Konstitucinio teismo teisėjai. lrkt.lt nuotr.

www.pozicija.org

Sausio mėnesį Seimas priėmė, o Prezidentas pasirašė Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą, pagal kurį kitatautis Lietuvos pilietis gali Lietuvos valstybės išduotame pase savo vardą ir pavardę persirašyti užsienio kalbomis (lotyniškomis raidėmis) remdamasis kitos užsienio valstybės išduotais dokumentais.

Tokių žmonių Lietuvoje beveik 400 tūkst. Įteisinus Lietuvoje dvigubą pilietybę (to nuolat siekiama), kitataučiai neabejotinai pretenduos ir į kitų valstybių pilietybes. Tokiu būdu Lietuvoje maždaug penktadalis gyventojų įgis Lietuvos ir kitų valstybių pilietybes.

Kadangi  atskiruose šalies regionuose (Vilniaus raj., Šalčininkai, Visaginas ir kt.) yra didelė kitataučių koncentracija, šie asmenys, įgiję kitų šalių pilietybes, sieks ir kultūrinės bei politinės autonomijos, kartu siekdami įtvirtinti atskiruose šalies regionuose privalomą tautinių mažumų kalbų vartojimą, šalindami iš apyvartos valstybinę lietuvių kalbą. Jie neabejotinai pakeis vietovardžių, miestų ir gyvenviečių bei gatvių pavadinimus iš lietuvių į kitų tautų kalbas.

Būtent panašius reikalavimus kėlė Vilniaus, Šalčininkų ir kitų rajonų autonomininkai Lietuvai atkuriant nepriklausomybę. Tuo metu jie kėlė klausimą dėl lenkų nacionalinio teritorinio autonominio rajono buvo Lietuvos arba SSSR sudėtyje.

Vien leidimas įstatymu savo vardus ir pavardes be išlygų perrašyti pagal bet kurios užsienio valstybės išduotą asmens tapatybės dokumentus paneigia tarptautinius valstybių susitarimus dėl 1920 metų Vilniaus krašto bei 1939-ųjų metų Lietuvos aneksijų nepripažinimo.

Kreipimąsi (pareiškimą) į Konstitucinį Teismą (KT) išplatinęs „Nacionalinis susivienijimas“ primena KT autonomininkų reikalavimus, pateikdamas KT ano meto Vilniaus lenkų nacionalinio-teritorinio krašto koordinacinės tarybos parengtą Lietuvos Respublikos įstatymo projektą – „Vilniaus lenkų nacionalinio-teritorinio krašto statutą“. Šio statuto 23 str. numato, kad Vilniaus lenkų nacionalinio-teritorinio krašto įstatymų leidžiamoji valdžia yra Vilniaus krašto Seimas.

Statute numatyta keisti Vilniaus karšto miestų ir gyvenviečių pavadinimus, turėti savo vėliavą, herbą ir himną, kitaip tariant, sukurti valstybę valstybėje.

Šių reikalavimų įgyvendinti nepavyko. Sutrukdė 1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje, po kurio subyrėjo SSSR ir Lietuva netrukus tapo visiškai laisva.

Tačiau autonomijos idėja šiemet atgimė Seime. Ją „ratifikavo“ 82 Seimo nariai (pavardės  ČIA). Šiai idėjai pritarė ir Lietuvos Prezidentas, t.y. minėtu Įstatymu  patenkino pirminius 1989-1991 metų autonomininkų reikalavimus, leisdami šiems pradėti šalies dezintegracijos darbą, suvokdami, jog tai nėra jų paskutinis reikalavimas. Tuo netrukus teko įsitikinti, nes Seime dar prieš balsuojant už Įstatymo priėmimą, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjunga pateikė papildomą reikalavimą (siūlymą) rašant asmenvardžius asmens dokumentuose leisti naudoti ir diakritinius ženklus. Šis siūlymas jau buvo svarstomas 2022-01-18 Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete. Taigi pradžia padaryta, o toliau viskas vyks savaime.

Konstitucijos 14 straipsnis nustato, kad Lietuvos valstybėje valstybinė kalba yra lietuvių kalba, o KT  ne kartą yra išaiškinęs, kad „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba, nes kitaip bus pažeistas konstitucinis valstybinės kalbos statusas“.

Nepaisant šių išaiškinimų, Vilniaus regiono teismai „kepa“  sprendimus, kuriais  įpareigoja valstybės institucijas kitataučių asmenvardžius asmens dokumentuose rašyti ne valstybine lietuvių kalba. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2017 metais  išaiškino, kad asmenvardžiai ne valstybine lietuvių kalba gali būti įrašomi tik kitame piliečio paso įrašų skyriuje.

Tačiau žemesniųjų instancijų teismų sprendimų Vilniaus miesto ir rajono valdžia sąmoningai neskundžia aukštesniųjų instancijų teismams, todėl jie įsiteisėja ir įgija įstatymo galią. Tokiu būdu sąmoningai yra kuriama ir formuojama žemesniųjų instancijų tariama teismų praktika, apie kurią Seime kalbėjo autonomininkų įstatymo iniciatorė  Teisingumo ministrė E.Dobrovolska. Lietuvos valstybė susidūrė su akivaizdžiai atvira ir kenkėjiška kai kurių asmenų veikla, įskaitant asmenis, dirbančius Lietuvos teismų sistemoje. Ši veikla nukreipta į priešingą KT ir LVAT išaiškinimą, kad asmenvardžių rašyba užsienio kalbomis piliečio pase galima tik paso kitų įrašų skyriuje.

Svarbiausia, kad 82 Seimo nariai ir Prezidentas patenkindami autonomininkų reikalavimus ir leisdami vienai kitataučių grupei rašyti autentiškai savo vardus ir pavardes asmens dokumentuose pagrindinių įrašų skyriuje tik lotyniškomis raidėmis, apribojo kitos kitataučių grupės teises, t.y. šiems neleido analogiškai persirašyti savo vardus ir pavardes, nes pastarųjų gimtąją kalbą sudaro ne lotyniško pagrindo rašmenys. O tokių piliečių Lietuvoje yra per 200 tūkst.

Tokiu būdu Lietuvoje susidarė padėtis, kai maždaug 200 tūkst. kitataučių Lietuvos piliečių turės privilegiją rašyti savo asmenvardžius autentiškai, o apie 200 tūkst. kitataučių (Lietuvos rusų, ukrainiečių, žydų, gudų ir kt.) tokios galimybės neturės. Pirmajai kitataučių grupei ir toliau bus kuriamos privilegijos, nes Seime jau svarstomi siūlymai leisti asmens dokumentuose vardus ir pavardes perrašyti naudojant diakritinius ženklus. O antrai grupei  valdžia kol kas nieko pasiūlyti negali.

Suprantama, kad pastarosios grupės kitataučių negali įtikinti jokie teisiniai argumentai ar politiniai išvedžiojimai, esą asmenvardžių rašymas tik lotyniškomis raidėmis yra įteisintas kitose ES valstybėse. Tokiu būdu Seimas ir Prezidentas, Įstatymu apibrėždami pirmosios kitataučių grupės kitoniškumą, šiurkščiai pažemino antrosios grupės kitataučius Lietuvos piliečius, akivaizdžiai juos diskriminuodami, sužadindami šios grupės kitataučių priešiškumą Lietuvos valstybei.

Be to nei Seimas, nei Prezidentas neturi jokio pagrindo manyti, kad rusakalbiai ir kitų tautybių asmenys, kurių per 200 tūkst., susitaikys su jiems siūloma diskriminacija. Labiau manytina, kad paaštrėjus vidaus ir išorės politinei situacijai greitai susidursime su pastarosios kitataučių grupės reikalavimais analogiškų teisių sau, ir šie reikalavimai nebūtinai bus taikūs.

Pareiškimo autoriai mano, kad reikalaudami autonominių teisių pagal šį įstatymą, jo iniciatoriai iš tikrųjų siekia sukelti įtampą ir nesantaiką tarp kitataučių, mėgindami supriešinti lietuvių tautybės piliečius su Lietuvoje gyvenančiais kitataučiais, pakirsti pastarųjų pasitikėjimą Lietuvos valstybės sprendimais, jų nešališkumu ir teisingumu.

Tam  pagrindas yra daugiau nei pakankamas. S. Skvernelis, J. Sabatauskas, A. Kubilius ir kiti mūsų šalies valstybingumui abejingi politikai jau  daugelį metų nepaliaujamai viešai postringauja apie  savo asmeninius įsipareigojimus Lenkijai pertvarkyti valstybinės lietuvių kalbos rašybą. Tačiau kyla klausimas, kokiu pagrindu ir kodėl asmeniškai įsipareigojama tik Lenkijai? Juolab, kai ši to viešai nereikalauja. Kam yra naudinga didinti vidaus įtampą tarp lietuvių ir lenkakalbių Lietuvos piliečių ir kas labiausiai yra suinteresuotas kenkti dvišaliams tarpvalstybiniams Lietuvos ir Lenkijos santykiams?

Be to, nėra aišku, ar minėti „patriotai“ ketina riboti Lietuvos valstybės suverenitetą tik valstybine lietuvių kalbos vartojimu, ar kartu ketina daryti  žymesnes išimtis – šalies teritorinės nuolaidas. Akivaizdu, jog pradėtas vykdyti šalies suvereniteto „aukcionas“ žemina ne tik lietuvių tautos orumą, bet kartu pakerta ir kitataučių piliečių pasitikėjimą Lietuvos valstybe, kurių, kaip minėta, šalyje gyvena beveik 400 tūkstančių.

Beje, šiuo metu antikonstitucinę politinę prekybą Lietuvos valstybės suverenitetu vykdo ne tik Seimo nariai, bet ir asmenys, užimantys pareigas žemesnėse valstybės valdžios įvairiose institucijose, įskaitant teismus. Neseniai  Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAT) priėmė 2022-01-25 sprendimą, kuriame atmetė pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse skundą Vilniaus rajono savivaldybės merui. Jame buvo prašoma įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės merą panaikinti nustatytą reikalavimą švietimų įstaigų vadovams labai gerai mokėti tautinių mažumų mokomąją (lenkų, rusų) kalbą. Tačiau teismas sprendė, kad meras turi teisę kelti tokį reikalavimą atitinkamose švietimo įstaigose.

Tokiu būdu VAT priėmė ne teisinį, o politinį sprendimą, susiaurindamas valstybinės lietuvių kalbos vartojimą Vilniaus regione ir tuo būdu įtvirtindamas jame ne valstybinės lietuvių kalbos, o kitų užsienio valstybių kalbų privalomumą, kuris leidžia išstumti (pašalinti) iš šio regiono švietimo įstaigų nemokančius arba netinkamai mokančius rusų, lenkų bei kitų užsienio valstybių kalbas Lietuvos piliečius. VAT akivaizdžiai įteisino  būtent lietuvių tautybės asmenų diskriminaciją kalbos pagrindu, nes pastarieji, įpareigojami taikytis prie kitakalbių dokumentų turėtojų įgeidžių ir mokytis svetimų kalbų rašybos bei tarties. Lietuvių tautybės piliečiai gerai nemokantys tautinių mažumų kalbų neabejotinai bus šalinamai iš rajono švietimo įstaigų. Štai taip Lietuvoje įgyvendinamas konstitucinis valstybinis lietuvių kalbos statusas.

Pareiškimo autoriai nurodo,kad Seimo priimtas ir Prezidento pasirašytas minėtas įstatymas sprendžia ne teisinį Lietuvos piliečių klausimą, o tiesiogiai pradeda reguliuoti Lietuvos valstybingumo ir šalies suvereniteto raidą. Įstatymo iniciatorių (E.Dobrovolskos ir kt.) tikslai – palaipsniui naikinti šalies regionuose valstybinį lietuvių kalbos statusą ir siekti Lietuvoje gyvenančių kitataučių kultūrinės, socialinės, ekonominės bei politinės atskirties. Šie tikslai absoliučiai sutampa su 1989-1991 metais Maskvos remiamų autonomininkų tikslais, kuriuos iki šiol nuosekliai tebepuoselėja Maskva.

Leisdami palaipsniui naikinti konstitucinį valstybinį lietuvių kalbos statusą atskiruose šalies regionuose Įstatymu, jį pasirašę politikai skatins šalies regionų dezintegraciją, kuri neabejotinai turės baigtis dalies teritorijų gyventojų pretenzijomis į autonomijas Lietuvos Respublikoje ar net jų atsiskyrimu nuo Lietuvos Respublikos, o tai reiškia, kad savo esme Įstatymas kelia tiesioginę grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Pareiškimą paskelbęs „Nacionalinis suvienijimas“ prašo KT pripažinti, kad Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose Įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kelia tiesioginę grėsmę Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui. Tuo atveju, jeigu KT atsisakytų prijungti prie bylos šį pareiškimą, jie mano, jog tai turėtų padaryti turėtų 37  Seimo nariai, kurie kreipėsi į KT dėl šio įstatymo konstitucingumo.

Prie pridedama Vilniaus lenkų nacionalinio-teritorinio krašto statuto kopija.

Visas pareiškimo tekstas skelbiamas žemiau:

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIAM TEISMUI
Gedimino pr. 36, 01104 Vilnius

POLITINĖ PARTIJA „NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS“
Kopijos:
1. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
2. Lietuvos Respublikos Seimo nariams, pateikusiems prašymą Konstituciniam Teismui dėl Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo prieštaravimo šalies Konstitucijai
3. Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms
4. Lietuvos teismų administracijai
5. Žiniasklaidai ir visuomenei

PAREIŠKIMAS

Dėl politinės prekybos Lietuvos suverenitetu ir
lietuvių kalbos valstybinio statuso naikinimo

2022 m. vasario 7 d.

2022-01-18 Lietuvos Respublikos Seimo nariai (82 asmenys) priėmė, o Lietuvos Respublikos Prezidentas 2022-01-25 pasirašė Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą Nr. XIV-903 (toliau – Įstatymas), kurio 2, 3 ir 4 straipsniai nustato sąlygas, jog kitatautis Lietuvos pilietis gali Lietuvos valstybės asmens tapatybės dokumentuose savo vardą ir pavardę perrašyti (įrašyti) kitų valstybių kalbomis lotyniško pagrindo rašmenimis remdamasis bet kurios užsienio valstybės išduotu asmens tapatybės dokumentu ar civilinės būklės akto įrašu.

Nesutikdami su šio Įstatymo antivalstybinėmis nuostatomis, 37 Seimo nariai [ ] pateikė prašymą Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (KT) išaiškinti, ar minėtas įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

„Nacionalinis susivienijimas“ pritaria minėtam prašymui, nes mano, kad Įstatymas ne tik prieštarauja Konstitucijai, bet juo sąmoningai siekiama sukiršinti visuomenę ir pakirsti Lietuvos valstybingumą, realizuojant 1989-1991 metais neįgyvendintas autonomininkų pretenzijas atskirti Visagino, Šalčininkų, Švenčionių ir kitus Pietryčių Lietuvos rajonus nuo Lietuvos Respublikos.

Vien leidimas Įstatyme kitataučiui asmens tapatybės dokumentuose savo vardą ir pavardę be išlygų perrašyti kitų valstybių kalbomis pagal bet kurios užsienio valstybės išduotą asmens tapatybės dokumentą ar civilinės būklės akto įrašą paneigia tarptautinius valstybių susitarimus dėl 1920 metų Vilniaus krašto bei 1939-ųjų metų Lietuvos aneksijų nepripažinimo (Vilniaus ir Pietryčių Lietuvos krašto 1920-1939 metų aneksijos laikotarpiu Lenkijos valstybės civilinės būklės aktų įrašai nelaikomi teisėtais. Analogiškai Įstatymu yra paneigiami tarptautiniai valstybių susitarimai dėl 1939 m. SSRS įvykdytos Lietuvos valstybės aneksijos).

Be to, Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, kitataučių Lietuvos piliečių šalyje yra beveik 400 tūkst. Darant prielaidą, kad vėliau ar anksčiau Lietuvoje bus įteisinta dviguba pilietybė (tam nuolat inicijuojami referendumai), persirašę vardus ir pavardes kitų valstybių kalbomis, jie neabejotinai pretenduos ir į kitų valstybių pilietybes. O tai reiškia, kad ateityje Lietuvoje maždaug penktadalis gyventojų galės turėti Lietuvos ir kitų valstybių pilietybes.

Atsižvelgiant į didelę kitataučių gyventojų koncentraciją atskiruose šalies regionuose (Vilniaus raj., Šalčininkai, Visaginas ir kt.), asmenys, įgiję kitų šalių pilietybes, neabejotinai sieks kultūrinės ir politinės autonomijos, įtvirtindami atskiruose regionuose valstybės ir savivaldos įstaigose privalomą tautinių mažumų kalbų vartojimą, kartu šalindami iš apyvartos valstybinę lietuvių kalbą. Minėtos autonomijos siekis neišvengiamai palies vietovardžių, miestų ir gyvenviečių bei gatvių pavadinimus – jie bus keičiami iš lietuvių į kitų tautų kalbas, pagal tuose regionuose gyvenančių kitataučių reikalavimus.

Būtent panašius reikalavimus kėlė Vilniaus, Šalčininkų ir kitų rajonų autonomininkai Lietuvai atkuriant nepriklausomybę (1989 m. lietuvių kalbą paskelbus privaloma visoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, Vilniaus, Šalčininkų, Širvintų, Trakų ir Švenčionių rajonų tarybų deputatai paskelbė nutarimą „Dėl Vilniaus lenkų nacionalinio-teritorinio krašto Statuto“. Tuo metu buvo sprendžiama dėl lenkų nacionalinio teritorinio autonominio rajono Lietuvos arba SSSR sudėtyje). Minėtų reikalavimų turinį atskleidžia to meto Vilniaus lenkų nacionalinio-teritorinio krašto koordinacinės tarybos parengtas Lietuvos Respublikos įstatymo projektas „Vilniaus lenkų nacionalinio-teritorinio krašto statutas“, kurio 23 str. numato, kad šio krašto įstatymų leidžiamoji valdžia yra Vilniaus krašto Seimas.

Šio statuto 24 str.12 dalis reglamentuoja Vilniaus karšto miestų ir gyvenviečių pervadinimą. Kiti jos straipsniai apriboja Lietuvos valstybės institucijų veikimą šiame regione. (statuto kopija pridedama).

Abejotina, ar minėti 82 Seimo nariai ir Prezidentas dėl politinės patirties stokos pakankamai suvokė savo sprendimų padarinius ilgalaikėje Lietuvos valstybingumo perspektyvoje, tačiau darytina vienareikšmiška išvada, kad Įstatymu minėti Seimo nariai ir šalies Prezidentas patenkino pirminius 1989-1991 metų autonomininkų reikalavimus, leisdami pastariesiems pradėti šalies dezintegracijos darbą ir aiškiai suvokdami, jog tai nėra jų paskutinis reikalavimas. Tai patvirtina tas faktas, kad Seime dar prieš balsuojant už Įstatymo priėmimą, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjunga pateikė papildomą reikalavimą (siūlymą) rašant asmenvardžius asmens dokumentuose leisti naudoti ir diakritinius ženklus (siūlymas svarstytas 2022-01-18 Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete).

Nėra būtinybės aiškinti KT, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis nustato, kad Lietuvos valstybėje valstybinė kalba yra lietuvių kalba, arba priminti KT išaiškinimą 1999 m. spalio 21 d. nutarime ir 2009 m. lapkričio 6 d. sprendime, kuriuose konstatuota, jog„asmens tautybė negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso, nes kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas“ , „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba, nes kitaip bus pažeistas konstitucinis valstybinės kalbos statusas“. Analogiškų nuostatų KT laikėsi ir vėlesniuose – 2004 bei 2009 metų savo sprendimuose.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas Malgožatos Runevič-Vardyn byloje 2011 m. gegužės 12 d. priimtame sprendime konstatavo, kad šiuo metu Lietuvoje galiojanti asmenvardžių rašymo civilinės būklės dokumentuose teisinė tvarka ES teisės nepažeidžia. O 2014 m. įstatymų leidėjui KT sprendime dar kartą priminė pagrindinį principą – asmenvardžiai Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose turi būti rašomi valstybine kalba, tai garantuoja ir įpareigoja daryti konstitucinis valstybinės kalbos statusas.

Nepaisant visų minėtų KT išaiškinimų, Vilniaus rajone ir Vilnius mieste buvo nuolat priimami pirmųjų instancijų teismų sprendimai, įpareigojantys valstybės institucijas asmenvardžius asmens dokumentuose rašyti ne valstybine lietuvių kalba. Šie sprendimai sąmoningai nebuvo skundžiami, praleidus procesinius apskundimo terminus, aukštesniųjų instancijų teismams, todėl įgijo įstatymo galią ir buvo taikomi praktikoje, darant asmens tapatybės dokumentuose vardų ir pavardžių įrašus užsienio kalbomis. Tokie sprendimai buvo priimami ir po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2017 m. vasario 28 d. nutartyje (adm. byla Nr. A-2445-624/2017) išaiškino, jog asmenvardžiai ne valstybine lietuvių kalba gali būti įrašomi tik kitame piliečio paso įrašų skyriuje. LVAT konstatavo, jog piliečio paso kitų įrašų skyriuje įrašius asmens vardą ir pavardę nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja, nebūtų paneigti iš Konstitucijos kylantys imperatyvai, kad „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“ ir kad viešajame valstybės gyvenime turi būti vartojama valstybinė kalba“.

Tokie sprendimai nėra atsitiktiniai. Jais sąmoningai buvo kuriama ir formuojama žemesniųjų instancijų tariama teismų praktika, siekiant kvestionuoti piliečio įrašų privalomumą asmens dokumente tik valstybine lietuvių kalba. Lietuvos valstybė susidūrė su akivaizdžiai atvira ir kenkėjiška kai kurių asmenų veikla, įskaitant asmenis, dirbančius Lietuvos teismų sistemoje. Ši veikla nukreipta į priešingą KT ir LVAT išaiškinimą, kad asmenvardžių rašyba užsienio kalbomis piliečio pase galima tik paso kitų įrašų skyriuje.

Minėti Seimo nariai ir Prezidentas negalėjo nesuprasti, kad leisdami vienai kitataučių grupei Įstatymu autentiškai rašyti vardus ir pavardes asmens dokumentuose pagrindinių įrašų skyriuje tik lotyniškomis raidėmis, jie kartu apribojo kitos kitataučių grupės teises analogiškai persirašyti savo vardus ir pavardes asmens dokumentuose vien dėl to, kad pastarųjų gimtąją kalbą sudaro ne lotyniško pagrindo rašmenys. O tokių piliečių Lietuvoje yra per 200 tūkst. Tokiu būdu Lietuvos valdžia – sąmoningai ar ne – Įstatymu padalijo Lietuvoje gyvenančius kitataučius į dvi grupes – privilegijuotą ir analogiškų privilegijų neturinčią grupę, be jokio pagrindo eliminuodama pastarosios perspektyvą naudotis panašiomis teisėmis, kokias suteikė pirmai grupei (savo asmenvardžius asmens dokumentuose rašyti autentiškai), kartu suteikdama lūkestį pirmai grupei į privilegijų didinimą – kaip minėta, Seime svarstomi siūlymai leisti asmens dokumentuose vardus ir pavardes perrašyti naudojant diakritinius ženklus.

Akivaizdu, kad nei 82 Seimo nariai, nei Prezidentas negalėjo nesuprasti, jog tenkindami vienos kitataučių grupės interesus, jie šiurkščiai pažeidžia Lietuvos rusų, ukrainiečių, žydų, gudų bei kitų kitataučių lūkesčius savo vardus ir pavardes asmens dokumentuose rašyti autentiškai. Šių tautinių bendrijų ir tautinių mažumų atstovų lūkesčių negali panaikinti jokie teisiniai argumentai ar politiniai išvedžiojimai, esą asmenvardžių rašymas tik lotyniškomis raidėmis yra įteisintas kitose ES valstybėse. Seimas ir Prezidentas, Įstatymu apibrėždami pirmosios kitataučių grupės kitoniškumą, šiurkščiai pažemino antrosios grupės kitataučius Lietuvos piliečius, akivaizdžiai juos diskriminuodamas, sužadindamas šios grupės kitataučių priešiškumą Lietuvos valstybei. Seimo nariai ir Prezidentas neturėjo pagrindo manyti, kad pradėjus taikyti Įstatymo nuostatas, rusakalbiai ir kitų tautybių asmenys, kurių yra per 200 tūkst., susitaikys su jiems siūloma diskriminacija. Labiau manytina, kad paaštrėjus vidaus ir išorės politinei situacijai greitai susidursime su pastarosios kitataučių grupės reikalavimais analogiškų teisių sau, ir šie reikalavimai nebūtinai bus taikūs.

Todėl darytina išvada, kad tikroji Įstatymo paskirtis – ne užtikrinti kitataučių teisę į autentišką vardą ir pavardę jų asmens dokumentuose, o siekis dirbtinai sukelti įtampą ir nesantaiką tarp kitataučių, atviras mėginimas supriešinti lietuvių tautybės piliečius su Lietuvoje gyvenančiais kitataučiais, pakirsti pastarųjų pasitikėjimą priimamų Lietuvos valstybės sprendimų nešališkumu ir teisingumu, kuriam pagrindas šiuo metu yra daugiau nei pakankamas. Vien ta aplinkybė, kad S. Skvernelis, J. Sabatauskas, A. Kubilius ir kiti Lietuvos valstybingumui abejingi politikai nepaliaujamai daugelį metų viešai eskaluoja savo menamus įsipareigojimus Lenkijai pertvarkyti valstybinės lietuvių kalbos rašybą, rodo, jog valstybės priimami sprendimai nebesiremia šalies Konstitucija ir įgavo antikonstitucinį pobūdį (Konstitucija nereglamentuoja jokių asmeninių politinių įsipareigojimų kitoms valstybėms).

Viena vertus, nuolatiniai raginimai tenkinti Lenkijos prašymus pertvarkyti valstybinę lietuvių kalbą pagal pastarosios pageidavimus (Lenkija pastaruoju metu to nereikalauja) kelia vidaus įtampa tarp lietuvių ir lenkiškai kalbančių Lietuvos gyventojų, kita vertus, jie daro žalą Lietuvos ir Lenkijos geros kaimynystės santykiams, nes visuomenė supranta, jog dvišalių tarpvalstybinių Lietuvos ir Lenkijos santykių pablogėjimu yra ypač suinteresuotos mūsų šalims nedraugiškos kaimyninės valstybės.

Be to, minėti politikai negali paaiškinti, kodėl siaurindami Lietuvos valstybės suverenitetą (valstybinės lietuvių kalbos vartojimą Lietuvos regionuose) jie siekia patenkinti vien Lenkijos, o ne kitų valstybių užgaidas. Visuomenė taip pat nesupranta, kokiu pagrindu ir kokia apimtimi, apskritai, bus ribojamas Lietuvos valstybės suverenitetas – ar bus apsiribota tik valstybine lietuvių kalba, ar bus daromos ir kitokios, žymiai didesnės išimtys – šalies teritorinės nuolaidos.

Nacionalinio susivienijimo nuomone, pradėtas šalies suvereniteto „aukcionas“ žemina ne tik lietuvių tautos orumą, jis kartu pakerta ir kitataučių piliečių pasitikėjimą Lietuvos valstybe, kurių, kaip minėta, šalyje gyvena beveik 400 tūkstančių. Atkreipiame KT dėmesį į tai, kad šiuo metu antikonstitucinę politinę prekybą Lietuvos valstybės suverenitetu vykdo ne tik Seimo nariai, bet ir asmenys, užimantys pareigas žemesnėse valstybės valdžios įvairiose institucijose, įskaitant teismus. Pvz., Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAT) priėmė 2022-01-25 sprendimą, kuriame atmetė pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse skundą Vilniaus rajono savivaldybės merui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Pareiškėjas prašė įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės merą pakeisti švietimo įstaigų vadovų pareigybių aprašymus ir panaikinti nustatytą specialųjį reikalavimą labai gerai mokėti tautinių mažumų mokomąją (lenkų, rusų) kalbą kaip prieštaraujantį Švietimo įstatymo bei Kvalifikacinių reikalavimų aprašo nuostatoms. Teismas sprendė, kad Vilniaus rajono savivaldybės meras, kaip švietimo įstaigos vadovą į pareigas priimantis asmuo, turi teisę pareigybės aprašyme nurodyti ne tik teisės aktuose nustatytą kvalifikacinį reikalavimą mokėti vieną užsienio kalbą (anglų, prancūzų ar vokiečių), bet ir mokėti tą tautinių mažumų kalbą (lenkų, rusų), kuria atitinkamoje švietimo įstaigoje yra mokomi vaikai (sprendimas dar neįsiteisėjo).

Mažai tikėtina, kad minėtą sprendimą priėmę teisėjai nežinojo, kuo skiriasi tautinė mažuma nuo tautinės bendrijos, arba nežinojo, kad Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje tautinių mažumų sąvoka nėra apibrėžta. O tai reiškia, kad VAT priėmė ne teisinį, o politinį sprendimą, susiaurindamas valstybinės lietuvių kalbos vartojimą Vilniaus regione ir tuo būdu įtvirtindamas jame ne valstybinės lietuvių kalbos, o kitų užsienio valstybių kalbų privalomumą, kuris leidžia išstumti (pašalinti) iš šio regiono švietimo įstaigų nemokančius arba netinkamai mokančius rusų, lenkų bei kitų užsienio valstybių kalbas Lietuvos piliečius. Tai reiškia, kad VAT įteisino Lietuvoje būtent lietuvių tautybės asmenų diskriminaciją kalbos pagrindu. Šiuo atveju Įstatymas tampa pagrindine priemone žeminti lietuvių tautą ir užsienio kalbų nemokančius Lietuvos piliečius bei viešąsias pareigas einančius asmenis. Jis įpareigoja taikytis prie kitakalbių dokumentų turėtojų įgeidžių ir mokytis svetimų kalbų rašybos bei tarties lietuvių kilmės valstybės piliečius, daugelis kurių bus priversti tai daryti vien tik siekdami išsaugoti savo darbą arba šeimos pragyvenimo šaltinį.

Tokiu būdu Įstatymas sprendžia ne teisinį Lietuvos piliečių klausimą dėl asmens teisės į autentišką vardą ir pavardę, o tiesiogiai pradeda reguliuoti Lietuvos valstybingumo ir šalies suvereniteto raidą. Įstatymo iniciatorių (E.Dobrovolskos ir kt.) tikslai – palaipsniui naikinti šalies regionuose valstybinį lietuvių kalbos statusą ir siekti Lietuvoje gyvenančių kitataučių kultūrinės, socialinės, ekonominės bei politinės atskirties. Šie tikslai absoliučiai sutampa su 1989-1991 metais Maskvos remiamų autonomininkų tikslais, kuriuos iki šiol nuosekliai tebepuoselėja Maskva. Leisdamas palaipsniui naikinti konstitucinį valstybinį lietuvių kalbos statusą atskiruose šalies regionuose, Įstatymas skatins šalies regionų dezintegraciją, kuri neabejotinai turės baigtis dalies teritorijų gyventojų pretenzijomis į autonomijas Lietuvos Respublikoje ar net jų atsiskyrimu nuo Lietuvos Respublikos, o tai reiškia, kad savo esme Įstatymas kelia tiesioginę grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Atsižvelgiant į šiuos argumentus, prašome Konstitucinį Teismą pripažinti, kad Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose Įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kelia tiesioginę grėsmę Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui.

Tuo atveju, jeigu Konstitucinis Teismas vien dėl to, kad „Nacionalinis suvienijimas“ nėra šios konstitucinės bylos šalis atsisakytų prijungti prie bylos šį pareiškimą, prašysime pareiškime nurodytus 37 Lietuvos Respublikos Seimo narius prašyti, kad šis dokumentas būtų prijungtas prie bylos būtent nurodytų Seimo narių prašymu, kaip papildomas argumentas prašant pripažinti Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose Įstatymą prieštaraujantį Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pridedama: Vilniaus lenkų nacionalinio-teritorinio krašto statuto kopija, kurio originalas yra valstybės archyvuose.

Lietuvos politinės partijos „Nacionalinis susivienijimas“ pirmininkas prof. Vytautas Radžvilas