Dr. Vincas MIKAILA, Vilnius, www.voruta.lt

Net ir sunkiais carizmo okupacijos ir spaudos draudimo metais nemažai gabių ir veržlesnių valstiečių vaikų savo jėgomis siekė mokslo. Ne visiems, žinoma, pavyko išvengti anuometinės skaudžios rykštės – plaučių tuberkuliozės. Tačiau nemažai jaunimo įgydavo ne tik vidurinį, bet ir aukštąjį išsilavinimą. Rasdavosi ir laimingųjų, kuriems ištiesdavo pagalbos ranką tautiškai susipratęs gimtosios parapijos klebonas ar inteligentas. Bet tokių amžiaus pradžioje buvo mažai.

Paminėtinas beveik trisdešimt metų tautinę savimonę ugdęs ir rėmęs Stakliškių parapijos klebonas kun. Vincentas Butvydas (1814–1912). Jo dėka niekam nežinomais keliais parapiją pasiekdavo draudžiama lietuviška spauda, kurią tarp parapijiečių jis pats platino. Kunigas moraliai ir materialiai rėmė besimokančius – J. Purickį, L. Girą ir kitus, kūrė lietuviškas Blaivybės, Šv. Kazimiero, Tretininkų organizacijas, mokė pažangesnio ūkininkavimo. Tai buvo nenuilstantis ganytojas, užsitarnavęs didelę parapijiečių pagarbą.

Tautiškumą žadino ir būsimasis mokslininkas ir diplomatas kun. dr. Juozas Purickis (1883–1934), daręs nemažą įtaką besimokančiam Stakliškių apyl. jaunimui. Stakliškiečių atmintyje ilgam išliko ir Liudo Giros (1884–1946) anuo metu skaitoma poezija, apdainuojanti Dzūkijos brėkštančio gamtovaizdžio atbudimą, Paverknės žydinčias rasotas pievas ir kt.

Kad ir sunkiai, bet palengva formavosi tautinė inteligentija. Nelengvu atgimstančios Lietuvos keliu ėjo susipratusio ūkininko Jurgio Mikailos gausios šeimos vaikai.

Būsimasis Lietuvos kariuomenės savanoris Balys Mikaila, šeštasis Jurgio sūnus, gimė 1896 m. gegužės 24 d. Pakrovų k., Stakliškių apyl., Trakų aps. (dabar Prienų r.). Kaip ir daugelis vidutinių ūkininkų vaikų, dar visai mažas būdamas piemenavo, kiek paaugęs dirbo visus ūkio darbus. Visi vaikai augo globojami griežto, bet kartu ir rūpestingo tėvo. Ilgais rudens ar žiemos vakarais, uždangstę langus, skaitė Prūsuose leidžiamą lietuvišką spaudą. Vyresnieji mokė jaunesniuosius, visi vaikai pirmiausia išmoko skaityti ir rašyti lietuviškai, o tik vėliau mokykloje rusiškai.

Kai vyresnysis brolis Aleksandras Mikaila jau buvo bebaigiantis Vilniaus aukštesniąją kunigų seminariją, jaunesnieji – Balys, o kiek vėliau ir Antanas – mokėsi Vilniaus gimnazijoje. Čia juos ir užklupo Pirmasis pasaulinis karas, o po metų ir vokiečių okupacija, privertusi daugelį mokytojų, taip pat mokinių trauktis į Rusijos gilumą – Voronežą. Jauniausias brolis Antanas su gimnazija išvyko, o Balys, paklausęs brolio kun. Aleksandro, pasiliko Vilniuje. Mat jo organizuotai Kaltanėnų lietuviškai pradinei mokyklai reikėjo mokytojo. Aleksandras mokytojauti pasiūlė savo broliui Baliui, baigusiam V kl., rimtam ir apsiskaičiusiam bei tautiškai susipratusiam jaunuoliui. Ilgokai svarstęs, ar tiks šioms pareigoms, bet padrąsintas brolio, pasiskaitęs pedagoginės literatūros, Balys sutiko.

Sėkminga B. Mikailos mokytojo veikla tęsėsi vos nepilnus trejus metus. Be tiesioginio mokytojo darbo, buvo organizuotas brolių – Kaltanėnų klebono kun. Aleksandro ir Balio Mikailų – lietuviškos organizacijos, skaitykla, išvystyta tautinė veikla. Žinoma, bajorėliai ar šiaip lenkiškos orientacijos žmonės jų veiklai nepritarė, kiek buvo įmanoma, net trukdė.

Tuo metu tik ką paskelbtai Lietuvos nepriklausomybei iš rytų ir iš pietų pusės iškilo didžiulis pavojus. Reikėjo skubiai organizuoti gynybą. Paskui besitraukiančią vokiečių kariuomenę slinko išbadėjusios bolševikų ordos, o iš pietų pusės – lenkiškieji grobikai, siekiantys atkurti unijinę Lenkiją.

Norint, kad išliktų jauna valstybė, reikėjo nedelsiant organizuoti tautinių savanorių gynėjų būrius, kurie sudarytų reguliariosios kariuomenės branduolį. Į tuometinės Vyriausybės kreipimąsi atsiliepė ne tik jaunuoliai, bet ir vyresnio amžiaus Lietuvos vyrai. Tarp savanorių buvo ir Kaltanėnų pradinės mokyklos mokytojas Balys Mikaila.

Organizuojamai Lietuvos kariuomenei labai stigo vadų, reikėjo skubiai juos parengti naujai įsteigtoje karo mokykloje Į mokyklą buvo priimami gabesni savanoriai, turintys ne menkesnį kaip gimnazijos IV kl. išsilavinimą. Tarp jaunesnių kariūnų atsidūrė ir B. Mikaila, antrosios karininkų laidos 1919 m. gruodžio 16 d. absolventas. Karinė vadovybė tik ką baigusį jauną karininką nukreipė į bene pavojingiausią Seinų-Suvalkų frontą kovoti su daug kartų geresne ir geriau ginkluota lenkų armija. Nors ir narsiai gintasi, bet frontą priešas palaužė, žuvo daug karių ir vadų, dalis pateko į lenkų nelaisvę. Kaip aršius „nacionalistus-litvomanus“, tarp jų ir ltn. Balį Mikailą, suimtuosius išvarė į ypač pavojingą Galicijos Vadovicų belaisvių lagerį. Žinoma, iš anksto buvo nuspręsta šių belaisvių lemtis – mirtis. Reikėjo nedelsiant rizikuoti, ieškoti būdų, kaip išsigelbėti, bėgti. Vieną audringą naktį tokia proga pasitaikė. Per gamtos ir lagerio vadovų sumaištį kai kam, beje, ir leitenantui B. Mikailai, pavyko pabėgti. Pasiskirstę grupelėmis, vėliau pavieniui, dienomis lindint miškuose ir krūmuose slapčia pavyko parsirasti į Tėvynę.

Šiek tiek atsigavęs tėviškėje, Balys su naujai suformuotais 2-ojo pulko pėstininkų daliniais išvyko į Giedraičių-Širvintų frontą. Po atkaklios kovos geriau ginkluoti ir gausesni lenkų daliniai ne tik buvo sulaikyti, bet ir pereita į kontrapuolimą. Jį teko sustabdyti tik įsikišus Tautų Sąjungai. Už žūtbūtinėje kovoje parodytą narsą bei kovinį sumanumą nemažai karių, taip pat vadų buvo apdovanoti ordinais ir medaliais. Geležinio Vyčio Kryžiaus ordinu buvo apdovanotas ir ltn. Balys Mikaila.

Nors kovos aprimo, bet dar ilgai Lietuvos kariai nesitraukė iš kovos pozicijų, netikėjo klastingo priešo paliaubomis. Vėliau Lietuvos DK Algirdo pulko kariai buvo dislokuoti po miestelius ir dvarus Ukmergės, Utenos ir kt. apskrityse. Tuo metu Tautų Sąjungoje vyko intensyvios derybos dėl Vilniaus krašto. Lenkų delegacija visokiais būdais išsisukinėjo dėl sulaužytų, įrodinėjo, kad Rytų Lietuvoje dominuoja ne lietuviai, o lenkai. Vakarų didžiosios valstybės – Anglija, ypač Prancūzija, daugiau buvo įtakojamos lenkų delegatų. Tai aiškiai matome, skaitydami žymaus diplomato Petro Klimo atsiminimų knygą.

Padėčiai šiek tiek stabilizavusis II pėstininkų pulkas sugrįžo į Kauną, o kartu su juo grįžo ltn. Balys Mikaila, kuris vadovavo kuopai ir kartu tęsė mokslą, kėlė kvalifikaciją. Kiekvienais metais nuo pavasario iki rudens Gaižiūnų (Jonavos r.) poligone dalyvaudavo su savo daliniais pratybose, kur pasižymėjo kaip sumanus, kovose užsigrūdinęs karo vadas. Jam buvo pasiūlyta vykti į kurią nors Vakarų Europos karo akademiją, bet dėl šeimyninių ir kitų priežasčių jis pasitenkino LDK Vytauto aukštaisiais kursais, kuriuos 1927 11 28 baigė. Gavęs kapitono laipsnį ir toliau (iki 1938 m.) tarnavo tame pačiame II pėst. pulke, kol išėjo į atsargą ir su šeima išvyko gyventi į savo ūkį.

Palikęs savo mylimą Kauną, žmonos skatinamas, kpt. B. Mikaila apsigyveno savame 11 ha gražiai tvarkomame ūkelyje,esančiame prie Žeimių geležinkelio stoties Jonavos rajone. Mat žmona Antanina Montvilaitė (1903-1953) buvo kilusi iš buvusio Ulankos palivarko (dabar Nymantų k.), esančio už 15 km nuo Žeimių. Ji buvo iš senos garbingos lietuvių bajorų giminės ir nesibodėjo žemės ūkio darbų. Žmonos nemaža dalis – 10 tūkst. Lt – ir savos santaupos leido pasistatydinti trobesius, įsigyti gyvulių, ypač gerų arklių, ir kitą inventorių. Tvarkingas ūkininkas atkreipė Žeimių vls. Gyventojų dėmesį ir jie B. Mikailą išrinko valsčiaus viršaičiu.

Tačiau gražiai sukurtu gyvenimu ilgiau nepasidžiaugta. Okupacijos, karas sutrikdė ir nusiaubė daugelio dorų Lietuvos žmonių gyvenimus. Teko viską praradus apleisti taip mylimą Tėvynę ir iš naujo pradėti bastūno gyvenimą.

Artėjant bolševikiniam frontui, 1944 m. vasarą Balys iš ūkio pasitraukė. Iš pradžių apsistojo pas savo seserį mokytoją Teofilę prie Kauno, bet neilgam. Į porinį vežimą, traukiamą gerų arklių, įsisodinęs nėščią žmoną, paėmęs būtiniausius buitinius reikmenis ir maisto, jis patraukė link Vokietijos sienos. Ketino dar sugrįžti. Bet tai buvo atsisveikinimas su mylima Tėvyne Lietuva.

Kaip ir dauguma pasitraukusių Lietuvos žmonių, taip ir kpt. B. Mikaila patyrė didelį vargą, baimę, kol pervažiavo visą Vokietiją, kol pasiekė sąjungininkių užimtą zoną, kur buvo minios pabėgėlių. Stigo ne tik duonos kasdieninės, bet ir pastogės, siautėjo ligos. Dalis bėglių pasitraukė į Austriją. Pritariant amerikiečių karo vadovybei, bėgliams iš Pabaltijo buvo įkurtos stovyklos, įsteigtos valgyklos, pradėtos steigti tautinės mokyklos bei organizacijos. Netrukus pasirodė įtartini agentai, raginantys žymesnius, tautiškai susipratusius inteligentus sugrįžti į „išvaduotą“ tėvynę. Net buvo smurto, pagrobimų ar nužudymų atvejų. Jie ir atskleidė klastingus „geradarių“ tikslus.

Antaninai ir Baliui Mikailoms 1944 m. rudenį gimė dukra Onutė. Tai buvo didelis džiaugsmas, bet ir nemažas rūpestis. Lageriuose nebuvo būtiniausių buitinių sąlygų. Nepaisant to, visi inteligentai įsitraukė į darbą, tęsė nebaigtas studijas vidurinėse ir net aukštosiose mokyklose, kurių dėstytojais dirbo tie patys bėgliai iš tėvynės, t. y. profesoriai, docentai, inžinieriai, gydytojai, gamtininkai ir kvalifikuoti kitų specialybių specialistai.

Vyresnio amžiaus, bet dar darbingi pabėgėliai aptarnaudavo stovyklas, įsidarbino valstybinėse žinybose, bet su nekantrumu laukė atvykstančių iš užjūrio valstybės atstovų, norėdami gauti leidimus išvykti į JAV, Kanadą, Australiją ir kitur. Tačiau ne į visas šalis, kurias norėjo, galėjo išvykti.

Taigi 1949 m. Balys Mikaila su šeima gavo leidimą važiuoti į Kanadą. Apsistojo Toronte. Po kiek laiko gavo darbą vienoje iš vidurinių mokyklų. Pagyvenęs emigrantas negalėjo pretenduoti į geriau mokamą darbą, teko dirbti ūkvedžiu. Vos galą su galu sudūrė. Maža to, pradėjo negaluoti žmona, susirgo nepagydoma liga (vėžiu). Dukrelė Onutė pradėjo lankyti mokyklą, pajamos buvo mažesnės nei išlaidos. 1953 m. mirė žmona, liko apie 7 metų dukrelė, kuri šiek tiek palengvino liūdesį ir netektį. Onutė pasakojo, kad ir Kanadoje, ir JAV, kur Balys baigė gyvenimą, labai ilgėjosi Lietuvos, vis dar vylėsi ją pamatyti.

Kaip kariškiui profesionalui, kpt. B. Mikailai sunku buvo pritapti prie naujų gyvenimo sąlygų, savitų įpročių, svetimos aplinkos, todėl turėjo tenkintis kuklesniu gyvenimu, siauresne visuomenine veikla tarp Kanados lietuvių, ypač naujųjų emigrantų. Kai dukra Onutė JAV baigė aukštuosius mokslus ir liko ten gyventi bei dirbti, Balys pas ją praleido paskutiniuosius kelerius gyvenimo metus. Jis gyveno Putnamo lietuvių namuose, prižiūrėjo rožyną, turėjo širdžiai mielą užsiėmimą, patyrė rūpestingos dukros globą, bendravo su bendraamžiais kolonijos gyventojais. Balys atsigavo dvasiškai, bet metų našta nepaliaujamai didėjo, nyko kadaise buvusios geros sveikatos likučiai.

Visus emigracijoje išgyventus 36 metus Balys puoselėjo viltį sugrįžti į gimtąjį tėvų kraštą – Lietuvą. Tačiau jai nebuvo lemta išsipildyti: 1980 m. gruodžio mėnesį pablogėjus sveikatai jis atgulė, o prieš Kalėdas, eidamas 85 metus, mirė. Palaidotas Putnamo (JAV) kapinėse. Čia ilsisi ne vienas Lietuvos garbingas lietuvis ar lietuvaitė, priverstinai pasitraukusi nuo žiauraus bolševikinio teroro.

Savo tėvų ir senelių patriotinių jausmų skatinama jaunesnioji karta tęsia lietuvišką veiklą JAV ir kitur. Tarp jų yra Onutė Mikailaitė, ne tik gerai žinoma spaudos darbuotoja Š. Amerikoje, bet ir Lietuvoje. Bet tai atskira, plati tema, išeinanti iš šio rašinio ribų.

„Voruta“ 1991 m. gegužės 17–23 d. Nr. 19 (301), p. 7