Pagrindinis puslapis Kultūra K. Narkevič: „Noras grįžti į gimtuosius Trakus – labai stiprus, tačiau tuo pačiu – komplikuotas“

K. Narkevič: „Noras grįžti į gimtuosius Trakus – labai stiprus, tačiau tuo pačiu – komplikuotas“

K. Narkevič: „Noras grįžti į gimtuosius Trakus – labai stiprus, tačiau tuo pačiu – komplikuotas“

Daugeliui atrodo neįtikėtina, jog klasikine muzika domėtis ir griežti smuikeliu galima pradėti vos sulaukus mokyklinio, šešerių metų amžiaus. Toks pats pat jis buvo ir šiuo metu mokslo ir karjeros aukštumų Liubeko mieste (Vokietija) siekiančiai trakietei, smuikininkei Katažynai Narkevič. Paprastas noras lygiuotis į porą metų vyresnę seserį, kuri tuo metu grojo fortepijonu, privertė dar tuo metu mažą mergaitę išmokti groti smuiku, gilintis į muziką ir dalį savo jauno gyvenimo praleisti scenoje.

Trakietė Katažyna pirmuosius savo, kaip muzikantės žingsnius pradėjo būtent šiame krašte. Apie susiklosčiusį gyvenimą ir jo subtilybes – tiesiai iš Vokietijos miesto Liubeko.

Katažyna, kodėl tave, tuomet dar visai mažą mergaitę, patraukė būtent smuikas, o ne koks kitas muzikos instrumentas?

Tuo metu, kai mane tėvai nuvedė į Trakų meno mokyklą, kurioje fortepijonu groti jau mokėsi mano sesuo, buvo norėta išsiaiškinti, kaip aš reaguosiu į muziką ir koks instrumentas man „prilips“. Tada aš pagalvojau sau, fortepijonu jau groja mano sesuo, akordeonas sunkus ir didelis instrumentas, o štai mažas smuikelis – lengvas ir įdomus. Turbūt labiausiai mane sudomino smuiko mokytoja, amžiną jai atilsį, Nijolė Kačinauskienė.Mokėjimas dirbti su vaikais ir meilė savo profesijai buvo ryškus – jos rūpestis ir ramybė tikrai užbūrė.

Kiek laiko mynei keliuką Trakų meno mokyklos link?

Visus aštuonerius metus, kaip ir priklauso. Paraleriai mokiausi Trakų vidurinėje mokykloje, iš kurios po pamokų kulniuodavau tiesiai į Trakų meno mokyklą. Aišku, kaip ir kiekvienas vaikas mieliau savo laisvą laiką po pamokų bučiau praleidusi su mokyklos, klasės draugais, bet šiosmintys išsisklaidydavo, kai ateidavau į meno mokyklą. Ten taip pat radau draugų, bendraminčių, susidraugavau su mokytojais, tad šį etapą savo gyvenime prisimenu su dideliu džiaugsmu.

O po aštuonių metų supratai, kad ir toliau nori savo gyvenimą sieti su muzika?

Taip. Ir tada– nuo keturiolikos – ketveri metai Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, Daivos Gailiūnaitės smuiko klasėje.

Kodėl nepasirinkaivisiems gerai žinomos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos, kuri, kaip yra vertinama, paruošia aukšto lygio muzikantus?

Daug kas manęs klausia to paties, tačiau drąsiai galiu atsakyti, jog tikrai ne todėl, kad manęs nepriėmė, tiesiog taipsusiklostė gyvenimas. Tačiau jei paklaustumėte, ar neteko gailėtis šio sprendimo – tikrai ne. Šie, ketveri metai buvo gana sunkūs, nes šalia intensyvaus grojimo, turėjau pasiruošti valstybiniams brandos egzaminams. Ir tik didelės pastangos, ilgos dienos konservatorijoje atvėrė man kelią į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), Undinės Jagėlaitės-Lipinaitienės smuiko klasę.

Kaip vertini konkursus? Turbūt, kaip ir visi muzikantai, dalyvauji juose? Juk portfolijo ir įvertinimas muzikantams yra ypatingai svarbus.

Žinoma, jų buvo apstu, dalyvavau respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose Lietuvoje, Lenkijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Portugalijoje ir kitose šalyse. Tik supratau vieną – geriausias laimėjimas yra pasiruošimas. Tad esu įsitikinus, kad tai man labiausiai padėjo įgyti profesionalumo, daug patirties ir išmokti prisitaikyti kiekvienoje situacijoje.

Šiuo metu esi Vokietijoje, kur studijuoji magistrą Liubeko muzikos akademijoje, profesoriaus H. Müller klasėje. Kodėl Vokietija?

Vokiškąja švietimo sistema susidomėjau jau anksčiau – bendraudama su muzikantais iš šios šalies. Man jie, kaipirpvz. austrai, atrodėlabaistiprūs, tad visada norėjau įgyti naujesnių žinių, paragauti kitokio mokymo. Visos šios priežastys mane paskatino pažvelgti į Vokietiją – Hamburgo, Liubeko muzikos akademijas.

Ir? Ar lūkesčiai liko pateisinti?

Akademiją baigiu jau šių metų vasarą. Žinoma, esu laba patenkinta tuo ką gavau – dar labiau įsigilinau į smuiką, pajaučiau jį kitokį, tapau, kaip muzikantė dar laisvesnė. Labai daug ko išmokau iš savo profesoriausH. Müller, kuris mane inspiruoja savo energija, požiūriu į muziką ir pasaulį.

Tikrai nesigailiu. Kartais groju (pakaitine smuikininke) Liubeko filharmonijos orkestre, tad pavyksta kažkiek uzsidirbti (lyginant su Lietuvos muzikantų atlyginimais – net ir labai gerai) ir taip padengti studijų išlaidas. O kur dar miesto grožis – marcipanų sostine laikomame Liubeke išties kaip pasakoje – gili istorija, įspūdinga architektūra.

Kadangi tavo studijos vasarą jau baigiasi (linkime tau didžiausios sekmės!) – kur trauksi – galbūt atgal į gimtinę?

Išties, be užuolankų galiu pasakyti, kad noras grįžti į Lietuvą yra labai stiprus, tačiau tuo pačiu –komplikuotas. Turiu visokių minčių, planų, tačiau kadangi esu dar jauna – ir abejonių. Išties užsienyje, ypatingai Vokietijoje, muzikantai verti ne tik plojimų, beti ir įvertinimų, gerų stipendijų. Čia niekada nieks manęs, pasakius, kad groju smuiku, nepaklaustų – o ką Tu šiaip gyvenime veiki? Kartais būna liūdna ir skaudu, kai mūsų šalyje ši profesija kažkodėl iškrenta iš konteksto, nėra taip įvertinama, kaip turėtų.

Galima teigti, kad Lietuvoje klasikinės muzikos kultūra nėra iki galo įvertinta ir išvystyta?

Nedrįsčiau teigti, kad kultūra nepakankamai išvystyta, nes Lietuvoje yra daug puikių atlikejų ir kolektyvų, kurių veikla nuoširdžiai žaviuosi. Gaila, jog vis daugiau jaunų žmonių išvažiuoja svetur. Jeigu žmonių domėjimasis ir šalies dėmesys kultūrai būtų didesnis, tada bent didžioji dauguma išvykusių jaunųjų muzikantų tikrai grįžtu, nes augti ir dirbti tėvynei yra žymiai garbingiau ir maloniau, nei svetimai šaliai!

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Evelina KISLYCH,

Autorės nuotr.

Naujienos iš interneto