Vytautas Landsbergis

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Profesorius Vytautas Landsbergis, kuriam spalio 18 d. sukanka 93-ji, dėmesio nestokoja iki šiol. Sulig solidžiu amžiumi dažnai šlubuojanti sveikata niekaip nepaveikė jo aštraus ir kandaus proto, kuris ir šiandien tarsi nukreiptas viena kryptimi – į augančios grėsmės Lietuvai akcentavimą, raginimą apsisaugoti nuo laisvės ir nepriklausomybės erozijos, nuolatinį priminimą, koks nenuspėjamas ir agresyvus kaimynas yra šalia.

Jau ne kartą rašiau apie V. Landsbergio aštrų mąstymą, kartais įkyrius, ne visiems priimtinus charakterio bruožus. Tai mačiau, kai 1990–1992 m. kaip žurnalistas buvau šalia Aukščiausiosios Tarybos pirmininko, rengdamas su juo interviu per Lietuvos televiziją. Deja, 1992 m. rudenį rinkimus laimėjusi LDDP nutraukė šį bendradarbiavimą, o netrukus ir ėmėsi LRT valymo…

Bet šįkart ne apie tai.

Priminsiu dar kelias sukaktis. 1988 m. birželio 3 d. prof. V. Landsbergis buvo išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime spalio 22-23 d. – į jo Seimą ir Seimo Tarybą. Nuo 1988 m. lapkričio 25 d. iki 1990 m. balandžio 21 d. jis – Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas. Į šį laikotarpį įėjo ir kitas istorinis įvykis – Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimas.

Laiške rašoma: „Prezidentas Landsbergis ir Lietuvos žmonės yra įsitraukę į kovą už tuos principus, kuriais pagrįsta Nobelio taikos premija. Mes raginame, kad jūs pripažintumėte Lietuvos žmonių drąsą ir determinaciją, jiems kovojant atmesti komunizmo nuniokojimus (ravages), atrinkdami (by selecting) prezidentą Vytautą Landsbergį 1991 metų Nobelio Taikos premijai“. Pasirašė 18 senatorių. Laiškas buvo paskelbtas Čikagos lietuvių savaitraštyje „Garsas“ (1990 m. spalis, Nr.8).

Tai visiems žinoma. Dar ir šiandien svarstoma, koks iš tikrųjų buvusio muzikologo vaidmuo, atvedant lietuviškąjį Liaudies frontą, visą tautą iki šios pergalės. Galima kurti įvairias sąmokslo teorijas, skleisti grašio nevertus gandus, pripažinti profesoriaus trūkumus, bet neigti jo indėlį, organizuojant pasipriešinimą sovietiniam režimui ir priimant sumanius sprendimus, neginčytina.

Štai kodėl 8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 9-ojo pradžioje atsirado viena idėja – siūlyti V. Landsbergį Nobelio taikos premijos nominacijai. Pirmiausiai čia iniciatyvą parodė grupė JAV Kongreso narių, 1990 m. gegužės 18 d. išsiuntusių kreipimąsi  tuometiniam Norvegijos parlamento Nobelio Taikos premijos komiteto pirmininkui Egilui Aarvikui, deja, netrukus mirusiam. Laiške rašoma: „Prezidentas Landsbergis ir Lietuvos žmonės yra įsitraukę į kovą už tuos principus, kuriais pagrįsta Nobelio taikos premija. Mes raginame, kad jūs pripažintumėte Lietuvos žmonių drąsą ir determinaciją, jiems kovojant atmesti komunizmo nuniokojimus (ravages), atrinkdami (by selecting) prezidentą Vytautą Landsbergį 1991 metų Nobelio Taikos premijai“. Pasirašė 18 senatorių. Laiškas buvo paskelbtas Čikagos lietuvių savaitraštyje „Garsas“ (1990 m. spalis, Nr.8).

Nedaug trūko, kad V. Landsbergis būtų atsidūręs dešimties lietuvių kilmės arba kilusių iš Lietuvos Nobelio premijos laureatų sąraše. Pirmasis 1980 m. gavęs literatūros premiją buvo Czeslawas Miloszas, o paskutinysis 2013 m. nominuotas – ekonomistas, finansų rinkos tyrėjas, prof.  Robertas Jamesas Shilleris. Beje, turime ir Lietuvos žydų kilmės taikos premijos laureatą. Juo 1985 m. nominuotas kardiologas, defibriliatoriaus išradėjas, vienam iš tarptautinio judėjimo „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ lyderių Bernardas Lownas (sulaukęs beveik 100 metų mirė 2021-aisiais).

Bet istorijos ratas sukosi negailestingai: nėra nei sovietinės imperijos „molinėmis kojomis“, nei jos reformatoriaus, nei režimo paveldėtojo B. Jelcino, o štai pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas prof. V. Landsbergis toliau mus „blaivina“, iš savo patyrimo perspėdamas apie augantį pavojų. Beje, ir iš vidaus.

V. Landsbergis, kaip atkurtos valstybės vadovas, galėjo būti įrašytas ir tarp 20 – ties nominuotų žymių pasaulio šalių ir vyriausybių lyderių – JAV prezidentų Theodoro Roosevelto (1906), Woodrow Wilsono (1919), VFR kanclerio Willy Brandto (1971), netgi pirmojo SSRS prezidento, „perestroikos“ autoriaus Michailo Gorbačiovo (1990) ir kitų.

Beje, tais laikais Nobelio taikos komitetas svarstė, ar apskritai skirti M. Gorbačiovui šią prestižinę premiją. Tokį reikalavimą buvo pateikusi norvegų visuomenė, žymūs žmonės. Panašų  kreipimąsi nusiuntė per kruvinus Sausio 13-osios įvykius tėvo Apolinaro Juozo Povilaičio netekęs Robertas Povilaitis, pranešęs, kad raštu kreipęsis į Nobelio taikos komitetą prašydamas atšaukti 1990 m. M. Gorbačiovui skirtą prestižinį apdovanojimą. 2012 m. V. Landsbergis portalui 15min.lt priminė, kad „tuomet Nobelio taikos komitetas paskelbė atskirąją nuomonę, esą sovietų kariuomenės veiksmai ir M. Gorbačiovo vaidmuo yra visiškai nesuderinami su Nobelio premijos dvasia, tačiau atimti jos nesiryžo, nes, neva, procedūros tokios nėra“. Tuo metu Vakarai atsargiai vertino sovietinių respublikų atsiskyrimo variantą, nes jie SSRS su M. Gorbačiovu laikė savo saugumo ir gerovės garantu.

Bet istorijos ratas sukosi negailestingai: nėra nei sovietinės imperijos „molinėmis kojomis“, nei jos reformatoriaus, nei režimo paveldėtojo B. Jelcino, o štai pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas prof. V. Landsbergis toliau mus „blaivina“, iš savo patyrimo perspėdamas apie augantį pavojų. Beje, ir iš vidaus.

Tai niekada nepatiko vadinamosios Penktosios kolonos rezidentams Lietuvoje. Net profesoriaus pristatymas Nobelio taikos premijai kai kam kėlė niežulį. Antai, buvęs Sąjūdžio leidinys „Respublika“ sau pavaldžiame laikraštyje „Vakaro žinios“ 2015 m. šaukė, kad, esą, V. Landsbergis 1991 m. Lietuvai skirtą alternatyvią Nobelio taikos premiją pasiėmė savo fondui“. Priminsiu, kad tais pačiais metais įkurtam V. Landsbergio fondui, kuris tris ketvirtadalius lėšų skiria vaikams su negalia, o likusi parama atitenka jauniems menininkams, skyrė ne Nobelio, o Norvegų tautos taikos premiją, kuriai lėšas po Sausio 13-tosios įvykių suaukojo Norvegijos žmonės ir kurią konkrečiai už nuopelnus paskyrė Vytautui Landsbergiui. „Respublikos“ redaktoriai tada suabejojo ir Lietuvos Laisvės premija, kuri profesoriui buvo skirta 2015 m.

Irzlus rašytojas, buvęs LKP CK narys, anuometinio Taikos gynimo komiteto pirmininkas, 81-rių metų išėjęs Anapilin tą patį 1991 m. vasarį, savo prisiminimuose keikė visa, kas susiję su tautos kova už nepriklausomybę… Taip, V. Landsbergis turėjo nemažai priešų, ir ne tik Maskvoje.

Savo tikrąjį veidą ir garsus „Liaudies“ rašytojas, socialistinio realizmo atstovas bei „buržuazinio kaimo vaizduotojas“ Juozas Baltušis, kuris 2017 m. gruodį paskelbtame savo dienoraštyje liaupsino Nobelio taikos premijos laureatą M. Gorbačiovą, vadino tai „šviesia žinia“, o, kaip rašė žurnalas „Metai“, savo prisiminimuose pridūrė: „… Nusišypsojau ir aš, prisiminęs, kad mūsiškiai parapijiniai patriotėliai – sąjūdistai šiai premijai buvo pristatę… Vytautą Landsbergį…“ Irzlus rašytojas, buvęs LKP CK narys, anuometinio Taikos gynimo komiteto pirmininkas, 81-rių metų išėjęs Anapilin tą patį 1991 m. vasarį, savo prisiminimuose keikė visa, kas susiję su tautos kova už nepriklausomybę…

Taip, V. Landsbergis turėjo nemažai priešų, ir ne tik Maskvoje. Knygoje „Paaukota Lietuva“ (Kaunas, 2014 m.) retoriškai klausiu: „Kodėl V. Landsbergio atvejis – ypatingas? Nesakau, kad ji galima gretinti su kitu Vytautu – Vytautu Didžiuoju ar kokiu Lietuvos didžiavyriu. Esu toli nuo sumanymo politiką vien tik liaupsinti. Jo asmenybė – nebe trūkumų. Nes jis – tik žmogus. Kita vertus, ar dažnas, atėjęs iš neapsisprendusios ir visokiomis sovietinėmis gėrybėmis bei postais viliotos inteligentijos, užvožtų blizgantį pianino dangtį ir save pašvęstų rizikingai bei alinančiai kovai už Nepriklausomybę…“

O paskui tęsiu: „Dar ir dabar neabejodamas aš kartu su visais atsistoju ir ploju, kai į salę įžengia nedidukas, nuo metų naštos ir negalavimų gunktelėjęs, lazdele besiramsčiuojantis, bet įdėmaus žvilgsnio, visada susikaupęs ir kartu ironiškas muzikos, politikos ir Lietuvos laisvės profesorius…“ Tik tokie žmonės verti pasaulinių apdovanojimų.