Freepik asociatyvi nuotr.
Ovidijus Pikselis, www.voruta.lt
O, kaip norėtųs grįžti praeitin,-
Ne tik dėl žydinčios jaunystės,
Abejones tamsias joje skandint,
Net laikinai galbūt paslysti…
Juk jei ir būta ten naivių klaidų
Ar kokių nesusipratimų,
Anuomet jus kamavusių bėdų
Išnyko pėdsakų buvimas.
Sugrįžt į praeitį troškimas kyla
Su skausmo ašara nuriedančia tyra,
Pro metų uždangą, pro laiko tylą
Apglėbti tuos, kurių jau nebėra…
Vėl apkabint, priglausti prie širdies
Tėvus ir senelius brangiuosius savo.
Te niekad neišbluks iš atminties,
Kurių dėka mes šį pasaulį gavom.
