Pagrindinis puslapis Lietuva Operacija „Osenj“. Janinos Burbaitės – Sereičikienės liudijimas

Operacija „Osenj“. Janinos Burbaitės – Sereičikienės liudijimas

Operacija „Osenj“. Janinos Burbaitės – Sereičikienės liudijimas

Janina Sibire. Asmeninio labumo nuotr.

Rugilė Kuklytė, Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos III d klasės mokinė, www.voruta.lt

Nacionaliniam mokinių konkursui „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“. Mokytoja Virginija Samulevičienė

Pučia vėjas per Sibiro taigą,

Stingdo žalias šakeles.

O mano brangioji Tėvyne,

Man liūdna vienai be tavęs.

Vaikystės dienos prabėgo kaip sapnas,

Jaunystės dienų klegesys,

Viską sugėrė Sibiro taiga,

Pasiliko širdy užmarštis.

(Stefanija Dacienė „Sibiras – ne tėvynė“)

Skaudus pokario laikotarpis paženklino daugelio šeimų gyvenimus. Liko skaudūs prisiminimai, dauguma tik užrašyti. Tie, kurie dar yra gyvi, nenoromis, drebančiu balsu pasakoja savo išgyvenimus. Klausant jų istorijų, suspaudžia širdį, bet ateina suvokimas, jog šios istorijos yra jungtis tarp šių žmonių ir būsimųjų kartų.

Lietuva 1940 – 1952 metais patyrė SSRS vykdytus trėmimus į Sovietų Sąjungos gilumas, kurie prilygo masiniam lietuvių tautos genocidui. Paskutinysis masinis trėmimas buvo pradėtas vykdyti 1951 metų rugsėjo mėnesį nutarimu „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos TSR“. SSRS Ministrų taryba išpuolius planavo iš anksto, buvo sudaromi tremiamųjų sąrašai. Į sąrašus buvo įtraukiami ūkininkai, nepaisę ekonominio ir politinio spaudimo, vis dar mėginę išgyventi sovietų valdžios apkarpytuose sklypuose, taip pat ir kolūkiečiai, „nusikaltę“ tuo, kad prieš įstodami į kolūkį turėjo per daug žemės, žemės ūkio technikos ar „naudojo samdomąjį darbą“.  Pagal duomenis, per 1951–1952 m. iš Lietuvos ištremta daugiau kaip 23 000 žmonių.

Šeima ištremta todėl, kad vienas iš Janinos brolių buvo partizanas.  Janina turėjo vos 18 metų, kai 1951 metų rugsėjo dvidešimtą dieną buvo suimta mokykloje.

Žmonės buvo tremiami iš Lietuvos ešelonais į Krasnojarsko kraštą ir Tomsko sritį. 1951 m. rugsėjo 20–21 d. buvo surinktos 822 šeimos (3072 žmonės, iš jų 813 vyrų, 1276 moterys ir 983 vaikai), iš Kužių (Šiaulių r.), Radviliškio ir Švenčionėlių stočių.

Norėdama pajusti to laikotarpio dvasią, nusprendžiau pakalbinti dabar Senojoje Varėnoje gyvenančią mano draugės senelę Janiną Burbaitę – Sereičikienę.

Janina Burbaitė – Sereičikienė yra gyva 1951 – 1952 metų trėmimų liudininkė. Ji sutiko papasakoti savo istoriją. Janina gimė 1933 metų kovo 7 dieną, Šventažerio Valsčiaus Agarinių kaime, gyveno su jaunesne seserimi ir tėvais. Prasidėjus trėmimams,  šeimą išvežė, o tuo metu šeimos vyresnėlė Janina mokėsi Vilniuje. Šeima ištremta todėl, kad vienas iš Janinos brolių buvo partizanas.  Janina turėjo vos 18 metų, kai 1951 metų rugsėjo dvidešimtą dieną buvo suimta mokykloje. Tuo metu, dar nepatyrusiai Sibiro baisumų merginai atrodė, kad kelionė ilgai netruks, Janina buvo drąsi ir per daug nesiaiškino dėl to, kas vyksta: „sakė, kad aš važiuosiu, kur baltos meškos gyvena, nieko baisaus, veža – vežkit“. Janina taip pat  paminėjo, kaip stengėsi pritapti prie verkšlenančių moterų: „Kai pajudėjo traukinys, visos moterys pradėjo rėkt, o aš galvoju, kaip čia man pradėt verkt. Gyvenime nepergyvenau nikdi[1]“. Visos moterys verkė ir raudom apraudojo savo likimą, o tuo tarpu Janina visai nepergyveno, išliko šaltų jausmų.

Jauni lietuviai prie Angaros upės. Asmeninio labumo nuotr.

Švenčionėlių traukinių stoty Janina susitiko su savo šeima (kaip minėta anksčiau, todėl, kad Janiną suėmė Vilniuje, o jos šeimą –  Agariniuose). Gyvuliniai vagonai nebuvo pats patogiausias keliavimo transportas: skylė grindyse, atstojanti tualetą, mažas langelis, per kurį beveik nepraeina šviesa, keli gultai ir maždaug penkiasdešimt žmonių viename vagone. Po aštuoniolikos dienų kelionės žmonės atsidūrė Irkutsko srities Čeremchovo apskrities Karkazo gyvenvietėje. Žmonės buvo apgyvendinti barakuose, įdarbinti geležinkelio stotyse. Pasak Janinos, vaikai galėjo mokytis, todėl jos mažoji sesutė ėjo į mokyklą, o pati rinkosi eiti dirbti.  „Nu man tada nerūpėjo, nes pinigus gavau“, – prisimena moteris nelengvą laikotarpį, kai pinigų išgyventi tolimuose kraštuose ypač reikėjo. Darbas prasidėdavo nuo aštuntos valandos ryto ir baigdavosi šeštą valandą vakaro. Jeigu atstumas iki darbovietės būdavo trys kilometrai – Janina eidavo pėsčiomis, o atvirais sunkvežimiais vykdavo tik tada, kai atstumas būdavo daugiau negu trys kilometrai. Darbas buvo sunkus, reikalaujantis vyriškos jėgos. Geležinkelyje reikėdavo kasti ir lyginti žemės paviršių, o sunkiausias darbas buvo geležinių bėgių tiesimas. Tremtinių pagrindinis darbo įrankis buvo „kaila“ arba „kirka“ (įrankis, panašus į kirvį, ledams ir kietai žemei kapoti, kirsti, kirtiklis, kirstuvas). Paklausus, ar buvo patiriamas fizinis ar psichologinis smurtas, Janina atsakė: „Smurto nebuvo, rusai elgėsi pakankamai žmogiškai“.

Galiausiai 1959 m. Janina su šeima grįžo į Lietuvą. Pasak jos, įsikurti  tikrai nebuvo lengva, nes sugrįžusiųjų niekas nelaukė.

 Nežiūrint į tai, kad sunkus darbas ir šaltas oras (temperatūra kartais siekdavo ir -40) alindavo sveikatą, žmonės tremtyje, taip pat ir Janina Burbaitė, mėgavosi lietuvio akiai neįprastai  gražiais vaizdais, netgi pramogavo laisvalaikiu. Sibiro taiga, kurią Janina pamatė pirmą kartą gyvenime, ir, atrodo, ranka pasiekiami Sajano kalnai, buvo įspūdingas vaizdas žmonėms. Moteris netgi gyrėsi plaukiojusi gilioj Angaros upėje. Grišovo miestelyje vykdavo mokami šokiai, į kuriuos susirinkdavo įvairių tautų jaunimas: latviai, estai, lietuviai ir vietiniai rusai. Šis  miestelis  buvo vos už dviejų kilometrų nuo Janinos gyvenvietės, todėl nusigauti iki ten nebuvo sunku.

Janinos Burbaitės ir Antano Sereičiko vestuvės. Asmeninio labumo nuotr.

Tuose šokiuose Janina sutiko savo gyvenimo meilę – Antaną Sereičiką. Antanas taip pat buvo Lietuvos tremtinys, pakliuvęs į Sibirą su savo šeima. Sereičikų  šeima buvo gausi, todėl gyventi sekėsi sunkiai. Antanas buvo ištremtas su savo mama, keturiais broliais ir sesute. 1957 metų rugsėjo 20 dieną Čeremchovo mieste Janina ir Antanas įregistravo santuoką. Kadangi pinigų trūko, suknelę Janina skolinosi. Tuo metu moterys „ženydavosi[2]“, kaip sako ponia Janina, vilkėdamos tą pačią skolintą suknelę. Vėliau jie susilaukė septynių vaikų: penkių sūnų ir dviejų dukterų.

Laisvalaikis tremtyje. Janina antra iš kairės. Asmeninio labumo nuotr.

Janina Burbaitė – Sereičikienė pasidalino trumpu, įsimintiniausiu savo gyvenimo įvykiu. „Bėgau nuo akolų[3]. Nuvežė tada pirtin visus, išsimaudėm, o anryt[4] akolų atėjo duot. Visus skiepijo. Aš tik pamačiau ir pabėgau. Visi buvo skiepyti, o aš ne. Kai atėjau algos pasiimt, tai pinigų nedavė, bet vis tiek nesutikau skiepytis. Tai įžūlumas buvo, sakau – „turėkit“, bijojau labai, nes neturėjau skausmo gyvenime, galvojau mirsiu nuo skiepo. Antrą kartą vėl nedavė atlyginimo, tai pasiskiepijau“, – savo prisiminimais dalijosi Janina.

Galiausiai 1959 m. Janina su šeima grįžo į Lietuvą. Pasak jos, įsikurti  tikrai nebuvo lengva, nes sugrįžusiųjų niekas nelaukė.  Janinai buvo sunku susirasti darbą, nes reikėjo turėti vietos „priregistravimą“, o to (tikriausiai iš didelės baimės) niekas nenorėjo daryti. Bet Janina nenuleido rankų, ji parašė laišką į Maskvą,  prašydama pagalbos padėti gauti registraciją. Netrukus  gavusi teigiamą atsakymą – į jos prašymą buvo atsižvelgta. Ją priregistravo Varėnos rajono Matuizų kaime. Įsidarbino Matuizų plytų gamykloje. Kaip teigė pašnekovė: „Sunkią valandą tremtyje žmonės stengėsi pagelbėti vieni kitiems, paguosti, nuraminti“.

Janina Burbaitė – Sereičikienė. Asmeninio labumo nuotr.

Deja, Lietuvoje ji pasigedusi bendrumo jausmo, aplink tvyrojo netikrumas, baimė, todėl Janina Sereičikienė sakosi, kad norinti praeitį visai užmiršti. Pokalbio metu moteris numoja ranka ir antrina: „Nuvėjo vėjais, atėjo lengvai ir išėjo lengvai, bet man nepatinka apie tai šnekėt. Prisimint nenoriu ir net nežiūriu nuotraukų. Gal dėl to ir lengviau gyventi, bet labai džiaugiuosi, kad sulaukiau laisvos Lietuvos ir, kad mano vaikams ir anūkams neteko patirti pokario ir tremties sunkumų“.

Tai yra dar viena, tikra tremties istorija. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę ją išgirsti ir užrašyti. Juk tai mūsų praeitis, be kurios nebūtų dabarties ir ateities.

Šaltiniai

http://www.lnm.lt/1951-m-rudens-tremimai-operacija-osenj-1951-m-spalio-2-3-d/

https://www.vle.lt/straipsnis/lietuvos-gyventoju-tremimai/

http://www.lietsajudis.lt/index.php/37-naujienos/6735-masini-tremim-osen-1951-m-lietuvoje-66-j-metini-paminejimas

Janinos Burbaitės – Sereičikienės interviu

[1] Niekada

[2] tuokdavosi

[3] nuo skiepo

[4] rytoj