Pagrindinis puslapis Kultūra „Mano kelias ir siekiai“ – Gedimino Paviržio prisiminimų knygoje
„Mano kelias ir siekiai“ – Gedimino Paviržio prisiminimų knygoje

Knygos viršelis

Rasa Selickaitė, www.voruta.lt

Gediminas Adolfas Paviržis – inžinierius kelininkas, žinomas Lietuvos ir Vilniaus politinis ir visuomenės veikėjas, 1992–1996 m. Seimo kadencijos narys, 2001–2003 m. Vilniaus apskrities viršininkas, 2003 m. Vilniaus miesto savivaldybės meras, 20032007 m. mero pavaduotojas,  19972007 m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, 20072015 m. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys, Lietuvos šachmatų federacijos prezidentas ir kt. – pasitikęs savo brandų 80–metį išleido prisiminimų knygą (2021 m.), kurios pratarmėje nuoširdžiai išsako jos pasirodymo tikslą – „mėgstu skaityti prisiminimus.

Tai istorija, kiekvieno žmogaus bendravimo su tuomečiu gyvenimu įspūdžiai“, kurie ir sugulė knygos puslapiuose, nuoširdžiai aprašant pokario vaikystės prisiminimus, artimų žmonių pagalbą anksti netekus tėvo, prisimenant ir vardijant visus artimuosius, padėjusius mamai su trimis vaikai gyventi, vėliau pasirinkta kelininko specialybe, kuri, autoriaus teigimu, kartais mažai pastebima, apie kurią mažai rašoma, tačiau  „ugdo organizuotumą, didesnę galimybę bendrauti su žmonėmis. Todėl nenuostabu, kad kelininkų profesijos žmonių nemažai buvo ir yra tarp Seimo narių, ministrų, jų pavaduotojų, apskrities viršininkų, merų, vicemerų, aukščiausių institucijų vadovų patarėjų. <…> Įgiję patirties kelių statyboje, jie savo galimybes sugebėjo gerai pritaikyti veikloje, kurioje reikia derinti įvairių šakų ir specialistų pastangas vaisingam darbui…“.

Tai ir yra pagrindinė knygos pasirodymo priežastis, kurioje apibendrinta autoriaus visuomeninė ir politinė veikla, aprašyti veiklos barai užimant aukštas pareigas, bendraujant ir bendradarbiaujant su Lietuvoje garsiais ir pagarbos vertais žmonėmis, dėstant gyvenimiškus ir šiandien aktualumo neprarandančius, diskutuotinus klausimus, bei baigiant laisvalaikiu, mėgstama veikla, būtimi artimame šeimos rate, pilname nuoširdaus šilto bendravimo, kelionių, aplinkos, kurioje esi saugojimu, tausojimu ir puoselėjimu.

Nuoširdžiuose autoriaus jaunystės prisiminimuose stebina atvirumas ir noras siekti profesijos aukštumų, sąžiningumas, kad ir atsisakant daugelį bendrakursių viliojančių katedros asistento pareigų, baigus 1963 m., KPI (Kauno politechnikos institutas) Autokelių katedros Hidraulikos fakultete ir įgijus inžinieriaus kelininko specialybę, vardan svajonės grįžti į Vilnių, kuriame gimė, kuriame, tėvelio pageidavimu, ir vardą gavo miesto įkūrėjo Gedimino garbei, ir kuriame pasirinko darbą – „gamybą“, gavęs siuntimą į Vilniaus autokelių valdybą ir tapęs Vilniaus Kelių statybos valdybos darbų vykdytoju.

Verta akcentuoti, jog per Antrąjį pasaulinį karą, kaip teigiama dr.G. Paliulio ir D. Andziulio sudarytoje monografijoje „Žvilgsnis į Lietuvos kelių istoriją“ (Vilnius, 2016 m.) – Lietuvos kelių ūkis iš esmės buvo sugriautas, keliai apgailėtinos būklės, tiltai susprogdinti, ir tik intensyvaus kelininkų darbo dėka 1952 m. Lietuvos keliai ir tiltai buvo atkurti, nuo 1960 m. prasidėjo kapitalinis viso Lietuvos automobilių kelių tinklo tobulinimas, 1970 m. baigta tiesti  pirmoji automagistralė nuo Vilniaus iki Kauno, 1980 m. – nutiestas automagistralės ruožas Vilnius–Ukmergė, 1987 m. – Kaunas–Klaipėda. Per keturiasdešimt penkerius metus (1945–1990) Lietuvoje pastatyta per 1400 tiltų, šalies kelininkų profesionalaus darbo dėka buvo suformuotas šiandieninių kelių tinklas.

Norisi priminti, ir tai vyresnio amžiaus žmonėms gerai žinomas faktas, jog Lietuvos keliai buvo vertinami kaip geriausi visoje Sovietų Sąjungoje. Tad ir G. Paviržio knygoje puikiai atsispindi autoriaus indėlis į šią plėtrą – darbų vykdytojas naujai statomo kelio – Vilnius (Pilaitė) – Čekoniškės – Sudervė – Dūkštos (išsaugant dalį ploto šiandien taip visų noriai lankomo ąžuolyno!) – Kernavė, pradėjus jį statyti būnant darbų vykdytoju, o bebaigiant – jau tapus viršininku. Dalyvauta tvarkant privažiavimus prie naujai pastatyto Vilniaus autobusų parko, keičiant medinius tiltus į gelžbetoninius, pastatyta keliolika tiltų per Merkį, Šalčią, Gaują ir kt.

Šiandien, skaitant knygą, stebina tai, kokiomis sąlygomis teko dirbti – vienu metu statyti kelis tiltus, surinkti darbininkus, aprūpinti darbo įrankiais, medžiagomis, mechanizmais, poilsio patalpomis…, o telefonas – tik apylinkėje! Apie tai, kas formuoja žmogų, jo atsakomybę, pareigingumą, gerai iliustruoja kad ir toks atvejis – „sukalę polius žiemos metu betonavome antšulą, jungiantį polius <…>, pavasarį, sumontavus vieną iš trijų angų, ir, vidurinę angą montuojant, buvo būtina su 25 tonu kranu užvažiuoti ant sumontuotos pirmos angos. Drebėjo kinkos. Kranininkas apie betonavimą žiemos metu girdėjo ir jokiais būdais nesutiko važiuoti ant sumontuotos pirmos angos <…>, reikėjo pačiam lįsti po tiltu ir tik taip įtikinti kranininką…“, o žiemą, kilus lijundrai, pūgai, darbą organizuoti taip, jog kelininkai budėdavo ištisą parą, mechanizatoriai dirbdavo vos ne po dvi pamainas, nes „reikėdavo parengti kelius, kad rytiniai autobusai pasiektų galutines maršrutų stoteles ir laiku nuvežtų žmones į darbą.

Nenuostabu, kad ir sąžiningas, pareigingai atliekamas darbas buvo pastebėtas, ir pareigos, karjeros laipteliai pakylėdavo jų neieškant, bet pareigoms pačioms autorių lyg susirandant. Tokiu būdu pasiūloma tapti valdybos viršininku, ne kartą renkamas į Vilniaus rajono savivaldybės tarybą, paraginama stoti į partiją, pasiūloma užimti Vilniaus miesto Tarybų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo pareigas, pasiūlyta vadovauti LKP Vilniaus miesto komiteto statybos ir miesto ūkio skyriui, patikima dirbti Ministrų Tarybos Reikalų valdybos Komunalinio ūkio skyriaus vedėju, su privalomu anuomet reikalavimu – mokslu Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, kurią baigus, su diplome įrašyta specialybe – politologas. Ir nors „konservatorių valdomas Seimas panaikino tokių diplomų galiojimą“, bet žinios, rašo autorius, „buvo naudingos tolesnėje mano veikloje, sudarė galimybes kritiškai vertinti <…> pilietinės visuomenės santykius, analizuoti politinių partijų ir visuomeninių judėjimų tikslus ir veiklą, matyti jų būtinumą, demokratinės valstybės kūrime, vertinti žiniasklaidos vaidmenį, savalaikį informacijos pateikimą visuomenei ir kt“.

Knygos puslapiuose atsiveria sukaupta gyvenimo, bendravimo su žmonėmis patirtis, atsakomybė skatino imtis atsakingų pareigų ir Lietuvai pradėjus žengti laisvės keliu – G. Paviržis – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos patvirtintoje Vyriausybėje, premjerė K. Prunskienė, pavaduotojai M. Brazauskas, R. Ozolas, paskiriamas Vyriausybės patarėju (19901991 m.), 1992 m. spalio 25 d. išrenkamas Seimo nariu, Sveikatos, socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininku (19921996 m. Seimo kadencija).

Prisimindamas nuveiktas veiklas šiuose darbo baruose, autorius nuoširdžiai įvertina  savo kolegas,  nuveiktus darbus, pasitaikiusius juokingus ir kuriozinius atvejus plenariniuose posėdžiuose, dalinasi neeilinių įvykių Lietuvoje įspūdžiais ir realijomis –  sovietų armijos išvedimo, popiežiaus Jono Pauliaus  II vizitu į Lietuvą, rengiant pensijų reformą, socialinį draudimą, ligonių kasų formavimą, sveikatos draudimą, pradėjus kurti SODRĄ ir kt. Spręsdamas likimo pavestus uždavimus, knygos autorius ieškodavo palankiausių jų sprendimo variantų, ragindamas diskutuoti, užduodamas paklausimus, dalyvaudamas konferencijose, pasisakymuose,  bendraudamas su žiniasklaida, duodamas interviu, rašydamas pranešimus, straipsnius – ir kaip pilietis, ir kaip aukštas pereigas užimantis pareigūnas.

Prisimindamas savo veiklą 2001–2003 m., einant Vilniaus apskrities viršininko pareigas, aprašo pasitaikančią tarnautojų nepagarbą eiliniam žmogui, darbo nuotaikos nebuvimą, kuo pačiam teko įsitikinti vizitacijos metu keliose žemėtvarkos įstaigose, tik pakeitus savąjį įvaizdį, kad neatpažintų… Tokių apsilankymų dėka ėmė gerėti administracijos darbuotojų santykiai su lankytojais. Na, o veikla vykdoma kuo įvairiausia – nuo Lietuvoje Geografinio Europos centro kūrimo, žemės reformos specifinių klausimų Vilniaus apskrityje sprendimo, ieškant būdų pakelti apleistas Šnipiškes, įrengti požeminius garažus po pastatais Vilniuje, V. Kudirkos aikštėje, sprendžiant Gedimino prospekto rekonstrukcijos darbus, bendradarbiaujant su Premjerui A, Brazausku, kuris būdavo dažnas svečias statybų aikštelėje, miesto meru A. Zuoku, spręsti tautinių bendrijų keliamus klausimus, per nepilnus tris mėnesius pastatyti Eitminiškių lietuvišką mokyklą (steigėjas – Vilniaus apskrities viršininko administracija), kurios atidarymo iškilmėse 2002 m. rugsėjo 1 d.  dalyvavo tuometinė Finansų ministrė D. Grybauskaitė, visuomenės veikėjas A. Juozaitis, rengti apskričių viršininkų administracijų asociacijos steigimo dokumentus ir kt.

Visa daugialypė knygos autoriaus veikla aprašyta prisiminimų knygos puslapiuose, taip pat knygoje skelbiami publikuoti straipsniai spaudoje apie G. Paviržio veiklą bei paties autoriaus rašyti straipsniai spaudoje, kuriuose autorius išreiškia savo nuomonę įvairiausia tematika – nuo netinkamai organizuotos alaus šventės iki savivaldos aktualijų, tarybos narių veiklos, verslo socialinės politikos ir socialinės partnerystės, Vilniaus senamiesčio įvaizdžio gerinimo, dėl savivaldybės išnuomotų patalpų tikslinio panaudojimo ir kt. Kalbėdamas apie žiniasklaidą, su kuria teko nemažai bendradarbiauti, autorius teigia, jog ji –„ypač veikiančioje politikoje, yra svarbus įrankis priimti galimai teisingesnius sprendimus, būti dėmesingesniu kitų turimoms problemoms ir, svarbiausia, neišpuikti, nesupainioti asmeninių ir visuomeninių interesų“, prisimindamas jos reikšmę ir pasirenkant profesiją – „tiesiog man pakliuvo straipsnis apie kelių vystymą, jo įtaką valstybės ir gyventojų gerovei. Patiko man ir matytas šūkis „Keliai – liaudies gerovės laidas. Jei skaitytume iš dabarties pozicijų, pakeitę žodį „liaudies“ į „tautos“, atrodytų vienodai gražiai“.   

Nemažai knygos autoriui teko bendradarbiauti su istorijos laikraščiu „Voruta“, kurios puslapiuose buvo pasisakyta publikuotose autoriaus straipsniuose – „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės ateities“,  „Atliekų tvarkymas rajone“, „Žymūs Vilniaus krašto žmonės“, „Po senatorių vizito pažiro pinigų“, „Gatvių pavadinimai Vilniaus rajone“, Neabejingi Rytų Lietuvai“, „Rinkėjų nuoroda partijoms – vienytis“, „Ar aktyvumas rinkimuose visada demokratijos išraiška?“, „ES regionų komitete“, „Subsidiariumas“ Lietuvoje“, „Kokią valstybės naštą dar galime pakelti?“, „Kodėl atskirtis tarp Pietryčių Lietuvos ir likusios Lietuvos nemažėja“, „Kas svarbiau“, „Kalbėkime tik apie esmę“, „Dėl Vyriausybės narių vizito Vilniaus rajone“, „Apie partijų reitingus ir atsakomybę“ – kurių tematika nepraranda aktualumo ir šiomis dienomis, ir kurie yra skelbiami minėtoje knygoje. Taip pat „Vorutos“ laikraštis 2011 spalio 8 d. numeryje skelbė autoriaus mintis iš Vilniaus rajono savivaldybės tarybos posėdžio 2011 rugsėjo 16 d., kuriame buvo daug kalbama apie Veriškių pradinės mokyklos reikalus bei jaunų tėvų, nesvarbu  kokios  tautybės  jie bebūtų, drąsą reikšti savo nuomonę, nors ir prieštaraujančią savivaldybės vadovybės sprendimams.

Tad neatsitiktinai gausiai iliustruotos G. Paviržio knygos „Mano kelias ir siekiai“ (Panevėžys, UAB Reklamos forma, 320 psl.)  vienas iš 100-to egzempliorių – dovanotas „Vorutai“ ir jos redaktoriui J. Vercinkevičiui su įrašu joje – „Gerb. Juozui Vercinkevičiui („Vorutos“ redakcijai) dėkingas už praplėstą akiratį, supažindinus su eile Rytų Lietuvos, Mažosios Lietuvos istorinių faktų, galimybę pareikšti savo samprotavimus ir faktus „Vorutoje. Prisiminimui autoriaus parašas, 2021 10 20“ – papildė gausų „Vorutos“ fondo archyvą

G. Paviržio prisiminimų knyga chronologiškai apima laikotarpį po Pirmojo pasaulinio karo tarpukario Lietuvoje iki šių dienų, aprašant patirtus įspūdžius, patirtį, gyvenimo realijas iš savo pozicijų, teigiant, jog – „nelaikau savęs neklystančiu. Šiandien gal ir kai kuriuos straipsnius ar prisiminimus parašyčiau kitaip, bet iš šiandieninės varpinės vertinti nėra teisinga“, ilgėliau apsistojant ties vykdyta veikla sovietiniais metais, buvota net Armėnijoje, likviduojant žemės drebėjimo (1988 m.) padarinius, papildant įdomiais faktais ir tęsiant apie Atgimimą, Baltijos kelią, būties realijomis jau laisvoje Lietuvoje, kuriant laisvą pilietinę visuomenę, skatindamas skaitytoją kritiškai mąstyti ir suvokti, jo visa, kas buvo daryta ir padaryta siekiant geriausių tikslų – išlieka ir turi, privalo turėti tęsinį jau naujos kartos vystoma veikla, reziumuodamas – „savoje veikloje būtina palikti kokį nors pėdsaką, o ne vien plaukti pasroviui <…>, į valdžią išrinkti žmonės <…> privalo priimti sprendimus ne tik patinkančius miniai, bet ir tuos, kuriuos, leidžiant Konstitucijai, būtina, nes tik tuomet galima pažanga ir gerbūvio kilimas“.

Susiję straipsniai