Alesis Bialiatskis – Nobelio taikos premijos laureatas

Alesis Bialiatskis – Nobelio taikos premijos laureatas

Alesius Beliackis. 2011 m. EPA nuotrauka

Dr. Aliaksandras Adamkovičius, Vilnius, www.voruta.lt

2022 m. spalio 7 d. Alesis Bialiatskis tapo Nobelio taikos premijos laureatu. Tai jau antras baltarusis, pagerbtas tokiu aukštu apdovanojimu. Primename, kad prieš tai Nobelio literatūros premija skirta garsiai baltarusių rašytojai Sviatlanai Aleksijevič.

Alesis (Aliaksandras Viktaravičius) Bialiatskis gimė 1962 m. rugsėjo 25 d. Viartsilios miestelyje, Karelijos Sortavalos rajone, kur jo tėvai buvo persikėlę dirbti iš Baltarusijos. 1964 m. tėvas Viktaras Ustinavičius ir motina Nina Aliaksandrovna sugrįžo į Baltarusiją. Savo gyvenamąja vieta šeima pasirinko Svetlahorsko miestelį. Alesis baigė 5-ąją vidurinę mokyklą Svetlahorske.

1979 m. įstojo į Gomelio valstybinio universiteto istorijos ir filologijos fakultetą, kur pradėjo literatūrinę ir visuomeninę veiklą. 1984 m. gavo filologo ir mokytojo diplomą. Prieš įstodamas į BSSR mokslų akademijos Literatūros instituto aspirantūrą, dirbo mokytoju Gomelio srities Lelčycų rajone. 1984 metais Aliaksandras Bialiackis buvo pašauktas į sovietų armiją. Tarnavo prie Sverdlovsko, artilerijos naikintojų prieštankiniame batalione, šarvuoto traktoriaus mechaniku-vairuotoju. Sugrįžęs iš kariuomenės, tęsė mokslus aspirantūroje, užsiėmė moksline, literatūrine ir visuomenine veikla.

1986 m. A. Bialiackis – vienas jaunųjų rašytojų draugijos „Tutejšyja“ įkūrėjų, vėliau išrinktas šios organizacijos pirmininku (1986–1989). 1988 m. – vienas „Baltarusijos martyrologų“ draugijos įkūrėjų, tapo Baltarusijos liaudies fronto (BLF) „Atgimimas“ organizacinio komiteto nariu, valdybos sekretoriumi (1996–1999) bei pirmininko pavaduotoju (1999–2001). ) BLF „Atgimimas“ 1988 m. – vienas Vėlinių (balt. „Dziady“), nuo kurio ir prasidėjo Baltarusijos tautos atgimimas, akcijų organizatorius. Jis pats apie tai rašė: Vėlinės suvaidino didžiulį vaidmenį tolimesniame šalies likime, tarnavo kaip tam tikras Rubikonas, po kurio demokratizacijos ir nepriklausomybės siekimo procesas tapo negrįžtamas. Šimtai tūkstančiai žmonių ieškojo galimybės prisijungti prie BLF „Atgimimo“, taip išreikšdami savo pilietinę poziciją, protestuodami prieš valdžios smurtą ir palaikydami būsimus pokyčius. Prasidėjo plataus masto visuomenės sąmonės pokyčių procesas. 1988-ųjų Vėlinės buvo pirmasis postūmis, aiškus tų gausių viešųjų akcijų, susirinkimų, demonstracijų ir kitų įvykių, kurie vėlesniais metais sukrėtė Baltarusiją ir galiausiai atvedė į šalies nepriklausomybę, pradininkas. Pirmą kartą per Vėlines buvo atvirai iškelta baltai raudona vėliava. Susidorojimo su Vėlinių minėjimu rezultatai tapo įspėjimu valdžiai. Po to iki 1995 metų, nors Baltarusijoje buvo bandoma apriboti teisę į demonstracijų ir susirinkimų laisvę, nė vienas susirinkimas ar demonstracija nebuvo išblaškyta smurtu. Juk po 1988-ųjų pavyko sugrąžinti Vėlinių pagerbimo tradiciją į nacionalinį lygmenį. Kurį laiką Tarybų sąjungą pakeitus gana nepriklausoma ir demokratiška valdžia, Vėlinės šalyje buvo švenčiamos kaip valstybinė šventė. Galų gale Vėlinių organizavimas ir rengimas tapo jaunųjų rašytojų draugijos „Tutejšyja“ socialinės veiklos viršūne.“

1990 m. Alesis Bialiatskis buvo vienas Baltarusijos katalikų bendruomenės subūrėjų. 1989 m. pavasarį baigė BSSR Mokslų akademijos Literatūros institutą ir apsigynė daktaro disertaciją. Ja remdamasis, 1991 metais išleido monografinę knygą „Literatūra ir tauta“. Trumpą laiką dirbo Baltarusijos literatūros istorijos muziejaus jaunesniuoju mokslo darbuotoju. 1989 m. konkurse išrinktas Maksimo Bogdanovičiaus literatūros muziejaus direktoriumi. Šiose pareigas ėjo iki 1998 m. Jam vadovaujant atidaryta literatūros muziejaus ekspozicija ir trys jo filialai.

SCANPIX nuotr.

1991–1995 metais Bialiackis buvo Minsko miesto tarybos deputatas. 2000–2004 m. – Baltarusijos demokratinių nevyriausybinių organizacijų asamblėjos darbo grupės pirmininkas. Nuo 2004 m. iki dabar yra Baltarusijos demokratinių nevyriausybinių organizacijų asamblėjos darbo grupės pirmininko pavaduotojas. Vedęs, turi sūnų.

Alesis Bialiatskis yra aktyvus kūrybinių sąjungų – Baltarusijos rašytojų sąjungos (1995), Baltarusijos Penn centro, Baltarusijos žurnalistų asociacijos narys. 2006 metais išleido eskizų ir esė knygą „Bėginėjimai Ženevos ežero pakrante“. Nuo 1996 m. jis yra „Viasnos“ žmogaus teisių centro pirmininkas. 2003 metais Aukščiausiojo Teismo sprendimu žmogaus teisių centrui „Viasna“ buvo atimta valstybinė registracija. 2007 metais Žmogaus teisių teismas pripažino žmogaus teisių komiteto „Viasna“ likvidavimą neteisėtu ir rekomendavo grąžinti Alesį Bialiatskį ir jo kolegas į pareigas. 2007 m. ir du kartus 2009 m. organizaciją nesėkmingai buvo bandoma įregistruoti Teisingumo ministerijoje.

Daugiau nei 15 tarptautinių ir užsienio žmogaus teisių organizacijų šiandien yra „Viasnos“ partneriai, o pats žmogaus teisių centras yra priimtas į dvi tarptautines asociacijas: „Tarptautinę žmogaus teisių federaciją“ (FIDH) ir  „Europos rinkimų organizacijų stebėjimo tinklą“ (ENEMO).

2007 m. Alesis Bialiatskis išrinktas FIDH viceprezidentu. Alesis Bialiatskis du kartus buvo nominuotas Nobelio taikos premijai: 2006 ir 2007 m. Drąsi ir nuosekli Alesio Bialiatskio pozicija ginant žmogaus teises Baltarusijoje ir visame pasaulyje buvo pažymėta daugybe tarptautinių apdovanojimų. 2006 m. jam įteikta Švedijos Per Anger premija, Andrejaus Sacharovo laisvės premija (Norvegijos Helsinkio komitetas) ir organizacijos „Žmonės bėdoje“ Homo Homini premija. 2010 metais Genujos miesto (Italija) savivaldybė Alesiui Bialiatskiui suteikė „Genujos garbės piliečio“ vardą. 2011 metais jam suteiktas Paryžiaus garbės piliečio vardas. 2011 m. Alesio Bialiatskio vadovaujama „Viasna“ buvo apdovanota JAV Atlanto tarybos Laisvės apdovanojimu. 2014 metais aktyvistas tapo pilietinių teisių gynėjų „Metų pilietinių teisių gynėjo“ apdovanojimo laureatu.

Šiemet Nobelio taikos premiją kartu su Alesiu Bialiatskiu gavo Ukrainos pilietinių laisvių centras ir Rusijos žmogaus teisių organizacija „Memorial“. Šiemet Žmogaus teisių gynėjas Alesis Beliackis Nobelio taikos premijai buvo nominuotas šeštą kartą.

A. Bialiatskis tapo ketvirtuoju asmeniu, gavusiu Nobelio taikos premiją būdamas kalėjime ar suimtas. „Taikos laureatai atstovauja savo šalių pilietinei visuomenei, – teigia Nobelio komitetas. – Daug metų jie propagavo teisę kritikuoti valdžią ir ginti pagrindines piliečių teises. Jie labai stengėsi dokumentuoti karo nusikaltimus, žmogaus teisių pažeidimus ir piktnaudžiavimą valdžia“.

Komitetas pažymėjo, kad Alesis Bialiatskis buvo vienas devintojo dešimtmečio viduryje Baltarusijoje kilusio demokratinio judėjimo iniciatorių. Savo gyvenimą jis paskyrė demokratijai ir taikiam vystymuisi savo šalyje skatinti. „Valdžia ne kartą bandė nutildyti Alesį Bialiatskį“, – pabrėžia Nobelio komitetas. – Nuo 2020 metų jis vis dar yra suimtas be teismo. Nepaisant didžiulių asmeninių sunkumų, A. Bialiatskis nepasidavė nė centimetro kovoje už žmogaus teises ir demokratiją Baltarusijoje“. Pasak Norvegijos Nobelio komiteto, skiriančio Nobelio taikos premiją, pirmininkės Berit Reiss-Andersson: „Nuosekliomis pastangomis remdami žmogiškąsias vertybes, antimilitarizmą ir teisės principus, šių metų laureatai atgaivino ir pagerbė Alfredo Nobelio taikos ir tautų brolybės viziją – viziją, kurios šiandien labiausiai reikia pasaulyje“.

Šiuo metu Alesis Bialiatskis yra už grotų. „Viasna“ pirmininkas buvo sulaikytas 2021 metų liepos 14 dieną, nagrinėjant baudžiamąją bylą, jo namuose ir organizacijos biure atlikta krata. 2021 metų spalio 6 dieną Minsko miesto teismas išnagrinėjo Alesio Bialiatskio skundą dėl suėmimo termino pratęsimo. Teisėjas Jauhenas Katkevičius skundą atmetė. Iš teismo tvarkaraščio paaiškėjo, kad Alesis Bialiatskis buvo kaltinamas tik pagal vieną Baudžiamojo kodekso straipsnį – 243 str. 2 dalį (mokesčių slėpimas), už kurį sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas iki 5 metų arba laisvės atėmimas nuo 3 iki 7 metų. Anksčiau buvo pranešta, kad žmogaus teisių gynėjas kaltinamas pagal Baudžiamojo kodekso 342 straipsnio dar dvi dalis.

2022 metų sausio 28 dieną Minsko Partizano rajono apygardos teisme uždarame posėdyje buvo nagrinėjamas dar vienas Alesio Bialiatskio skundas dėl suėmimo termino pratęsimo. Teisėja Natalija Dziadkova skundą paliko nepatenkintą. 2022 m. rugsėjo 26 d. tapo žinoma, kad baudžiamoji byla Valjantynui Stefanovičiui, Alesiui Bialiatskiui, Vladzimirui Labkovičiui ir kitiems „Viasnos“ nariams pagal BK 243 str. 2 d. (mokesčių nemokėjimas) nutraukiama. Žmogaus teisių gynėjai buvo kaltinami tuo, kad „nustatyta tvarka neįregistravo savo vadovaujamos organizacijos kaip juridinio asmens, taip pat kaip mokesčių mokėtojai nepateikė mokesčių inspekcijai atitinkamos informacijos. Jie pateikė informaciją apie atliktus mokėjimus, asmenis, kurie apmokėjo darbą organizacijos (teikusios paslaugas) vardu ir išvengė organizacijos pripažinimo mokesčių agente.

Tačiau Alesis Bialiatskis, Vladzimiras Labkovičius ir Valjantynas Stefanovičius nebuvo paleisti – jiems  pateikti kaltinimai kontrabanda (neteisėtas didelių grynųjų pinigų sumų pervežimas per Eurazijos ekonominės sąjungos muitinės sieną organizuotoje grupėje) pagal BK 228 str. 4 d. ir grupinių veiksmų, šiurkščiai pažeidžiančių viešąją tvarką, finansavimą pagal Baudžiamojo kodekso 342 straipsnį. Žinoma, kad valstybės pretenzijos išlieka iki tos pačios pinigų sumos, kuri atsirado kaltinime už mokesčių nemokėjimą. Visiems trims „Viasnos“ politiniams kaliniams dabar gresia nuo 7 iki 12 metų nelaisvės.

Į klausimą, ką daryti baltarusiams, jei būtų pakeisti visi žmogaus teisių gynėjai, Alesis Bialiatskis užtikrintai atsakė: „Mane sužavėjo ir labai nudžiugino tai, ką pamatėme po to, kai Baltarusijos visuomenę pasiekė informacija apie kankinimus. Ir tai, ko reikalavo Baltarusijos visuomenė šimtatūkstantinėse demonstracijose, visada reikalavo Baltarusijos žmogaus teisių gynėjai. Tai yra sąžiningų rinkimų surengimas, bausmė tiems, kurie padarė nusikaltimus, visų politinių kalinių paleidimas. Tai yra mūsų misija, mūsų strateginiai šūkiai, tai, ko mes visada siekėme. Labai svarbu suprasti, kad mūsų teises šioje situacijoje gali ginti tik visa Baltarusijos visuomenė, o ne pavieniai žmogaus teisių gynėjai ar žurnalistai. Tikrai galime būti griežtai represuojami, galime būti palaidoti kalėjimuose, išvaryti iš šalies, bet šioje situacijoje savo teises gali apginti tik milijonai baltarusių. Todėl labai svarbu, kad noras ir atkaklus reikalavimas įgyvendinti teises, kurios rūpi kiekvienam piliečiui, prašymas ir spaudimas kiltų iš visos Baltarusijos visuomenės.“

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.