partinių organizacijų susirinkimą. Jame detaliai išanalizavus ideologinę ir kultūrinę situaciją bei persitvarkymo eigą respublikoje siūlyti sušaukti neeilinį partijos suvažiavimą, skirtą jos statuso, įstatų patikslinimui ir vadovybės rinkimams.

Tikslinga paminėti 1988 m. rugsėjo 28 d. Vilniuje Gedimino aikštėje įvykusį valdžios nesankcionuotą Lietuvos laisvės lygos organizuotą mitingą, kuriame dalyvavo apie 4 000 žmonių. Vidaus reikalų organai panaudojo smurtą prieš dalyvius. LLL mitingas buvo skirtas Ribentropo – Molotovo pakto 49-osioms metinėms. Liudininkų parodymais, „į Gedimino aikštės rajoną 16.30 įvažiavo spec. represiniai daliniai, šarvuočiai, gaisrinės mašinos, milicijos kolonos, matėme kaip guminėmis lazdomis daužė nėščią moterį, kaip daužė jauną vyrą su kelerių metų vaiku ant pečių“ (9 parašai) (LYA, F 177, Ap. 271, B. 237, L. 26-27). Į LKP CK pasipylė daug laiškų, kuriuose buvo smerkiamas brutalus susidorojimas su mitingo dalyviais.

„Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio rėmimo grupė, – rašoma laiške, – smerkia specialių pajėgų veiksmus žiauriai išvaikant mitingo dalyvius“. Kitame laiške Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo tresto darbuotojai pritaria Sąjūdžio reikalavimui, kad atsistatydintų Vidaus reikalų ministras Lisauskas. Prisijungiame prie Sąjūdžio viešai pareikšto nepasitenkinimo R. Songaila (8 parašai). Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio grupė „Muzika“ rašo, jog jie pasipiktinę tokiu susidorojimu su mitingo dalyviais. Minimas incidentas – politinis, už kurį atsakinga politinė valdžia – LKP CK I-asis sekretorius R. Songaila (t. p., L. 37, 40, 49).

1988 m. spalio mėn. įvykęs LKP CK 14 plenumas iš pareigų atleido R. Songailą ir pirmuoju sekretoriumi išrinko A. Brazauską. Plenume kalbėjęs J. Avyžius pasakė, kad A. Brazauskas turės pakankamai dvasios stiprybės ir ištvermės vest Respubliką sunkiu persitvarkymo keliu, nepaisydamas jame pasitaikančių kliūčių.

Vilniuje spalio mėn. vykusiame LKP partiniame – ūkiniame susirinkime kalbėtojai akcentavo, kad persitvarkymas laužo pasenusias normas, sustabarėjusį biurokratinį valdymo aparatą, dogmatinį mąstymą ir skatina ieškoti naujų sprendimų (LYA, F. 3435. Ap. 71, B. 3, L. 12).

Mokslų akademijos ataskaitinis susirinkimas

1988 m. spalio mėn. 29 d. Lietuvos mokslų akademijoje įvyko ataskaitinis susirinkimas. Pranešėjas V. Lazutka pažymėjo, kad mokslui iškeltas uždavinys įveikti atsilikimą daugelyje lemiamų sričių. Ypač tai pasakytina apie visuomenės mokslus, kurie labiausiai nukentėjo nuo asmenybės kulto, biurokratinio vadovavimo metodų, dogmatizmo ir nekompetentingo kišimosi į jų reikalus. Akademijos mokslininkai aktyviai prisideda prie viešumo ir demokratijos išplėtimo ne tik Akademijos, bet ir visos respublikos gyvenime. Nemažai Akademijos darbuotojų dalyvauja persitvarkymo Sąjūdyje.

Susirinkime kalbėjusi J. Gagilienė teigiamai įvertino šio kolektyvo darbą. Džiugina, kad Akademijos jaunimas parodė savo pilietinę brandą, aktyviai dalyvaudamas ne tik Akademijos, bet ir respublikos gyvenime. Jo iniciatyva įkurtas ekologijos klubas „Žemyna“, kuris tapo ekologinio judėjimo avangardu. MA jaunimas suvaidino svarbų vaidmenį įkuriant Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, toliau vystant jos veiklą, aktyviai prisideda prie grupių, remiančių LPS kūrimo institutuose, dalyvauja žygiuose per Lietuvą, Baltijos žiedas, Ignalinoje „Gyvybės žiedas“ (LYA, F. 1233, Ap. 2, B. 105, L. 2-3).

1988 m. pabaigoje KGB struktūros, mėgindamos pakenkti Sąjūdžiui, daug dėmesio skyrė tautinių santykių supriešinimui. Įkuriamos radikalios komunistinės ir antilietuviškos grupuotės „Jedinstvo“ ir kt. Šios organizacijos turėjo tapti Sąjūdžio atsvara ir atitinkamai paveikti visuomenės nuomonę, ypač tarptautinę opiniją. Saugumiečiai taip pat veikė prieš lietuviškas organizacijas stengdamiesi jas skaldyti, didinti vidinę įtampą, skatinti nesutarimus. Tačiau tautinis judėjimas buvo toks stiprus, o senovinė sistema tokia pakrikusi, kad KGB pasiekimai šioje srityje buvo minimalūs (A. Anušauskas, knygoje „Lietuvos Sąjūdis ir valstybės idealų įgyvendinimas“, 1988). Pažymėtina, kad jau 1989 m. pr. buvo pradėta ruoštis veikti ypatingomis sąlygomis. Tų metų balandžio mėn. KGB Lietuvos skyrius pirmąjį kartą paskelbė mokymus pagal „visišką kovinį parengimą“. Pagal plk. E. Baltino pasirašytą planą buvo numatyta derinti veiksmus su Vidaus reikalų ministerija pagal masinių neramumų planą „Metelj“.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas

1988 m. spalio mėn. 22-23 d. įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Į jį atvyko daugiau kaip 1100 delegatų iš įvairių Lietuvos kampelių. Pirmajam posėdžiui pirmininkavo Just. Marcinkevičius ir Meilė Lukšienė. Žodį tarė Just. Marcinkevičius sakydamas,  kad susirinkome čia todėl, kad visų bendrom pastangom Sąjūdis žengtų tiesos ir teisybės link, įtvirtindamas idėjų, minčių ir įsitikinimų įvairovę kaip visuomenės laisvo vystymosi pagrindą. Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis formuoja ir kuria save kaip demokratinį visos tautos, visos liaudies judėjimą, išaugantį iš mūsų istorijos ir ne taip tolimos praeities, iš šviesiausių nacionalinio gyvenimo tradicijų. A. Brazauskas vyriausybės vardu pasveikino suvažiavimo dalyvius. Deja, sakė jis, vertinant Sąjūdį buvo klaidų ir LKP CK sprendimuose. Tačiau paskutiniuose biuro posėdžiuose buvo duotas naujas, objektyvus įvertinimas. Lietuvių tautinės savimonės atgimimas neduoda jokio pagrindo kitų tautų atstovų nerimui, o juo labiau nepasitikėjimui lietuvių tauta. Ištisi mūsų tautos gyvenimo šimtmečiai – geriausias argumentas, kad lietuviai nori ir moka gražiai bendrauti su visais, kad gerbia jų kalbą ir istoriją, nacionalinę mokyklą ir kultūrą, tradicijas ir gyvenimo būdą („Atgimimas“, 1988 m. lapkričio 4 d. ).

1988 m. spalio mėn. 27 dieną įvyko Lietuvos kūrybinių sąjungų partinių organizacijų bendras atviras partinis susirinkimas, svarstęs „Ideologija ir kultūra“. Po diskusijų priėmė išsamų nutarimą, kuriame pabrėžiamas būtinas Lietuvos suvereniteto įgyvendinimas ir kūrybinių sąjungų statuso pakeitimas. Kiekviena kūrybinė sąjunga rengia ir tikslina savo įstatus, savarankiškai numato būdus pasenusiam centralizmui įveikti, tikslina esamų ir steigiamų fondų egzistavimo principus. Meno plėtra visuomenėje nepavaldi ūkiskaitos dėsniams. Valstybė privalo remti savo lėšomis kūrybinių sąjungų veiklą, turinčią principinės reikšmės visuomenės humanitarizavimui. Nuostolingus, bet būtinus dailės, teatro, kino meno leidinius finansuoti iš valstybės biudžeto. Nutarime pabrėžiamas nepasitenkinimas kultūros ministerijos vadovybės ligšioline veikla, neatitinkančia dabartinių tautos kultūros interesų. Ypač stipriai akcentuojama savarankiškų ir tiesioginių tarptautinių ryšių galimybė laikyti kūrybinių sąjungų tolesnės veiklos būtina sąlyga.

Sukurti meno sričių studentijos, pedagogų, mokslininkų, atlikėjų, perspektyvaus kūrybinio jaunimo studijų bei kūrybinio stažavimosi užsienyje sistemą. Siekti tarptautinių ryšių respublikinio įteisinimo ir finansavimo garantijų, pasisakyti prieš tokius federacijų valstybės organų veiksmus, kuriais būtų siekiama pažeisti savarankiškų ir tiesioginių Lietuvos kūrybinių sąjungų, jų padalinių ir kultūros įstaigų, atskirų menininkų tarptautinius ryšius. Buvo pasiūlyta pertvarkyti draugiją „Tėviškė“ į savarankišką tautinės kultūros instituciją. Visiškai pritarti tokiai Lietuvos Konstitucijos nuostatos dėl lietuvių kalbos valstybingumo redakcijai, kuri pateikta AT Prezidiumo 1988 m. spalio mėn. 6 d. nutarime ir pasiūlyti AT sesijai lapkričio 17 d. priimti ją be pataisų. Remti kalbos draugijų ir entuziastų pastangas saugoti gimtąją kalbą ir kelti jos kultūrą.

Priimtame nutarime pabrėžiamas būtinumas aktyviai palaikyti Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Lietuvos švietimo sistemos savarankiškumo ir nacionalumo atkūrimo idėjas. Remti respublikos aukštųjų mokyklų autonomijos siekį. Skatinti humanitarinės kultūros diegimą sustiprinant meninių disciplinų dėstymą visų lygių mokyklose. Pasiūlyta aktyviai prisidėti prie stalinizmo, stagnacijos atskleidimo, sukauptos faktinės medžiagos eksponavimo ir publikavimo, fiksavimo kino bei televizijos priemonėmis. Teikti visokeriopą paramą atstatant sugriautus tautos paminklus, įamžinant memorialines vietas, iškiliausių Lietuvos asmenybių atminimą.

Vienbalsiai priimtas nutarimas labai konkretus, praktiškai apimantis visas kultūrinio gyvenimo sritis. Per visą labai platų nutarimą vilnija pagrindinė mintis, kad visuose renginiuose turėtų dominuoti meilė Tėvynei ir ideologinis aspektas niekada nenustelbtų meninio.

Visada buvo pasiryžusių kovai

Ir vis dėl to norėtųsi nors porą minčių paminėti iš šio istorinio rašytojų susirinkimo. Konservatorijos prorektorius J. Antanavičius, kritikuodamas tuometinės LKP dėl atsilikimo nuo pertvarkymo ir atgimimo, pasakė, kad būtų apmaudu, jei mums ateityje tektų svyruoti, blaškytis, besirenkant tarp partinės drausmės principų ir tautinių, patriotinių jausmų… Antraip, jei stovėsime nuošalyje, tik stebėsim – liksim ant kranto ir savo raudonais bilietais mojuosim tolstančiam tautos laivui. Rašytojas J. Avyžius plačiai kalbėdamas apie būtinybę ne tik mitinguoti, bet ir dirbti, pritardamas A. Brazausko novatoriškam kursui, aštriai polemizavo dėl respublikos nacionalinį orumą įžeidžiančių antrųjų sekretorių „generalgubernatorių“ skyrimo.

Analizuojant nuotaikas LKP viduje akivaizdu, kad ten visada buvo Lietuvos nepriklausomybės ir socialdemokratinių idėjų šalininkų, tuolaikine terminologija tariant, nacionalistų ir revizionistų, pažymi B. Genzelis. Šios nuotaikos prasiskverbdavo ir į Kompartijos vadovybę (K. Glaveckas, J. Bulavas, J. Vaišnoras). Šiam sluoksniui priklausė ir žymūs Lietuvos kultūrininkai bei mokslininkai: J. Avyžius, K. Baršauskas, V. Bubnys, J. Kubilius, Č. Kudaba, A. Maldonis, Just. Marcinkevičius, J. Matulis, E. Mieželaitis, J. Noreika, V. Petkevičius, V. Statulevičius ir kiti. Čia paminėtas Kauno politechnikos instituto rektorius K. Baršauskas. Jis įtikinėjo būsimus inžinierius stoti į TSKP, sakydamas, kad tik tapę įmonių vadovais, jie pajėgs pristabdyti svetimtaučių antplūdį į Lietuvą. Jo auklėtiniai parengė regioninį pramonės vystymosi planą – atsisakė koncentravimo dideliuose miestuose, o tai pristabdė krašto rusifikaciją. Žymiausių Lietuvos intelektualų, kuriems buvo nesvetimas tautinis jausmas ir suverenitetas, priklausymas TSKP leido plėtoti tautinė kultūrą. Tie žmonės pirmieji ir pakilo į kovą už Lietuvos Atgimimą (B. Genzelis, „Lemties posūkis“, 1999).

O panašiai mąstančių buvo daug visose aukštosiose, vidurinėse mokyklose, kultūros įstaigose, gamybiniuose kolektyvuose ir jų patriotinė veikla didelį vaidmenį suvaidino Sąjūdžio metais. Belieka tik prisiminti vien Baltijos kelią, kuris išjudino visą Lietuvą!

Voruta. – 2008, vas. 23, nr. 4 (646), 11.
Voruta. – 2008, kov. 15, nr. 5 (647), 11.
Voruta. – 2008, kov. 29, nr. 6 (648), 11.
Voruta. – 2008, bal. 12, nr. 7 (649), 11.