Kovo 11-osios minėjimas Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. Iš kairės – diplomatas Neilas Tankevičius, ministras Gabrielius Landsbergis, dr. Halina Kobeckaitė, politologas Vytis Jurkonis. Jurijaus Azanovo nuotr.

www.voruta.lt

2022 metai paskelbti Lietuvos karaimų metais, tad ambasadorė Halina Kobeckaitė, būdama ir įvykių, vykusių Lietuvoje prieš 32 metus, dalyvė, buvo pakviesta pasveikinti  Užsienio reikalų ministerijos darbuotojus Kovo-11-osios minėjime. Ministerijos darbuotojus taip pat pasveikino ministras Gabrielius Landsbergis ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas politologas Vytis Jurkonis. Viešiname ambasadorės Halinos Kobeckaitės šiame minėjime  pasakytą sveikinimo žodį.

Gerbiamas Pone Ministre, gerbiamos ponios ir ponai,

Man didelė garbė šiandien čia būti kartu su Jumis ir pasveikinti visus su švente,  su nepaprastai reikšmingu įvykiu, įvykusiu prieš 32 metus ir grąžinusiu mus į senąjį Europos kontinentą, iš kurio fiziškai mes niekada niekur nebuvome pasitraukę. Bet mus buvo iš jo išbraukę. Mes nepasidavėme – ir esame šiandien laisvi ir lygiateisiai Europos piliečiai. Įvairiataučiai Europos piliečiai.

Kadangi šie metai paskelbti Lietuvos karaimų metais, o aš priklausau šiai tautai, ir man ilgą laiką teko dirbti ir Tautybių departamento direktore, ir po to 17 metų diplomatinėje tarnyboje, leisiu sau truputį nukrypti į tautiškumo sferą, veikiau į tautiškumo ir pilietiškumo santykio sferą.

Pasirodo Rygoje jam papasakoję, kad Trakuose gyvena tokie aborigenai – karaimai. Jis norįs pamatyti. „Ir tik tiek?“ – paklausiau. „Taip“, – atsakė svečias. „Tada pažiūrėkite į mane.“ „ Jūs karaimė?, – nustebo vyriškis. – Tai visai normalūs žmonės“. Į Trakus nebevažiavome. Taip ir gyvenu su šia etikete – normalus žmogus, kaip visi.

Neseniai buvau gavusi tokį klausimą – irgi ryšium su karaimų metais: “Žinome, kad karaimai anksčiau turėjo 3 ambasadorius, o kas dabar atstovauja?” Galima manyti, kad tie trys atstovavo karaimams. Bet taip nebuvo, tad ir atsakiau, kad karaimams ir dabar atstovauja 230 ambasadorių, t.y. visi Lietuvoje gyvenantys karaimai, o tie minimi trys atstovavo Lietuvos valstybei”. Esu viena iš jų – atstovavau Lietuvos valstybei, bet ne kaip karaimė, o kaip Lietuvos pilietė. Būti vien karaime šitokiame poste tikrai nebūtų pakakę, nes tik pilietis, nepriklausomai nuo tautybės, gali teisingai spręsti bet kurias valstybinės svarbos problemas, tarp jų ir tautines. Reikalavimai man irgi buvo keliami tokie pat kaip ir kiekvienam tokiame poste dirbančiam Lietuvos piliečiui. Mano atsakomybės jausmas irgi buvo paremtas pareigos ir pareigų svarbos supratimu. Iš vadovybės niekada nejaučiau kokio nors nuolaidžiavimo ar kokio išskirtinio vertinimo. Tikrai jaučiausi kaip visi Lietuvos piliečiai. Ir kitos Tėvynės neturiu.

                      Prisimenu tokį epizodą. Kartą sutikau iš Rygos atvykusį JAV pareigūną, kuris tik išlipęs Vilniuje iš lėktuvo pareiškė norįs važiuoti į Trakus. Laiko turėjome mažai, paklausiau, ką jis Trakuose norįs pamatyti. Pasirodo Rygoje jam papasakoję, kad Trakuose gyvena tokie aborigenai – karaimai. Jis norįs pamatyti. „Ir tik tiek?“ – paklausiau. „Taip“, – atsakė svečias. „Tada pažiūrėkite į mane.“ „ Jūs karaimė?, – nustebo vyriškis. – Tai visai normalūs žmonės“. Į Trakus nebevažiavome. Taip ir gyvenu su šia etikete – normalus žmogus, kaip visi. Ir džiaugiuosi, kad visi gyvenimo kelyje sutikti žmonės – pradedant mokykla – mane irgi laikė ir laiko normaliu Lietuvos žmogumi.

Savo tautybės niekur ir niekada neslėpiau, bet ir nekėliau jos į pirmą planą, net dirbdama Tautybių departamente. Nebent vieną kartą, kai sakiau kalbą susitikime su Michailu Gorbačiovu jo vizito Vilniuje metu. Tada iš tribūnos pasakiau, kad esu karaimė.

Būdama ambasadore, tikrai nemačiau reikalo skelbti savo tautybės, bet žiniasklaida sugebėdavo viską iššniukštinėti ir net Estijoje buvau gavusi klausimą “Ar mane paskyrė į Estiją dėl to, kad ugro-finų kalbos, kurioms priklausanti ir estų, yra panaši į tiurkų kalbas?” Paskyrimas į Estiją nebuvo niekaip susijęs su mano tautybe ar gimtąja kalba. O paskyrimas į Turkiją –  iš dalies buvo, bet manau, kad ir jį lėmė ne vien tai.

Puikiai žinote, kad diplomatinis darbas reikalauja daug kitų savybių, nors atsižvelgti į tautybę ir šalies kalbos mokėjimą siunčiant diplomatą į kurią nors šalį, nėra koks unikalus dalykas. Juk reikia nutuokti apie tos šalies kultūrą, papročius ir pan. Svarbu mokėti ir kalbą. Pvz., pirmoji Estijos ambasadorė Lietuvoje Valvi Strikaitienė, nors nebuvo lietuvė, bet buvo ištekėjusi už lietuvio ir prieš tapdama ambasadore gyveno Lietuvoje per 30 metų, puikiai kalbėjo lietuviškai;  pirmojoje JAV ambasadoje Vilniuje dirbo keli lietuviai, be to, JAV diplomatai, prieš išvykdami į bet kurią šalį 1,5 metų mokosi kalbos; visi Lenkijos ir Kinijos ambasadoriai, dirbę Turkijoje, buvo baigę turkų kalbos filologijos studijas, o Kinijos ambasadorė Suomijoje – suomių kalbos ir pan.

Laidą vedęs profesorius paklausė, kas tie karaimai. Papasakojau ir pasakiau, kad mes Lietuvoje gyvename 600 metų. Profesorius įdėmiai pažiūrėjo į mane ir pakraipydamas galvą pasakė: “Neatrodo…” Po šios laidos man pavyko sėkmingai užmegzti labai glaudžius ryšius su Turkijos aukštojo mokslo taryba ir su akademine bendruomene.

                      Kai buvau paskirta į Turkiją, apie mane savo URM, be abejo, informavo ir Vilniuje tuo metu dirbęs pirmasis Turkijos ambasadorius Erkanas Gezeras, su kuriuo nuo pat jo atvykimo į Vilnių 1992 m. buvo užsimezgę labai glaudūs santykiai būtent etniniu pagrindu.

Buvo dar vienas su tautybe susijęs dalykas, suvaidinęs tam tikrą vaidmenį pradedant dirbti Turkijoje. Būdama Tautybių departamento generaline direktore atstovavau Lietuvai Europos Tarybos komitete, rengusiame tautinių mažumų teisių apsaugos rėminę konvenciją. Tame komitete buvo kalbama apie įvairias tautas. Aš papasakojau apie Lietuvos tautinę mozaiką ir paminėjau dvi Lietuvoje gyvenančias tiurkų tautas – karaimus ir totorius. Turkijos atstovas ypač  susidomėjo, paprašė knygų ir labai džiaugėsi, kad gali viską suprasti. Tada nė vienas iš mūsų negalvojo, kad mūsų keliai ateityje vėl galėtų kaip nors susikirsti.

Kai atvažiavau dirbti į Ankarą, pasirodė, kad mano pažįstamasis yra Užsienio reikalų ministro Ismailo Džemo (Ismail Cem) patarėjas. Tad neprašomas padėjo man praminti įvairius takus – buvau priimama be jokios eilės ir be trukdžių gaudavau informaciją.

Kovo 11-osios minėjimas Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. Jurijaus Azanovo nuotr.

Tačiau ambasadoriaus darbas neapsiriboja vien valdiškais koridoriais. Reikia užmegzti ryšius ir su įvairiais visuomenės sluoksniais. Čia vėl susiklostė gana komiška situacija. Buvau pakviesta į televizijos laidą apie tiurkų literatūros vertimus į Baltijos valstybių kalbas. Pasakiau, kad esu išvertusi per 20 romanų iš įvairių tiurkų kalbų į lietuvių ir kad čia man labai pravertė gimtoji karaimų kalba, priklausanti tiurkų kalbų šeimai. Laidą vedęs profesorius paklausė, kas tie karaimai. Papasakojau ir pasakiau, kad mes Lietuvoje gyvename 600 metų. Profesorius įdėmiai pažiūrėjo į mane ir pakraipydamas galvą pasakė: “Neatrodo…”

Po šios laidos man pavyko sėkmingai užmegzti labai glaudžius ryšius su Turkijos aukštojo mokslo taryba ir su akademine bendruomene. Tie ryšiai buvo reikalingi ne man asmeniškai, o Lietuvos aukštosioms mokykloms. Tad tautybė ir kalba suteikė man Turkijoje privalumo, padėjusio neoficialiai atverti kai kurias labai svarbias oficialias duris, už kurių buvo aptariami valstybei reikšmingi klausimai.

Ne kartą esu minėjusi, kad esame unikali valstybė, atkūrusi savo valstybingumą du kartus per vieną šimtmetį. Jaunimui gal atrodo, kad laisvė yra  savaiminis dalykas – tarsi duotybė, nes jie gimę laisvoje Lietuvoje.

Apskritai neiškelčiau tautiškumo diplomatiniame darbe į pirmą planą. Visada sakiau ir dabar kartoju, kad tautybė – ne profesija. Be tautiškumo yra dar nemažai parametrų, kurie lemia žmogaus poziciją, jo vertybes, sugebėjimus ir galiausiai sėkmę darbe. Be to, kiekvienas gyvename konkrečiu istoriniu laikotarpiu ir esame sąlygoti aplinkybių. Šiandien visi esame sukrėsti Ukrainoje vykstančios agresijos, ir Lietuvos valstybės atkūrimo 32-ųjų metinių minėjimas tampa dar reikšmingesnis. Lietuvos valstybingumo atkūrimo aktas, paskelbtas ir pasirašytas prieš 32 metus, tampa dar brangesnis.

Ne kartą esu minėjusi, kad esame unikali valstybė, atkūrusi savo valstybingumą du kartus per vieną šimtmetį. Jaunimui gal atrodo, kad laisvė yra  savaiminis dalykas – tarsi duotybė, nes jie gimę laisvoje Lietuvoje. Priklausau kartai, kuri, patyrusi dvasinę priespaudą, nedvejodama pasisakė už laisvę ir Lietuvos Nepriklausomybę. Puikiai prisimenu, kaip viskas buvo, kaip vyko išsivadavimas, matau, ką pasiekėme, ir tuo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Mano kartos žmonėms, laisvė yra ypatinga vertybė. Vertybė, kurią brangini, nes ne visada ją turėjai ir šiandien nežinai, ar tikrai visada ja džiaugsiesi pats ir ateinančios kartos.

 Ir čia tautiškumas susilieja su pilietiškumu, su istorinio momento svarbos pajautimu. Ta proga pacituosiu aukščiausiojo karaimų dvasininko Lietuvoje prof. Hadži Serajos Chano Šapšalo žodžius, kuriuos jis pasakė 1940 metais švenčiant Vilniuje Valstybės teatre Vasario 16- ąją:

“Dabar, kai visų tautų atstovai susirinko čia po vienu stogu, simbolizuojančiu vienybę ir brolybę, kai kiekviena tauta savo kalba laisvai reiškia savo mintis ir linkėjimus, ir mes, nuo amžių šiame krašte gyvenantys karaimai, kurių senolių krauju ir prakaitu taip pat yra apšlakstyta jo žemė, jungiame savo kuklų žodį  prie žodžio mūsų brolių ir linkime lietuvių tautai  ir Lietuvos valstybei amžiais išsaugoti savo laisvę ir nepriklausomybę, būti laimingai, klestinčiai, galingai ir kūrybingai. Tegyvuoja Lietuva ir visi tautos akivaizdoje ir Apvaizdoje  vairuojamo jos valstybės laivo vadai-vairuotojai, ir tesaugo Viešpats jį nuo visokių audrų, ir teplaukia jis laimingas gyvenimo vandenyno bangomis taikoje, ramybėje ir didybėje”.

Tie žodžiai nepaseno ir šiandien. Laivas, kuriam buvo duota kryptis 1918 metais, kuris sėkmingai buvo atplaukęs iki 1940-ųjų, po 50 metų Kovo 11-ąją vėl buvo grąžintas į senvagę. Tad teplaukia jis laimingai vandenyno bangomis, o mes jį protingai ir saugiai irkluokime.

 Būkime saugūs!

Dr. Halina Kobeckaitė, 2022 03 10