Alessandro Guagnini. Sarmatiae Europeae descriptio […] LM-28. Šaltinis: „Advokato Jauniaus Gumbio kolekcija: praeitis, išlikusi knygose“. Muziejus ir kolekcionierius – 7. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2018

Dr. Irma Randakevičienė, www.voruta.lt

Mokslinėje literatūroje ilgą laiką dominavo tendencija LDK bajoriją traktuoti per polonizacijos ar slaviškojo substrato prizmę, neretai nubraukiant archajiškąsias vietinių giminių šaknis. Vis dėlto moderniosios istoriografijos tyrimai atveria visai kitokį socioetninį vaizdą ir leidžia geriau suprasti priežastis, lėmusias didžiausią smulkiosios bajorijos sutankėjimą tam tikrose valstybės teritorijose.

Istorikų teigimu, išskirtine smulkiųjų bajorų gausa pasižymėjo keli specifiniai regionai: Lauda, Kauno pavietas, pietryčių Žemaitija ir Gardino žemė (Grodzieńszczyzna).

Iki Horodlės unijos bajorų sluoksnis LDK funkcionavo kaip kovinga, išskirtinai profesinė riterių kariauna, pasižymėjusi vidiniu nevienalytiškumu ir skirtinga turtine padėtimi, o homogeniškas, uždaras bajorų luomas galutinai susiformavo tik XVI a. viduryje. XV a. pabaigoje šaltiniuose įsitvirtinęs hibridinis terminas bojar-szlachta ilgainiui išsiskyrė: kol stambesnieji žemėvaldžiai integravo vakarietišką teisinį statusą, smulkioji tėvoninė bajorija Gardino bei Kauno apyrubėse (okolicos) savo išskirtinumą ir uždarumą išlaikė remdamasi ne imperine titulatūra, o giliąja bendra kilme bei giminystės ryšiais.

Pradėsime nuo to, jog nuo senų senovės Trakų vaivadiją raižė viena svarbiausių Abiejų Tautų Respublikos arterijų – pašto kelias Varšuva–Gardinas–Vilnius. Šis traktas, saugomas XVIII a. pabaigos archyviniuose dokumentuose, veikė ne tik kaip strateginė prekybos bei komunikacijos gysla, bet ir tiesiogiai formavo regiono urbanistinį veidą. Vieškelis bėgo tiesiai pro Jiezną ir Pacų giminės pastatytą dvaro ansamblį – didingą, septynis korpusus bei gynybinius įtvirtinimus turėjusį „Lietuvos Versalį“. Šio kelio reikšmė buvo tokia didelė, jog net XIX a. vietos dvarų ir palivarkų inventoriuose atstumai buvo skaičiuojami būtent nuo jo. Kelio atkarpa tarp Vilniaus ir pusiaukelėje stovėjusio Gardino vedė tranzitu per Varėną bei Rūdninkus, alternatyvus maršrutas driekėsi pro istorinę Merkinę. Toks lankstus susisiekimo modelis leido valdovams bei pirkliams sėkmingai aplenkti gamtines kliūtis, pavyzdžiui, didžiąsias girias.

Judant šiuo traktu gilyn link Gardino, Nemuno ir Svisločiaus upių tarpupyje, atsiveria unikalus LDK paribio mikroregionas, kuriame glaudžiai persipina giliausi baltiškosios kultūros reliktai ir vėlesnė valstybinė kolonizacija. Čia, maždaug 37 km atstumu nuo Gardino, 8 km į šiaurės rytus nuo Didžiosios Berastavicos ir 20 km nuo dabartinės Lenkijos ir Baltarusijos valstybinės sienos, plyti Didžiųjų Eismontų parapija (baltarus. Вялікія Эйсманты), rašytiniuose šaltiniuose fiksuojama nuo XVI amžiaus. Pradiniame etape Didžiųjų Eismontų vietovardis apėmė išskirtinai privačias Eismontų giminės bajorų žemes; vietovė, pavyzdžiui, minima 1570 m. valdovui Žygimantui Augustui adresuotame Ambrozijaus Eismonto laiške.

Pati Eismontų pavardė ir vietovardis archajišku skambesiu artimai siejasi su baltiškais asmenvardžiais (šaknis eis- ir mant-), kas liudija apie gilų vietos elito vietinį, ikikrikščioniškąjį substratą. Ši teritorija platesnę administracinę bei sociokultūrinę reikšmę įgijo 1660 m., kuomet Ona Eismontienė kartu su sūnumi Jokūbu čia fundavo bažnyčią, skirtą Švč. Mergelės Marijos garbei. Vietos bajorijos konsoliduotų pastangų bei paramos dėka, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras Vaza 1665 m. šiai šventovei oficialiai suteikė parapijos statusą, taip teisiškai įtvirtindamas vietos bendruomenės bažnytinę autonomiją.

Didžiųjų Eismontų parapijos administracinėms riboms, be kitų gyvenviečių, priklausė Žukevičių kaimas bei aplinkinė bajorų okolica. Žukevičiai (lenk. Żukiewicze, baltarus. Жукевічы) buvo išsidėstę į pietryčius, vakariniame Nemuno ir rytiniame Svisločiaus upės krante, tarp Didžiųjų Eismontų ir Zanevičių. Istoriniuose šaltiniuose jų gyventojai specifiškai įvardijami „bajorais už Svisločiaus“ (lenk. szlachtą za Świsłoczą). Šis Žukevičių kaimo ir jo apylinkių gyventojų įvardijimas ne tik nubrėžia aiškią geografinę ribą tarp Nemuno ir Svisločiaus upių, bet ir pabrėžia specifinį socialinį identitetą bei luominę savimonę, kuri išliko giliai įsišaknijusi šio regiono mikroistorijoje.

Nemuno ir Svisločiaus tarpupis geografiškai sutampa su istorinės Dainavos – senosios jotvingių genties gyvento arealo rytiniu pakraščiu. XIII a. pabaigoje kryžiuočiams sunaikinus Jotvą, dalis išlikusių jotvingių pasitraukė gilyn į LDK teritoriją, ypač link Gardino, kur didieji kunigaikščiai juos apgyvendino kaip karius-naujakurius. Ši teritorija tapo mišriu baltiškos kilmės gyventojų ir vėlesnių slavų kolonistų paribiu.

Prie Svisločiaus upės koncentravosi ir daugiau smulkiosios bajorijos gyvenviečių: Stanevičiuose gyveno tos pačios pavardės Stanevičiai, Jodkevičiuose – Jodkovskiai, o Bohatyrevičiuose – Bohatyrevičiai. Senojoje istoriografijoje bei šaltiniuose šios vietovės tiesiogiai charakterizuojamos kaip senosios lietuvių ir jotvingių riterių gyvenvietės. Šis baltiškasis pradas čia nėra atsitiktinis – Svisločiaus baseinas ilgus šimtmečius sudarė dalį dainaviškių (jotvingių) genčių arealo, kurį vėliau absorbavo plečiantis ankstyvoji Lietuvos valstybė.

Aiškiai dryžuotas, linijinis šių gyvenviečių išsidėstymas palei Svisločiaus upę, kuri dar XIV amžiaus pabaigoje funkcionavo kaip rimta gamtinė kliūtis kelyje į rytus, rodo tyčinį, ne atsitiktinį šios teritorijos apgyvendinimą. Analogiškas nedidelio masto karinių-riteriškų gyvenviečių tipas XV amžiaus pradžioje intensyviai formavosi ir Mazovijoje. Toks bajorų gyvenviečių išsidėstymas išilgai Svisločiaus upės tiesiogiai įrodo XIV a. pabaigos – XV a. pradžios tikslingą valstybės politiką kurti karinius-gynybinius kordonus prie natūralių gamtinių kliūčių.

Nuoroda į vietos gyventojų kilmę iš lietuvių bei asimiliuotų jotvingių riterių pabrėžia senosios baltų karingosios klasės integraciją į vėlesnę LDK bajorijos struktūrą, kur žemė buvo suteikiama mainais už nuolatinę karinę tarnybą ir sienų apsaugą. Šių riterių palikuonys ilgainiui tapo smulkiąja bajorija, tačiau išlaikė kovingą senosios dvasios charakterį. Šios struktūros tipologinis panašumas į Mazovijos smulkiosios riterijos apgyvendinimo modelį rodo universalius Vidurio ir Rytų Europos geopolitinius procesus, kuomet valdovai, siekdami apsaugoti tranzitinius kelius į rytus ir stabilizuoti pasienio zonas, sąmoningai formavo vientisus vienarūšius bajorų kaimų (okolicų) ruožus, ilgainiui tapusius unikaliais regioninės kultūros ir luominio identiteto židiniais.

Ši Gardino sritis tarp Nemuno ir Svisločiaus upių pasižymėjo itin marga kalbine, religine bei socialine struktūra, kurioje baltiškasis pamatas ilgainiui patyrė slavėjimo ir polonizacijos procesus. Tyrimai rodo, jog bajorų kaimai buvo išskirtinai katalikiški, tuo tarpu valstiečių gyvenvietės – konfesiškai mišrios, tačiau jose dominavo stačiatikiai. Ši griežta takoskyra tarp katalikiškų bajorų apyrubių (okolicų) ir daugiausia stačiatikiškų valstiečių kaimų liudija, kad religinė priklausomybė šiame regione atliko ne tik dvasinę, bet ir stiprią socialinio identiteto bei luominio prestižo funkciją.

Bajorijai katalikybė tapo priemone ne tik įsilieti į vakarietišką teisinę kultūrą, bet ir paradoksaliu būdu padėjo užkonservuoti senąjį lietuvišką-baltiškąjį kilmės išskirtinumą, apsisaugant nuo asimiliacijos su aplinkiniais slavų valstiečiais.

Katalikybė čia veikė kaip politinių teisių, laisvių ir grupinio solidarumo išraiška, tuo tarpu valstiečių sluoksnyje išlikusi ar vėliau per Bresto uniją transformuota stačiatikybė (unitai) atspindėjo gilesnius vietos etnosocialinius sluoksnius bei tradicinę agrarinę gyvenseną. Ši sritis organiškai jungėsi su teritorijomis Lenkijos pusėje, netoli Sokulkos, kur taip pat plytėjo analogiškos bajorų komunos (pavyzdžiui, Bilvinai, Kundzičė, Malavicė), pasižymėjusios ta pačia katalikų bajorų ir stačiatikių valstiečių koegzistencija.

Gardino apylinkių bajorai savo išskirtinį luominį bei katalikišką identitetą grindė bendra atmintimi ir kilmės legendomis. Šiuose pasakojimuose aiškiai matyti senasis baltiškasis pamatas. Pavyzdžiui, legendos apie brolius Zaną, Staną ir Łaną, kurie Nemunu bei Svisločiumi keliavo ieškoti laisvų žemių, arba pasakojimas apie Jono ir Cecilijos Bohatyrevičių gautą bajorystę, veikė kaip svarbūs kilmės mitai. Jie padėjo bajorams pateisinti savo teises į žemę ir įteisinti socialinį pranašumą prieš vietos valstiečius.

Šios legendos tiesiogiai atspindi realią LDK valdovų vykdytą pasienio apsaugos ir kolonizacijos politiką. Gediminaičiai ir Jogailaičiai, siekdami įtvirtinti savo įtaką miškingose, anksčiau jotvingių gyventose žemėse, aktyviai dalijo jas kariams už karinę tarnybą. Taip valdovų geopolitiniai tikslai ir pačių bajorų kuriami mitai suformavo vientisą gynybinių kaimų ruožą dabartiniame Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, kur kilmė, katalikų tikėjimas ir žemėvalda tapo pagrindinėmis bajoriško identiteto dalimis.

Kilmės mituose minimi broliai Zan (Zon), Stan, Łan lingvistiškai atpažįstami kaip trumposios baltiškų asmenvardžių formos (pvz., Zanas kildinamas iš Zonys ar Zanys).

Paminėtina, jog XVI a. LDK dokumentuose, pavyzdžiui, Lietuvos Metrikoje bei karališkuosiuose inventoriuose, Svisločiaus baseino smulkieji bajorai tiesiogiai įvardijami kaip bojarzy litewscy (lietuviai bajorai) arba bojarzy zotwiescy (jotvingių bajorai). Jų teisinė padėtis skyrėsi nuo aplinkinių slavų valstiečių: jie valdė žemę asmeninės laisvės teise mainais už prievolę eiti karinę tarnybą su žirgu (vadinamoji „žirgo prievolė“), tai tiesiogiai pratęsė senosios baltų kariaunos riterių tradiciją.

Šio senojo baltiškojo-bajoriškojo sociokultūrinio audinio materialiu liudijimu išlieka Žukevičiai. Lauko gilumoje, gamtos stichijų ir laiko tėkmės užklotos laukiniais akmenimis, iki šiol paslaptingai dunkso senosios bajorų kapinaitės, kurios tarnauja kaip unikalus materialaus paveldo ir istorinės atminties paminklas. Jų įrengimas po stambiais lauko rieduliais vizualiai atkartoja dar ikikrikščioniškus baltų pilkapių ir kapaviečių motyvus, ilgai išlikusius smulkiosios bajorijos tradicijose. Šią šventvietę dar 1717 metais oficialiai įkūrė ir fundavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės taurininkas Juzefas Grodeckis (Józef Grodecki) – aukštas valstybės pareigūnas, kurio sprendimas teisiškai apibrėžti bei pašventinti šią erdvę rodė vietos elito siekį įtvirtinti savo luominį prestižą ir sukurti bendruomenę telkiantį sakralinį centrą.

Legendos apie Joną ir Ceciliją (kurias vėliau savo romane „Prie Nemuno“ aprašė Eliza Ožeškienė) bei Žukevičių kapinaitės po didžiuliais lauko rieduliais atspindi savitą kultūrinį uždarumą. Šis smulkiosios bajorijos izoliacionizmas ir griežtas atsiribojimas nuo aplinkinių slavų (stačiatikių) valstiečių rodo, kad bajorų komunos (okolicos) veikė kaip etnokultūriniai anklavai. Juose katalikybė buvo priimta ne tik kaip tikėjimas, bet ir kaip teisinė bei kultūrinė priemonė išsaugoti savo ikikrikščionišką karinį identitetą bei baltišką kilmę.

Žukevičiuose bene gausiausia bei įtakingiausia bajorų giminė buvo Jodkovskiai (kurių pavardė taip pat kilusi iš baltiškos, dainaviškos šaknies juod-), šimtmečiais diktavę vietos socialinio ir ūkinio gyvenimo ritmą. Jų demografinė ir žemėvaldos įtaka neapsiribojo vien Žukevičiais, bet tankiu giminystės ryšių tinklu nusidriekė ir po aplinkines teritorijas – ypač Didžiuosius bei Mažuosius Jodkevičius. Toks glaudus tos pačios archajiškos kilmės giminės išsišakojimas kaimyninėse gyvenvietėse puikiai iliustruoja LDK smulkiosios bajorijos (okolicų) gyvensenos modelį, kur kraujo ryšiai, bendra žemėvalda ir protėvių kapai po lauko akmenimis suformuodavo savitą, uždarą ir nepalaužiamą lokalaus identiteto struktūrą.

Šis pasakojimas apie Jodkovskių giminės šaknis suteikia vertingą istorinį bei mitologinį gylį, susiedamas tolimąją Žemaitiją su Gardino sritimi ir atskleisdamas LDK bajorijos formavimosi procesus per valdovo tarnybą bei asmeninius ryšius.

Legenda, teigianti, jog XV a. pabaigoje giminės pradininkas Jedka arba Jodko pradėjo savo tarnybą Raseinių valsčiuje kaip realaus ar mitinio Buivydo – kurio vardas simboliškai kildinamas iš senovinio žodžio, reiškiančio nenuoramą, veržlų žmogų – pavaldinys, puikiai iliustruoja to meto karinės ir administracinės organizacijos principus. Tai, kad giminės pradininko iškilimas sutampa su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio valdymo pabaiga (1480–1490 m.), pats valdovas 1492 metais mirė būtent Gardine, sukuria stiprią simbolinę ir istorinę jungtį tarp giminės žemaitiškų ištakų ir vėlesnio jų įsitvirtinimo aplink Gardiną bei Svisločiaus upę.

Šis judėjimas iš vakarinių LDK žemių į strateginį Gardino pavietą atspindi platesnę Jogailaičių epochai būdingą tendenciją, kuomet ištikimi kariai bei valdovo žmonės būdavo perkeliami arba apdovanojami žemėmis pasienio zonose, o giminės atmintyje išsaugotas veržlaus charakterio ir ištikimos tarnybos motyvas tapo esmine Jodkovskių luominės savimonės bei teisės į kilmingumą dalimi.

Nors bėgant amžiams ši giminė, kaip ir didelė dalis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bajorijos, kultūriškai ir kalbiškai lenkėjosi, jų šaknys glūdi senojoje baltų (lietuvių arba jotvingių) genčių erdvėje. Tai įrodo trys pagrindiniai istoriniai ir kalbiniai argumentai.

Pati pavardė Jodkovskis yra kilusi iš asmenvardžio pradininko Jodko (arba Jedka), pridedant slavišką bajorišką galūnę -ski. Vardas Jodko / Juodko yra senovinis lietuviškas (baltiškas) asmenvardis, kilęs iš žodžio „juodas“. Viduramžių šaltiniuose baltiškos kilmės asmenys labai dažnai būdavo užrašomi tokiais vardais kaip Juodka, Juodis, Jodko, kurie vėliau virto paveldimomis pavardėmis.

Minėtoje legendoje užfiksuotas giminės pasirodymas Raseinių valsčiuje Žemaitijoje yra tiesioginė nuoroda į baltiškąją (lietuviškąją) teritoriją. Žemaitija XV a. pabaigoje buvo etniškai gryna baltų žemė. Net ir antroji teorija, kad jie buvo įsikūrę prie Svisločiaus upės kaip „lietuvių ir jotvingių riteriai“, patvirtina jų baltišką kilmę – jotvingiai, kaip žinia, buvo vakarinė baltų tauta.

Legendoje minimas terminas „Buivydo žmogus“ taip pat turi baltišką kontekstą.

Paminėtina, jog Gardino istorijos muziejų įkūrė Baltarusijos, Lietuvos ir Lenkijos archeologas, istorikas ir numizmatas. Juzefas Jodkovskis, gimęs 1890 metais Didžiųjų Jodkevičių dvarelyje, kuris stovėjo Eismontų parapijoje. Kadangi jis nešiojo šią pavardę, žinoma, pasidomėjo savo giminės kilme.

Remiantis išlikusiais ir Juzefo Jodkovskio surinktais istoriniais šaltiniais, ypač 1528 metų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kariuomenės surašymo duomenimis, Jurijus Jedko LDK kariuomenei išstatė net 29 arklius; šiuose sąrašuose taip pat minimi Karolis Jedka bei Jedkovičius Petras iš Žemaitijos.

Pagal tuometinę karinę prievolę, bajoras privalėjo išstatyti po vieną ginkluotą raitelį nuo tam tikro žemės ploto, dažniausiai – nuo 8–10 valstiečių dūmų (ūkių), tai leidžia daryti išvadą, kad Jurijus Jedko valdė šimtus hektarų žemės ir gausybę pavaldžių valstiečių. Tai, kad Karolis Jedka ir Petras Jedkovičius (Jedkos sūnus) surašyme yra aiškiai įvardyti kaip bajorai „iš Žemaitijos“, idealiai sutampa su giminės genealogine legenda apie pradininką Jedką, XV a. pabaigoje tarnavusį Raseinių valsčiuje. Ši dokumentinė sankirta rodo, kad šeimos atmintyje išsaugota legenda turėjo visiškai realų istorinį pagrindą. Tuo tarpu Gardino apskrityje šių Juodkų palikuonys užfiksuoti jau XVI a. pirmojoje pusėje, tačiau čia jų pavardė, fiksuojama LDK kanceliarine rusėnų kalba, įgyja slavizuotą formą – Еедкович (Jedkovičius).

Vietos teismų ir administracijos dokumentai atskleidžia dinamišką ir neretai konfliktišką šios bajorijos kasdienybę bei glaudžius tarpusavio ryšius. Pavyzdžiui, 1539–1540 m. Gardino žemės teisme buvo nagrinėjama smurtinė bajoro Stepono Jedkevičiaus byla, iškelta remiantis Simono Rimavičiaus skundu, kuriame teigiama, kad Jedkevičius užblokavo jam kelią, kai šis važiavo iš Odelsko mugės, ir jį naktį sumušė bei sužeidė.

Tokie incidentai, kaip ir vėlesnis 1558 m. liepos 2 d. dokumentas, kuriame Mikłašas Jedkovičius pasirašo kaip liudytojas Baltramiejaus Jurevičiaus laiške savo žentui Stanislovui Mikalojaus Eismontui, patvirtina glaudžią kaimynystę ir nuolatinius teisinius bei socialinius ryšius tarp aplinkinių bajorų giminių. Giminės karinį prestižą ir turtinę diferenciaciją giliai reflektuoja LDK kariuomenės surašymai, kuriuose baltiškas asmenvardis pamažu įgauna slavizuotas formas: štai 1567 m. sąrašuose šalia Benedikto Ambrozevičiaus, kurio ryšys su tėvonija leidžia jį sieti su šia gimine, pasirodo Martinas Judkevičius iš Čergų, Stecas Judkovičius su kardu iš savo dūmo bei Olechno Judkovičius, į tarnybą išsiuntęs sūnų Paulių su kavalerijos ekipuote ir ragotine.

Ši sena riteriška tarnyba ilgainiui transformavosi į įtakingas administracines pareigybes, o polonizuota Jodkovskių pavardė XVII a. viduryje jau puošė valstybės elitą, pavyzdžiui, 1658 m. minimą Mstislavlyje stalininką Joną Jodkovskį, pretendavusį į Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą, arba Valkininkų konfederatą Mykolą Jodkovskį bei 1700 m. LDK bajorų manifestą pasirašiusį Jurgį Jodkovskį. Vedybinė strategija ir žemėvaldos plėtra už gimtojo Gardino pavieto ribų, iliustruojama 1678 m. sandėriu, kuomet Derpo iždininkas Stanislovas Karolis Jodkovskis su žmona Barbara Radnievska už įspūdingą 7500 Lenkijos zlotų sumą pardavė Ašmenos paviete esantį uošvių dvarą Ašmenos taurininkui Povilui Andriui Jalozui, rodo horizontalų bajorijos judėjimą, garantavusį giminės įtakos augimą.

XVIII a. pirmojoje pusėje Jodkovskiai jau tvirtai valdė vietos administracinius svertus – nuo 1709 m. Jo Karališkosios Didenybės Gardino apygardos generolo Stepono Jodkovskio, tais pačiais metais kartu su Kristoforu liudijusio Povilo Jodkovskio ir Marijos Zanievskos žemės pardavimo sandėrį, iki 1733 m. Gardino horodničiaus bei teisėjo Aleksandro ir 1764 m. teisėjo Jurgio Jodkovskio.

Kulminaciniu giminės vienybės ir demografinio augimo įrodymu tapo 1765 m. Gardino pavieto kariuomenės surašymas, kur Jodkovskiai iš Jodkevičių kaimo sugebėjo suformuoti net 37 ginkluotų vyrų būrį – nors dalis jų, kaip Antanas, Motiejus ir Laurynas, į rikiuotę stojo pėsčiomis ir be šarvų (kas rodo vargingą jų materialinę padėtį). Papildomi 8 giminės nariai iš Žukevičių, Zanevičių bei Eismontų parapijos galutinai patvirtina šios giminės dominavimą mikroregione, kurį simboliškai apjungė ir išlikusi jų giminės pravardė Kijanczyk (Kijańczyk), giliai įamžinusi šios galingos bajorų komunos kolektyvinį identitetą.

Šių istorinių šaltinių analizė leidžia daryti išvadą, kad Jodkovskių giminė savo šaknimis yra ne lenkiškos kilmės atvykėliai (szlachta), o autentiškos baltiškos kilmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariai-riteriai.

Nors vėlesniais amžiais, dėl Abiejų Tautų Respublikoje vykusių politinių ir kultūrinių procesų, giminė neišvengiamai priėmė lenkų kalbą bei kultūrinį rūbą (polonizavosi), jų gilioji genealoginė tapatybė lieka tvirtai įšaknyta baltiškajame substrate. Tai neabejotinai įrodo pirminis pavardės ryšys su senuoju lietuvišku asmenvardžiu Juodka, giminės fundaciniuose mituose ir 1528 metų LDK kariuomenės surašyme užfiksuotos tiesioginės ištakos etniškai grynoje Žemaitijoje bei ankstyvieji kanceliarine rusėnų kalba užrašyti patronimai Jedkoviči Gardino paviete.

Taigi, Jodkovskiai yra gyvas pavyzdys to, kaip senieji baltų (lietuvių ir jotvingių) kunigaikščių kariai, ištikimai tarnavę Jogailaičių dinastijai ir už nuopelnus gavę žemių strateginiame Nemuno bei Svisločiaus upių pasienyje, suformavo galingą vietos bajorų bendruomenę, kurios pamatas buvo ne iš Lenkijos Karalystės importuota kilmė, o vietinis baltiškas riteriškas paveldas.

Šimtmetis Žukevičių bajorkaimyje ir brolių Jodkovskių kelionė į Lietuvos širdį

Tyrinėjamos Jodkovskių šakos istorija prasideda nuo jos pradininko Danylos (Danieliaus) Jodkovskio, kurio palikuonys beveik šimtmetį savo gyvenimą siejo su Žukevičių žeme.

Viskas prasidėjo dar 1685 metų rugsėjo antrą dieną, kai Danieliaus sūnus, kilmingasis Mikalojus Jodkovskis nusipirko šią tėvoninę valdą iš Gardino pavieto kardininko Kazimiero Juozapo Vengierskio. Autentiškas pirkimo raštas liudija, kad sandoris atsiėjo įspūdingą sumą – keturis tūkstančius lenkiškų auksinų, sumokėtų grynais pinigais iki paskutinio grašio. Už šiuos pinigus Mikalojus įgijo turtą su visais sodybų pastatais, žemėmis, laukais, miškais, kaimynų teisėmis ir, žinoma, pavaldžiais valstiečiais bei jų prievolėmis.

Ši vieta nebuvo stambus, izoliuotas ponų dvaras. Dokumentai atskleidžia tikslų Žukevičių statusą – tai buvo bajorkaimis arba apyrubė (Околица Жукевичи). Tai specifinis, tik Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei būdingas vietovės tipas, kur viename kaime glaudžiai, rėžis prie rėžio, gyveno daug smulkių, tarpusavyje giminystės ryšiais susijusių bajorų šeimų. Šiame bendrame bajorkaimio registre Jodkovskiai buvo įrašyti 20-uoju numeriu.

Nors žemę Mikalojus įgijo XVII amžiaus pabaigoje, oficialus sutarties patvirtinimas Gardino miesto teisme buvo įformintas tik 1700 m. kovo 5 d. Netrukus, 1705 metais (kitur minima 1708 m. kovo 1 d.), Mikalojus šį dvarą dovanojimo aktu perleido savo sūnui Kristupui (Kristoforui). Šiam mirus, Žukevičių šeimininku pagal oficialų įvedimo į valdas aktą 1747 m. gegužės 1 d. tapo jo įpėdinis Jurgis Jodkovskis. Jurgis buvo paskutinis šios giminės atstovas, šeimininkavęs senajame lizde. 1770 m. kovo 5 d. jis dvarą su valstiečiais pardavė Kazimierui Vereščiakui. Pažymėtina, kad dvaro pirkėjas Kazimieras Vereščiakas buvo tos pačios garsios giminės atstovas, iš kurios vėliau kildinama Marilė Vereščiakaitė (Maryla Wereszczakówna) – didžiojo poeto Adomo Mickevičiaus mūza ir tragiška meilė.

Įdomu, kad pirkimo-pardavimo sutartyje specifiškai pažymėta, jog Jurgio sūnūs – Motiejus, Pranciškus, Jurgis ir kiti broliai – įsipareigoja „nedaryti jokių kliūčių šiam pardavimui“. Taip baigėsi beveik šimto metų Jodkovskių era Žukevičiuose, o dvaro valdymą perėmė kultūriniame LDK kontekste ryškų pėdsaką paliksianti Vereščiakų šeima.

Nors krikšto metrikos išduoda, kad Jurgio Jodkovskio ir Onos Cidzikaitės šeimoje krykštavo ir daugiau mažylių, suaugusio žmogaus amžiaus sulaukė tik keturi sūnūs: Pranciškus, Motiejus, Martynas ir Povilas. Būtent su jais Jurgis vėliau oficialiai įrodinėjo savo kilmingas šaknis. Vyriausiasis sūnus Pranciškus pasaulį išvydo 1766 metais senajame Žukevičių bajorkaimyje ir tų pačių metų spalio 2 d. buvo pakrikštytas Didžiųjų Eismontų parapinėje bažnyčioje. Jo krikštatėviais tapo bajoras Jurgis Cibulskis ir kilmingoji Marijona Steckevičiūtė. Antrasis sūnus Motiejus gimė netrukus, maždaug tarp 1767 ir 1771 metų, tačiau tikslią datą gaubia paslaptis, nes Didžiųjų Eismontų krikšto knygos išlikusios tik nuo 1772 metų. Jaunesnieji broliai Martynas ir Povilas į pasaulį pasibeldė atitinkamai 1778 m. ir 1782 metais.

Pranciškaus jaunystė liko istorijos šešėlyje, tačiau žinoma, kad jis pasirinko kario kelią ir gyvenimą baigė turėdamas Lenkijos kariuomenės kapitono laipsnį. Žukevičių dokumentuose jis buvo apskaitomas iki 1796 metų, vėliau jo gyvenime prasidėjo paslapčių bei permainų kupinas etapas. Būtent šiuo pervartų laikotarpiu, žlugus Abiejų Tautų Respublikai, iš gimtojo Žukevičių lizdo gilyn į istorines Lietuvos žemes iškeliavo du broliai – Pranciškus ir Motiejus. Kitų dviejų brolių likimas nežinomas.

Šis brolių poslinkis iš periferinio Gardino pavieto link valstybės širdies žymėjo naują giminės etapą.

Brolių migracijos geografija buvo itin plati: jų pėdsakai aptinkami Kruonio dvare, kur Motiejus 1802 metais susilaukė vaiko, taip pat Griniuose (Josvainių parapijoje) bei Vandžiogaloje. Nėra žinoma, kada ir kur tiksliai broliai Motiejus ir Pranciškus Jodkovskiai sumainė santuokos žiedus. Pranciškaus pirmoji duktė gimė, kai jam jau buvo 37 metai, todėl lieka neaišku, ar prieš santuoką su Ona Kosinskaite jis jau buvo susituokęs ir likęs našliu, ar Ona Kosinskaitė jam buvo pirmoji žmona.

Šios šeimos vyriausioji duktė Viktorija Ona gimė 1803 m. liepos 19 d. ir tą pačią dieną buvo pakrikštyta Varėnos bažnyčioje. Mergaitės krikštatėviais tapo teisėjas Antanas Žilinskas su Terese Žilinskiene. Labiausiai tikėtina, kad Pranciškus bei Ona Jodkovskiai tuo metu tiesiog keliavo pro Varėną, o ne joje gyveno, nes daugiau šios vietovės metrikuose jie nebepasirodo.

Nors po 1800 metų Pranciškus jau fiziškai gyveno ir dirbo Trakų apskrityje, čia įvyko įdomus laiko ir teisės paradoksas. Kadangi jis nebuvo nusipirkęs nuosavo dvaro Trakų apskrityje, tik nuomojo ar valdė Jukniškes, jo „teisinė tėviškė“ išliko Gardino paviete.

Net ir 1816 metų garsiosios 7-osios carinės imperijos gyventojų revizijos metu bajorų suvažiavimas abu brolius Pranciškų ir Motiejų oficialiai priskyrė prie tėvo Jurgio lizdo Žukevičiuose. Šis įrašas per patį Napoleono karų aidų įkarštį tapo lemiamu įrodymu, kad broliai nebuvo praradęs bajorystės statuso ir tvarkingai figūravo valstybiniame registre. Vis dėlto, laiko tarpas nuo 1796 metų, kai Pranciškus paliko Žukevičių dvarą, jo tikslus gyvenimo būdas ir veikla iki tol, kol jis galutinai prisiėmė Jukniškių dvaro valdytojo pareigas, kol kas lieka paslaptingu tolesnių tyrimų objektu.

Literatūra:

1. Zofia Sawaniewska-Mochova, Ana Zielinska. Dziedzictwo kultury Szlacheckiej Na Bylych Kresach Polnocno-Wschodnich Rzeczypospolitej. Warszawa, 2007.
2. Makarczyk Jozef. Parafia Wniebowzięcsia NMP w Kopciowce w latach 1936-1945.
3. Aleksander Śnieżko. Wspomnienie o Józefie Jodkowskim. Крыніца: Białystok, 2000.
4. Шаланда А. Матэрыялы па даследаванню радаводу і герба Ядкоўскіх у фондах ГДГАМ. Краязнаўчыя запіскі. Выпуск 5. Гродна, 2000.
5. «Перапiс войска Вялiкага княства Лiтоускага 1528 года. Метрыка Вялiкага княства Лiтоускага. Кн.523. Кн.Публiчных спрау 1» 2003 г.,Минск, издательство «Беларусская наука».
6. Шаланда А. Матэрыялы па даследаванню радаводу і герба Ядкоўскіх у фондах ГДГАМ.
7. Краязнаўчыя запіскі. Выпуск 5. Гродна, 2000.
8. Lietuvos Metrika (1540–1541). 10-oji Teismų bylų knyga, Nr. 166, p. 105.
9. Popis Wojsk Wielkiego Księstwa Litewskiego z 1567 roku. https://www.rodygrodzienskie.pl/popis-wojsk-wielkiego-ksiestwa-litewskiego-1567/
10.  Prof. Andrzej Rachuba. Rejestry Popisowe Pospolitego Ruszenia Szlachty Wielkiego Księstwa Litewskiego z 1621 r. Warszawa, 2015.
11. Serweryn Uruski. Rodzina: herbarz szlachty polskiej (1932), Warszawa.
12. Popis szlachty grodzieńskiej z 1765 roku. https://www.rodygrodzienskie.pl/biblioteka/popis-szlachty-grodzienskiej-z-1765-roku/
13. Jodkovskio Pranciškaus krikšto metrikas 1766 m. (LVIA, fondas 391, ap. 1, b. 125, Didžiųjų Eismontų parapijinės bažnyčios krikšto metrikas)
14. Jodkovskytės Viktorijos Onos krikšto metrikas 1803 m. (LVIA, fondas 604, ap. 10, byla 176, internet nuoroda: https://www.familysearch.org/ark:/61903/3:1:3Q9M-CS9Q-29JR-M?cat=1532371&i=556&lang=lt)
15. Genealoginė Jodkovskių byla (LVIA fondas 391, ap. 1, byla 125)