Ona ir Bronislovas Černiauskai su mažąja Genute apie 1935 metus

Gabija Liogytė, Mažeikių Senamiesčio pagrindinė mokykla, www.voruta.lt

Žmogaus likimas Antrojo pasaulinio karo metais: išgyvenimas, Holokaustas. LGGRTC Konkursui „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“.

Mokytoja Dalia Gromienė

Teisingumas svarbiau už gyvybę (remiamasi Genovaitės Černiauskaitės – Dugnienės prisiminimais)

Žydų žudynių, naikinimo istorijos labai susijusios su žydų gelbėjimu. Žmonės, kurie rūsčiais karo metais nepabijojo padėti pasmerktiesiems, tikrai verti Pasaulio tautų teisuolio vardo. 1994 metais šis vardas suteiktas Bronislovui ir Onai Černiauskams (jau po mirties) ir jų dukrai Genovaitei Černiauskaitei-Dugnienei. Su šia garbinga moterimi man pasisekė netikėtai susipažinti.

Genovaitė – išdidi moteris, nebendrauja su jokia žiniasklaida, nemėgsta savęs viešinimo, nesididžiuoja savo nuopelnais. Bet man pasisekė pelnyti jos palankumą, todėl moteris atvėrė širdies kertelę ir mielai papasakojo savo gyvenimo istoriją. Daug gyvenime pasiekusi, ilgus metus dirbusi ekonomiste Mažeikių statybos treste, buvo Planavimo skyriaus viršininkė, lankėsi Maskvoje kaip geriausia darbų vykdytoja. Visą gyvenimą buvo didelė patriotė, niekada neišdavė savo nuostatų. Buvo raginama stoti į komunistų partiją, tokiu būdu laukė aukštesnės pareigos, gyvenimas sostinėje. Bet moteris niekada nebuvo paperkama, liko be galo sąžininga sau ir kitiems. Gal todėl jai taip sekėsi darbe, ji buvo vertinama.  Išsilavinusi, protinga, inteligentiškos išvaizdos beveik 90-etė kėlė ir man susižavėjimą. Sunku net suvokti, kad tokio amžiaus močiutė gali būti tokia gera pašnekovė, tokia nuoširdi ir tokia supratinga. Gal tai lemia, kad turi tik vienintelį artimą žmogų anūką Tadą. Gyvenimas davė sunkių išbandymų: išsiskyrė su vyru, o vienintelę dukrą Audronę mirtis pasiglemžė labai jauną, vos 35 metų. Močiutė užaugino, išleido į mokslus savo brangiausią žmogų anūką. Ir nors jis gyvena toli nuo Mažeikių – Vilniuje, bet močiutė niekad nesijaučia vieniša. Ji dar stipri, energinga, savimi pasirūpina ir džiaugiasi kiekvienu svečiu. O dar taip neseniai pati vairavo mašiną ir nebijojo važinėti po visą Lietuvą.

Tėvas Bronislovas Černiauskas Maskvoje šalia kariškių gydytojo  apie 1920 metus

Užaugo Genutė Sarakiškių kaime Užvenčio valsčiuje (dabar Kelmės rajonas). Šeima nebuvo didelė, tik ji ir brolis Liudas. Tėvai turėjo gana didelį ūkį, apie 27 ha žemės dviejose vietose. Darbo buvo daug, todėl tėvai ir vyresnysis brolis dažniausiai būdavo paskendę darbuose. Motina buvo labai apsukri, mokėjo suktis ūkyje. Augino daugybę žąsų, darė pagalves, antklodes. Buvo be galo darbšti. Genutė lankė Užvenčio aštuonmetę mokyklą, buvo stropi mokinė, o grįžusi turėjo padėti mamai ruošti šeimynai pietus. Namas didelis, net dviejų galų, todėl namuose netrūkdavo svečių. Šeimoje dažnai lankydavosi kariškiai, nes mamos brolis buvo Nepriklausomos Lietuvos karininkas, tėvas taip pat tapo adjutantu, ne kartą lankėsi Maskvoje. Tėvas buvo labai gabus žmogus, turėjo gerą atmintį. Genovaitė didžiuojasi tuos bruožus paveldėjusi iš tėvo. Tėvas gerai mokėjo rusų kalbą, todėl prasidėjus karui lengvai bendravo su rusais. Gal tai lėmė, kad šeima nebuvo nei skundžiama, nei ištremta. Tėvas buvo nepaprastai geros širdies, visus užjautė, kam galėjo, tam padėjo. Genutė prisimena, kaip kartą į namus užklydo ubagas su terba, nuskuręs, nesiprausęs. Tėvas pakvietė jį į vidų, ne tik pamaitino, bet mamai liepė pakloti lovą, nenusiuntė kur į daržinę ant šieno. Ta tėvo užuojauta svetimam liko atminty visą gyvenimą.

Rachelė Kacevienė ir Estera Krengel Izraelyje

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui mergaitei buvo vos dešimt metų. Prasidėjo sunkus laikotarpis. Namuose jautėsi įtampa. Tėvai dažnai šnibždėdavosi, tardavosi. Po kurio laiko jų namuose atsirado svetimų žmonių. Antrame namo gale, kur retai kas lankydavosi, tėvas apgyvendino nematytus žmones. Kai kurie ilgai neužsibūdavo. Pagyvendavo kurį laiką ir išvykdavo. Mergaitei buvo prisakyta niekam neatidaryti durų, neįleisti svetimų žmonių, kai tėvų nėra namuose. Namas buvo toli nuo kaimynų, todėl nereikalingų akių nereikėjo bijoti. Genutė sužinojo, kad slepiami žydai, kad apie tai su niekuo negalima pasikalbėti. Jau tada suvokė, kas jų laukia, jei bus išplepėta. Tėvai prigąsdino, kad visi būsią sušaudyti. Mergaitės pareiga buvo pasirūpinti, kad „svečiai“ būtų pavalgę, aprūpinti būtiniausiais daiktais. Tie svečiai keitėsi,  bet visada kažkas gyveno. Ilgiausiai jų namuose apsigyveno (apie dvejus metus) dvi žydės moterys, dar jaunos. Tai Rachelė Kacevienė ir Estera Krengel. Jos ir pelnė didžiausią mergaitės meilę. Būta ir išgąsčio, įtarimų, kad kažkas gyvena jų namuose. Kartą atvažiavo kažkokie žmonės iš valsčiaus. Virtuvėje buvo pritarkuota bulvių, matyt, buvo ruošiami pietūs, bet mamos nebuvo namuose, tik Genutė ir tėvas. Svetimiems kilo įtarimas, kas čia gamina pietus.

1963 m. nuotrauka nuo išgelbėtųjų žydų

 Užrašas kitoje nuotraukos pusėje

Netoli Užvenčio stūksojo Kolainių vienuolynas. Tėvas artimai bendravo su vienuolyno rektoriumi Polikarpu Macijonskiu. Tai buvo nepaprastai garbingas žmogus, kuris kartu su Užvenčio gydytoju Petru Girbudu tapo tikrais žydų gelbėjimo organizatoriais Kelmės-Užvenčio regione. Jie susitardavo su vietiniais ūkininkais, parinkdavo atokias, apaugusias medžiais sodybas, į kurias, pasikinkęs arklius, iš Šiaulių geto žydus atveždavo Alfonsas Songaila. Į šią kovą už žmonių gyvybę buvo įtrauktas ne vienas žmogus – visi, kurie buvo neabejingi žydams. Genovaitė prisimena, kad tėvas sakydavo, kaip galima nepadėti niekuo nekaltiems žydams, jei jie neseniai buvo draugai, iš jų pirkdavo įvairių prekių, ypač žemės ūkiui reikalingų priemonių. Vienuolis Polikarpas Macijonskis buvo tiesiog gerumo įsikūnijimas, pavergęs ne vieną širdį, įkvėpęs kurti gėrį ne vieną žmogų. Tėvas Bronislovas Černiauskas artimai su juo bendravo, padėjo išvežioti po sodybas žydus, surasdavo jiems prieglobstį. Dažniausiai žydai apsistodavo pas kurį nors ūkininką, bet priglausdavo ir mažažemiai, sunkiau gyvenantys žmonės. Po karo Kolainių vienuolynas buvo uždarytas, sovietai patalpas pavertė sandėliu. P. Macijonskis išsikėlė kažkur prie Telšių. Genutė prisimena, kad žmonės verkė atsisveikindami su vienuoliu. Ne vienam jis buvo daugiau kaip tėvas ar brolis.

Rachelė Kacevienė su sūnumi

Sunkiais karo metais, rizikuodami savo ir savo vaikų gyvybėmis, nemažai lietuvių ištiesė pagalbos ranką pasmerktiesiems. Todėl praėjus keliems dešimtmečiams dauguma išgelbėtųjų nepamiršo savo gelbėtojų – susitikdavo arba bendraudavo bent laiškais. Daugumos gelbėtojų ir išgelbėtųjų jau nebėra tarp mūsų, tačiau liko jų vaikai, užaugo anūkai. Jie mena kilnius senelių, tėvų, brolių ir seserų poelgius.

1971 m. Estera Krengel Izraelyje

Estera Krengel su dukra

Rachelė Kacevienė ir Estera Krengel prieš keletą metų

Pasibaigė karas. Černiauskų globotinės Rachelė Kacevienė ir Estera Krengel išsikraustė į Vilnių. Jas susirado vyrai. Po kurio laiko, atsiradus galimybei, šios žydų šeimos išvyko į Izraelį. Ryšys tarp šių mielų žydaičių nenutrūko. Jos buvo pačios garbingiausios viešnios Černiauskų namuose, ne kartą ir Genovaitės tėvai lankėsi Vilniuje, padėjo pasiruošimui išvykti į užsienį. Rachelės Kacevienės artimas žydas Benas Lesinas, Amerikos gydytojas, mokslininkas, ir Yad Vashem centras pasirūpino, kad Černiauskų šeima gautų Pasaulio tautų teisuolio vardą.

Deja, tėvams šis vardas buvo suteiktas jau po mirties. 1994 metais lapkričio 24 dieną Genovaitei Dugnienei buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas. Moteris didžiuojasi, kad buvo pakviesta į prezidentūrą, dalyvavo posėdyje, kuriame sėdėjo įvairių valstybių prezidentai, Maltos ordino atstovai. 2005 metais balandžio 25 dieną moteriai iškilmingai buvo įteiktas Žūvančiųjų gelbėjimo medalis – kryžius. Moteris iš prezidentūros gavo pakvietimą dalyvauti susitikime su į Lietuvą 2018 metais atvykusiu popiežiumi Pranciškumi, spaudė ranką Lietuvos prezidentams Valdui Adamkui ir Daliai Grybauskaitei.

Lietuvos prezidentas V. Adamkus 2005 m. įteikia apdovanojimą Genovaitei Černiauskaitei-Dugnienei

Pasaulio tautų teisuolio vardas suteikiamas už pasiaukojimą ir drąsą, už žydų gelbėjimą nuo mirties ir kančių. Turime didžiuotis, kad šį garbingą vardą savo darbais užsitarnavo tiek daug lietuvių. Džiaugiuosi, kad mūsų nedideliame mieste Mažeikiuose gyvena tokia šviesuolė, tokia garbinga moteris, kurios daugybę metų nepamiršta ne tik išgelbėtosios moterys iš Izraelio, bet ir jos dukterys. Galiu tik mokytis iš šios moters kilnumo ir atjautos.

Šaltiniai:

Gyvenimą dovanojusios širdys… (Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių įteikimo ceremonija),   Vilnius, 2005.

Tie, kurie gelbėjo. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1944, Nijolė Pereckienė, 2018.