Habil. dr. Kazimieras Garšva, www.voruta.lt

Šiuo straipsniu baigiamas autoriaus mokslinių straipsnių ciklas apie Lietuvos Respublikos rytinės dalies gyvenamųjų vietų vardų (oikonimų) kilmę, darybą, reikšmę (žr. Voruta 2020  Nr. 3, 2021 Nr. 4, 2022 Nr. 4,  2023 Nr. 1).  Išnagrinėtos tradicinių lietuviškų gyvenamųjų vietų vardų ypatybės rodo, kad lietuvių kalbos ypatybės gausėja einant nuo Šalčininkų, Vilniaus link Švenčionių, t. y. nuo labiausiai XVIII–XX a. suslavėjusio Aukštaitijos etninių lietuvių žemių ploto link iki šiol be pertrūkių išlikusių lietuvių kalbos plotų. Iš pietų į šiaurę laipsniškai didėja lenkiškai užrašytų oikonimų lietuviškumas (išlikę jų šaknys, priešdėliai, iš dalies ir priesagos). Kiek skiriasi tik priesagos -išk- paplitimas, kuris priklauso ir nuo regiono ypatybių.

Pabradės valsčiuje, kaip ir kitur, yra nemaža oikonimų, kilusių iš lietuvių kalbos bendrinių žodžių ar iš lietuviškų pavardžių, kilusių iš tų bendrinių žodžių. Taip dažnai būna ypač su pravardėmis, kurios vėliau įteisintos pavardėmis. Šio darbo pagrindinis tikslas yra atskirti lietuvišką tradicinį vardyną nuo nelietuviško vardyno, o ne išsiaiškinti visą galimą to žodžio raidą, etimologijos hipotezes, tuo labiau, kad be išsamių istorinių šaltinių ir parengiamųjų darbų tai sunku, dažnai net neįmanoma, padaryti. Dėl to oikonimų kilmės aiškinimuose autorius nurodo ne tik asmenvardžius, bet ir bendrinius žodžius, iš kurių tie asmenvardžiai gali būti kilę. Retkarčiais tie oikonimai galėjo būti kilę tiesiogiai iš bendrinių žodžių (be asmenvardžių pagalbos).

Tokios kilmės yra ir 1939 m. buvusio  Švenčionių valsčiaus oikonimai Bendróvė ( lenk. Bindrawe, iš liet. bendróvė „bendra pieva, kurią visi kartu pjauna ir paskui šieną dalijasi“, tokių vietovardžių užrašyta apie 150 – LVŽ I 430), Dariniai (Darynie – 1) iš liet. darinỹs „daromas, padarytas ar susidaręs daiktas; toks rūgštus valgis; nudaryta drobė “, dariniai „dažai; kas daroma, dažoma“ LKŽ II 289, 2) pagal liet. darýti galėjo būti avd. *Darinis, kaip iš ožkos – Ožkinis, iš darùs – Darùlis, iš gẽras – Gerùlis, iš mãžas – Mažùlis ir t. t. LPŽ I 463, LPŽ II 357, 3) iš avd. Daras, Dãrius ar brus., lenk. dar „dovana; auka“ ar liet. darýti „gaminti, dirbti“ LVŽ 128, 136; bet kam pirmiausia vardo kilmės ieškoti už jūrų marių, kai čia pat yra savas žodis?), Gùžiai (Guże – iš liet. *gùžis > *Gùžis, plg. gùžas „1. gandras; 2. iškilimas, gumbas, guzas“ LPŽ I 751), Kópta (Kapta, plg. liet. kópta „brasta, perėja; prieplauka; kupeta“ Švnč, kóptai „kopėčios, laiptai; pastoliai apie statomą namą“ LKŽ VI 350), Móliai (Male, iš liet. mólis > avd. Mólis), Skardžiai (Skardzie, iš liet. skardžius „skardininkas“, skardùs „skambus, garsus“ > Skardžius LPŽ II 731), Speñglas (Spingla, iš ežero vardo Speñglas, plg. speñgti „skambėti, ūžti ausyse; dūgzti“ Vanagas 1981: 311), Vebliai (Weble, iš veblỹs „šveplys“, avd. *Veblỹs).

Pabradės valsčiuje buvo ir Baláičiai (Bałajcie), Bãliškė (Bolesławowo), Baliùliai (Balule). Baláičių Lietuvoje užrašyta keliolika, Baliùliai buvo vieni, Bãliškė net nepakliuvo į LVŽ I 318. Mikrotoponimai gali būti susiję su liet. balà „klampi vieta; pelkė, raistas; klanas“, o minėti oikonimai greičiau kilo iš avd. Balỹs.

Dalis Lietuvos oikonimų atsirado ne iš pavardžių, o iš bendrinių žodžių todėl, kad senesnės valstybės centro vietovės istoriniuose šaltiniuose paliudytos jau XIV a. (Dievẽniškės, Eišiškės, Mẽdininkai, Šalčininkai ir kiti – Vanagas 1993: 35–39). Šalčininkai į kryžiuočių ordino kroniką pakliuvo 1311 m., Medininkai – 1320 m., taigi jie įsikūrė bent XIII a., o gal ir anksčiau. Lietuvos gyventojų pavardės po vardų pradėjo formuotiis tik po 200–300 metų. Pravardinės kilmės asmenvardžiiai dokumentuose paplinta XVI a., tada susidaro ir kilmingųjų asmenų pavardės. Daugiausia lietuvių valstiečių pavardžių atsirado XVIII a. (LKE 398–399).

Papildomas faktorius asmenvardžio bei asmenvardinio oikonimo kilmei nustatyti yra jų paplitimas. Dauguma minėtų oikonimų paplitę net ne visoje buvusioje LDK, o tik etninėse lietuvių žemėse. Švenčionėlių valsčiuje lietuvių kalbos žodžių šaknys atsispindėjo oikonimuose Bùrbos (Burby < Bùrba < burbėti LVŽ I 622 – dgs. vard. galūne -os išsaugota rytų aukštaičių galūnė), Dėmė (Demo iš upės vardo Dėmė < liet. dėmė „sutepta vieta“ (LVŽ II 202), Garnỹs (Giernie < garnỹs „už gandrą smulkesnis paukštis“ > avd. Garnỹs LVŽ III 86 – jei oikonimas būtų kilęs iš pavardės, greičiau turėtų būti *Garniškė), Lūšnià (Łusznia, plg. lūšnà „prasta troba“), Salà (Wyspa), Sùtrė (Sutryszki < aukštaičių sùtros „srutos, skysti nešvarumai, skystas mėšlas“, Šakaliai (Szakale > Šakalỹs).

Pabradės valsčiuje išsaugoti sudurtiniai oikonimai Didžiãlaukė – Dziedzielówka, Gùgaraistis – Gugorojście, Káistupis – Kajstupie, Skaistašilis – Skajstoszyle, o buvusiame Švenčionėlių valsčiuje – Aukštãgiris rašytas Auksztogira (pagarsiui dėsningai atstačius į lietuvių kalbą būtų Aukštagiria – tiksliai užrašyta ir žodžio šaknis aukšt-), Jaunãdaris – Jawnodary, Júodaupis – Jodoupie, Kirtakõjis – Kiertukaje.

Buvo penki būdai, kaip tuometine oficialiąja lenkų kalba pateikti lietuviški sudurtiniai oikonimai. Pirmuoju atveju lietuviški oikonimai buvo perteikiami tiksliausiai ir juos dažnai buvo įmanoma suprasti ir atstatyti į autentišką lietuvišką formą be ypatingo pasirengimo ir gretinimo su lietuviška forma, plg. Kajstupie – Káistupis, Auksztogiria – Aukštãgiris.

Antruoju atveju vienas sudurtinio oikonimo komponentas (pirmasis arba antrasis) labiau ir lengviau pritaikomas prie lenkiško tarimo fonetiškai. Jo prasmė lenkų kalba lieka nesuprantama, o lietuviškai lengviau ir tiksliau galima suprasti „lenkišką“ formą sugretinus su lietuviška forma, plg. Kiełnobrydzie – Kálnabridžiai Nmč, Dziedzielówka (mokantiems dzūkiškai pirmąją dalį atstatyti nesunku) – Didžiãlaukė Pbrd. Trečiajai grupei priklauso tokie oikonimai, kurių pirmasis arba antrasis komponentas išverčiamas į lenkų kalbą: Žaliãklonis Jšn – Zielonokłań, Auksztodwory – Aukštadvaria Mšg. Lietuvių kalbos balsį a lenkų kalboje atitinka o, lietuvių kalbos balsį o – lenkų ir kitų slavų a, todėl komponentą -kłan lietuvių kalboje atitinka klon-, o slavišką komponentą dwor- atitinka lietuvių kalbos dvar-.

Ketvirtojoje sudurtinių komponentų grupėje lieka vienai kuriai nors kalbai aiškiai suprantamas tik vienas žodžio komponentas, pvz. Liepalaukis Nmč – Lipoławki. Pirmasis komponentas (lip(a) suprantamesnis slavams (bet gali jį „išsiversti“ ir lietuviai), o antrojo komponento (ławk(a))nėra bendrinėse lietuvių ir lenkų kalbose. Penktajai sudurtinių oikonimų grupei priklauso naujesnieji vardai, kurių abu komponentus buvo sunku išversti į lenkų kalbą: plg. Švenčionėlių (ir daugumos kitų valsčių) Naujãkiemis tapo Nowosiólki, Naujãlaukis – Nowy Dzial (Nowopole) ir t. t. Yra ir tam tikri vietovardžių slavinimo dėsningumai: juos valdininkai galėjo bent iš dalies „unifikuoti“.

Didžiausia yra priesaginių oikonimų įvairovė. Tarp jų buvo daugybė lietuvių kalbos bendrinių žodžių šaknų ir lietuviškų priesagų. Pabradės valsčiuje visiškai lietuviški žodžiai (su patrumpinta galūne, kartais ir adaptuotu balsiu) buvo Ąžuolikiai (Užaliszki), Bùrbliškės (Burbliszki), Čýpliškė (Cypliszki), Eitūniškė (Ajtuniszki), Guõbiškiai (Gobiszki), Jankūniškė (Jankuniszki), Liaudiškės (Laudyszki), Meleniškės (Mieleniszki), Purviniškiai (Purwiniszki), Šárkiškė (Szarkiszki), Šeršùliškė (Szerszuliszki), Šukẽliškė (Szukieliszki), Važẽliškė (Ważeliszki). Oikonimus sudarė lietuviškos pavardės, kartais jau turėję priesagas -el-, -en-, -in-, -ūn-, -ul-. Prie jų naujai pridėta priesaga -išk-.

Palyginus su priesaga -išk- visos kitos oikonimų priesagos (-el-, -ėn-, -yn-, -in-, -on-, -ūn-, -ut- ir kitos) yra daug retesnės, plg.: Šilẽlis (Szyłele), Žardẽliai (Żardele) ir kt.; Argirdėnai (Orgirdany), Noselėnai (Nasielany), Maleikėnai (Małejkiańce), Skirlėnai (Skirlany); Avietỹnė (Malinowka), Klevỹnė (Klonówka), Žvyrỹnė (Żwirynie); Ešerinė (Oszarynie), Karklinė (Karklina), Liepinė (Lipowo), Meškerinė (Mieszkrynka), Naujiniai (Nowicze), Šeškinė (Szaszkinie), Trãkinė (Trakinie), Ungurinė (Ungoryno); Arniónys (Orniany), Mečiónys (Mieczanka); Kločiūnai (Kłaczuny), Magūnai (Maguny); Abejùčiai (Obiejucie), Trobùčiai (Trabucie).

Švenčionėlių valsčiuje panašios priesagos buvo tokiuose oikonimuose: Pempẽlė (Pimpełka), Žirnẽliškė (Żarnoliszki); Dubinėlė (Dubinela), Kampuotėlė (Kompocie), Miežionėliai (Mieżanele); Dotinėnai (Datuniany), Drūstėnai (Druściany), Laužėnai (Łowżiany); Dėlỹnė (Dolina), Kumelỹnė (Kumielino), Smėlỹnė (Śmielinka); Giriniai (Giryńce), Paešerinė (Podeszerynie), Pãgulbinė (Pogulbino), Pakarvinė (Pokarwienie), Piniginė (Piniginie), Pirktiinė (Pirkcinie), Šaminiai (Szaminie), Tetervinė (Teterwinie), Šiliniškis (Szyliniszki); Matusónys (Matusiańce), Miežiónys (Mieżany), Miežionėliai (Mieżanele); Januliškis (Januliszki), Rudùliškė (Rudoliszki), Vytùliškė (Witolino); Maldžiūnai (Maldziuny), Véikūnai (Wejkuny); Raisčiùkai (Rejściuki). Švenčionėlių valsčiuje daugiausia priesaginių oikonimų buvo taip pat su priesaga -išk-: Biržiškės (Bierżyszki), Čižiškė (Czyżyszki), Daubãriškė (Dowboryszki), Šiliniškis (Szyliniszki), Ùbagiškė (Ubogiszki).

Priešdėliai. Priešdėliai buvo įvairesni Pabradės valsčiuje, bet jame, esančiame arčiau Vilniaus, oikonimų priešdėliai labiau ir nukentėjo – labiau buvoslavinami. Čia buvo net 6 oikonimai su priešdėliu ažu-, bet lenkiškuose užrašymuose išliko tik 1 oikonime: Ažùbalis (Zabłocie), Ažùkampis (Ustronie), Ažùpravalis (Ažuprowale), Ažùprūdė (Zaprudzie), Ažùrėdis (Zaredzie), Ažùtakis (Zatoka). Gražios formos su priešdėliu be-: Bekepùriai (Be-kiepury), Beviršė (Ba-wirsza).

Buvo 24 oikonimai su priešdėliu pa-, bet „lenkiškose“ formose jie išliko tik 4 skirtinguose žodžiuose: Pãdubingė – Podubinka, Pailgis – Poiłga, Pavándeniai – Poundenie, Pavóverė – Powiewiórka (Pamiškys – Pozalesie lenkiškas priešdėlis diskutuotinas), o toliau tik Pabalė – Podbalinowo, Pabradė – Podbrodzie, Padvarniñkai – Podworniki (čia priešdėlio išlikimas neaiškus), Palaumenỹs – Podłowmiana, Pamerė – Podmera, Pažeimenė – Podżejmiana. Čia atrinkti lenkiški užrašymai, kuriuose dažnai išliko baltiška šaknis ir kurių tik dėl antrinio ir mažiau svarbaus priešdėlio pod- negalima laikyti slaviškais.

Švenčionėlių valsčiuje iš 21 oikonimo su priešdėliu pa- 8 fonetiškai apslavintose formose priešdėlis pa- išliko: Padūmė – Podumie, Pãgulbinė – Pogulbino, Pakámša – Pokumsza, Pakarvinė – Pokarwinie, Papinigiai – Popinigi, Pãšakinė – Poszakinie, Pašaminė – Poszumień. Dar 2 žodžiuose po daugiau suslavinto priešdėlio išliko lietuviška šaknis: Paešerinė – Podeszerynie (priesaga -inė neslavinta į -inka), Pažeimenỹs – Podżejmiana.

Lietuvių kalba (su slaviška įtaka pakeistomis galūnėmis ir kai kuriais balsiais, priebalsiais) užrašyti oikonimai turi ryšį su lietuvių vilniškių tarme, lietuvių kalbos substratu, žargonu. Tai yra ypatinga, atskira tarmės dalis, mūsų kalbotyros tyrinėjimuose kaip atskiras kalbos objektas pakankamai dar neįvardinta ir nepripažinta. Tokius oikonimus vartojo daugiausia dvikalbiai (daugiakalbiai) asmenys ir jau prarandantys lietuvių kalbą ar jos visai nemokantys. Bet visiškai aišku, kad šias formas istorijaii paliko vietiniai lietuviai, nenorėję ir nemokėję atsisakytii protėvių kultūros ir padėję toliau ją išlaikyti.

Ignalinos rajonas rytų Lietuvoje išliko mažiausiai nutautintas. Net tarp lenkiškai užrašytų rajono oikonimų net 79,1 % yra aiškiai lietuviškos kilmės. Lietuvių kalbos šaknys liko Ignalinos valsčiaus žodžiuose Budry (< Budriai < Budrỹs < budrùs), Kumsza (vilniškių Kumšà < kumšà < kamšà), Paukszty (< Paũkštės < paũkštė), Zujki (< Zùikos < zùikis). Dūkšto valsčiuje buvo Dukšty (< Dūkštas iš ežero vardo Dūkštas, plg. lat. dùksts „pelkė, bala“ (LVŽ II 379), Gajdy (< Gaidė iš upės Gaidė, siejamas su liet. gaidrà „giedra“, gaidỹs (LVŽ III 9), Gurby (< Gurba < *Gurba, *Gurbas < liet. gurbà, gurbas „atskirta tvarto dalis smulkesniems gyvuliams, gardas; tvartas, kūtė; diendaržis“, gurbti „tarpti, gerai augti“ (LVŽ III 365), Rudzie (< Rùdžiai, plg. A. Salio Rūdžiai; Ignalinos r. Rimšės apyl. ir dar 10 rajonų sunorminta Rùdžiai < rùdis (LATSŽ II 266), Warny (< Varnos Sokiškių apyl. Ign < Várna < várna), Żusiny (< Žąsiniai Sokiškių apyl. Ign < žąsinis, dar plg. Žąsinai Švnč < žąsinas (LATSŽ II 57).

Iš rytų Lietuvos sudurtinių oikonimų, užrašytų ir oficialiai vartotų lenkų kalba, autentiškos lietuviškos formos geriausiai išsaugotos Dūkšto valsčiuje: Grykopele „Grikiapeliai“, Jodeławka „Júodalaukis“, Juraszele „Jūrašaliai“, Kukawerdzie „Kukaveržė“, Malakalnia „Moliãkalnis“, Pelikalnia „Piliakalnis“, Wardzikiemie „Vardžiakiemis“, Świkszczany (skiemuo praleistas) „Svýkščiasalė“; iš Vilkaragio padaryta Klikalnica, o iš Vidùgirių – Sierpuchówka. Ignalinos valsčiuje liko tik du mažiau pakeisti sudurtiniai oikonimai: Gałaławka „Galãlaukis“ ir Kiłotraki „Kýlatrakis“.

Tarp priesaginių oikonimų čia labiausiai buvo įprasta priesaga -išk-, kuri galėjo būti pridedama tiek prie pavardžių, tiek prie bendrinių žodžių: Beciszki „Bẽčiškė“, Kojryszki „Kairiškė“, Kalwiszki „Kálviškė“, Soboliszki „Sabãliškė“, Klimiszki „Klimiškė“, Pakalkiszki „Pakálkiškė“, Pinigiszki „Pinigiškė“, Pipiryszki „Pipiriškė“, Rukszyszki „Rukšiškė“, Seniszki „Sẽniškis, Winciszki „Vinciškė“, Zujkiszki „Zuikiškė“, Żwirbliszki „Žvirbliškė“. Lenkiškoje rašyboje ženklu y žymimas ne ilgasis i, o suužpakalėjęs ы po kietųjų priebalsių r, š, ż. Ženklu ł išskiriamas kietasis priebalsis.

Asmenvardinių oikonimų priesaga -išk- visada eina po pirmosios priesagos: Bałtaniszki „Balt-en-iškė“, Bujwiliszki „Buiv-il-iškė“, Deguciszki „Deg-ut-iškė“, Gawejkiszki „Gav-eik-iškė“, Gierwieliszki „Gerv-el-iškė“, Jurgieliszki „Jurg-ẽl-iškė“, Markieniszki „Mark-in-iškė“, Merleniszki „Merl-in-iškė“, Narsuciszki „Nars-ut-iškė“, Szukieliszki „Šuk-ẽl-iškė“.

Visos kitos oikonimų priesagos ir Ignalinos valsčiuje buvo retesnės: Gawrele „Gaur-ẽliai“, Żydele „Žydẽliai“, Łauksztenie „Laukst-ẽniai“, Kawinie „Kov-nė“, Miedzino „Mẽdinos“, Rupiny „Rupinai“, Szylińce „Šilinė“, Bieciany „Bėč-iónys“, Mejrany „Méir-onys“, Bieciuny „Bėč-iūnai“, Wojszniuny „Vaišn-iūnai“.

Gretimame Dūkšto valsčiuje šio tipo priesagėtų oikonimų buvo ne tik daugiau (nes valsčiuje daugiau 75 oikonimais) , bet ir kiek kitoks jų sąrašas bei pasiskirstymas. Tai gal būt šiek tiek galėtų atspindėti ir kiek kitokį gyventojų įsikūrimo laiką, kitokias lietuvių tradicijas: Szauksztele „Šaukšt-ẽliai“, Tyłtele „Tilteliai, Degutele „Deg-ut-liai“, Bikiany „Bik-ėnai“, Grzybiany „Grybnai“, Nagiany „Nagėnai“, Ażukarklino „Ażù-karkl-ynė“, Natrynie „Notrỹnė“, Czewerykinie „Čever-ỹk-inė“, Gimcinie „Gimt-inės“, Berżeniki „Bérž-ininkai“, Gierkany „Gérk-onys“, Maczany „Mačiónys“, Pietrykany „Petrikónys“, Alejuny „Aliej-ūnai“, Bieniuny „Beniūnai“, Bierniuny „Berniūnai“, Czyżuny „Čižiūnai“, Liguny „Lygūnai“, Maguny „Magūnai“, Mejłuny „Meilūnai“, Płatuny „Platūnai“.

Priesagos -išk- vartojimas Dūkšto valsčiuose toks pat, kaip kitur: Gudziszki „Gùdiškė“, Jaksztyszki „Jãkštiškė“, Klejniszki „Kleinikės“, Knibiszki „Knibiškės“, Paltyszki „Paltiškė“, Pożemiszki „Pažemiškiai“, Rukiszki „Rukiškė“, Sakiszki „Sõkiškė“, Swiliszki „Sviliškė“, Wiciszki „Vytiškė“; Galeniszki „Gal-in-iškė“, ieruciszki „Gir-ut-iškės“, Kołeniszki „Kuol-ėn-iškė“, Łukszeniszki „Lukš-ėn-iškė“, Paukszteliszki „Paukšt-el-iškė“, Rytkuniszki „Ritk-ūn-iškė“, Rudaniski „Rud-in-iškė“, Żerdeliszki „Žard-el-iškės“.

Šiame skyrelyje lenkiškomis raidėmis užrašyti lietuvių kalbos pavyzdžiai pirmiau pateikiami dėl to, kad jie gana autentiški ir primena tarmiškai užrašytus pavyzdžius (atmetus suslavintus oikonimų garsus ir dėsningai suslavintas galūnes visa tai vėl dėsningai atstatoma į bendrinę lietuvių kalbą).

Ignalinos bei Dūkšto valsčiuose buvo užrašyti ir vienodi oikonimų Eglýniškė (Agleniszki), Kairiškė (Kojryszki), Kálviškė (Kalwiszki), Pamiškė (Lasbrzeż, Leśniszki), Smėlỹnė (Śmielinka), Várniškė (Wornianka, Woroniszki).

Tikrinome, ar 1940 metų normintojaii dukart neužrašė valsčių pasienio vietovardžių. Bet tai iš tikro yra skirtingų vietovių vardai. Daugelis šių pavadinimų, užrašyti ir po 30 metų, rodo šių gretimų valsčių panašumus: vienodas pavardes, bendrą tradicinę kultūrą, panašų mąstymą.

Ignalinos rajone vardu Kálviškė apie 1970 m. į registrus buvo įtrauktos net keturios vietovės. Tokie pat oikonimai buvo ir Švenčionių, Zarasų rajonuose. Ignalinos r. (prie Rimšės) užrašyti ir Kálviškiai, Vilniaus r. (Rudaminõs apyl.) – Kálviškės. Vardu Várniškė Ignalinos r. užrašyti 3 kaimai (po vieną ir Švenčionių, Zarasų r.), o Várniškės Vilniaus r. buvo 4, Utenos r. – 3, Trakų r. – 1. Ignalinos r. (prie Rimšės) užrašyti 1 Várniškiai, o Molėtų r. jų būta keturių.

Ignalinos r. registruota tik viena Eglýniškė (Vidiškių apyl.), o Egliniai buvę Rimšės apyl. Vilniaus r. buvo ir Egliniškės (Eitminiškių apyl.), ir Ẽgliškės (Kairėnų apyl.). Vardu Kairiškė Ignalinos r. užrašyti 2 kaimai, Švenčionių r. – 1 kaimas. Po vieną kaimą, vardu Pamiškė, tada buvo Ignalinos, Vilniaus, Trakų, Biržų r., o Prienų r. – du kaimai. Anykščių, Zarasų, Švenčionių, Ignalinos r. užrašyta po 1 Smėlỹnę (kitas vardas buvęs Smėliaii), o Molėtų r. liko 4 Smėlinkos, Anykščių, Kupiškio r. – po vieną. Širvintų r. išlaikyta suslavinta Smėliánka (LATSŽ II 71, 116, 119–120, 223, 284, 337).

Rytų Lietuvos oikonimams ypač būdinga priesaga -išk-. Kaip ir visose lietuvių etninėse žemėse (plg. Razmukaitė 1998: 10, 15–18) nagrinėtame plote oikonimų priesaga -išk- labiausiai paplitusi. Lietuvių kalba užrašytuose oikonimuose Trakų rajono valsčiuose priesaga -išk- vartota nuo 25,3 % iki 29,6 % pavyzdžių, Švenčionių rajono oikonimuose – nuo 25 % iki 31,2 %, Vilniaus rajono oikonimuose – nuo 17,9 % iki 34,8 %, Šalčininkų rajono oikonimuose – nuo 23,8 % iki 33,9 %, Ignalinos rajono oikonimuose – nuo 29,5 % iki 43,7 % pavyzdžių.

Oikonimų su priesaga -išk- skaičius 7,2 % didėja iš pietų į šiaurę: Trakų r. tokių oikonimų buvo 27,9 %, Švenčionių r. – 28,7 %, Vilniaus r. – 29,3 %, Švenčionių r. – 29,7 %, Ignalinos r. – 35,1 %. Kai turėsime šiuo požiūriu ištirtą dar didesnį lietuvių kalbos plotą, gali pasitvirtinti, kad ši priesaga buvo būdingesnė dabartinio lietuvių kalbos ploto pakraščiuose ir yra mažesni arealai, kur šios priesagos skaičius bent kiek didėja ne tik iš pietų į šiaurę, bet ir iš vakarų į rytus.

Darbe pirmą kartą aiškiau nustatyta, kad Šalčininkų, Vilniaus, Trakų rajonų oikonimuose vartota daugiskaitinė priesaga -iškės-, o nuo Pabradės valsčiaus iki Breslaujos daugiausia vartota vienaskaitinė priesaga -iškė. Didžiausio priesagos -išk- paplitimo plotas tęsėsi net už Daugpilio (Garšva 2015: 17, 184–201, 343–350). Šiame plote oikonimų priesaga -iškė gali sudaryti 28,9 %, o -iškės – tik 2,3 %. Švenčionių r. labai retai dar gali pasitaikyti ir priesagos -iškiai, -iškis. Didžiausias priesagos -iškė paplitimas buvo valsčiuose, kur daugiausia visų tipų
-išk- priesagų – Ignalinos ir Smalvų (dab . Zarasų r.) valsčiuose.

Ignalinos valsčiuje su priešdėliu ažu- buvo 3 oikonimai, Dūkšto valsčiuje – 4 oikonimai, plg. Ažùkarklynė ten lenkiškai rašyta Ażukarklino, bet Ažùkalviškė versta Zakalwiszki. Su priešdėliu pa- Ignalinos valsčiuje buvo 17 oikonimų, o Dūkšto valsčiuje – 12 oikonimų (lenkiškame pateikime liko atitinkamai 14 ir 10, procentais būtų 10,3 % ir 4,8 %). Nuo bendro oikonimų skaičiaus priešdėlio pa- paplitimas valsčiuje nelabai priklausė. Pavyzdžiui, Vilniaus rajone daugiausia oikonimų su priešdėliu pa- buvo Rudaminos valsčiuje (13,6 %), nors pagal bendrą oikonimų skaičių rajone šis valsčius užėmė tik ketvirtą vietą.

Lenkiškuose užrašymuose likusių lituanizmų skaičius priešdėlio pa- skaičiaus irgi nenulemia: šis priešdėlis (dėsningai išverstas į po-) geriausiai išsaugotas (14,6 %, 12,6 %) Švenčionėlių, Ignalinos valsčiuose, nors pagal iki galo nesuslavintų oikonimų skaičių pirmąsias vietas užima Maišiagalos (88,4 %), Dūkšto (81,9 %), Nemenčinės (76,3 %) valsčiai (Švenčionėlių valsčiuje jų buvo 74,3 %, Ignalinos vls. – 74,8 %).

Lenkiškomis raidėmis užrašytas Lietuvos vardynas visuose valsčiuose buvo penkių tipų: 1) visiškai lietuviškas (išskyrus galūnes ir kai kuriuos balsius, priebalsius) tradicinis vardynas, kuris čia pristatytas išsamiausiai, 2) morfologiškai leksiškai apslavintas tradicinis vardynas, išlaikęs dalį lietuviškų ir gavęs dalį slaviškų elementų (Kùkoriškė – Kucharzyszki, Kuzliškė – Kożliszki, Mikalinė – Michalino), 3) suslavintas (Antaniškė – Antonówka, Nastãziškė – Anastazowo), 4) verstas (Ažùšilė – Zaborce, Džiùgiškė – Radość, Galai – Końce, Jonãlaukis – Jampol, Naujãsėdis – Nowosiólki, Šilinė – Borówka) ir 5) keistas (Kálviasalis – Czebotarce, Kazitiškis – Kozaczyzna, Rėksniškė – Januszewszczyzna, Rūdupis – Czarnotropka, Siūriai – Janopol, Strazdiškė – Koziczyn). Visi šie pavyzdžiai yra iš Ignalinos valsčiaus.

Siekiant iki galo išsiaiškinti, kiek oficialiai buvo lenkinami oikonimai tose vietose, kur dauguma gyventojų kalbėjo (ir iki šiol kalba) lietuviškai ir nemokėjo lenkų kalbos, svarbiausi rytų Lietuvos duomenys palyginti su Varėnos valsčiumii. Pagal tą pačią metodiką įvertinus iki 1939 metų lenkiškai rašytus gyvenviečių vardus, lietuvišką kilmę išsaugojo tik 72,6 %Varėnos valsčiaus vietovardžių. Nesuslavinti (lietuviški) Varėnos valsčiaus oikonimai užėmė tik 7 vietą po Maišiagalos (88,4 %), Dūkšto (81,9 %), Nemenčinės (76,3%), Ignalinos (74,8 %), Švenčionėlių (74,3 %) ir Smalvų (74,2 %) valsčių. Šie skaičiai liudija ir tai, kad Lenkijos okupacijos laikotarpiu didelei daliai gyventojų ne tik oficialiai, bet ir namie laipsniškai vis daugiau ėmus kalbėti slaviškai (lenkiškai, gudiškai – kai kas ir su lietuvišku, rusišku akcentu), oikonimai nuo to staigiai nesikeitė.

Oikonimus tada slavino vietos valdžia su į lenkų kalbą perėjusiais įtakingais gyventojais, neatsižvelgiant į tradicinę kultūrą, daugumos vietinių gyventojų kalbą ir nuostatas. Varėnos valsčiuje Drebùlė oficialiai pradėta rašyti Rozumna, Laužai – Lomy, Móliadugnis – Małe Dubno, Perlojà – Przełaje, Skerdimai – Hołodówka, Ùžuosis – Zaosie, Varėnà (iš upės Varėnà < liet. varýti) – Orany ir t. t. (bet liko ir Bierzupie „Beržùpis“, Girażery „Girežeris“, Monczagiry „Mañčiagirė“, Mergażery „Mergežeris“, Pólkabele „Pálkabalis“, Trokiszki „Trakiškiai“ ir t. t.).

Sutrumpinimai

Jšn – Jašiūnai (Šalčininkų r.)

lenk. – lenkų

liet.  – lietuvių

Mšg – Maišiagala (Vilniaus r.)

Nmč – Nemenčinė (Vilniaus r.)

Pbrd – Pabradė (Švenčionių r.)

Švnč – Švenčionys (Švenčionių r.)

LITERATŪRA

Būga, Kazimieras 1958: Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

Būga, Kazimieras 1959: Rinktiniai raštai 2, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

Būga, Kazimieras 1961: Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

DLKŽ 1972: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Mintis.

Garšva, Kazimieras 2005: Lietuvių kalbos paribio šnektos (fonologija), Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla.

Garšva, Kazimieras 2015: Latvijos lietuvių šnektos, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Garšva, Kazimieras 2021: Valstybinės kalbos tikriniai vardai ir jų rašyba. – Bendrinė kalba 94, 1–12.

Gaučas, Petras 2004: Etnolingvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida, Vilnius: VU.

IKEŽ 2015: Ignalinos krašto enciklopedinis žinynas, Vilnius: Žuvėdra.

Jovaiša, Eugenijus 2016: Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia, Vilnius: LEU.

Jurkštas, Jonas 1985: Vilniaus vietovardžiai, Vilnius: Mokslas.

Kardelytė, Jadvyga 1975: Gervėčių tarmė, Vilnius: Mintis.

LATSŽ 1974: Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, I dalis, Vilnius: Mintis.

LKE 2008: Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.

LKŽ 1962: Lietuvių kalbos žodynas, t. 6, Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas.

LPŽ 1985: Lietuvių pavardžių žodynas, t. 1, Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Mokslas.

LPŽ 1989: Lietuvių pavardžių žodynas, t. 2, Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, „Mokslas“, 1989.

LR 1993: Lietuvos rytai, sud. K. Garšva, L. Grumadienė, Vilnius: Valstybinis leidybos centras.

LTV 2002: Lietuviški tradiciniai vietovardžiai, sud. M. Razmukaitė, A. Pangonytė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

LUEV 1963: Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

LVŽ 2014: Lietuvos vietovardžių žodynas, t. 2. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Maceika, Juozas 2020: Lietuvių būklė Lenkijos Respublikoje 1935–1938, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Razmukaitė, Marija 1998: Lietuvos priesaginiai oikonimai. Daktaro disertacija, Vilnius: LKI, VDU.

Salys, Antanas 1983: Raštai 2. Tikriniai vardai, Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija