Horacijus Drapakas, www.voruta.lt

Liula kerinčios krūtinės

Mūsų mylimoj Tėvynėj.

Jeigu biustai neliulėtų,

Nieks Tėvynės nemylėtų.

Taip yra gamta sutvarkius –

Jaučiai baubia, varlės kvarkia.

O žmogus, ištikus meilei,

Dūsauja be galo gailiai.

Ir pakliūva, lyg pakąstas,

Į klampius vilionių spąstus

Bei nuo jų nelaisvas tampa, –

Tenka gaut tuoktuvių štampą.

Bet ne pabaigą, o pradžią

Anei blogą, anei gražią

Reiškia toks pasikeitimas, –

Taip surėdė pats likimas.

Jei pati labai patranka,

Nepadėtų nė patranka.

Veržlūs buvo tavo siekiai,

Bet ar to, broleli, siekei?

Naiviai kažkada galvojai,

Kad nelauks jokie pavojai

Ir gyvensi, kaip sultonas

Gavęs tylią, ramią žmoną.

Ji tylėjo, kol tekėjo,

Vyro jai labai reikėjo.

Tik vėliau, kai apsiprato,

Kelti balsą greit suskato.

Čia, brolau, nekaltas niekas,

Pats rinkaisi metų tiekos,

Tad dabar turi kentėti, –

Ją ir vaikučius mylėti.