Asociatyvi Freepik nuotr.

Ovidijus Pikselis, www.voruta.lt

Paslaptinga mūsų Visata,

Beribė ir neišmatuojama,

Žvaigždynų guotais nusėta,

Keistybių įtakojama.

Juk kosmosas – tikra misterija,

Suprasti jį – aistringas siekis,

Kai grumiasi jame keista materija –

Mums matoma ir juodas niekis.

Kopernikas saulutę įdiegė centre,

O Niutonas ir trauką žemėje surado,

Bet sielos gilumos dar nieks, aure,

Lig siolei  taip dorai ir nesuprato.

Kiekvienas mes juk turim širdyje

Po savą paslaptingąją Visatą.

Tegul liepsnoja meilė mūs joje

Brangiausiems, ką šiandiena matom.