Baltijos kelio akcijos ties Pasvaliu dalyviai. Fotografijos autorius – Kęstutis Svėrys. Asmeninio Kęstučio Svėrio archyvo nuotrauka

Leonardas Augustis, Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyrius, www.voruta.lt

Po 1985 metų liepos pabaigoje Pasaulio baltų sąjungos Baltijos jūroje maršrutu Stokholmas–Helsinkis–Stokholmas suorganizuotos „Baltijos taikos ir laisvės kruizo“ akcijos, laisvės vėjai neužilgo stipriau papūtė ir kitoje geležinės uždangos pusėje.

Čia bandymų veikti išvien su kitomis sovietų režimo pavergtomis Baltijos šalių ir Vidurio Rytų Europos regiono tautomis būta dar pirmajame pokario dešimtmetyje, kur, ypač sovietų okupuotos Lietuvos pasienių partizanų (visų pirma, Tauro apygardos – pietvakariuose ir Vytauto – šiaurės rytuose) iniciatyva, buvo bandomi megzti tam tikri ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo ryšiai tiek su latviais, tiek su lenkais, tiek su ukrainiečiais.

Veikti išvien su tragiško likimo broliais bandyta ir vėliau, jau neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo laikotarpiu. Vienas ryškiausių pavyzdžių – 1979 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos šalių antisovietinių veikėjų kreipimasis, vėliau pramintas 45 pabaltijiečių memorandumu, kuriuo Lietuvos laisvės lygos aktyviausiųjų (Antano Terlecko, Vlado Šakalio, Juliaus Sasnausko) iniciatyva buvo kreiptasi į SSRS, VDR, VFR, Atlanto chartiją pasirašiusių šalių vyriausybes ir JT generalinį sekretorių, pabrėžiant neteisėtą Baltijos šalių okupaciją komunistinei SSRS ir nacių Vokietijai pasidalijus jų teritoriją pagal 1939 m. rugpjūčio 23–osios ir rugsėjo 28–osios sutarčių slaptuosius protokolus. Memorandume buvo priminti 1941 m. Atlanto chartijos tautų laisvo apsisprendimo ir 1975 m. Helsinkio pasitarimo Baigiamojo akto lygiateisiškumo ir teisės tvarkyti savo likimą principai. Neatsitiktinai šis lietuvių, latvių ir estų antisovietinio pasipriešinimo veikėjų dokumentas buvo pasirašytas 1979 m. rugpjūčio 23 d. per Molotovo–Ribentropo pakto 40–ąsias metines.

Visgi gerokai palankesnės glaudesniam ir efektyvesniam bendradarbiavimui tarp Baltijos tautų sąlygos susiklostė XX a. 9 deš. antroje pusėje. Viena vertus, šiuo laikotarpiu tapo aišku, kad sovietinė imperija pralaimi Šaltąjį karą ir pradeda griūti. Kita vertus, svarbūs buvo ir pačioje Sovietų Sąjungoje vykę procesai (politinių ir ekonominių reformų programa perestroika, viešumo politika glastnost, dėl kurių pradėjo dar akivaizdžiau ryškėti sistemos trūkumai daugelyje sričių – nuo ekologinių katastrofų nesuvaldymo iki neefektyvios politinės ir ekonominės sistemos). Be to, įkvepiantis Lenkijos nepriklausomos savivaldžios profesinės sąjungos „Solidarumas“ (lenk. „Solidarność“) pavyzdys taip pat prisidėjo prie 1988 metais subrandintos idėjos kiekvienoje iš trijų Baltijos okupuotų šalių vieną po kitos įkurti permainų siekiančias organizacijas – Estijos liaudies frontą (est. Eestimaa Rahvarinne), Lietuvos persitvarkymo sąjūdį (toliau – LPS) ir Latvijos liaudies frontą (latv. Latvijas Tautas fronte).

Latvių išeivių istorikas Andrejus Plakanas pastebėjo, kad tų pačių metų pabaigoje masinės demonstracijos virto masinėmis organizacijomis. Savotišku atspirties tašku tapo atskirose šalyse įvykę suvažiavimai 1988 m. spalį – Estijoje jis įvyko spalio 1–2 dienomis, Latvijoje – spalio 10-ąją. Tuo tarpu sovietų okupuotoje Lietuvoje tam tikrą lūžį simbolizavo spalio 22–23-osios dienos ir naktys, kai Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose įvyko LPS steigiamasis suvažiavimas.

XX a. 9 deš. antrojoje pusėje vis ryškiau buvo pabrėžiama ir minėta simbolinė rugpjūčio 23–osios data, žymėjusi bene pusę amžiaus trukusias totalitarinių režimų atneštas okupacijų negandas. Dar 1986 metais šią dieną dvidešimt viename Vakarų mieste, įskaitant Niujorką, Otavą, Londoną, Stokholmą, Sietlą, Los Andželą, Pertą ir Vašingtoną, buvo surengtos Juodojo kaspino dienos demonstracijos, siekiant atkreipti viso pasaulio dėmesį į Sovietų Sąjungos vykdomus žmogaus teisių pažeidimus. Po metų, netgi 36 miestuose, įskaitant Vilnių (čia vyko mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo), Rygą ir Taliną, vėl buvo surengti Juodojo kaspino dienos protestai. 1988 m. rugpjūčio 23 d. atminimo akcijos vyko jau vadovaujant nacionaliniams judėjimams ir subūrė dešimtis tūkstančių žmonių.

Tuo tarpu atsakyti į klausimą, kada konkrečiai buvo pasiūlyta žmonių grandinės akcijos (t. y. Baltijos kelio) idėja, yra gana sudėtinga. Apie būtinybę minėti Ribentropo–Molotovo pakto 50–metį iš esmės buvo kalbama nuo 1988 m. rugpjūčio 23 d. mitingų. Diskusijų šia tema netruko dar iki 1989 m. gegužės 13–14 dienomis Taline vykusios Baltijos Asamblėjos, kur susirinkę Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų atstovai diskutavo, kaip visiems kartu paminėti šį svarbų įvykį, lėmusį nepriklausomų Baltijos valstybių tragišką likimą. Būta įvairiausių sumanymo atsiradimo versijų: vieni teigė, kad tai įvyko trišaliame susitikime Paryžiuje liepos 15 d., kiti (konkrečiai, Latvijos tautos fronto vadovas Dainis Ivanas) šios idėjos gimimą siejo su vienu iš lietuvių ir latvių judėjimų susitikimų Panevėžio klebonijoje.

Įdomu, kad būta ir kitų panašaus pobūdžio, tiesa – netgi dar grandioziškesnių ir politiniu, organizaciniu ir logistiniu požiūriu gerokai praktikoje sudėtingiau įgyvendinamų sumanymų. Vienas jų – gyvąja žmonių grandine sujungti tris Baltijos šalis su Lenkija, kitas – dar platesnis geografiškai: sujungti minėtas tris šalis su Gudija, Ukraina ir Besarabija (Rumunija), be to, pasiekti netgi ir ketvirtąja Baltijos šalimi iki Antrojo pasaulinio karo laikytą Suomiją. Taip pat būta siūlymų nuo Vilniaus iki Talino važiuoti dviračiais, o idėjų sąrašą papildė ir Ribentropo–Molotovo pakto sukaktį primenančių inicialų variantas. Žmonės turėjo sustoti pagal tokias raidžių formas: R – Estijoje, M – Latvijoje, P – Lietuvoje.

Remiantis istoriku Arvydu Anušausku ir vienos iš Baltijos kelio organizatorių Angonitos Rupšytės išsamiu tekstu, Baltijos kelio idėja galutinai buvo išgryninta 1989 m. liepos 15 d. Baltijos Tarybos posėdyje Pernu, Estijoje. Buvo nuspręsta Estijos, Latvijos, Lietuvos valstybių sostines sujungti gyvąja grandine – Baltijos keliu, kuris turėjo įvykti rugpjūčio 23 d. 19 val. Sprendimą priėmė šie asmenys: lietuvių atstovai Virgilijus Čepaitis, Bronislavas Juozas Kuzmickas ir Romualdas Ozolas, latviai Ivaras Guodmanis, Valentina Zeilė, Dainis Ivanas, Arnoldas Klotinšas ir Janis Lucanas, estai Kiulo Arjakas, Reinas Veidemanas, Martas Tarmakas, Edgaras Savisaras bei Arvo Juntis.

Prasidėjo intensyvūs pasirengimo Baltijos kelio akcijai darbai. Teko išspręsti nemažai organizacinių problemų. Viena iš jų – organizatoriai neturėjo tokio masto akcijų rengimo patirties. Antra, baimintasi, kad akcija gali nepasisekti ir nesusirinkti tiek daug žmonių, nes vasara – atostogų metas, be to, 1989-ųjų rugpjūčio 23-ioji buvo trečiadienis.

Pirmajame Sąjūdžio Baltijos keliui skirtame koordinaciniame pasitarime pirmiausia buvo apskaičiuotas atstumas vienam žmogui, t. y., kokį atstumą užims stovėdamas ištiesęs rankas žmogus. Išmatavus paaiškėjo, kad reikia bent apie 300 tūkst. žmonių. Lietuvoje visas Baltijos kelio ruožas buvo suskirstytas į 50 atkarpų (minint nuo Molotovo–Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų pasirašymo praėjusį penkiasdešimtmetį). Užtikrinant lengvesnį koordinavimą, akcijos maršrutas buvo padalytas į tris ilgesnes atkarpas, joms paskirti koordinatoriai. Atkarpą Vilnius–Ukmergė koordinavo Vilniaus Sąjūdžio tarybos organizacinės komisijos pirmininkas ir koordinacinio centro kuratorius Arūnas Grumadas, atkarpą Ukmergė–Panevėžys – Kauno Sąjūdžio tarybos nariai Aleksandras Abišala ir Algimantas Norvilas, o trečiąją atkarpą Panevėžys–Latvijos siena nuo Panevėžio iki Pasvalio – Panevėžio Sąjūdžio tarybos nariai Algis Plitnikas ir Rytis Račkauskas, nuo Pasvalio iki sienos su Latvija – Pasvalio Sąjūdžio tarybos narys Algirdas Mulevičius.

Baltijos kelio pradžia buvo numatyta Gedimino pilies bokšte, nuo Gedimino kalno trasa turėjo leistis į Katedros aikštę, vingiuoti Neries pakrante, eiti per Žaliąjį tiltą iki tuometinio Pedagoginio instituto, paskui – Ukmergės gatve link autostrados Vilnius–Ukmergė. Tolimesniuose trasos ruožuose susidurta ir su tam tikrais sunkumais – pavyzdžiui, nuo Ukmergės link Panevėžio autostrada dar nebuvo galutinai baigta įrengti, o nuo Panevėžio iki Latvijos kelias buvo bene blogiausios kokybės, siauras ir iš esmės nepritaikytas dideliems srautams. 

Užtikrinant sklandesnę logistinę, organizacinę akcijos eigą, buvo netgi numatyta, kokių Lietuvos vietovių žmonės stovės konkrečiose Baltijos kelio atkarpose. Per Vilnių turėjo vykti Vilniaus, Birštono, Prienų gyventojai ir dzūkai. Suvalkiečiai turėjo sukti ties Vieviu ir per Maišiagalą pasiekti savo atkarpą. Rytų Lietuvos rajonų atstovams buvo priskirtas atkarpa Molėtų–Kauno, Vidurio Lietuvos rajonų gyventojams – Kauno–Ukmergės kryptimi. Rokiškėnai, kupiškėnai, anykštėnai jungiamaisiais keliais turėjo pasukti link Panevėžio į nebaigtą autostradą. Žemaičiai ir pamario krašto gyventojai – per Pasvalį ir jungiamaisiais keliais turėjo pasiekti savo atkarpas. Galiausiai, biržiečiai turėjo paskutinėje 5 km atkarpoje susijungti su latviais pasienyje. 

Labai svarbi buvo ir komunikacinė organizavimo pusė – juk su to meto informacinėmis priemonėmis reikėjo pranešti žmonėms apie vyksiančią masinę akciją. Svarbų vaidmenį suvaidino ir savaitinė tuo metu rodyta televizijos laida „Atgimimo banga“, per kurią Sąjūdžio Seimo taryba rugpjūčio 16-ąją dar kartą pakvietė Lietuvos žmones į Baltijos kelią. Taip pat buvo parengti specialūs informaciniai biuleteniai, kuriuose buvo prašoma akcijos dalyvių į Baltijos kelią atsivežti radijo imtuvus, trispalves, o pasibaigus akcijai surengti mitingus, pasiimti juodų kaspinų ir žvakučių, prisiminti žuvusius už Lietuvos laisvę, kurie negalėjo sustoti kartu.

Baltijos kelio akcijos dienos išvakarėse Vilniaus Kalnų parke (tą dieną masinis mitingas taip pat įvyko ir Kaune, Santakos parke) įvyko LPS organizuotas mitingas, kuriame buvo reikalaujama Molotovo–Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus denonsuoti ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Mitinge perskaitytos LSSR Aukščiausiosios Tarybos komisijos paskelbtos išvados: pripažinta, kad sutartys tarp SSRS ir Vokietijos bei slaptieji protokolai „sąlygojo Lietuvos nepriklausomybės panaikinimą ir prievartinį jos inkorporavimą į TSRS sudėtį“, sovietinės armijos įžengimas į Lietuvą 1940 m. birželio 15 d. buvo okupacija, o deklaracija dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą ir 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos įstatymas dėl Lietuvos TSR priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą yra neteisėti.

Baltijos kelio dieną, lygiai 19 val. per radiją suskambo varpai. Akcijos dalyviai susikibo rankomis, suplevėsavo daugybė prieš pusamžį buvusių nepriklausomų trijų Baltijos valstybių nacionalinių vėliavų, buvo uždegtos žvakutės stalinizmo aukoms atminti. Daugelis žmonių vežėsi koplytstulpius, paminklinius akmenis-atminimo ženklus, juos statė tose atkarpose, kur stovėjo. Po susikabinimo akcijos daugelyje atkarpų vyko mitingai, buvo aukojamos šv. Mišios, degė laužai, buvo skaitomi LPS Seimo VI sesijos posėdyje priimti dokumentai. Vienas jų – pareiškimas pasaulio tautoms, valstybių vyriausybėms ir visiems geros valios žmonėms, kuriame buvo teigiama, kad  „TSRS ir Vokietijos slapti 1939 m. rugpjūčio 23 d., 1939 m. rugsėjo 28 d. ir 1941 m. sausio 10 d. susitarimai ir juos liudijantys dokumentai tikrai buvo“, „1940 m. įvykdytas <…> agresijos aktas prieš suverenią valstybę“, „1940 m. rinkimai į „Liaudies Seimą“ buvo neteisėti, tad Liaudies Seimo priimti nutarimai apie stalinistinės tarybų valdžios įvedimą Lietuvoje ir prašymas priimti į TSRS sudėtį neturėjo ir neturi juridinės galios“. Taip pat pareikšta, kad „artėja ta diena, kai TSRS vyriausybė turės pripažinti okupacinį Lietuvos statusą ir jo panaikinimo būtinybę“ ir pabrėžta, kad „prieš okupacinės armijos buvimą jau pasisakė 1 400 000 Lietuvos žmonių savo parašais“ (iš viso buvo surinkta daugiau nei 1,6 mln. parašų).

Latvijos teritorijoje Baltijos kelyje žmonės susikibo ties Bauske, Ryga (čia vienas svarbiausių punktų buvo Laisvės paminklas), Cėsiu, Valmiera ir Rujiena, Estijoje vieninga žmonių grandinė toliau keliavo per Vilijandį, Tiūrį, Raplą, o galutinį šios didžiulės akcijos tašką žymėjo Hermano bokštas Taline.

Tikslų Baltijos kelio dalyvių skaičių buvo sunku apskaičiuoti. Iš viso, preliminariais duomenimis, dalyvavo apie 2 milijonai lietuvių, latvių ir estų, nors dalyvių skaičių sovietų propaganda įvairiais informacijos kanalais siekė kiek įmanoma labiau sumenkinti. Svarbu pabrėžti ir tai, kad būta nemažai atvejų, kai dėl transporto trukdžių nepasiekę numatytos vietos žmonės spontaniškai sudarydavo tam tikras papildomas Baltijos kelio atšakas.

Nenuostabu, kad tokio masto Baltijos tautų akcija sulaukė ir pačios okupacinės valdžios organų reakcijos. Štai rugpjūčio 27 d. visuose SSRS dienraščiuose (taip pat ir Lietuvos komunistų partijos laikraštyje „Tiesa“) buvo rašyta: „Nueita toli. Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus. Žmonės turi žinoti, į kokią bedugnę juos stumia nacionalistiniai lyderiai. Jeigu jiems pavyktų pasiekti savo tikslus, padariniai gali būti katastrofiški. <…> 1989 m. rugpjūčio 23 d. įvykių organizatoriai pasistengė įkaitinti nuotaikas iki tikros nacionalinės isterijos.“ Visgi šie žodžiai, visų pirma, kaip tik atspindėjo ne tariamą „nacionalistinę isteriją“, o būtent pačios sovietų okupacinės valdžios desperaciją.

Kita vertus, pačioje Sovietų Sąjungoje – tuometiniame Leningrade, Maskvoje ar Tbilisyje vyko ir solidarumo mitingai Baltijos keliui palaikyti. Tuo tarpu sovietų okupuotoje Ukrainoje, Termopolyje Ukrainos liaudies sąjūdis (ukr. Narodnyj Ruch) ir draugija „Memorialas“ organizavo mitingą „Tarptautiniai santykiai ir Pabaltijo tautų palaikymas ryšium su Stalino–Hitlerio pakto 50–mečiu“.

Nepaisant Sovietų Sąjungą ir socialistinį bloką nuo Vakarų skyrusios geležinės uždangos, šiltėjančioje Šaltojo karo atmosferoje, garsas apie Baltijos kelio akciją lengviau pasklido ir už jos ribų. Žinoma, prie to prisidėjo ir politiškai aktyviai veikusios Baltijos šalių išeivių diasporos. Tuo tarpu „The Guardian“ korespondentas Džordanas Stylas (Jordan Steele) tą dieną buvo Lietuvoje ir šį įvykį regėjo savo akimis. Jam įspūdį paliko organizuotumas, be kurio tokio masto patriotinė akcija nebūtų sėkmingai įgyvendinta. Šį įvykį aprašė ir kiti žinomi leidiniai: amerikiečių „The New York Times“, „The Washington Post“, „Los Angeles Times“, britų „The Times“ „Windsor Star“, prancūzų „Le Monde“, ispanų „El Pais“ ir kiti. Be to, tuo metu vykusio Pasaulio jaunimo kongreso Paryžiuje metu lietuviai, latviai ir estai surengė demonstraciją – eiseną nuo Triumfo arkos iki Laisvės paminklo. Joje dalyvavo ir lenkų, rumunų, vengrų, amerikiečių, laisvų Europos valstybių, kai kurių Azijos valstybių atstovai. Demonstracijos metu Eifelio bokšto fone plevėsavo Lietuvos, Latvijos, Estijos vėliavos ir plakatai, reikalaujantys išvesti sovietinę armiją iš Baltijos valstybių.

Baltijos kelio reikšmė ir poveikis ne tik Baltijos šalių, bet ir kitų šalių laisvės judėjimams tebėra sunkiai išmatuojamas. Kaip pastebėjo Angonita Rupšytė, Baltijos kelio akcija parodė trijų Baltijos tautų politinį brandumą, bręstančios pilietinės visuomenės gebėjimą mobilizuotis, susitelkti, veikti organizuotai ir vieningai bei išreikšti savo nuomonę siekiant bendro tikslo. Baltijos kelio akcija iš esmės įrodė, kad nepriklausomybės atkūrimo siekė ne tik tautiniai judėjimai – LPS ar Latvijos ir Estijos Liaudies frontai (nors ir jie savo asocijuotų narių skaičiumi buvo šimtatūkstantiniai), bet ir gerokai platesni minėtų tautų gyventojų sluoksniai. Be to, šios trys tautos ir jų minėti judėjimai pasirinko ne prievartinį, o teisinį parlamentinį išsivadavimo kelią. Turbūt ne be šios akcijos politinio, visuomeninio ir netgi vizualinio (viešųjų ryšių prasme) įspūdžio bei poveikio, nors ir su tam tikromis išlygomis, dar 1989 m. gruodžio 24 d. SSRS antrajame Liaudies deputatų suvažiavime Maskvai teko pripažinti, kad Molotovo–Ribentropo paktas ir slaptieji protokolai prieštarauja tarptautinei teisei, o Baltijos valstybių suverenitetas buvo neteisėtai sutryptas. Taigi, galime teigti, kad Baltijos kelio iškelti esminiai uždaviniai buvo įgyvendinti sėkmingai.

Įdomu ir tai, kad ši akcija iš esmės turėjo globalų poveikį ir įkvėpė įvairiausiuose pasaulio kampeliuose gyvenančias laisvės ar politinių pokyčių siekiančias tautas jau XXI a. – 2004 metais į gyvąją žmonių grandinę sustojo susikabinę Bangladešo gyventojai, 2013-aisiais – katalonai, o 2019-aisiais – Honkongo protestuojai.

Atgavusios nepriklausomybę (žinoma, to siekiant, artimiausiais metais dar reikėjo nueiti itin ilgą ir sudėtingą, netgi ne vienos dešimties žmonių gyvybių pareikalavusį kelią) ir sulaukusios tarptautinio pripažinimo, Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybės vėl pradėjo ieškoti naujų bendradarbiavimo galimybių. Dar 1990 m. gegužės 12 d. buvo atnaujinta 1934 m. Ženevoje sudaryta sutartis bei Deklaracija dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos santarvės ir bendradarbiavimo, įkurta Baltijos Asamblėja ir Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybių bendradarbiavimą koordinuojanti Baltijos Ministrų Tarybos institucija. Taip pat buvo sudaryta regioniniam ūkiniam ir kultūriniam bendradarbiavimui svarbių sutarčių, pvz., Baltijos šalių laisvos prekybos sutartis.

Atsižvelgiant į bendrą, ypač šiandien aktualią geopolitinę regiono padėtį, reikėtų išskirti bendradarbiavimo saugumo srityje svarbą. 1994 m. buvo pasirašyta sutartis dėl Baltijos bataliono (Baltbat), 1998 m. – dėl Baltijos oro erdvės stebėjimo sistemos (Baltnet), 1998 m. – vyriausybių susitarimas dėl Baltijos jūros eskadros (Baltron) ir dėl Baltijos gynybos koledžo (pastaruoju atveju sutartis ir susitarimus padėjo įgyvendinti JAV, JK, Danija, Norvegija, Švedija, Lenkija). Tais pačiais metais šių šalių saugumą sustiprino JAV ir Baltijos valstybių partnerystės chartija – ja įtvirtintas bendras 4 valstybių tikslas – sudaryti tinkamas sąlygas Lietuvai, Latvijai ir Estijai integruotis į Europos ir transatlantines politines, ekonomines ir saugumo (karines) struktūras. Šis tikslas reikšmingai buvo įgyvendintas po 6 metų Baltijos šalių trijulei galiausiai įstojus į NATO.

Ne tik prisimenant Baltijos kelio dieną, bet ir artėjant už savo šalies ir regiono saugumą kovojančios Ukrainos nepriklausomybės dienos (rugpjūčio 24-ąją) 35-mečiui, verta bent trumpai pažvelgti ir į platesnes jau XXI amžiaus regioninio bendradarbiavimo perspektyvas. Šiuo klausimu įvairiose srityse per daugiau nei 30 metų buvo padaryta nemažai, nors vis dar išlieka ir neišspręstų dilemų.

Visgi lyginant su prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos atveju komplikuotomis buvusiomis ne tik Rytų (SSRS), Vakarų (Vokietijos), bet ir Pietų (Lenkijos) potencialiomis bendradarbiavimo kryptimis, XXI a. iš esmės galima kalbėti apie bent tris (Vakarų, Pietų ir Šiaurės) sąlyginai stabilias ir išspręstas galimos sąveikos „dimensijas“.

Kita vertus, net ir Vakarų kryptyje išlieka tam tikrų nežinomųjų bei geopolitinių prieštaravimų, dviprasmiškumų. Pavyzdžiui, panašu, kad Šaltojo karo metais susiformavusi JAV ryžtingos užsienio politikos ir globalios lyderystės tradicija susiduria su vėl ryškėjančia ir iki Antrojo pasaulinio karo amerikiečių istorinei užsienio politikos prigimčiai gana artima buvusia izoliacionistinio pragmatizmo tendencija. Panaši dinamika šiuo metu matoma ir Europoje: nors akivaizdžiai pastebimi vis glaudesni ir pozityviai nuteikiantys Lietuvos ir Vokietijos šalių ryšiai gynybos (pvz., Vokietijos brigados kūrimas Lietuvoje) ir kitose srityse, visada reikia turėti omenyje ir iki tol kelis šimtmečius besitęsusius Rusijos ir Vokietijos glaudžius, daugiasluoksnius (politinius, prekybinius, kultūrinius ir kt.) ryšius ir istoriškai vis pasikartojusį šių šalių veikimą išvien įvairiose geopolitinėse šachmatų partijose – nuo XVIII a. pabaigos ATR padalijimų (tiksliau – okupacijos) iki šiame straipsnyje ne kartą aptartų sovietų ir nacių susitarimų XX a. 4-5 deš. sandūroje. Tuo tarpu perspektyvioje atrodančioje Pietų kryptyje, ypač dėl Lenkijos ir globalios JAV lyderystės regione, pastarąjį dešimtmetį atgijo transnacionalinių projektų vizijos, tokios kaip Trijų jūrų iniciatyva, o apie tam tikras artimesnes gijas su Juodosios jūros regionu leidžia svarstyti ir pozityvūs Ukrainos bei Rumunijos pavyzdžiai.

Minėtas dvi kryptis papildant bendradarbiavimu su sąjungininkais Šiaurėje (Skandinavijos ir Baltijos šalys – NATO sudėtyje, o glaudesnę šio regiono šalių sąveiką patvirtina tokie bendradarbiavimo įvairiose srityse formatai, kaip net aštuonias (penkias šiaurės – Islandiją, Norvegiją, Daniją, Švediją ir Suomiją ir tris Baltijos) valstybes jungiantis NB8 (angl. Nord-Baltic Eight) ar Baltijos jūros parlamentinė konferencija (angl. Baltic Sea Parliamentary Conference), šiam aštuntukui veikiant išvien ir su Baltijos jūros kaimynais (šiaurės) Vokietijoje), galbūt net galima plėtoti ir tam tikrą nenutrūkstamo Tarpjūrio zonoje esančių vieningų valstybių bloko nuo šiaurinių Baltijos jūros pakrančių Suomijoje iki pietinių Adrijos jūros krantų Kroatijoje viziją.

Kita vertus, platesnio Vidurio Rytų Europos regiono bendradarbiavimą vis dar apsunkina problematiškais išliekantys Serbijos, Juodkalnijos, Bulgarijos, Vengrijos ir iš dalies Slovakijos atvejai. Pirmųjų trijų šalių visuomenėse ir elito sluoksniuose dėl įvairių istoriškai, politiškai ir sociokultūriškai susiklosčiusių priežasčių vis dar stiprios prorusiškos nuotaikos. Tuo metu Vengrijos politiką vis dar veikia tam tikri gilesni istoriniai, mentaliniai šios šalies valstybės ypatumai, pradėję ryškėti dar po Pirmojo pasaulinio karo, praradus didžiules teritorijas ir susiformavus vadinamajam Trianono sindromui, kurio psichologinės traumos atspindžius ir tam tikras grimasas vis dar galima atpažinti ir šiandieninėje vengrų visuomenėje bei šios šalies politiniuose procesuose.

Žinoma, geopolitiškai komplikuočiausia išlieka Rytų dimensija (Rusija ir jos įtakoje atsidūrusi Baltarusija). Deja, šioje kryptyje tam tikrų rimtesnių pokyčių artimiausiu metu sunku įžvelgti. Apie tai primena ir istorinė daugelio šimtmečių patirtis, suprantant iš esmės bent jau nuo XV–XVI a. sandūros ortodoksiškai nekintančią Rusijos imperinę prigimtį (aiškiai pabrėžiant Maskvos Kremliaus valdžios skirtumą nuo (Kyjivo) Rusios ar, netgi, pvz., nuo XII a. Naugardo Respublikos atvejo, kaip tam tikrų buvusių alternatyvų šiame regione) ir vis besikartojančią geopolitinę realiją – grėsmę iš Rytų visam regionui.

Tad žvelgiant į Baltijos šalių vienybės klausimą, tampa akivaizdu, kad jis yra itin aktualus šiandieninių geopolitinių grėsmių akivaizdoje. Baltijos šalių laisvės ir vienybės idėjos kelias per visą XX a. buvo išties vingiuotas, susidūręs, visų pirma, su išoriniais trukdžiais, pradedant nacių ir sovietų XX a. 3–4 deš. vykdyta sąmoninga regiono skaldymo politika, baigiant pusę amžiaus trukusia teroro ir okupacijos tamsa rytinės Baltijos jūros pakrantės horizonte. Nepaisant to, savo mastu beprecedentis Baltijos kelias įkvepia (kaip įkvėpė ir netgi kitas pasaulio tautas nuo Viduržemio ar Pietų Kinijos jūrų iki Indijos vandenyno krantų) tikėti, kad iš pirmo žvilgsnio nedidelės, tačiau bendros grėsmės akivaizdoje susitelkti gebančios trys Baltijos tautos, gali veikti išvien ir XXI amžiuje. Norisi tikėti, kad atgimstantis Baltijos šalių solidarumas peržengs vien regiono saugumo ir krašto gynybos ribas, o bundanti Baltijos vienybės dvasia paskatins glaudesnį Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendradarbiavimą ir kitose srityse.

Straipsnyje naudoti informacijos šaltiniai

Anušauskas Arvydas, Lietuva, 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija, 2007.

Laurinavičius Česlovas, Sirutavičius Vladas, Lietuvos istorija. T. 12, d. 1. Sąjūdis: nuo „Persitvarkymo” iki Kovo 11-osios, 2008.

Samoškaitė Inga, Thirty-five years later, the Baltic Way still inspires the fight for freedom, 2024, in: https://www.atlanticcouncil.org/blogs/new-atlanticist/thirty-five-years-later-the-baltic-way-still-inspires-the-fight-for-freedom/.

Plakans Andrejs, Glausta Baltijos valstybių istorija, 2021.

Rupšytė Angonita, 1989 m. rugpjūčio 23 d. – Baltijos kelias, in: https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=38090&p_k=1.

Virtuali paroda „Baltijos keliu – į laisvę“ (LVNA), in: https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos-itraukios-istorijos/34/baltijos-keliu-i-laisve-lvna/exh-131/baltijos-kelias-fotografijose/case-734#slide1.

Visuotinė lietuvių enciklopedija.

Leonardas Augustis. Vingiuotas Baltijos laisvės kelias (I)