Ginčijamas pasienio ruožas tarp Palangos valsčiaus ir Prūsijos su Ramučių ūkininkų lauke pastatytomis palangiškių kartuvėmis. Iš XVIII a. vid. dokumento GSTA rinkiniuose perpiešė M. Purvinienė

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, istorijos žurnalas „Voruta”, Nr.2, 2025

Ankstesnėse šios studijos dalyse apžvelgiau buvusio ilgaamžio Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos paribio istoriją nuo Smalininkų iki Kretingos apylinkių. 1422 m. įteisinta ir pusę tūkstantmečio gyvavusi valstybinė siena ėjo per skirtingas vietoves. Ji kirto laivuojamas upes (tokias kaip Minija, Jūra ir kt.), reikšmingus tarpvalstybinius kelius. Kai kur pasienis leido suklestėti atskiroms gyvenvietėms (kaip kad Smalininkai, Lauksargiai, Žemaičių Naumiestis, Kretinga ir kt.). Kai kur ilgaamžės valstybinės sienos trasa ėjo per mažiau reikšmingus plotus, kuriuose būta savų įdomybių ir permainingų istorijų.

Antai, tarp dabartinės Kretingos apylinkių ir pajūrio Nemirsėtos nusidriekęs pasienio ruožas nepasižymėjo kokiais ypatingumais, tačiau ten būta įdomių pasistumdymų tarp Žemaitijai atitekusių Palangos apylinkių (kur dar prieš tūkstantmetį gyveno kuršių giminės) ir Mažajai Lietuvai priskiriamų vietovių. Dabar Žemaitijos pusėje žinomas Pryšmančių kaimas, o piečiau, buvusiose Prūsijos valdose – Girkaliai. Per buvusią valstybinę sieną šiaurės link teka nedidelis Rąžės upelis, gerai žinomas Palangos kurorto poilsiautojams.

Plotai ties Baltijos jūra buvo gyvenami nuo seno. Pajūryje tūkstančius metų užsiimta žūkle. Nors jūra ne karto atplaukdavo plėšikautojai, siaubę netolimus plotus, tačiau Baltija buvo ir svarbiausias prekybos kelias. Antai, tuometiniame pasienyje ties Ramučių (Ramutten Jahn) kaimu 1911–1913 m. kasinėtas IX-XII a. kapinynas. Ten aptikta apie 250 palaidojimų–degintinių ir griautinių kapų, kur gal laidoti žmonės iš įvairių kraštų. Įkapėse aptikta stiklinių karoliukų, kurie buvo pagaminti Bizantijoje bei Rytų šalyse. Tos egzotinės prekės per daugelį tarpininkų atkeliavo iki Baltijos pakrančių, ten jomis puošėsi krašto moterys. Archeologinių tyrimų metu aptiktieji radiniai buvo perduoti garsiajam Prussia muziejui Karaliaučiuje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ši svarbi kultūros įstaiga buvo sunaikinta, bet dalį eksponatų pavyko išgelbėti. Kai kas iš tų Lietuvos pajūrio radinių ir dabar rodomi Berlyno proistorės muziejuje.

Senovinio gyvenimo pėdsakų (datuojamų ir keliais tūkstančiais metų) Baltijos pakrantėse esama ir daugiau, bet šiame rašinyje stengiuosi apsiriboti Mažosios Lietuvos epocha (XV-XX a.).

Galima paminėti, kad dabartinės Lietuvos plotai per šimtus milijonų metų patyrė įvairiausių pokyčių. Mums daugiau girdėtas paskutinis ledynmetis, kai tik prieš keliolika tūkstančių metų iš dabartinio pajūrio pradėjo trauktis didysis Skandinavijos ledynas, palikęs storus sąnašų sluoksnius, sustumdytas kalveles bei įdaubas. To nestinga ir čia aptariamame ruože tarp Kretingalės ir Nemirsetos.

1525 m. buvusiose Kryžiuočių (Vokiečių) ordino valdose įkūrus pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę (hercogystę), ten teko rūpintis įvairiausiais ūkiniais reikalais, kurti tvarią (o ne vien karo grobiu ar užsienio rėmėjų pagalba gyvuojančią) ekonomiką ir ūkį. Tekdavo rinkti įvairiausius mokesčius, plėtoti raštvedybą,  mūsų laikų istorikams palikusią vertingus šaltinius.

Antai, XVI a. viduryje krikščioniškajai Europai iškilo musulmoniškosios Osmanų imperijos (nelyg agresyvios šiandieninės Rusijos) grėsmė. Tada bandyta telkti pajėgas priešinimuisi sparčiam osmanų brovimuisi į Pietų ir Vidurio Europą. Specialų „turkišką“ mokestį sumanyta rinkti ir iš Prūsijos kunigaikštystės gyventojų, atsižvelgiant į jų turėtą turtą. Iš to liko žinių ne vien apie tą mokestį, bet ir apie jo mokėtojus, tuometines krašto vietoves.

Pažymėtina, kad anuomet dažniau minėta Kretinga (Kretingalė) ir Nemirsėta. Abi tos gyvenvietės buvo didesnės ir žymesnės: per Kretingalę ėjo svarbus vieškelis iš Klaipėdos uostamiesčio į šiaurinę Žemaitiją ir dabartinę Latviją; Nemirsėta stovėjo pajūryje, ties keliu iš Klaipėdos į Palangą ir tolyn. Atrodo, kad pasienio ruožas tarp tų dviejų centrų anuomet ir vėliau buvo mažareikšmis, ten neminėtos kažkokios svarbesnės gyvenamosios vietos. Veikiausiai, ten buvusios negausios kaimiečių sodybos tiesiog būdavo priskiriamos didesnėms apylinkių gyvenvietėms, negaudamos savarankiškos gyvenvietės statuso. Tik po 1422 m. taikos sutarties nubrėžus valstybinę sieną, pasienyje tarp Nemirsėtos ir Kretingalės lietuvių atvykėliai įkūrė Rubežių kaimą. 1590 m. dokumente minėtas Rubeschen (Rubežių) kaimas, kuriame gyvenęs Maszerim Ilgaude (Mažrimas Ilgaudas). To žmogaus asmenvardis buvo aiškiai lietuviškas/ baltiškas. Pats kaimo pavadinimas gal atkeliavo iš rytinių ar pietinių lietuviškų žemių, kur būta daugiau kontaktų su gudais ir kitais slavais, kalbinio mišrumo.

Anuometinis kaimietis vietovėje įsiamžino ilgam–jo palikuonys įkūrė ir išlaikė Ilgaudų (Ilgauden Maserim) kaimą pasienio ruože, gyvavusį iki pat XX a.

Ta žinutė veikiausiai patvirtina, kad XVI a. (ir gal vėliau) gyvavęs Rubežių kaimas, veikiausiai, buvo tarp Nemirsėtos ir Kretingalės. Matyt, dar XV-XVI a. atvykėliai iš dabartinės Rytų Lietuvos savo įkurtą gyvenamąją vietovę ties dviejų valstybių riba pavadino Rubežiais (Pasieniais).

Įdomu, kad tame kaime Mažrimas minėtas ir XVI a. viduryje – gal tai buvo vėlesnio Mažrimo tėvas ar tas pats ilgai gyvenęs žmogus. To laiko dokumente tas kaimietis nurodytas ir kaip Jurgis Mažrimas (Jorge Masserim). Gali būti, kad Ilgaudas buvo gal aukštu ūgiu pasižymėjusio žmogaus pravardė, jį skyrusi nuo kitų Mažrimų. Tų laikų svetimšaliai raštininkai gal iš klausos tą asmenvardį užrašė taip: Masserim Ylgautz. Vėlesniais laikais būta įvairių užrašymo versijų, bet jų pagrinde vis tiek likdavo lietuviški vardai „Mažrimas Ilgaudas“.

XVI a. viduryje Rubežių kaime surašyta 14 savarankiškų ūkininkų, 20 jų bendrų (talkininkų), 5 samdiniai. Tais laikais savo turtais Rubežiai beveik prilygo netolimai Kretingalei, nusileisdami tik žymiajai Eketei.

Veikiausiai, Rubežiams buvo priskirtas nemažas pasienio plotas su ten išsibarsčiusiomis sodybomis. Vėlesniais laikais iš senesnių sodybų grupių, matyt, įsikūrė keli smulkesni kaimai, gavę savus vardus ir pamiršę seną Rubežių vardą.

XVI a. viduryje Rubežiuose minėtas ūkininkas Macas Syrinkalis (Matz Syrinkall). Gali būti, kad jo pavardė buvo užrašyta klaidingi – gal tas žmogus vadinosi Girnkalis (toks vardas vėlesniais amžiais dažnai minėtas šiame pasienio ruože). Šis kaimietis buvo pasiturintis ūkininkas, turėjęs net 8 arklius, jautį, 8 melžiamas karves, 4 telyčias, veršiukų, kumeliukų, 10 avių, 4 ožkas, 15 kiaulių. Jo bendras Markus dar laikė 6 arklius, jautį, buliuką, 9 melžiamas karves, prieauglio, 9 avis.

Tada minėtas ir būsimo Gibišų kaimo pradininkas Petras Gibišas (Peter Gybbis), jo brolis (?) Martynas.

Kito ūkininko bendras Norvilas (Narwill) laikė 3 arklius, jautį, 5 karves, 4 avis, 3 kiaules, 4 ožkas. Jo baltišką kilmę liudijo ir šiandien žinomas asmenvardis.

Tada užrašyta vardą Gytkandt Reysse šiandien galėtume skaityti kaip „Getkantas“–šis asmenvardis taip pat žinomas Lietuvos istorijoje.

Ūkininko Andriaus Kuršiaus (Andre Kursch) pavardė priminė čia kelis šimtmečius gyvenusią kuršių gentį. Tas žmogus tapo nemenku ūkininku – laikė 3 arklius, jautį, 5 karves, prieauglio, 2 avis, 4 kiaules. Jo bendro vardas užrašytas kaip Gritsch Geneygk – šiandien jį galėtume vadinti Gričium Geneikiu. Šis laikęs net 9 arklius, jautį, 2 buliukus, net 10 karvių, prieauglio, 2 avių, 9 ožkas, 12 kiaulių.

Ūkininkas Dargis Bajoras (Darge Bayor) laikė 7 arklius, jautį, net 10 karvių, prieauglio, 10 avių, 4 ožkas, net 20 kiaulių. Jo bendras buvo Petrikas.

Tokie skaičiai liudija, kad anuometiniame pasienyje gyventa pasiturinčiai–ten laikytos labai gausios naminių gyvulių bandos. Anuometiniai kaimiečiai gal uždarbiavo gabendami krovinius į ir iš Klaipėdos–tam laikyta itin daug arklių. Kukliau verstasi žemdirbyste–ūkininkai laikydavo tik po vieną suaugusį jautį, anuomet privalėjusį arti dirvas. Primelžtas pienas, avių vilna ir kiauliena, matyt, pardavinėti netolimoje Klaipėdoje.

Matyt, uostamiesčio artumas lėmė gan intensyvų šio pasienio ruožo įsisavinimą XV-XVI a. Nuo tuometinių Rubežių nesunku buvo pasiekti pajūrio vieškelį Klaipėda-Palanga ar šiaurrytinį kelią Klaipėda–Kretinga–Ryga, jais gabenti ūkininkų produkciją.

Išlikę duomenys apie XVI a. viduryje Rubežių kaime laikytus naminius gyvulius leidžia apibūdinti kai kuriuos anuometinės gyvensenos bruožus.

Populiariausi augintiniai ir anais laikais buvo kiaulės, jų tada laikyta gal 316. Septyni kaimo ūkininkai rimčiau užsiėmė kiaulininkyste–jie augino po 12–22 kiaules. Daugiau kas laikė po 4–10 kiaulių. Dešimt samdinių bei talkininkų augino po 1–3 kiaules. Stambesnieji ūkininkai, veikiausiai, pardavinėdavo kiaulieną ir gaminius iš jos Klaipėdos uostamiestyje, smulkesnieji augintojai, matyt, laikė kiaules savoms reikmėms.

Antras populiarus augintinis buvo avis. Jos, veikiausiai, augintos dėl vilnos–pajūryje šilti vilnoniai audiniai bei mezginiai visada praversdavo. Matyt, avių vilna ir dirbiniai iš jos taip pat vežti parduoti į Klaipėdą. Tada suskaičiuota 230 augintų avių. 15 kaimiečių laikė po 8–12 avių. Samdiniai ir kiti apsieidavo su viena avele. Matyt, vidutinės šeimos poreikiams anuomet pakakdavo kelių avių vilnos.

Anuomet surašyta 180 melžiamų karvių. Dar buvo gausaus prieauglio (veršelių, telyčių, jautukų). Atskirai surašinėti arimams naudoti jaučiai–tokių nebuvo daug. 7 ūkininkai laikė po 8–10 karvių, jų pieną ir jo produktus gal veždami pardavimui į Klaipėdą. Daugiau kas turėjo po 3–5 karves gal labiau savo reikalams. 8 kaimiečiai teturėjo po vieną karvutę. Prisimintina, kad tų laikų karvės nepasižymėjo didesniu produktyvumu–pieno melžta nedaug, tad jo pertekliaus nebuvo.

Rubežių kaime anuomet laikyta gal 160 arklių. Dar buvo nemažai kumeliukų, paaugančių arklių. Keturi ūkininkai turėjo po 8–9 arklius. Dar septyni ūkininkai laikė po 6–7 arklius. Veikiausiai, su tais arkliais dažniau uždarbiauta, vežiojant krovinius iš uostamiesčio, gal atliekant kokias kitas užduotis.

Primintina, kad netoli nuo Rubežių kaimo, šiaurės pusėje už Palangos–Šventosios ruožo (šį ilgai valdė LDK) plytėjo buvusio Livonijos ordino valdos, ten vėliau susitvėrusi Kuršo kunigaikštystė (hercogystė) su Liepojos ir Ventspilio uostamiesčiais. XVI a. tarp Prūsijos ir Kuršo būta nemaža ryšių, įprasti senoviniai vieškeliai driekėsi palei Baltijos jūrą, tad arklių kinkiniai praversdavo.

Dar vienas Rubežių kaimo augintinis buvo ožka, kurių ten buvo surašyta 115. Trys ūkininkai laikė po 7–9 ožkas, kitur dažniau apsieita su 2–4.

Avių ir ožkų gausa liudija apie anuometinį krašto pobūdį. Daug kur plytėjusias senovines girias nuo XIII a. vidurio uoliai kirto naujieji teritorijų valdytojai. Vėliau susirūpinus ištuštėjusių plotų apgyvendinimu, tuometiniams kaimams būdavo priskiriami dideli kirtimų plotai, kuriuose nesitikėta spartaus miškų atžėlimo. Pirmieji naujakuriai nepajėgdavo sukultūrinti didelių kirtimų bei krūmynų plotų, kukliai žemdirbystei pasirinkdavo tik nedidelius derlingesnės žemės lopinėlius. Kitur mieliau užsiimta ganiava–ožkoms ir avims visai tiko buvusiųjų sengirių plotai, kur skabyti krūmokšnių lapai, pešti žolynėliai, šokinėta per kupstynes.

XVI  a. viduryje Rubežių kaime suskaičiuota per tūkstantis naminių gyvulių (arklių, karvių ir kt.). Dar buvo ne vienas šimtas prieauglio galvų, jaučiai arimui ir kt. Tokio dydžio gyvulių banda įspūdinga ir šiandieniniais mastais vertinant. Tiesa, galima prisiminti, kad anų laikų gyvuliai buvę menkesni ir mažiau produktyvūs, kad tuomet dar nebuvo vėliau išvestų labai naudingų gyvulių veislių. Tada dažniau nukentėta nuo gyvulių ligų, visokių negandų ir pan. Vis tik anuometinis laikytų naminių gyvulių skaičius išlieka stulbinantis.

Dar galima vertinti, kad Rubežių kaimui, matyt, buvo priskirtas kelių kilometrų ilgumo pasienio ruožas tarp Nemirsėtos ir Kretingalės, gal kelių kvadratinių kilometrų dydžio (ar dar didesnis) plotas. Tenykščių gan laukinių ganyklų (krūmynų ir pan.) pakako tokioms didžiulėms gyvulių bandoms prasimaitinti. Tokia gyvulių gausa turėjo užtikrinti gan neblogą vietos žmonių – pasienio naujakurių gyvenimą, aprūpinti juos maisto produktais, duoti jiems papildomų pajamų iš gyvulininkystės produkcijos pardavimo, sumokėti privalomus mokesčius.

Jau ne vieną šimtmetį daugelio krašto gyventojų sąmonėje įsitvirtino „lietuvio artojo“, visą amžinybę užsiimančio žemdirbyste, įvaizdis. XVI a. vidurio dokumentai rodo kitokį paveikslą–tuomet uoliau užsiimta gyvulininkyste, o žemdirbystė nelaikyta reikšmingu verslu.

Galima prisiminti, kad lietuviškųjų/baltiškųjų kraštų gamtinės sąlygos nebuvo labai palankios senoviškajam žemės dirbimui. Jei to verslo lopšiu laikytame Tarpupyje (dabartinio Irako ir kt. plotuose) labai derlingame minkštame sąnašiniame dirvožemyje, dar pasitelkiant dirbtinį drėkinimą ar sausinimą, per metus sugebėta gauti net du ar tris nemenkus javų derlius, tai daug atšiauresnėse Baltijos pakrantėse, kur vyravo ledynmečio palikti nederlingi smiltynai ir molynai, sunkus žemdirbių triūsas vargiai beatsipirkdavo. Dažnai pamirštame, kad dabartinės Lietuvos teritorija buvo sukultūrinta per šimtus ir tūkstančius metų–deginant nukirstų medžių kelmus, primityviais įrankiais draskant žemės paviršių, kovojant su piktžolėmis bei kenkėjais. Rytiniai kaimynai paliko tikrą senovės prisiminimą sakmėje apie kaimiečių pasitraukimą iš piktžolių apniktų plotų. Tik naujesniais amžiais tobulesniems plūgams apverčiant viršutinį žemės sluoksnelį, per ilgą laiką formuodavosi artojų triūsą atpirkdavę dirbamų laukų ploteliai.

Nepamirštamas ilgalaikių kovų su įsibrovėliais iš Vakarų poveikis. Ne vieną šimtmetį užsitęsus žūtbūtinėms kovoms, žemdirbystės verslas buvo visai nepatikimas. Viena ar kita kryptimi žygiavę kariautojų būriai ištrypdavo pasėlius, spėjamo priešininko valdose nevengdavo padegti nokstančių javų plotų ar tuometinių daržinių su jau nukirstais rugiais bei kitkuo. Rastos grūdų atsargos būdavo pasisavinamos, jos praversdavo ir žirgų pašarui. Tais laikais lengviau galėjo išsisukti gyvulių augintojai, bent dalį savo augintinių nuvarydavę į neįžengiamus brūzgynus ar pan.Manoma, kad žemdirbystė atsigavo ramesniais laikais, 1422 m. sudarius ilgaamžę Melno taikos sutartį. Dabar žinomą XVI a. ekonominį suklestėjimą lėmė ir sparčiai plėsti ariami plotai, plėtoti eksportinių grūdų srautai į Vakarus.

Jei pirmaisiais krašto naujojo apgyvendinimo amžiais apsieita su labai neapibrėžtais vietovardžiais (tada vienu bendru vardu vadinti dideli plotai su ten išsimėčiusiomis naujakurių sodybomis), tai XVII a. ryškėjo norai tiksliau nustatyti gyvenamųjų vietų ribas ir kitką. To reikėjo besivysčiusiai Prūsijos valstybei, kur vis dažniau galvota apie gyventojų ir jų naudotos žemės apskaitą, griežtesnį Mažosios Lietuvos teritorijų administravimą. Kartoti žemių permatavimo vajai, pasiųstiems matininkams nustatant atskirų kaimų naudotų plotų išorines ribas, pagal tai apskaičiuojant tų plotų dydžius ir būtinus mokesčius. Pasienyje–gan atokiose ir valdžios atstovų rečiau lankomose teritorijose–ne kartą buvo aptinkama, kad apsukresnieji kaimiečiai gyvulius ganydavo ar žolę šienaudavo ir už savojo kaimo valdų ribos.

XVII a. ryškėjo ir kitokios painiavos. Įsiveržę švedai pradėdavo galvoti apie okupuotų plotų tinkamą valdymą (tuo sėkmingiau užsiimta dabartinėse Latvijoje ir Estijoje). Išlikusiems vietos pareigūnams (seniūnams ir kitiems) taip pat būdavo svarbu susivokti jiems priskirtose teritorijose. Bent daliai vietos gyventojų buvo paranku apsibrėžti savo gyvenimo ir veiklos vietą. Buvusios sodybų grupelės imtos vadinti atskiru vardu (dažniau kokio svarbesnio gyventojo asmenvardžiu) ir vis dažniau oficialiuose dokumentuose figūruodavo kaip atskiri kaimai. Per užsitęsusias sumaištis kai kurie iš tų naujųjų kaimelių tegyvavo trumpai–vėliau jie tapdavo kitų kaimų dalimis ar visai išnykdavo.

Užbėgant į priekį, galima nurodyti, kad būsimojo griežtesnio teritorijų administravimo laikais (XIX a. ir pan.) krašto administracija labiau skatino smulkių kaimelių jungimąsi į stambesnius darinius (juokauta, kad tada norėta išvengti vargingos raštvedybos–reikalingų ataskaitų apie kiekvieną kaimelį).

Pavyzdžiui, XVII–XVIII a. šiauriniame pasienyje neilgam šmėkštelėjo Laukmikelių (Laukmichel) kaimelio vardas. Šiuo neabejotinai baltišku vardu vadinosi gal iš Kuršo atsikėlę naujakuriai. Senasis žodis „laukas“ Mažojoje Lietuvoje buvo labai paplitęs–ten nestigo Laukogalių, Lauksargių ir panašių vietovardžių bei asmenvardžių.

XVII a. viduryje minėtas Mikelis Laukas ir panašūs vardai. XVIII a. pradžioje pasienio gyvenamoji vieta vadinta karališkųjų valstiečių kaimu, naudojusiu 2 ūbus žemės (vienas ūbas buvo apleistas). To amžiaus pabaigoje ten teminėtas vienintelis ugniakuras–gyvenama sodyba. Vėliau susijungta su gretimu didesniu Girnkalių kaimu. Nebeliko ir kitų gausių trumpalaikių vietovardžių pasienio plotuose–vėlesnio stabilumo laikais ten formuoti pastovesni kaimai.

Ilgiau nei atskiras kaimelis Girnkaliuose gyvavo Laukmikelių giminė. Žinoma apie bent pusšimtį jos narių, minėtų ir XX a. pradžioje. Tie Laukmikeliai būdavo krikštijami lietuvininkams ir kuršininkams būdingais vardais: Adomas, Ansas, Gretė, Ilzė, Barbė, Anikė, Janis, Mikelis, Martinas, Marinkė, Trudė, Urtė, Evė. Jie minėti, kaip gimę Girnkaliuose–senojoje giminės gūžtoje, iš kur plito po kraštą, kartais atsidurdavo tolimuose kraštuose.

Vėlesniais amžiais ryškėjo skirtingumai tarp lietuviškų didesnių kaimų ir latviškose bei estiškose teritorijose įsivyravusių viensėdžių (šie radosi gal dėl užtrukusio švediško valdymo). Didžiojoje Lietuvoje stambesnes kaimų bendruomenės keliems šimtmečiams įtvirtino Valakų reforma, Mažojoje Lietuvoje gal pagal senųjų baltų papročius daug kur glaustasi į nedideles sodybų grupeles.

Gamtinių sąlygų atžvilgiu plotai tarp Kretingalės ir Nemirsėtos buvę gan palankūs kaimų gyventojams–ten neplytėjo kokie neįžengiami pelkynai ar vėjo pustomi negyvybingi smiltynai. Ten sėkmingai išgyvendavo įvairių genčių žmonės (kaip kad kuršiai prieš tūkstantmetį). To ruožo istorinį likimą daugelį amžių lemdavo ne kokios vidinės priežastys, o jo geografinė padėtis ir besikeisdavusi geopolitinė situacija Baltijos jūros pakrantėje.

Vikingų epochoje čia retsykiais išsilaipindavo skandinavų plėšikautojai, neaptikdavę kokių didesnių lobių. XII a. pabaigoje prasidėjus germaniškųjų karinių ordinų brovimuisi į šią pakrantę, 1252 m. susilaukta Klaipėdos (Memelburgo) pilies ir greta augusio uostamiesčio, visai pakeitusio šių apylinkių istoriją. Užsitęsusios kovos tarp įsibrovėlių ir baltų genčių nerimo iki pat Melno taikos. Po 1422 m. (kaip ir ankstėliau) vis labiau rūpintasi suniokotų apylinkių atkūrimu. 1525 m. iš Kryžiuočių (Vokiečių) ordino valdų likučių sutvėrus pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę–Lenkijos karalystės vasalę, ten dar uoliau užsiimta krašto apgyvendinimu, pasikviečiant tūkstančius ateivių iš lietuviškų žemių, pasirūpinant ir lietuviškąja raštija, švietimu ir tikyba.

Vėliau „aukso amžiumi“ vadintas stabilesnis laikotarpis ilgai netruko. Paveldėtojai nuošalią Prūsijos kunigaikštystę susiejo su Brandenburgo (Berlyno apylinkėmis), įsivelta į visokiausius europinius konfliktus. Laimei, atokiosios Mažosios Lietuvos nepalietė baisusis Trisdešimties metų karas, pražudęs gal pusę vokiškųjų žemių gyventojų. Stiprėjo įvairiausios įtampos–Moskovija brovėsi į nusilpusios Livonijos valdas, stiprėjusi Švedija vis dažniau vylėsi užvaldyti rytines Baltijos jūros pakrantes. XVII a. vėliau prisimintas kaip „tvano“ laikai, vis menkinę LDK/ATR jėgas. Švedų įsigalėjimas Klaipėdos apylinkėse paliko savų pėdsakų, kaip ir užsitęsusių kovų netolimuose kraštuose aidai. Kai kas kai ką laimėdavo–taip sumaišties laikais Prūsija atsikratė priklausomybės nuo Lenkijos karalystės ir toliau gyvavo kaip savarankiška valstybė.

Vis tik kaimyniškieji ryšiai išliko. Ne vienas LDK/ATR veikėjas gretimos Prūsijos valdose įsigydavo dvarų ar šiaip žemės valdų, gal ir apsidrausdamas netikrumo laikais. Į Mažąją Lietuvą ir toliau kėlėsi žmonės iš Didžiosios Lietuvos, žlungančios Livonijos ar Kuršo. Visa tai skatino pokyčius pasienyje.

Gal XVII a. dokumente greta valstybinės sienos trasos minėtas Girkalių ar Girgalių kaimas (Gerkallen, Girgallen). Kiek atokiau nuo sienos nurodyti Melašiai (Melasche), Rašiai (Raschen) ir dvarelis. Senieji Rubežiai jau nebeminėti–turbūt tame ruože jau kūrėsi nauji smulkesni kaimai. Kitur minėta Rubežių seniūnija–didesnis plotas.

Kitame tų laikų ar XVI a. dokumente dar minėti Rubežiai (Rubessen), o Girkaliai (Girkall) buvę arčiau jūros ir Nemirsėtos. Žemaitijos pusėje nurodyta Pryšmančių gyvenvietė (Prismanten), Palanga (Polangen) ir tarp jų buvęs kaimas. Valstybinės sienos trasa kai kur jau žymėta kapčiais ar didesniais įtvirtinimais (Schüttung).

Gal 1670 m. Klaipėdos distrikto žemėlapyje valstybinės sienos trasa tarp Kretingalės ir Baltijos jūros vaizduota kaip gerokai vingiuota. Kaip didesnė gyvenvietė Žemaitijos pusėje vaizduota Palanga. Tarp jos ir Kretingos buvę dar trys kaimai. Prūsijos pusėje rodyti keli nedideli kaimeliai.

To meto dokumentuose paminėta daug lietuviškų/baltiškų asmenvardžių, kai kurie iš jų paaiškina vėlesnių kaimų vardų kilmę. Antai, buvo nurodytas didelį žemės plotą naudojęs Jurgis Užanaitis (Gerge Ussanait), vėliau ten radosi ir ilgai gyvavo Užanaičių kaimas. Iš Klausvaičio (Klausweit) kilo Klausvaičių vietovardis. Minėti Jonas Ramutis (Jan Ramut), Maris Girkalis (Maris Girkal), Petras Gibišas (Peter Gibbitz). Vėlesniais laikais ten buvo Ramučių, Girnkalių ir Gibišių kaimai. Dar buvo Grauduošių kaimo pirmtakas (Bertel Grauduss). Minėti Getkantas (Jetkant), Andrius Kuršis (Andres Kursis), vėl ir vėl liudiję tuometinį krašto lietuviškumą ar baltiškumą.

Gal dar Ordino laikus priminė pačiame pasienyje veikusi vokiškoji Lindenhofo valda, naudojusi didelį žemės plotą. Šis buvęs nemenkame Prūsijos valdų iškyšulyje, išsišovusiame iš valstybinės sienos vidutinės linijos, įsiterpęs į Žemaitijos plotus. Veikiausiai, ten buvo kuriamas tam tikras sienos forpostas, turėjęs įtvirtinti Prūsijos (ir gal dar Ordino) valdų konfigūraciją.

Visa tai liudija, kad XVII a. tebevyko pasienio apgyvendinimas. Kiek vėliau ten minėti Tamsiai (Tomsche), Laukinė (Laukin). Mažas kaimelis vadintas Jurgiomotera (Jurgimoter), gal priminimui apie žymesnę moteriškę.

Po permainingojo XVII amžiaus, kraštą užgriuvo naujos bėdos. XVIII a. pradžioje užtruko nederlingi metai, po to 1709–1711 m. Mažąją Lietuvą siaubė Didžiojo maro epidemija, skaudžiai palietusi Klaipėdą ir jos apylinkes.

Prūsijos (nuo 1701 m. pasiskelbusios karalyste) valdžia nusprendė labai nukentėjusį kraštą gaivinti, paskelbdama Atkūrimo programą, organizuodama vokiškąją kolonizaciją iš Vakarų, pertvarkydama ankstesnes gyvenvietes ir t.t. Veikiausiai, tais laikais nebeliko senovinio Rubežių kaimo, o jo vietoje pasienyje išsirikiavo keli smulkesni kaimai. Tikslesniame tų laikų plane pavaizduotas ruožas tarp pajūrio ir Kretingalės.

Ražės upelis (Roais) ištekėjo iš Prūsijos valdų, toliau sukdamas link Palangos. Jo kairiojoje pakrantėje buvusi pakiluma, kurioje stovėjo Anaičių (Annaiten) kaimas. Tos aukštumos šiaurvakariniame šlaite buvę senieji įtvirtinimai (Alte Schanze), gal likę nuo švedmečio.

Upelio dešiniojoje pakrantėje stovėjo Girngalių (Girngallen) kaimelis, o pačiame pasienyje buvusi Koplyčios kalvelė (Kapelberg). Piečiau Girngalių vaizduotas Gibišių (Gibbischen) kaimelis, o arčiau sienos buvę Melašiai (Melasen). Ryčiau stovėjo Lindenhofo (Liepinės) palivarko sodyba.

Žemaitijos pusėje ties Tenžės (Tense) upeliu buvę Pryšmančiai (Priszmanten). Keliukas nuo jų kirto valstybinę sieną ir per Kybelkščius (Kebelsten) ėjo Klaipėdos link. Tarp Pryšmančių ir Palangos stovėję Virštininkai (Wirstenincken), nuo kurių savas keliukas taip pat vedęs link uostamiesčio per Melašius.

Gal XVIII a. pradžios dokumentuose, apibūdinančiuose šiaurinį pasienį (veikiausiai, jau pasibaigus Didžiojo maro epidemijai ir naujai apgyvendinant išretėjusius plotus), nurodyta naujesni kaimai ir kitkas.

Ronžės upelio vidurupyje (Prūsijos valdose) jo dešinioje pakrantėje minėti Girngaliai (Girngalen) ir Gibišai (Gibischen). Piečiau buvę Graudušiai (Graudusch). Ryčiau pasienyje nurodyti Melašiai (Melaszen) ir Lindenhofas. Piečiau buvę Kebelkščiai (Kebelsten).

Žemaitijos valdose nurodytas Veršteninkų (Wersteningken) kaimelis, per kurį ėjo kelias iš Klaipėdos į Laukžemę ir Žemaitiją. Per Pryšmantus (Priesemannen) kelias iš Klaipėdos ėjo į Kretingą ir Sedą. Minėtas abipus Ronžės upelio plytėjęs didelis šlapynių plotas tarp Veršteninkų ir Palangos. Tais laikais gyvavo Žemaitijos vaivadija (pakeitusi ankstesnę Žemaitijos kunigaikštystę).

Apytikriame anuometinio Klemiškės valsčiaus pavaizdavime šiauriniame pasienyje nurodyti Anaičiai, Girkaliai (Gerkallen), Melašiai. Kai kurie vietovardžiai užrašyti gal iškraipytai: Lockmichel, Lamperschen, Clarweiten.

Krašto gyvenimą keliems metams sutrikdė carinės Rusijos okupacija XVIII a. viduryje, kai daug Klaipėdos apylinkių gyvenviečių nukentėjo nuo įsibrovėlių plėšikavimo ir viso kito. Rytprūsių provinciją išlaisvinus, būta neilgo pastovesnio laikotarpio. Tuomet pasienyje minėti Girngaliai, Gibišiai, Melašiai, Kebelščiai, Lindenhofas ir kitkas (daugelis vietovardžių buvo užrašomi iškraipytai).

Septynerių metų karo laikais carinei Rusijos okupavus Prūsijos (vėlesnių Rytprūsių žemes), krašto žmonės bandė susitvarkyti savo vietinius reikaliukus.

Antai, 1755 ir 1764 m. sudarinėti dokumentai dėl teritorinių pretenzijų tarp Palangos valsčiaus ir gretimų Prūsijos valdų. Tuomet Žemaitijos pusė prisiminė, kad Ordino laikais buvo suderėta tiesi sienos linija iki pat Baltijos jūros nuo žymesnės vietos ties Lindenhofu (Liepine). Sudarinėti planai, rodantys, kad Prūsijos kaimiečių įdirbti plotai nuo anos linijos tolokai pasistūmė Palangos link. Kita pusė priekaištavo, kad Palangos seniūnija savas kartuves pasistatė Prūsijos kaimiečių laukuose ir ten karia savus nusikaltėlius.

Tuose dokumentuose liko daug įdomių smulkmenų – aiškinta, kas iškasęs kokį griovį, kur stovėjęs senasis sienos ženklas (vadintas Trijų ponų žyme), kokiam kaimui priklausęs koks laukas. Tuomet Prūsijos pusėje nurodyti Ramučių (Ramitten) ir Girkalių (Girkall) kaimai. Žymėtas likęs pasienio miškelis ir pelkaitė. Vaizduoto žemaitiško Virštininkų (Wirstinicken) kaimo valstiečių rėžiai, kurie brovėsi į Prūsijos kaimiečių naudotą plotą.

Tie seni dokumentai primena, kad šis ruožas tada buvo gan intensyviai naudotas, kad nei Palangos seniūnija, nei Prūsijos pusės kaimai pasienio nebuvo apleidę ir dėl naudotų žemių plotų rengėsi rimtai ginčytis.

Visais laikais ieškota pelningų sandorių, pamirštant istorines ir naujesnes skriaudas. Taip XVIII a. antroje pusėje Prūsijos karalystė stojo į bendrą koaliciją su Rusijos ir Austrijos imperijomis, sumanius galop atsikratyti nepatogios kaimynės – labai nusilpusios bendrosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės. Įvairiais būdais ši buvo numarinta ir per tris kartus jos valdos pasidalintos. Antai, 1795 m. per paskutinį ATR padalijimą lietuviškas žemes galutinai užgrobė Rusijos imperija, ši tapo nauja Prūsijos kaimyne.

Aptariamojo pasienio ruožo gyventojams tai buvę didžiuliai pokyčiai. Jei per kelis ankstesnius šimtmečius valstybinė siena tarp LDK/ATR buvo gan simboliška, tai Rusija netrukus ėmėsi tverti tikrą „geležinę uždangą“, saugodamasi, atseit, kenksmingų Vakarų, iš ten plitusių laisvės ir kitų pavojingų idėjų. Netrukus baigėsi smagūs pasivaikščiojimai per valstybinę sieną į netolimas karčemas ar prekyvietes, kaimyniški pasibarimai dėl nuklydusių gyvulių esą padarytos žalos. Žemaitiškajai pusei ilgiau kaip šimtmetį teko tapti rytietiškos valstybės nuošaliu pakraščiu – Šiaurės Vakarų kraštu. Apsunko pasienio prekyba, vakarietiškų prekių plitimas į Rusijos okupuotas teritorijas, ankstesnieji žmogiški ryšiai. Kai kas guodžiasi, kad anuomet galėjo suklestėti kiti verslai – kontrabandinis prekių gabenimas, nelegalus žmonių pervedimas per vis uoliau saugotą valstybinę sieną ir t.t. Sakoma, kad šis pasienis buvo pelningas ir Rusijos pasieniečiams bei muitininkams–ne vienas tada gaudavo kyšių iš didesnių prekeivių ir kitų.

Iš Rytprūsių pasitraukusi Rusijos imperija po pelningų ATR pasidalijimų nepamiršo savo naujosios kaimynės Prūsijos, mąstė ir apie jos vertingas žemes. Antai, 1799 m. Rusija parengė ir išleido „Rusijos ir Prūsijos pasienio detalų karinį žemėlapį“. Jame labiau rūpintasi pavaizduoti kariškiams svarbius kelius, o ne kokius menkus kaimelius. Tuomet pavaizduoti vieškeliai iš Palangos ir Kretingos į Klaipėdą, o plotai ryčiau Nemirsėtos rodyti kaip dėmesio neverta dykynė.

Iš tiesų ten toliau gyvavo lietuvininkų kaimai. Antai, 1785 m. duomenimis Gibišių kaimas (Gibbischen–Peter) apibūdintas kaip karališkųjų valstiečių gyvenvietė su 9 ugniakurais (gyvenamom sodybom). Priklausyta Įsruties žemei, Klaipėdos juridinei apygardai ir valsčiui, Kretingalės parapijai.

Tada Girkaliai (Girngallen–Matz, Girkallen) buvo toks pat kaimas greta sienos su Žemaitija. Ten buvo 7 ugniakurai. Priklausyta tiems patiems centrams.

Graudušiai (Graudusch–Bartel) buvo karališkųjų valstiečių vienkiemis su vieninteliu ugniakuru. Priklausyta tiems patiems centrams. Ilgaudai (Ilgauden–Mausserin, Kabelischken) buvo karališkasis kaimas pasienyje su Žemaitija. Ten buvo 5 ugniakurai. Priklausyta tiems patiems centrams.

Ramučiai/Melašiai (Ramutten–Jahn, Melaschen) buvo karališkųjų valstiečių kaimas prie sienos su Žemaitija. Ten buvo 4 ugniakurai. Priklausyta tiems patiems centrams.

Liepinė (Lindenhof) buvo bajoriškasis dvaras prie sienos su „Lenkija“ (taip dažniau vadinta ATR). Ten tebuvo vienintelis ugniakuras. Dvaras buvo susietas su didžiuoju Bachmano dvaru prie Klaipėdos. Priklausyta Įsruties žemei, Klaipėdos juridinei apygardai, Kretingalės parapijai ir Klemiškės valsčiui.

Tais laikais Lindenhofo/Liepinės (Lippinen, Lindenhof) sodyba stovėjo ties sienos trasos išlinkiu šiaurės link. Kitapus sienos stovėjo Pryšmantų (Priezmante) gyvenvietė, nuo kurios į Prūsijos valdas vedė bent trys keliukai. Ties vienu iš jų stovėjęs sienos senovinis žymeklis–prūsiškojo erelio ženklas (Gr. Adler). Netoliese buvęs ir naujesnis sienos trasos ženklas Nr. 367.

Piečiau Liepinės sodybų buvo Kekių (Kecken, Matzkecken) sodybėlės, dar piečiau–Kiakiai (Kayken, Matzkayken).

Ryčiau stovėjo Ilgaudų/Kebelkščių kaimas su 5 sodybomis.

Vakarų pusėje ties sienos trasa buvo Ramučių/Melašių kaimelis. Į vakarus nuo jo buvo Gibišių kaimo sodybų sankaupa. Šiauriau pasienyje stovėjo kelios Girkalių sodybos (Girngallen Matz, Girckallen). Ties jomis buvo išlikęs senasis sienos trasos ženklas (Gr. Adler) ir naujesnieji ženklai Nr. 373 ir Nr. 374.

Tuomet pasienio ruožas buvo įsisavintas žemės ūkio verslams–miškai buvo seniai iškirsti, žemumoje plytėjo drėgnesnės ganyklos, patogesnėse vietose buvo ariami ploteliai. Kaimus jungė lauko keliukų tinklas.

Nuo Žemaitijos pusėje buvusio didesnio Virkštininkų kaimo (Wirckstenicky) iki valstybinės sienos vedė trys keliukai. Ties Prūsijos kaimu Ramučiais/Melašiais Žemaitijos pusėje stovėjo net dvi karčemos. Ta vieta grubokai vadinta Mižvietine (Miszwitinne), ten, matyt, netrūkdavo alaus ir kitko prisiragavusių lankytojų iš abiejų valstybių.

Senieji sienos trasos ženklai su prūsiškuoju ereliu, matyt, buvo pastatyti ankstesniais amžiais, derantis dėl vingiuotos sienos trasos–patogesnės abiems kaimynėms ar vienai jų.

Vėliau XVIII a. prisimintas dėl buvusių glaudžių ryšių su gretima Lietuvos–Lenkijos valstybe (ATR). Dar švedmečiu kai kurie ATR veikėjai įsigydavo valdų nelyg saugesnėje Prūsijoje. Ir vėliau ten minėti lenkiškos ar lietuviškos kilmės aristokratai.

Pavyzdžiui, 1719 m. bajoriškąjį Liepinės (Lindenhofo) dvarą valdė našlaujanti majorienė fon Rumeln. Ji buvo gal Lenkijos didikų palikuonė Johana Katarina fon Dobrečkova, ištekėjusi už vokiečio Rumelio.

Spėjama, kad XVIII a. būta administracinio kaimų reguliavimo–tokiais tapdavo tam tikro dydžio sodybų grupės. Neskatinti per dideli kaimai, draudžiant naudotų plotų dalijimą į smulkesnius ruoželius. Visai menki kaimeliai nebuvo patogūs krašto administratoriams.

XVIII a. antroje pusėje kraštas atsigavinėjo nuo Rusijos okupacijos. Šimtmečiui baigiantis iš tolimos Prancūzijos ateidavo žinių apie tenykštę sumaištį, o dar po kelių metų Prūsiją užplūdo Napoleono kariuomenė. Klaipėda tuomet liko paskutiniu prieglobsčiu nugalėtos valstybės karaliams. 1812 m. susilaukta didžiojo žygio į Maskvą žlugimo, 1813–1814 m. Prūsijos kariuomenė jau kovėsi vakaruose su Napoleono pajėgomis, valstybė atkūrinėjo ir pertvarkinėjo savas institucijas.

Pasibaigus napoleonmečiui, Prūsijai įgyvendinant dar 1806–1807 m. sumanytas reformas, atliekant administracinės teritorinės sąrangos pertvarką, imtasi naujai inventorizuoti gyvenamąsias vietas ir tenykščius žmones.

1817 m. duomenimis ruožo kaimai priklausė naujajai Klaipėdos apskričiai, Kretingalės evangelikų liuteronų parapijai. Ilgaudai/Kebelkščiai (Ilgauden, Mauserim, Kebelksten) buvo kaimas su 5 ugniakurais (gyvenamom sodybom) ir 38 gyventojais. Bachmano dvarui priklausė Lindenhofo bajoriškasis palivarkas su 2 ugniakurais ir 11 gyventojų. Ramučiai/Melašiai (Ramutten Jahn, Ramutten Melaschen) nurodytas kaip kaimas su 4 ugniakurais ir 32 gyventojais. Valstiečių kaime Gibišuose (Gibbischen Peter) buvo 9 ugniakurai su 61 gyventoju. Girkaliuose (Girkallen Matz) buvo 8 ugniakurai su 64 gyventojais. Graudušiuose (Graudszen Bartel, Grauduszen) tebuvo vienintelis ugniakuras su 10 gyventojų.

Tuomet apylinkėse nurodytas ir Andriaus Kuršio kaimelis (Kurszen Andres, Endre Kurschen). Įdomu, kad tas Kuršis buvo minėtas dar XVI–XVII a., o jo vardas išliko dar kelis šimtmečius.

Tais laikais svarbesni keliai iš Klaipėdos uostamiesčio šiaurės link ėjo pajūriu per Nemirsėtą ir palei Danės/Akmenos upę per Kretingalę. Aptariamame pasienio ruože tarp tų svarbiųjų vieškelių tebuvo gan painus lauko keliukų tinklas. Tebestovėjo anksčiau paminėtieji pasienio kaimai. Carinei Rusijai nutraukus laisvas keliones per valstybinę sieną, jos perėjimo oficialūs punktai teliko Nemirsėtoje ir Bajoruose.

Pastovesnio gyvenimo dešimtmečiais siekta tiksliau apibūdinti esamą padėtį pasienyje. Ten dar aptikti nemaži krūmynų ir neįsisavintų žemių plotai.

Užanaičių kaimas buvo netoli Baltijos jūros ir Nemirsėtos. Jis buvo įsikūręs pakilumų ruože. Piečiau buvo Graudušių (Grauduszen Barthel) kaimavietė su nedideliu arimų ploteliu. Didesnio Girngalių (Girngallen-Matz) kaimo sodybos buvo susibūrusios netoli valstybinės sienos. Ten turėta daugiau ariamos žemės. Ryčiau pasienyje buvo Ramučių sodybų grupė. Atokiau nuo sienos trasos buvo nemaža Gibišų (Gibbischen Peter) kaimavietė.

Toliau rytuose buvo nedidelė Lindehofo dvarvietė netoli nuo valstybinės sienos. Piečiau buvo Kiokių (Kayken) kaimavietė ir dar pora sodybų grupių (Matzkyken). Pasieniu vingiavo gausūs lauko keliukai, jungę kaimavietes ir sodybų grupes.

Carinei Rusijai užvaldžius Žemaitiją (kaip ir kitus lietuviškus plotus) ir kuriant griežtą sienos apsaugą, nebeliko praeityje gausių keliukų, žemaitiškus kaimus jungusių su Klaipėdos apylinkėmis. Tai liudijo apie pasikeitusį gyvenimą pasienyje.

XIX a. pirmoje pusėje vardinti šie pasienio kaimai: Girnkaliai (Girnkallen), Gibišiai (Gibbischen Peter), Melašiai (Melaschen), Rekiai (Recken), Kiokiai (Kayken), Liudenhofas ir Kebelkščiai (Kebelksten).

XIX a. viduryje Gibišų kaimas (Gibbischen–Peter) priklausė Klaipėdos apskričiai, Kretingalės evangelikų parapijai, Klaipėdos paštui ir teismui, Klaipėdos katalikų parapijai. Ten buvo 8 gyvenamos sodybos su 93 gyventojais (be daugumos evangelikų dar buvo 7 katalikai). Visi jie kalbėjo lietuviškai.

Girnkalių kaimas (Girnkallen–Matz) priklausė tiems patiems centrams. Buvo 8 sodybos su 90 gyventojų (iš jų 9 buvo katalikai). Visi jie kalbėjo lietuviškai.

Graudušiai (Graudszen–Bartel) priklausė tiems patiems centrams. Tebuvo vienintelė sodyba su 14 gyventojų. Visi jie buvo evangelikai ir kalbėjo lietuviškai.

Ilgaudai (Ilgauden–Mauserim) priklausė tiems patiems centrams. Buvo 5 sodybos su 52 gyventojais. Visi jie buvo evangelikai ir kalbėjo lietuviškai.

Kiokiai (Kiacken) priklausė tiems patiems centrams. Tame bajoriškame kaime (susietame su Bachmano bajoriškuoju dvaru) buvo 5 sodybos su 46 gyventojais. Visi jie buvo evangelikai ir kalbėjo lietuviškai.

Su Bachmano dvaru buvo susietas ir Lindenhofo dvarelis su 3 sodybom ir 19 gyventojų. Šie buvo evangelikai, kalbėjo vokiškai ir lietuviškai.

Ramučių kaime (Ramutten) buvo 6 sodybos su 58 gyventojais, kurie visi kalbėjo lietuviškai. Be daugumos evangelikų, buvo 9 katalikai.

Šie duomenys liudija, kad XIX a. pasienio kaimeliai šiame ruože buvę visiškai lietuviški. Ten apsieita su lietuvių kalba, veikiausiai buvo išsaugota nemažai senųjų baltiškųjų papročių. Atskiras intarpas buvo Lindenhofo dvarelis, kuriame šeimininkavo atvykėliai vokiečiai.

XIX a. viduryje pasienio plotai aprašomame ruože jau buvo daugiau įsisavinti. Didesni dirbamos žemės plotai tęsėsi ties Lindenhofo dvarviete. Pakilumoje tarp Ramučių ir Nemirsėtos vyravo siauri ilgi arimų ruožai, taikyti prie tenykščio žemės paviršiaus–šiaurės/pietų kryptimi nusidriekusių kalvelių.

Per kelis dešimtmečius užsiimta krašto kelių pertvarkymu. Buvusį menkų lauko keliukų voratinklį pakeitė tiesūs vieškeliai. Vienas toks kelias buvo nutiestas lygiagrečiai valstybinės sienos trasai, jis ėjo pro Kiokius, Gibišius ir Užanaičius, toliau pasiekdamas Nemirsėtos pajūrį.

Dar vienas tiesus vieškelis nuo Klaipėdos apylinkių ėjo šiaurės link pro Gibišius iki Ramučių. Ten naujasis kelias nutrūko, nepasiekęs valstybinės sienos trasos.

Nuo Ramučių pietų link tebesitęsė žemumoje likęs drėgnų pievų ruožas–kaimų ganyklos.

Pagal tuometinę madą naujoviški vieškeliai buvo apsodinti medžių eilėmis, pakeitusiomis pasienio kraštovaizdį. Taip bemiškiame ruože radosi daugiau želdinių.

Pažymėtina, kad visi pasienio kaimai tebebuvo padriki–su įvairiai išdėstytomis sodybomis ir pastatais. Tai liudija, kad šiame ruože niekad nebuvo planingos kolonizacijos, suplanuojant taisyklingus naujakurių kaimus su tvarkingai išdėstytais trobesiais. Pasienyje nuo pat XV a. kūrėsi ateiviai iš lietuviškų/baltiškų kraštų, įpratę apsigyventi savo nuožiūra–jiems patogiai išsidėstant pastatus ir kitką. Tai rodo, kad pasienyje per šimtmečius buvo išlikusios senosios baltiškos tradicijos, senovinio gyvenimo būdo atgarsiai.

Atskira vokiška „sala“ pasienyje tebuvo Lindenhofo dvaras, kurį XIX a. viduryje valdė Verneris (Bernhard Wilhelm Leopold Werner), susituokęs su vokiete iš Funkų giminės.

Būta pokyčių Žemaitijos pusėje–carinės Rusijos okupuotose žemėse. Iš Palangos per Vilimiškius (Wilimiszki) ir Pryšmantus (Pryszmanty) į Kretingą buvo nutiestas tiesus vieškelis. Prie jo ties Pryšmantais stovėjo karčema.

Nuo Virštininkų keliukas ėjo pietų link iki valstybinės sienos ir toliau suko pačiu pasieniu iki sienos perėjimo punkto Bajoruose. Prie šio pasienio keliuko ties prūsiškaisiais Ramučiais tebestovėjo karčema. Netoliese buvo įrengtas rusų pasieniečių kordonas (būstinė) ir jų postai (pagal vietovę vadinti Šilinka  (Schilinke)).

Prie pasienio keliuko ties Pryšmantais stovėjo tuo vardu rusų kordonas. Slučkų pasieniečio postas vadintas pagal gretimą pasienio palivarką (Sluczki).

Žemaitijos paribys anuomet buvo labai ištuštintas. Tik atokiau nuo valstybinės sienos stovėjo didesni gatviniai kaimai: Virštininkai, Vilimiškiai, Kiauleikiai ir kt. Kitaip būta Prūsijos valdose–ten iki pat valstybinės sienos trasos buvo išsimėtę gausūs maži kaimeliai, ten nuo seno gyventa laisviau.

Tie skirtingumai primena LDK valdose XVI a. viduryje pradėtąją Valakų reformą, kai drastiškai buvo pertvarkyta senovinė chaotiška žemėvalda ir lig tol buvęs baltiškasis apgyvendinimas (teritorijoje padrikai išsimėtę nedideli kaimeliai su padrikai užstatytomis sodybomis). Vietoje jų buvo sukurtas taisyklingas kelių ir dažniau stačiakampių kaimų laukų tinklas, į gatvinius kaimus sukeltos ir ten suspaustos kaimiečių sodybos su taisyklingai išrikiuotais trobesiais. Senoviškesnis kaimų pobūdis išliko tik Mažojoje Lietuvoje–Prūsijos valdose.

Pasakota, kad senais (LDK ir ATR) laikais valstybinės sienos trasą žymėdavo tik reti kapčiai–supilti žemės kauburiai. XVIII a. pabaigoje Didžiosios Lietuvos žemes užgrobusi Rusijos imperija ėmėsi griežčiau žymėti savo valdų ribas. Sienos trasa buvo iškastas griovys, kartu perkirtęs gausius ankstesnius keliukus tarp valstybių. Nuo tada sunkiau prikrautu vežimu jau nebepavykdavo lengvai kirsti sienos. Gal valstybėms sutarus, tas griovys buvo atnaujintas XIX a. pabaigoje.

Tais laikais kas 1,5–2 km abipus griovio būdavo įkasami gal 2–4 m aukščio stulpai, ženklinę sienos trasą. Prūsijos pusėje įkasinėtas ąžuolinis kvadratinio skerspjūvio rąstas, nudažytas baltai (briaunos buvo juodos). Stulpo viršuje buvęs skiedrinis stogelis ir Prūsijos herbinio erelio atvaizdas su sienos ženklo numeriu. Kokiam stulpui sutręšus, pasienio valdžia užsakydavo vietos žmonėms pagaminti naują ir jį įkasti už neblogą atlyginimą.

Rusijos pusėje būdavo įkasamas apvalus rąstas, įvijai dažytas imperinės vėliavos spalvomis: juoda, geltona, raudona. Stulpo viršuje būdavo dvigalvis rusiškas erelis.

Paaugę vietos vaikai kartais dūkdavo, šokinėdami per sienos griovį, jei arti nebūdavo sargybinių.

Gal XIX a. pabaigoje Rusijai vis stiprinant sienos apsaugą, pagriovyje stypsodavo uniformuotas kareivis su šautuvu ir ant jo užmautu durtuvu. Tokių būdavo išrikiuota nemažai.

Rusija palei pat sieną buvo pristačiusi kordonų–medinių būdelių, kuriose nuo darganos ir šalčio slėpdavosi pasieniečiai.

XX a. pradžioje vietiniai sienos perėjimo punktai, skirti ir vietos gyventojams, veikė ties Nemirsėta, Bajorais, Laugaliais, Pėžaičiais ir t.t.

Prūsijos pasienyje kliautasi apmokamais sienos prievaizdais, kurie gaudavo neblogą atlyginimą. Ištarnavus nustatytą ilgoką metų skaičių, buvo galima gauti gana didelę piniginę premiją. Pasienio prievaizdams būdavo priskiriama netrumpa atkarpa, kurią jie privalėjo prižiūrėti. Be viso to dar buvo prievolė tikrinti pasienyje gyvenusių valstiečių gyvulių bandas: karvių, kiaulių, arklių skaičių. Tą buvo įpareigoti daryti ir vietos kaimų bendruomenių vadovai, privalėję vesti turėtų gyvulių sąrašus. Taip bandyta kovoti su kontrabanda, nekontroliuojamu gyvulių perginimu per sieną. XIX a. vis labiau bijota ir užkrečiamųjų ligų plitimo, nelegaliai pervedant gyvulius iš tolimų ir pavojingų vietovių (pavyzdžiui, iš Rusijos imperijos pietinų gubernijų).

Per daugelį pasieniečių tarnybos metų neretai susipažinta su priešingosios pusės pareigūnais ir kariškiais. Pasakota, kad retsykiais susėsta abipus sienos griovio pašnekėti, kartais pasivaišinta vietine degtine ir pan. Prisiminti malonesni Rusijos pasieniečiai, atvaryti iš Ukrainos žemių, Išsiaiškinta, kad carinė imperija mokanti labai kuklų atlyginimą, tad ne vienas tenykštis norėdavo užsidirbti iš sienos pažeidėjų ir pan., imdamas kyšius.

Prūsijos pusėje tvarkingesni Prūsijos sienos prievaizdai sukaupdavo nemažai lėšų, jomis atnaujindami savus pastatus ir sodybas. Kartais koks atvykęs kariškis susidraugaudavo su vietos ūkininkaite ir ją vesdavo, tapdamas pasienio gyventoju.

Minėti dezertyravusieji Rusijos pasieniečiai, gal bėgusieji nuo prasto gyvenimo. Kai kurie iš jų įsidarbindavo pas Klaipėdos apylinkių ūkininkus, pradėdami naują gyvenimą.

Pasienyje būta ir smagesnių nutikimų, gal pramanytų istorijų. Antai, vienas žmogus paslapčiom per sieną nešęs paaugusį paršelį, kad svetur gautų geresnę kainą. Jį netikėtai užklupę pasieniečiai. Per sumaištį paršelis išsprūdęs ir žviegdamas per pievas ir krūmynus nukūręs iki gimtojo tvarto. Taip neliko nusikaltimo įkalčio. Sniegingą žiemą kiek įkaušę vietiniai žmonės išėję medžioti ir nuklydę į Rusijos valdas. Šaunant į kokį zuikelį, pradėjo šaudyti ir rusų pasieniečiai. Taip kilęs beveik ginkluotas tarptautinis susirėmimas.

XIX a. pabaigoje gelbstintis nuo dažnėjusių pogromų. į Prūsijos pusę perbėgdavo nemažai žydų su savomis šeimomis. Čia jie užsiimdavo smulkiąja prekyba, po kaimus nešiodami įvairias prekes. Nevengta nelegaliai (neturint specialaus leidimo) pardavinėti alkoholį. Prasimanyta visokių užsiėmimų. Antai, slapčiomis skersti iš Žemaitijos kontrabanda pervaryti gyvuliai, skerdieną vežant parduoti į Klaipėdą ir kitur. Kartais susilaukta pabaudų ar kitokių nuobaudų, bet visokia šešėlinė veikla tęsdavosi. Sakyta, kad pasienyje pajamų sukaupę žydai neretai vykdavo į krašto gilumą, kur įsigytos karčemos ar kitokie verslai.

Pasienio gyvenimui atsiliepdavo ir tarptautiniai įvykiai. Antai, 1903–1904 m. Vokietijai kariaujant su sukilėliais Pietvakarių Afrikoje, rūpintasi ten gabenti tinkamus arklius. 1904–1905 m. Rusijai kariaujant su Japonija, caro valdžia uždraudė iš šalies išgabenti arklius. Taip strigdavo anksčiau įprasta kontrabandinė veikla, įprastinės šešėlinio verslo schemos.

1871 m. surašymo duomenimis Gibišų kaime (Gibbischen–Peter) buvo 18 gyvenamų sodybų su 27 šeiminiais butais ir 4 vienišių būstais. 1867 m. pabaigoje kaime gyveno 148 žmonės, o 1871 m.–122 (57 vyrai ir 65 moterys). Tik 56 iš jų buvo pripažinti vietiniais (gimusiais tame kaime). Be daugumos evangelikų dar gyveno 3 katalikai. Aptikti 32 vaikai (iki 10 metų amžiaus). Iš vyresniųjų 29 mokėjo skaityti ir rašyti, o net 61 pripažinti beraščiais. Kaime glaudėsi neregys ir dar du neįgalieji. Net 9 kaimiečiai buvo išvykę (gal uždarbiauti).

Tuomet Girnkalių kaime (Girngallen–Matz) buvo 12 gyvenamų sodybų su 12 šeiminių butų ir 2 vienišių būstais. 1867 m. ten gyveno 65 žmonės, o 1871 m.–85 (39 vyrai ir 46 moterys). Tik 39 iš jų buvo pripažinti vietiniais. Be daugumos evangelikų dar gyveno 3 katalikai. Aptikta 17 vaikų. Iš vyresniųjų 21 buvo raštingas, o 47 pripažinti beraščiais. Vienas kaimietis buvo išvykęs.

Tada Grauduošių kaime (Graudusz–Bartel) buvo tik 2 sodybos su 2 šeiminiais butais. 1867 m. kaime gyveno 16 žmonių, o 1871 m. –13 (7 vyrai ir 6 moterys).  Tik vienas iš jų buvo vietinis. Visi kaimiečiai buvo evangelikai. Kaime vaikų neaptikta. 10 vyresniųjų buvo raštingi, o 3 pripažinti beraščiais. Kaime glaudėsi vienas neregys.

Ilgaudų kaime (Ilgauden–Mauserim) buvo 7 gyvenamos sodybos su 11 šeiminių butų. 1867 m. kaime gyveno 63 žmonės, o 1871 m. jau 78 (41 vyras ir 37 moterys). 27 iš jų buvo vietiniai. Be daugumos evangelikų buvo 2 katalikai. Surašyti 23 vaikai. 22 vyresnieji buvo raštingi, o 33 beraščiai. Tuo metu 5 kaimiečiai buvo išvykę.

Kiokių (Kiakių) bajoriškame kaime (Kiaken) buvo 5 gyvenamos sodybos su tiek pat šeiminių butų. Ten gyveno 49 žmonės (22 vyrai ir 27 moterys), iš kurių tik 19 buvo vietiniai.

Be daugumos evangelikų buvo vienas katalikas. Aptikta 12 vaikų. 20 vyresniųjų mokėjo skaityti ir rašyti, o 17 pripažinti beraščiais. Kaime glaudėsi nebylis ir kurčnebylys.

Ramučių kaime (Ramutten–Jahn) buvo 6 gyvenamos sodybos su tiek pat šeiminių butų. 1867 m. ten gyveno 42 žmonės, tiek pat ir 1871 m. (23 vyrai ir 19 moterų). Tik 14 iš jų buvo vietiniai. Visi kaimiečiai buvo evangelikai. Surašyti 7 vaikai. Iš suaugesniųjų 19 buvo raštingi, o 16 pripažinti beraščiais. 2 kaimiečiai buvo išvykę (gal uždarbiauti).

Bajoriškame Liepinės dvare (Lindenhof) buvo 4 gyvenamos sodybos su 9 šeiminiais butais. 1867 m. gyveno 31 žmogus, o 1871 m.–38 (20 vyrų ir 18 moterų). Vienas žmogus neturėjo Prūsijos pilietybės. Be daugumos evangelikų buvo 3 katalikai. Surašyti  7 vaikai. Tik 10 suaugesniųjų buvo raštingi, o 21 beraštis.

1885 m. Gibišų kaimas (Gibbischen–Peter) valdė 265 ha žemės (114 ha neblogų arimų, 58 ha prastesnių pievų). Priklausyta Kretingalės valsčiui, registracijos apylinkei ir evangelikų liuteronų parapijai, Klaipėdos katalikų parapijai. Buvo 16 gyvenamų sodybų su tiek pat šeiminių butų. Gyveno 120 žmonių (56 vyrai ir 64 moterys), visi jie buvo evangelikai.

Tuomet Girnkalių kaimas (Girngallen–Matz) valdė 268 ha žemės (114 ha neblogų arimų, 59 ha prastesnių pievų). Priklausyta tiems patiems centrams. Buvo 13 gyvenamų sodybų su 15 šeiminių butų. Gyveno 113 žmonių (53 vyrai ir 60 moterų). Be 108 evangelikų dar buvo 5 žydai.

Grauduošių kaimas (Graudus–Bartel) valdė tik 73 ha žemės (30 ha gerų arimų, 24 ha prastokų pievų). Priklausyta tiems patiems centrams. Buvo tik 2 sodybos su 3 šeiminiais butais. Gyveno 19 žmonių (11 vyrų ir 8 moterys). Visi jie buvo evangelikai.

Ilgaudų kaimas (Ilgauden–Mauserin) valdė 145 ha žemės (75 ha prastesnių arimų, 54 ha menkų pievų). Priklausyta tiems patiems centrams. Buvo 6 gyvenamos sodybos su 7 šeiminiais butais. Gyveno 51 žmogus (24 vyrai ir 27 moterys). Visi jie buvo evangelikai.

Bajoriškasis Kiokių kaimas (Kiaken) valdė 129 ha žemės (55 ha prastokų arimų, 17 ha menkų pievų). Priklausyta tiems patiems centrams. Buvo 9 gyvenamos sodybos su 12 šeiminių butų. Gyveno 63 žmonės (30 vyrų ir 33 moterys). Visi jie buvo evangelikai.

Ramučių kaimas (Ramutten Jahn) valdė 133 ha žemės (57 ha neblogų arimų, 29 ha vidutiniškų pievų). Priklausyta tiems patiems centrams. Buvo 6 gyvenamos sodybos su tiek pat šeiminių butų. Gyveno 51 žmogus (27 vyrai ir 24 moterys). Visi jie buvo evangelikai.

Bajoriškas Liepinės dvaras (Lindenhof) valdė 150 ha žemių (144 ha derlingų arimų, 2 ha prastokų pievų). Priklausyta tiems patiems centrams. Buvo 3 gyvenamos sodybos su 7 šeiminiais butais. Gyveno 39 žmonės (19 vyrų ir 20 moterų). Be 34 evangelikų dar gyveno 5 žydai.

Šie duomenys rodo, kad nuo XV a. buvo suarta nemaža pasienio žemių dalis. Derlingiausią plotą nuo seno buvo užsiėmę vokiečių kolonistai, įkūrę Liepinės dvarelį. Lietuvininkų kaimams liko prastesnių ar vidutinio derlingumo pasienio žemių ruožai.

Vis tik ariamos žemės daug neturėta. Antai, Kiokiuose vienai sodybai vidutiniškai teko tik po 6 ha ariamos žemės, Gibišuose–po 7, Girnkaliuose–po 9, Ramučiuose–9,5. Geriau galėjo gyventi Ilgauduose, kur turėta po daugiau žemės, bet ta buvo prastesnė. Išimtimi liko mažasis Grauduošių kaimelis, kur vidutiniškai turėta po 15 ha arimų.

Kaip ir visur būta stambesnių ir menkesnių ūkininkų. Po baudžiavos panaikinimo (1856 m.) Prūsijoje susiklosčius žemės rinkai, energingesni ir darbštesni kaimiečiai galėdavo įsigyti didesnius žemės plotus, greičiau ar lėčiau prasigyventi. Lėšų sukaupę ūkininkai galėjo toliau plėtoti savąjį verslą–statytis naujus ir patogesnius trobesius, įsigyti naujoviškos žemės ūkio technikos, veislinių gyvulių ir pan. Taip krašte vis gausėjo turtingesnių kaimiečių. Daug kas pastebėjo, kad Mažosios Lietuvos kaimai su naujais raudonplyčiais trobesiais, raudonų čerpių stogais vis labiau skyrėsi nuo suvargusių Žemaitijos kaimų su mediniais pastatais ir šiaudų stogais.

Baigiantis XIX a., Gibišų kaimas (Gibbischen Peter) valdė apie 272 ha žemės. Ten buvo 20 gyvenamų sodybų su tiek pat šeiminių butų. Gyveno 122 žmonės (50 vyrų ir 72 moterys). Visi jie buvo evangelikai. Priklausyta Kretingalės valsčiui, registracijos apylinkei ir evangelikų liuteronų parapijai.

Tuomet Girnkalių kaimas (Girngallen–Matz) valdė apie 254 ha žemės. Buvo 6 gyvenamų sodybų su 19 šeiminių butų. Gyveno 128 žmonės (60 vyrų ir 68 moterys). Visi jie buvo evangelikai. Priklausyta tiems patiems centrams.

Grauduošių kaimas (Graudusz–Bartel) valdė apie 61 ha žemės. Buvo 2 gyvenamos sodybos su 3 šeiminiais butais. Gyveno 22 žmonės (12 vyrų ir 10 moterų). Visi jie buvo evangelikai. Priklausyta patiems centrams.

Ilgaudų kaimas (Ilgauden–Mausserim) valdė apie 142 ha žemės. Buvo 7 gyvenamos sodybos su 11 šeiminių butų. Gyveno 59 žmonės (28 vyrai ir 31 moteris). Be daugumos evangelikų buvo 2 katalikai. Priklausyta tiems patiems centrams ir Klaipėdos katalikų parapijai.

Kiokių kaimas (Kiaken) valdė apie 113 ha žemės. Buvo 10 gyvenamų sodybų su 15 šeiminių butų. Gyveno 61 žmogus (29 vyrai ir 32 moterys). Be daugumos evangelikų buvo vienas katalikas. Priklausyta tiems patiems centrams.

Ramučių kaimas (Ramutten–Jahn) valdė apie 141 ha žemės. Buvo 5 gyvenamos sodybos su 6 šeiminiais butais. Gyveno 37 žmonės (18 vyrų ir 19 moterų). Be daugumos evangelikų buvo 3 katalikai. Priklausyta tiems patiems centrams.

Bajoriškasis Liepinės dvaras (Lindenhof) buvo praradęs savo savarankiškumą, jis buvo tapęs Bakmaniškių (Bachmann) didžiojo dvaro padaliniu. Liepinėje buvo likusios 3 gyvenamos sodybos su 39 gyventojais.

Baigiantis XIX a. pasienio kaimai šiame ruože tebebuvo lietuviški, juose vyravo lietuviškos/baltiškos kilmės asmenys. Antai, Gibišių kaime minėti Anysai, Ašmutaičiai, Kairiai, Kopūstai, Kaspučiai, Kavoliai, Kubiliai, Kunkiai, Kurmiai, Kuršiai, Panarai, Pauperiai, Povilai, Peneliai, Perkamai, Pipirai, Prišmantai (čia pat už valstybinės sienos buvo žemaitiškas Pryšmantų kaimas) ir kiti. Girnkaliuose dar minėti Graudušiai, Labrencai (šių kuršininkų palikuonių buvo ne viena dešimtis), Laukučiai, jau aprašytieji Laukmikeliai, Lumplėšiai, Pakalniškiai, Pleikiai, Pukiai, Putninai ir kiti. Ilgauduose gyveno Apeikiai, Beržentai, Bertulaičiai, Blyžės, Brauzdeilynai (ši pavardė buvo labai dažna), Bružiai, Buntinai, Eglynai, Geneikiai, Gliožeriai, Jagučiai, Jakužaičiai, Kalviai, Kliošiai, Kėkštai, Kojeliai, Mantvydai, Palavikai, Patrai, Peledžiai, Pleniai, Semturiai, Skudžiai, Smelteninkai, Žardininkai, Želviai, Šimkai, Šlažos, Toleikiai, Venskai, Vilkogaliai, Viršuliai ir kiti. Būta žymesnių kuršininkų papročių pėdsakų. Antai, ne viena netekėjusi Labrencaitė oficialiuose vokiškuose dokumentuose užrašyta Labrenz, bet kaimynai ją šaukdavo Labrencale.

1905 m. Gibišų kaimas (Gibbischen–Peter) valdė apie 272 ha žemės, kuri vertinta kaip vidutiniška. Buvo 19 gyvenamų sodybų su 24 šeiminiais butais. Gyveno 103 žmonės (iš jų 49 vyrai). Iš 102 kaimo evangelikų 91 kalbėjo lietuviškai. Vienintelis kaimo katalikas kalbėjęs gal lenkiškai. Priklausyta Kretingalės valsčiui, registracijos apylinkei, evangelikų liuteronų parapijai ir Klaipėdos katalikų parapijai.

Tuomet Girnkalių kaimas (Girngallen–Matz) valdė apie 255 ha prastesnės žemės. Buvo 17 gyvenamų sodybų su 19 šeiminių butų ir vienišiaus būstu. Gyveno 116 žmonių (58 vyrai). Visi 111 kaimo evangelikų kalbėjo lietuviškai. Iš 5 kaimo katalikų 3 kalbėjo lietuviškai, o du gal lenkiškai. Priklausyta tiems patiems centrams.

Grauduošių kaimas (Graudusz–Bartel) valdė apie 61 ha žemės, kuri vertinta kaip prastoka. Buvo 2 gyvenamos sodybos su 3 šeiminiais butais. Gyveno 18 žmonių (10 vyrų). Visi 17 kaimo evengelikų kalbėjo lietuviškai. Vienintelis kaimo katalikas kalbėjęs gal lenkiškai. Priklausyta tiems patiems centrams.

Ilgaudų kaimas (Ilgauden–Mauserim) valdė apie 142 ha geresnės žemės. Buvo 7 gyvenamos sodybos su 7 šeiminiais butais ir 3 vienišių būstais. Gyveno 55 žmonės (27 vyrai). Visi 54 kaimo evangelikai kalbėjo lietuviškai, kaip ir vienintelis vietos katalikas. Priklausyta tiems patiems centrams.

Kiokių kaimas (Kiaken) valdė apie 113 ha prastokos žemės. Buvo 10 gyvenamų sodybų su 13 šeiminių butų ir 2 vienišių būstais. Gyveno 58 žmonės (29 vyrai), kurie visi buvo evangelikai. Iš jų 45 kalbėjo lietuviškai, o 13 vokiškai. Priklausyta tiems patiems centrams.

Ramučių kaimas (Ramutten–Jahn) valdė apie 141 ha prastesnės žemės. Buvo 6 gyvenamos sodybos su 8 šeiminiais butais. Gyveno 42 žmonės (22 vyrai). Visi 36 kaimo evangelikai kalbėjo lietuviškai, kaip ir visi 6 kaimo katalikai. Priklausyta tiems patiems centrams.

Buvęs Liepinės dvaras tebeliko didžiojo Bakmaniškių (Bachmann) dvaro padaliniu su 3 sodybom ir 46 gyventojais (dauguma jų buvo dvaro samdiniai).

Ir XX a. pradžioje šio pasienio ruožo kaimuose absoliučiai vyravo lietuvininkai, išlaikę lietuvių kalbą ir daug senųjų papročių. Ta liudija ne vien surašymo duomenys, bet ir išlikę tradiciniai asmenvardžiai, minėtos gausios baltiškos pavardės. Atokiau nuo Klaipėdos uostamiesčio gyvenę pasienio kaimiečiai neskubėdavo keisti savo senųjų papročių, tik pamažėle perimdavo vakarietiškas naujoves.

Pasienyje gimę kaimiečiai ieškodavo uždarbių ir kitur, užsiimdami ir kitokiais verslais. Antai, 1895 m. gegužės 30 d. Baltijos jūroje ties Melnrage gal žvejodamas nuskendo Martinas Želvis, gimęs Kibelkščiuose (Ilgauduose), nesulaukęs nei trisdešimties.

Žinomos, jaunesnių kaimiečių išvykos į pramonės centrus  Vokietijos vakaruose ar didmiesčiuose, kur neretas likdavo ilgam ar visam likusiam savo gyvenimui.

XX a. pradžioje siekta detaliau inventorizuoti kraštą, visus ten buvusius objektus. Ano laiko dokumentuose išliko daug žinių apie nuo 1422 m. gyvavusį kraštą, buvusias jo gyvenvietes.

Tuomet Girnkaliuose tebebuvo senasis kaimavietės branduolys, kur buvo susiglaudusios 5 didžiosios pasiturinčių ūkininkų sodybos su stambiais trobesiais. Į šiaurvakarius nuo tos sodybų grupės pasienyje buvo išsidėstę keli vėlesni vienkiemiai, kur būta ir labai menkų sodybėlių.

Grauduošiuose buvo viena didžioji sodyba (beveik prilygusi dvareliui). Valdų rytiniame pakraštyje stovėjo maža samdinio sodybėle.

Gibišuose buvo 4 stambesnės sodybos ir mažesnių vienkiemių. Šiaurrytiniame pakraštyje prie naujesnio pasienio vieškelio stovėjo mokyklos sodyba.

Tarp to vieškelio ir valstybinės sienos buvo 3 didesnės Ramučių sodybos. Pavieškelėje buvo įsikūrusi kalvė. Nuo ten tiesesnis vieškelis vedė Klaipėdos link.

Kiokių kaimo sodybos buvo išsimėčiusios visame žemės valdų plote. Ten buvo viena didelė sodyba, keli nedideli vienkiemiai. Piečiau vieškelio pajūrio link stovėjo užeigos namų sodyba.

Liepinės (Lindenhofo) dvarvietėje didelį stačiakampį kiemą supo keli vidutinio dydžio ūkiniai pastatai. Į vakarus buvo grupelė samdinių sodybėlių.

Ilgauduose tebebuvo senoji kaimavietė–4 stambių sodybų grupė, nusidriekusi palei upelio slėnį.

Tad tais laikais pasienyje gyveno 20 stambesnių ūkininkų, nemažas būrys smulkesniųjų. Savas sodybėles turėjo ir samdiniai, dažniau įsidarbindavę ilgesniam laikui.

Artėjant Pirmajam pasauliniam karui, krašte surašinėti kaimų ištekliai–nuo laikytų naminių gyvulių ir paukščių iki augintų vaismedžių.

Tuomet Gibišų (Gibbischen–Peter) kaimas valdė apie 271 ha žemės. Ten buvo 21 produktyvus namų ūkis (laikęs naminius gyvulius ir kt.). Laikyti 47 arkliai (iš jų 36 buvo suaugę ir tinkami darbams), 82 galvijai (iš jų 45 melžiamos karvės bei telyčios), 55 avys, 195 kiaulės, 3 ožkos. Auginta 51 žąsis, 8 antys, 259 vištos su gaidžiais. Turėti net 85 bičių aviliai (4 iš jų buvę naujoviški). Soduose augintos 226 obelys, 103 kriaušės, 84 slyvos, 67 vyšnios.

Girnkalių (Girngallen–Matz) kaimas valdė apie 254 ha žemės. Buvo 16 produktyvių namų ūkių. Laikyti 53 arkliai (38 suaugę), 100 galvijų (48 karvės), 72 avys, 170 kiaulių. Augintos 6 žąsys, 198 vištos su gaidžiais. Turėta 12 bičių avilių (2 iš jų naujesni). Soduose augo 300 obelų, 91 kriaušė, 58 slyvos, 25 vyšnios.

Grauduošių (Graudusz–Bartel) kaimas valdė apie 61 ha žemės. Buvo vienintelis produktyvus namų ūkis. Laikyta 10 arklių (6 suaugę), 23 galvijai (10 karvių), 8 avys, 28 kiaulės. Augintos 25 žąsys, 10 ančių, 30 vištų su gaidžiais. Turėti 8 senesni bičių aviliai. Sode augo net 83 obelys, 22 kriaušės, 35 slyvos, 5 vyšnios.

Ilgaudų (Ilgauden–Mauserim) kaimas valdė apie 142 ha žemės. Buvo 6 produktyvūs namų ūkiai. Laikyti 23 arkliai (14 suaugusių), 47 galvijai (25 karvės), 37 avys, 52 kiaulės, viena ožka. Augintos 4 žąsys, 59 vištos su gaidžiais. Turėti 5 senesni bičių aviliai. Soduose augo 86 obelys, 36 kriaušės, 116 slyvų, 6 vyšnios.

Kiokių (Kiaken) kaimas valdė apie 113 ha žemės. Buvo 13 produktyvių ūkių. Laikyta 16 arklių (14 suaugusių), 35 galvijai (19 karvių), 21 avis, 79 kiaulės, viena ožka. Augintos 38 žąsys, 119 vištų su gaidžiais. Turėta 11 senesnių bičių avilių. Soduose augo 151 obelis, 36 kriaušės, 8 slyvos, 12 vyšnių.

Ramučių (Ramutten–Jahn) kaimas valdė apie 141 ha žemės. Buvo 7 produktyvūs ūkiai. Laikyti 27 arkliai (21 suaugę), 64 galvijai (39 karvės), 34 avys, 107 kiaulės, viena ožka. Augintos 32 žąsys, 3 antys, 91 višta su gaidžiais. Turėta 15 senesnių bičių avilių. Soduose augo 132 obelys, 72 kriaušės, 144 slyvos, 17 vyšnių.

Tuose septyniuose pasienio kaimuose anuomet laikyti 176 arkliai (iš jų 129 buvo tinkami darbams), 351 galvijas (iš jų 186 melžiamos karvės), 237 avys, net 538 kiaulės ir vos 6 ožkos. Iš viso ten augo didžiulė gyvulių banda–net 1398 galvos.

Įdomu tuos duomenis palyginti su XVI a. vidurio žiniomis apie anuomet augintus naminius gyvulius. Beveik per 400 metų bendras augintinių skaičius išaugo tik 1,4 karto. Ne ką daugiau imta auginti arklių. Tiesa, pagausėjo laikytų karvių ir avių, užtat visai sumenko ožkų banda – iš buvusių 115 teliko vos 6. Užtat karaliavo kiaulės–jų auginta net 2 kartus daugiau nei senais laikais. Matyt, bent keletą kartų išaugo bendroji produkcija–primelžtas pienas, užauginta mėsa, lašiniai ir kitkas.

Pamažėl keitėsi pasienio kaimų pasienis. Antai, Girnkaliuose (Girngallen–Matz) be senosios kaimavietės šiaurės vakarų pusėje atsirado keli pasienio vienkiemiai su link jų vedusiais keliukais. Panašiai buvo ir Gibišiuose bei Kiokiuose. Papildomų vienkiemių atsirado ir greta Ramučių kaimavietės bei šalia Ilgaudų. Svarbesni vieškeliai iš pietų vedė link Lindenhofo dvarvietės ir Girnkalių.

Daugiau pokyčių buvo Žemaitijos pusėje. Iš buvusio gatvinio Vilimiškių kaimo liko palivarkas ties vieškeliu Palanga–Kretinga ir Vilimiškių dvaras pačiame pasienyje. Buvo sumenkęs Virštininkų gatvinis kaimas, užtat gerokai išaugo Kiauleikių kaimas. Palivarkas teliko iš Pryšmančių. Ties pasieniu atsirado Virštininkų palivarkas. Visa tai rodo, kad Rusijos okupuotoje teritorijoje gausėjo stambių žemės valdų (dvarų ir palivarkų), o valstiečių ūkiai nyko.

Carinė Rusija buvo įtvirtinusi pasienio apsaugą. Jos pasieniečių kordonai (būstinės) veikė Kiauleikiuose, Pryšmančių palivarke ir pačiame pasienyje: ties Vilimiškių dvaru, ties Virštininkų palivarku, ties prūsiškuoju Lindehofo dvaru (šis vadintas Šilingiais–Szylingi). Iki pat Pirmojo pasaulinio karo valstybinė siena iš Rusijos valdų pusės buvo uoliai saugoma, ten buvo sutelktos nemažos pasieniečių pajėgos. Juokauta, kad pasienyje susigrūdus tokiai daugybei Rusijos sienos sargybinių, Prūsijos pasieniečiai galėdavo sau ramiai snūduriuoti ir gerai gyventi, gaudami valdišką atlyginimą.

Nuobodžiais laikais jaunimas prasimanydavo savų pramogų. Į vakarėlius atklydus pajūrio žvejams, prasidėdavo patyčios tarp žemdirbių ir žvejų, būdavo ir muštynių, susitaikymo prie taurelės.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Vokietijos pusė daugiau rūpinosi pajūrio Nemirsėta, per kurią kelias iš Klaipėdos ėjo į Palangą bei tolyn, bei Bajorais–geležinkelio stotimi. Anuomet Rusijos armijoms veržiantis į Pietnemunę–link Gumbinės, į Mozūriją, braunantis į Tilžę ir kitur, tolimiausio Rytprūsių šiaurinio pakraščio kaimai neturėjo kokios strateginės reikšmės. Tik 1915 m. būta žymesnio rusų įsibrovimo.

1915 m. Vokietijos kariuomenei nužygiavus iki Rytų Lietuvos ir Rygos, aptariamas ruožas liko giliame užnugaryje. Ten tebūta užsitęsusio karo naštos–mobilizuotų į Vokietijos kariuomenę vyrų (neretai žuvusių ar sužalotų), vis reikšmingesnių rinkliavų karo reikalams. Išsekęs imperijos ūkis, išeikvoti ištekliai galop vis labiau jutosi ir kaimuose.

1918 m. lapkritį Vokietijai kapituliavus, tęsėsi neaiškūs laikai. Galop sužinota, kad karo laimėtojai nuo 1920 m. pradžios atskirs nuo Rytprūsių provincijos visai naują darinį–Klaipėdos kraštą. Nuo 1915 m. aptariamojo pasienio gyventojai nebegirdėjo rusų. Ilgiau gyvavo Rusijos palikimas–tai imperijai valdant Palangos apylinkės buvo prijungtos prie Kuršo. Carinei valstybei sužlugus, Vokietijai sumenkus, kūrėsi ne vien anuometinė Lietuvos Respublika, bet ir nepriklausoma Latvija, paveldėjusi Palangos pajūrį ir paribį su senosiomis Prūsijos valdomis. Tik po netrumpų derybų ir užsienio tarpininkavimo Lietuvos Respublika iš Latvijos išsimainė pajūrio ruoželį tarp Palangos ir Šventosios, kur viltasi susikurti savajį jūros uostą, taip būtiną atsikuriančiai valstybei.

Tad aptariamų kaimų gyventojams kelis metus teko gyventi sparčiai besikeičiančiame krašte: nebeliko Rusijos pasieniečių, griežtai saugota siena atsivėrė, traukiantis savoms Vokietijos pajėgoms susilaukta naujoviškų kaimynų iš atsiradusios Latvijos, šiuos neužilgo keitė Lietuvos Respublikos pareigūnai.

Ilgaamžio pasienio gyventojams teko rūpintis ir savais reikalais. Taip 1921 m. pabaigoje Girngalių ūkininkas Janis Sudmantas iš Nemirsėtos ūkininko Anso Dumbrio už 6000 markių (naujajame Klaipėdos krašte tebebuvo naudojama žlugusios Vokietijos imperijos valiuta) įsigijo beveik 3 ha dydžio žemės sklypą.

1922 m. pavasarį Gibišų kaimo ūkininkas Adomas Kopūstas gal dėl susiklosčiusių aplinkybių pardavė savo nemažą (56 margų–apie 14 ha ploto) ūkį.

Tik vėliau paaiškėjo, kad tais laikais išlošė atsargesnieji–neskubėję pardavinėti savojo nekilnojamojo turto. Mat netrukus užgriuvo baisioji hiperinfliacija, Vokietijos markes pavertusi beverčiais popiergaliais, sunaikinusi daugybės žmonių viso gyvenimo santaupas.

Išlaikę nuosavos žemės plotelius, tais neramiais laikais galėjo jaustis labai laimingais – jiems bent jau negrėsė badas, nusinešęs gal pusės milijono Vokietijos pavaldinių gyvybes. Maisto produktų užauginę ūkininkai galėjo jaustis beveik turtuoliais – netolimame Klaipėdos uostamiestyje, o juolab piečiau Nemuno likusiuose Rytprūsių miestuose už maistą būdavo galima išsimainyti visko – nuo moteriškų papuošalų ar buvusių madingų apdarų iki visokių buitinių daiktų, darbo įrankių ir t.t.

Tos sumaišties metais Klaipėdos kraštą perėmė Lietuvos Respublika, iš kurios tikėtasi bent jau tvirtesnės valiutos ir prieglobsčio nuo žlugusio Vokietijos ūkio. Netrukus panorėta ir daugiau ko, vis mieliau klausytasi liežuvingų propagandistų, kaip ir mūsų dienomis šnekėjusių apie netikusią valdžią, patiriamas skriaudas ir viską kitą.

Lietuvos Respublikai nuo 1923 m. valdant Klaipėdos kraštą, ten 1925 m. surašinėtos apgyventos vietos ir jų gyventojai.

Tuomet Gibišėlių kaimas valdė 271 ha žemės, ten gyveno 83 žmonės. Valsčiaus centras buvo Kretingalėje, paštas Nemerzatėje (Nemirsėtoje), valsčiaus teismo apygardos ir apskrities centras Klaipėdoje, geležinkelio stotis ir parapijos centras Kretingalėje. Policijos stotis buvo Karklininkuose, mokykla pačiame kaime.

Girnkalių kaimas su 85 gyventojais valdė 255 ha žemės. Visos įstaigos buvo ten pat.

Graudušių kaimas su 8 gyventojais valdė 61 ha žemės. Visos įstaigos buvo ten pat, tik mokykla veikė Nemirsėtoje (Nemerzatėje).

Ilgaudų kaimas buvo pervadintas Kebelkštais. Buvo 29 gyventojai, valdyta 142 ha žemės. Beveik visos įstaigos veikė Kretingalėje. Klaipėdoje buvo apskrities centras ir valsčiaus teismo apygarda. Mokykla veikė Gibišėliuose.

Kiokių kaimas su 61 gyventoju valdė 113 ha žemės. Dauguma įstaigų veikė Kretingalėje. Apskrities centras ir valsčiaus teismo apygarda buvo Klaipėdoje. Policijos stotis veikė Karklininkuose, mokykla Gibišėliuose.

Ramučių kaimas buvo pervadintas Melašiais. Ten buvo 46 gyventojai, valdytas 141 ha žemės. Parapija, valsčius, geležinkelio stotis buvo Kretingalėje. Apskrities centras, valsčiaus teismo apygarda veikė Klaipėdoje. Policijos stotis buvo Karklininkuose, paštas Nemirsėtoje (Nemerzatėje), mokykla Gibišėliuose.

Ir tais laikais pasienio kaimuose vyravo lietuviškos ar baltiškos pavardės. Pavyzdžiui, Gibišų kaime minėti Pudžmiai (Pudžemiai), Lankučiai (netoliese buvęs ir Lankučių kaimas). Gal tarpukariu ten įsikūręs mokytojas Mykolas Šarva, anuomet žinotas ir kaip fotografas. Girnkalių kaime anuomet gyveno Karvoliai, Geskantai, Jakužaičiai, Vičiai, Žiliai, Kalviai, Zeigiai ir kiti. Mažajame Grauduošių kaimelyje tebegyveno Graudušių giminė. Ramučiuose minėti Macaičiai, Macpreikšai, Jakužaičiai ir kiti.

Tarpukariu šiame ruože lyg nebuvo ypatingesnių įvykių–toliau dirbta žemė, kaimuose žmonės gimdavo ir mirdavo. Kaip ir visame Klaipėdos krašte ar tuometinėje Lietuvos Respublikoje, sulaukta geresnių ar blogesnių metų. Atsiliepdavo ekonominės krizės, didėjusi įtampa tarp LR ir nacistinės Vokietijos, kai įvedinėti apribojimai lietuviškoms prekėms. Suvešėjo pronacistinė propaganda, sumaniai verbuoti senieji krašto gyventojai, kaip ir dabar skelbiant apie „netikusią lietuvių valdžią“, „skriaudas kaimo žmonėms“ ir t.t.

Vis stiprėjusi Hitlerio imperija 1939 m. pavasarį pareikalavo Klaipėdos krašto. Po kovo 23 d. Iš ten paplūdo bėgliai – LR tarnautojai, lietuvybės veikėjai, žydai ir kiti nepageidaujami asmenys. Kaip ir kitais atvejais, daugiau veiksmo būta ties Bajorais ir Nemirsėta, kur ėjo svarbesnieji keliai.

Klaipėdos kraštą užvaldę naciai ten pradėjo savas reformas. Smulkesnieji kaimai jungti į stambesnes kaimų bendruomenes, kuriose atsirado nacistinės partijos skyriai ir vietiniai viršininkai. Taip į Girnkalių bendruomenę įjungti Ramučiai, Gibišai, Lindehofas, Kiokai. Ilgaudai tapo Lankučių bendruomenės dalimi. Buvo įkurtos reikiamos organizacijos, jungusios ūkininkus ir kitus.

Hitlerinės propagandos apkerėtieji krašto gyventojai jau 1939 m. rugsėjo 1 d. sulaukė Antrojo pasaulinio karo pradžios, vis spartesnės vyrų mobilizacijos į nacistinės Vokietijos kariuomenę. Pasienio žmonės 1940 m. birželio viduryje sulaukė naujos staigmenos – negausius anos Lietuvos Respublikos pasieniečius pakeitė sovietiniai pareigūnai ir neretai apiplyšę kareivukai. Vokietijai pergalingoje karo pradžioje jie nedaug kam rūpėjo, bet 1941 m. pavasarį pradėjo justis kažkokie pokyčiai. Tuomet Sovietų Sąjunga neseniai okupuotose teritorijose sukaupė milžiniškas pajėgas, kaip manoma ruošdamasi pergalingam žygiui į Vakarus – ne tik iki Berlyno, bet ir iki Lamanšo bei Gibraltaro. Slapti pasirengimai vyko ir Vokietijos pusėje. Besikaupęs pūlinys pratrūko birželio 22 d. rytą. Tuomet sovietų bombonešiai dar bandė pulti Klaipėdą, būta pasipriešinimo, kurį sparčiai nušlavė nacistinės pajėgos, nužygiavusios rytų ir šiaurės link.

Vėliau karas vyko kažkur toli, o senojo pasienio ruožas išliko kontrolės tarp „Senosios imperijos“ ir „Naujųjų teritorijų“ zona. Ankstesnieji krašto gyventojai tapo kiek privilegijuotais Vokietijos imperijos piliečiais, tačiau jiems teko vilktis karines uniformas ir žygiuoti į besiplėtusio karo frontus. Daug kas pražuvo milžiniškame Rytų fronte, buvo žuvusių Prancūzijoje ir kitur.

1944 m. karo veiksmai sugrįžo. Aviacijos smūgių sulaukė Klaipėda, vasarą sąjungininkų aviacija nušlavė didelę dalį Karaliaučiaus grožybių. Gausinga sovietinė kariuomenė pro Vilnių ir Kauną veržėsi vakarų link, jau liepos mėnesį paskelbta Klaipėdos krašto civilių gyventojų evakuacija. Sovietams įstrigus prie Šiaulių ir Žemaitijoje, būta atokvėpio, bet spalio pradžioje teko trauktis galutinai.

Atrodo, kad aprašomame ruože ypatingų mūšių nebuvo. Šiauriau rengtoje įtvirtinimų linijoje nepajėgta išsilaikyti, tad vokiečių daliniai atsitraukė piečiau, kur nuo Karklininkų iki Eketės ir tolyn įsitvirtinta ilgam. Gal jau spalio viduryje dalis puolusių sovietų pajėgų buvo permesta kitur, o pusžiedžiu apsupta Klaipėda buvo ginama iki pat 1945 m. sausio pabaigos. Tuomet Girnkalių–Liepinės ruožas atsidūrė sovietų okupuotoje teritorijoje iki pat 1990 m. kovo 11 d.

Kaip ir kitur Mažojoje Lietuvoje, sovietų užimti kaimai buvo niokojami ir grobiami. Nevengta padegimų, nors ištuštėjusius trobesius fronto užnugaryje apdairesni sovietų karininkai vertino kaip prieglobstį žiemos mėnesiais.

Užsitęsusiais sovietinės okupacijos dešimtmečiais įsisavinant nusiaubtą kraštą, buvo sumanyta Girnkaliuose su jų stambiųjų sodybų išlikusiais trobesiais įkurti ūkinį centrą. Kurta naujoji infrastruktūra–tiestos elektros linijos, statyti vandentiekio bokštai ir kt. Girnkaliuose (Girkaliuose) radosi naujų pastatų ir ūkinių trobesių.

Ilgai buvo išlikę ir daugiau senųjų vietovardžių: Gibišėliai (Gibišai), Milašiai (Melašiai), Graudušiai, Kekiai (Kiokiai), Kibilkštai (Ilgaudai, Kebelkščiai). Naudotas senasis vieškelis nuo Raišių link pajūrio. Populiarusis kelias iš Klaipėdos į Palangą per Kalotę ėjo per Grabius, toliau sukdamas per Šaipius ir Graudušius, kol kas nepaliesdamas Girnkalių–Ilgaudų (Kibilkštų) ruožo.

Jau vėlesniais laikais atsirado žinomasis Palangos plentas (dabar kelias A13), nuo Graudušių pasukęs šiaurės link pro Vilimiškius. Toliau augo Girkaliai, piečiau išliko Graudūšių ir Gibišėlių vietovardžiai. Nežymiu punktu liko Melašiai. Ryčiau tebėra Liepynė, Kiokiai ir Kibelkščiai. Didieji pokyčiai nušlavė ilgaamžės valstybinės sienos trasą, savaip vesta Klaipėdos ir Kretingos rajonų riba. Netolimos Palangos apylinkės tapo geidžiama investicijų į nekilnojamą turtą zona.

Kelis prabėgusius Mažosios Lietuvos gyvavimo šimtmečius dabar dar primena minėti senieji vietovardžiai, keli senesni trobesiai šiame ruože.