Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Pilkasis pošventinis laikotarpis daugelį įspaudžia į depresiją, kai kam atsiranda itin pavojingi panikos priepuoliai, nerimas, nereikalinga įtampa. Ir tuomet žmogaus jokiais argumentais neįtikinsi, kad ne viskas taip jau blogai: karo dar nėra, žemdirbiai savo triukšminga protesto akcija Vilniuje turbūt šį tą iškovojo, kainos, kaip guodžia statistika, menksta, šviesos metas ilgėja, tad kiniškas ugninis Drakonas ne toks jau baisus…  

Jei dar šito nepakanka, niurzgliams primenu keletą tarptautinių praėjusios savaitės akcentų, užfiksuotų sausio 27 – 28 d. Rusija pagaliau Ukrainai perdavė 65 ukrainiečių karo belaisvių, kurie turėjo būti apkeisti, sąrašą. Tačiau artimieji neatpažino jų IL-76 sudužimo vietoje rusų filmuotoje vaizdo medžiagoje, nes palaikų ten apskritai nepastebėta… Mįslėmis apsupta katastrofa tebekelia politines aistras tarp Maskvos, Kijevo ir Vakarų.

Po ukrainiečių dronų antskrydžio į Leningrado sritį joje naktimis bus laikinai atjungiamas mobilusis internetas. Matyt, jis gali pritraukti priešininko bepiločius aparatus, dabar pasiekiančius atokiausius Rusijos rajonus.

“The Washington Post” praneša, kad JAV pavasarį ketina dešimtmečiui priimti saugumo įsipareigojimus Ukrainai. Juose bus akcentuojama ne ukrainiečių kontrpuolimo būtinybė, o gynybos ir ekonomikos stiprinimas. Tokius Vilniuje deklaruotus įsipareigojimus jau priėmė Jungtinė Karalystė.

JAV valstybės departamentas leido Turkijai parduoti naikintuvus F-16 už 23 mlrd. dolerių mainais į turkų parlamento sprendimą pritarti Švedijos stojimui į NATO. Ankara gaus 40 naujų lėktuvų ir įrangą dar 80-ties tokių aparatų modernizavimui. Dabar pagrindinė Stokholmo stojimo į aljansą kliūtis – Vengrija, tačiau ir čia ledai pajudėję: Budapeštas, esą, sutinka ir su Švedijos naryste NATO (Viktoras Orbanas sako, kad įtikins parlamentą ją ratifikuoti), ir su Europos Sąjungos 50 mlrd. eurų parama Ukrainai, jei pastaroji bus išskaidyta pamečiui ir jei ES panaikins įšaldytą 20 mlrd. eurų pagalbos paketą Vengrijai. Vasario 1 d. tai svarstys bendrijos lyderiai. Jei šis manevras nepavyks (balsavimo metu V. Orbanui bus vėl pasiūlyta “į bufetą išeiti atsigerti kavos”), pagal ES sutarties 7-ąjį straipsnį Vengrija gali netekti balso teisės.

Beje, nuo liepos iš Europos Tarybos vadovo posto pasitraukus Charles’ui Micheliui, jį gali užimti V. Orbanas, nes kitą pusmetį ET pirmininkaus Vengrija. Tačiau bendrija gali pasirinkti ir kitą tarybos vadovą… Jeigu V. Orbanas liausis blokuoti paramą Ukrainai, tuomet Europoje įsigalios žinoma patarlė: “Ne toks velnias baisus, kaip jį paišo”…

Nors Jungtinėse Valstijose verda rinkiminės aistros, ir agresyvusis Donaldas Trumpas nustelbia Joe Bideną, “The Washington Post” skelbia, kad dar iki rinkimų lapkritį Baltieji rūmai parengs naują strategiją dėl karo Ukrainoje, kurioje jau nebus reikalavimo atsiimti Rusijos okupuotas teritorijas, kas JAV gali brangiai kainuoti, o išlaikyti esamas. Kita vertus, Kyjivui paliekama teisė spręsti dėl sąlygų, siekiant sėsti už derybų stalo su Rusija, kurių pagrindinė – Maskva turi pasitraukti iš visų užimtų žemių, kaip buvo iki 2014 metų. Kai dėl 61 mlrd. dolerių paramos Ukrainai (visas karinės pagalbos Izraeliui, Ukrainai ir Tavanui paketas sudaro 106 mlrd. dol.), dėl kurios pešasi demokrai ir respublikonai, tai J. Bidenas ketina nusileisti oponentams, skirdamas didesnį dėmesį ir lėšas apsaugant sieną su Meksika. Jau šią savaitę šis Sienos susitarimas, numatantis apriboti migrantų patekimą iš Meksikos iki 5000 žmonių, pasieks Senatą.

Šių eilučių autorius vis dėl to nėra tikras, kad minėtos ir nepaminėtos gerosios naujienos sumažins įtampą planetoje ir pagerins žmonių savijautą. Bet štai viena sukaktis iš tiesų jei ne pasės viltį, tai bent pralinksmins. Lygiai prieš 30 metų per Rusijos prezidento Boriso Jelcino ir 42-ojo JAV prezideno Billo Clintono susitikimą Maskvoje buvo išreikšta idėja, kad Rusija turi tapti NATO nare. JAV Nacionalinio saugumo archyvai prie Džordžtauno universiteto Vašingtone išslaptino 11 dokumentų, kurie įrodo, kad 1994 m. sausio 12 – 15 d. vykusiame viršūnių susitikime buvo nutarta išvesti branduolinį ginklą iš Ukrainos, o per vakarienę Novo Ogariove B. Jelcinas pasakė: “Rusija turi tapti pirmąją šalimi, įstojusia į NATO. Po jos į aljansą gali stoti Rytų ir Centrinės Europos valstybės…” Apie 80 proc. tuometinės Aukščiausiosios Tarybos sudėties tam esą būtų pritarę…

Fantastika? Dabar klaustume: ar tik Rusijos lyderis nebuvo gerokai padauginęs? O gal šis sprendimas ir būtų buvęs geriausiu santarvės tarp Rytų ir Vakarų keliu? Šiaip ar taip pasaulis per šiuos 30 metų gerokai pasikeitė, ir B. Jelciną pakeitęs XXI-ojo amžiaus fiureriukas nustūmė Europą ne tik prie naujo karo prarajos, bet ir įskiepijo mums baimės, nerimo, panikos jausmą. Bet įvykiai rodo, kad jam nedaug belikę…