Česlovas Iškauskas. Lietuva vėl tarp kūjo ir priekalo?

Česlovas Iškauskas. Lietuva vėl tarp kūjo ir priekalo?

Molotovas pasirašo paktą, už jo – stovi Robentropas, Stalinas. lr.wikipedia.org nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Artėjant lemtingajai rugpjūčio 23- ąjai, kai prieš 83-jus metus daugelio tautų likimą nulėmė nusikalstamas Molotovo – Ribentropo paktas, o dar vėliau – papildomi slaptieji šio susitarimo protokolai, būtina prisiminti, tarp kokio kūjo ir priekalo tuomet buvo atsidūrusi Lietuva ir koks sunkus jai buvo tas pasirinkimas. Atrodo, šiandien jis lengvesnis, nes esame Vakarų dalis. Tačiau ar verta atsipalaiduoti?

1939-ųjų rugpjūtis ir rugsėjis buvo lemiami mėnesiai ne tik Lietuvai, bet ir visam tai siaurėjančiam, tai išsiplečiančiam ruožui tarp nedidelio Salos rajono Suomijos Laplandijoje ir Besarabijos, tuomet priklausiusios Rumunijai. Šių kraštų likimą iš esmės sprendė iš pradžių geros bičiulės, o paskui mirtinos priešės, – Sovietų Sąjunga ir Vokietija. Todėl dažnai skambantis klausimas, kurią pusę galėjome pasirinkti tose grumtynėse, yra daugiau hipotetinis nei realus. Ne mes sprendėme savo likimą.

Jau 1938 m. Sovietų Sąjungoje buvo išleisti slapti žemėlapiai, kuriuose Lietuva buvo vadinama „Litovskaja SSR“.

Tiesą sakant, rugpjūčio 23-oji, kai buvo pasirašyta Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis bei slaptieji protokolai, tėra formalus Lietuvos ateities atskaitos taškas. Istorikai tvirtina, kad jau 1938 m. Sovietų Sąjungoje buvo išleisti slapti žemėlapiai, kuriuose Lietuva buvo vadinama „Litovskaja SSR“.

1938 08 28 Miunchene vykusioje konferencijoje buvo pasirašytas Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos vadovų susitarimas dėl Čekoslovakijos. Perėmęs Sudetus, praėjus kokiam pusmečiui, 1939 03 15 Hitleris užgrobė visą Čekoslovakiją. D. Britanijos ir Prancūzijos vadovai pasirašydami susitarimą manė, kad, atidavę dalį Čekoslovakijos Vokietijai, išvengs karo, tačiau apsiriko.

Maskva atidžiai sekė, kaip Europoje ima šeimininkauti tariamas jos bičiulis. Tai paskatino Staliną į Europos žemėlapį pažvelgti taip pat grobuonies akimis. Kaip „Aiduose“ rašė JAV gyvenęs teisininkas ir istorikas Bronius Nemickas, 1939 08 21 Berlyne buvo pasirašyta nauja Vokietijos ir SSRS prekybos sutartis, kuri daugiau buvo reikalinga Maskvai, manančiai, kad Hitleris plečia nuoširdžios draugystės ir bendradarbiavimo ryšius. Tai padėjo įkalbėti Staliną jau po keleto dienų priimti Vokietijos užsienio reikalų ministrą Joachimą fon Ribentropą, kuris rugpjūčio 23-ąją (tiksliau – 1 val. naktį į 24-ąją) su SSRS vyriausybės įgaliotiniu, užsienio reikalų komisaru Viačeslavu Molotovu (tikroji pavardė – Skriabinas) pasirašė nepuolimo sutartį, vadinamąjį Molotovo-Ribentropo paktą bei jo slaptuosius protokolus.

Būtent fiureris, anot istoriko, nurodė J. von Ribentropui Vilniaus klausimą įtraukti į sutarties tekstą. Jeigu ne ši Hitlerio užgaida, Vilnija būtų atitekusi Sovietų Baltarusijai, kaip, beje, ir daugelis buvusių LDK žemių.

Papildomame protokole atsiranda sakinys, kad „abi šalys pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus krašte“. Anot istoriko Algimanto Kasperavičiaus, gražinti 19 metų lenkų užgrobtą Vilnių ir Vilniaus kraštą Lietuvai buvo visai ne Stalino geraširdystė, o Hitlerio planas. Būtent fiureris, anot istoriko, nurodė J. von Ribentropui Vilniaus klausimą įtraukti į sutarties tekstą. Jeigu ne ši Hitlerio užgaida, Vilnija būtų atitekusi Sovietų Baltarusijai, kaip, beje, ir daugelis buvusių LDK žemių.

Sovietams Vilniaus gražinimas Lietuvai rūpėjo mažiausiai. Tai buvo eilinė nuolaida Hitleriui, kuris, praėjus vos savaitei nuo Molotovo-Ribentropo pakto, įsiveržė į Lenkiją. Netrukus, rugsėjo 17-ąją, Raudonoji Armija atplėšė savo dalį – užėmė visą Lenkijos rytinę teritoriją iki Vyslos. Pagal pakto slaptuosius protokolus Lietuva ir kitos Baltijos šalys, skausmingu pleištu įsirėžusios į vadinamą SSRS interesų zoną, vis dar priklausė Vokietijai, todėl Maskva buvo suinteresuota kuo greičiau „apiforminti“ ir šį reikalą.

Ir štai rugsėjo 28 d. įvyko dar vieni mainai: Maskvoje buvo pasirašyta Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sienų ir draugystės sutartis ir papildomi slaptieji protokolai. Mainais už lenkų žemes į rytus nuo Vyslos naciai Maskvai atidavė Lietuvą, pasilikdama tik pietvakarinę Užnemunės dalį į pietus nuo dabartinio Kutuzovo – Pilviškių – Marijampolės – Simno ir t.t. Čia gyveno apie 184 tūkst. žmonių.

Sovietai nieko nelaukė: rugsėjo 19 d. jie jau buvo užėmę Vilnių, tad Maskvai beliko atlikti kilniaširdišką formalumą. Spalio 10 d. pagal primestą SSRS ir Lietuvos abipusės pagalbos sutartį Vilnius ir Vilniaus kraštas gražintas Lietuvai, o į šalį buvo įvestas pirmasis 20 tūkst. raudonarmiečių kontingentas (kitų metų pradžioje jis išaugo iki 130 tūkst.). Tas nacių ir sovietų sąmokslas turėjęs ir piniginę išraišką: Sovietų Sąjunga, įkurdama karines bazes Lietuvoje, vienu ypu peržengė ir Vokietijai rezervuotą Užnemunės rajoną. Jis pagal II slaptąjį protokolą buvo paliktas Vokietijai, „kuri turi teisę numatyti, kada bus sudarytas susitarimas, liečiąs šios teritorijos prijungimą prie Vokietijos”.

Kodėl per dvi savaites taip pasikeitė Hitlerio pozicija Lietuvos atžvilgiu, nesutaria ir istorikai, nes patikimų dokumentų ar liudijimų, įtakojusių Maskvą ir Berlyną keisti pakto priedus, neišliko.

Užėmus ruožą sovietams, V. Molotovas 1940 08 12 notoje pasiūlė už jį sumokėti 3,86 mln. aukso dolerių, tai yra, pusę sumos, kurią savo laiku JAV sumokėjo Rusijos carui už Aliaską. Kaip rašė Br. Nemickas, trečiasis 1941 01 10 pasirašytas slaptasis protokolas numatė, kad SSRS už šią teritoriją sumokės dukart daugiau – 7,5 mln. aukso dolerių, t.y. 31,5 mln. reichsmarkių – dar brangiau negu 1867 m. buvo parduota Aliaska (7,2 mln. dol.; žinoma, tuomet dolerio kursas buvo visai kitas).

Kodėl per dvi savaites taip pasikeitė Hitlerio pozicija Lietuvos atžvilgiu, nesutaria ir istorikai, nes patikimų dokumentų ar liudijimų, įtakojusių Maskvą ir Berlyną keisti pakto priedus, neišliko. Istorikas A. Kasperavičius tvirtina, kad tiek vieniems, tiek kitiems buvo svarbesnis dalijamų teritorijų pietinis flangas, tai yra Besarabija. Tuomet ji priklausė Rumunijai, SSRS to nepripažino nuo savo gyvavimo pradžios t.y.1922 m., tačiau juk Rumunija maitino nafta didžiulę reicho armiją. 1940 m. jos dalį okupavo SSRS, kol galų gale karininko Iono Antoneskaus bei karaliaus Mihajaus I-ojo diktatūra tapo nacių satelite. Taigi, pietiniame flange aštriau susidūrė nacių ir bolševikų interesai, o Baltijos šalių likimas Maskvai didelio rūpesčio jau nekėlė.

Net perleisdamas Lietuvą Stalino žinion, o Vilnių sutikęs atimti iš lenkų ir atiduoti lietuviams, Hitleris žinojo, kad, nepraėjus nė dvejiems metams, visas šis regionas vis tiek puls prieš jį ant kelių. Šį suktą reveransą bolševikams vokiečių nacionalsocialistai buvo patvirtinę visiškai slapta J. von Ribentropo telegrama Nr. 497, kurią 1939 10 05 išsiuntė į Maskvą Vokietijos pasiuntiniui grafui Fridrichui Verneriui fon der Šulenburgui.

Tuomet ir dar ilgus dešimtmečius po karo niekas nežinojo apie nusikalstamą Maskvos ir Berlyno sandėrį.

Kaip tuo metu elgėsi Lietuvos vyriausybė – kitas klausimas. Faktas, kad po rugsėjo 28-osios mainų, kaip rašė „Ūkininko patarėjas“, „Lietuva nuėjo pasitikti raudonosios aušros“, dar nenusako viso to meto politinio sudėtingumo. Tarpukario užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys tarsi atgailaudamas po daugelio metų prisiminė, kad lietuvių simpatijas Hitleriui gerokai sumažino 1939 m. kovą Vokietijos atplėštas Klaipėdos kraštas, o palankumą sovietams padidino neva geranoriškai gražintas ir Lietuvai perduotas Vilnius.

Tuomet ir dar ilgus dešimtmečius po karo niekas nežinojo apie nusikalstamą Maskvos ir Berlyno sandėrį. Štai kodėl beatodairiškai smerkti to meto Lietuvos vyriausybę, kad ji nepakluso vokiečių raginimams pačiai žygiuoti ir atsiimti Vilnių, paskui – priešintis Raudonajai Armijai, galų gale lenkų pavyzdžiu sudaryti egzilinę vyriausybę sovietinės okupacijos sąlygomis, reiškia to meto aplinkybių nesupratimą.

Karo išvakarėse Lietuva sąžiningai laikėsi neutraliteto, dairėsi į D. Britanijos ir Prancūzijos pasyvumą (nors rugsėjo 3 d. jos jau buvo paskelbusios karą nacistinei Vokietijai), manė, kad pastarajai nepavyks laimėti karo, buvo smarkiai veikiama bolševikinės propagandos ir t.t. Galų gale pasipriešinimo nuotaikas labai nuslopino A. Smetonos pozicija sovietinės okupacijos išvakarėse: nors Sovietų Sąjungai paskelbus ultimatumą Lietuvai, 1940 m. birželio 15 d. vyriausybės posėdyje A. Smetona pasisakė už ultimatumo atmetimą ir ginkluotą pasipriešinimą agresoriui, tačiau, nesulaukęs vyriausybės narių ir kariuomenės vado palaikymo, viską metė ir pasitraukė iš Lietuvos.

Tik maždaug po pusmečio atsirado organizuoto pasipriešinimo sovietams iniciatyva, gimė LAF ir Laikinosios Vyriausybės idėja, puoselėjusi gražią svajonę po nacių skėčiu atkurti nepriklausomą valstybę. Tačiau okupantai pasirodė abu labu panašūs. Šio laikotarpio dokumentus vienoje vietoje pateikė prof. V. Landsbergio sudaryta ir 2012 m. visuomenei pristatyta knygelė „Rezistencijos pradžia. 1941-ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją Vyriausybę“.

***

Ano meto istorinių peripetijų projekcija į šiandieną atrodo beprasmė ir naivi. Tačiau pasvarstykime: nors būdami tikri, kad Lietuvai nepasikartos tragiška Ukrainos patirtis, mes nesame garantuoti, jog Vakarų „apsauginis skėtis“ bus visiškai patikimas, kad mes patys savyje rasime jėgų užtikrinti valstybės saugumą arba bent pirminį pasipriešinimą galimam agresoriui. Neutralumo pozicija – ne šių laikų dimensija, o ir bet koks kūjo ir priekalo susidūrimas mažai tautai gali būti lemtingas.

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.