Česlovas Iškauskas. Hitleris, Putinas ir… Šv. Tėvas

Česlovas Iškauskas. Hitleris, Putinas ir… Šv. Tėvas

Hitleris ir Putinas. Socialinių tinklų nuotr.

Česlovas Iškauskas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Šiuo neramiu ir įtampos kupinu metu vyresnieji prisimena ir tragiškus Lietuvai prieškario laikus – Molotovo – Ribentropo paktą, jo slaptuosius protokolus, kurie daugiau kaip po mėnesio dar buvo papildyti į tautos genocidą atvedusiais pakeitimais. Sovietai ir naciai pasidalino Rytų Europą, o Hitlerio reichas pradėjo Antrąjį pasaulinį karą.

Pašvinkusi uoga

Tikiu, kad daliai jaunimo šie įvykiai nuobodūs ir nieko nesako, kad tai tik senolių bei istorikų pasakojimai, kurie su šiandiena beveik neturi nieko bendro. Bet naujasis Europos fiureris įrodo, kad su anuoju yra daug panašumų. Putinas tankais, “gradais” ir bombonešiais veržiasi į tą pačią Europą, kurią sovietai “vadavo” prieš beveik aštuonis dešimtmečius. Jis taip pat “vaduoja” Ukrainą, bet kartu nuo pavadžio paleidžia savo politinį kurtą ir galimą įpėdinį Medvedevą, kuris visu balsu amsi: mes eisime toliau, ir mums jau nebesvarbu, ar Ukraina stos į NATO, ar ne.

Opoziciniai rusų apžvalgininkai Putiną lygina su dešiniaisiais savo laiko revoliucionieriais Hitleriu, Franku bei Mussoliniu, kurie praėjo baisius išbandymus: sėdėjo kalėjimuose, rengė pučus, kovojo dėl valdžios, griovė valstybines Vokietijos, Ispanijos, Italijos sistemas, kūrė naujo tipo imperijas. Putinas nieko to neišbandė, jis tik sočiai lindėjo Rytų Vokietijoje, paskui Sobčiaką nešiojo jo lagaminėlį, po to švaistėsi represijų vėzdu būdamas “kagėbė” vadovu, kol įtikino nuolat apsvaigusį Jelciną patikėti jam molinių kojų imperijos vairalazdę.

Prisiminkime, kaip baigė gyvenimą fašizmo apologetai: vienas su žmona Eva nusižudė savo bunkeryje, kitas su žmona Clara beveik tą pačią dieną buvo nušautas ir paniekai pakabintas ant šakos…

Putinas pasauliui nepasiūlė nieko pažangaus, kaip tik grįžti į brežnevinę-andropovinę praeitį, pastebi Graniru.com apžvalgininkas Vitalijus Portnikovas. O politikos eksperto Mariaus Laurinavičiaus nuomone, jis yra eilinis Rusijos mafijos produktas, kurį tas nusikalstamas režimas vienąkart išspjaus iš burnos kaip pašvinkusią uogą. Net ištikimas jo ginklanešys Lukašenka pasitaikius progai atsižegnos kibios Putino draugystės. Na, o baigtis? Prisiminkime, kaip baigė gyvenimą fašizmo apologetai: vienas su žmona Eva nusižudė savo bunkeryje, kitas su žmona Clara beveik tą pačią dieną buvo nušautas ir paniekai pakabintas ant šakos…

Popiežiaus akibrokštai

Daug ką nustebino Popiežiaus Pranciškaus Vatikane pareikšta užuojauta dėl Rusijos režimo ideologo Dugino, dar vadinamo “Putino Rasputinu”, dukros Darjos Duginos žūties. Šv. Tėvas ją įvardijo kaip “vargšę merginą – vieną iš karo aukų”. Kartu 85 metų Popiežius – išeivis iš kairiojo Argentinos dvasininkų luomo – kalbėjo apie tai, kad „tiek daug nekaltų žmonių“ – belaisvių, pabėgėlių, vaikų ar našlaičių, kurie „moka už karo beprotybę“.

Kritikos dėl pernelyg švelnios retorikos karo fone Popiežius sulaukė ne kartą. Prabilta ir apie Vatikano diplomatijos krizę bei keistus sprendimus. Kijevą tai papiktino. Ukrainos ambasadorius Vatikane Andrijus Jurašas pareiškė, kad Šv. Tėvas „negali tose pačiose kategorijose tuo pat metu kalbėti apie agresorių ir auką, prievartautoją ir išprievartautąjį“. Ukraina netgi išsikvietė Vatikano apaštališkąjį nuncijų šalyje arkivyskupą.

Tai ne pirmas toks Vatikano akibrokštas. Bene ryškiausias buvo gegužę, kai Popiežius pareiškė, kad NATO „lojimas“ prie Rusijos durų galėjo paskatinti Putino invaziją į Ukrainą, ir sakė, kad pasiūlęs susitikti su Rusijos prezidentu Maskvoje. Beje, jis niekada nemini nei Putino pavardės, nei Maskvos.

Ukraina – dar vienas įrodymas, kad Jėzaus raginimas savo mokiniams „jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam kitą ir nesipriešink piktam“, virsta nuolankumu agresoriui, silpnina tautos pasipriešinimą ir skatina vergovę.

Nors jo raginimas siekti dialogo su Ortodoksų Bažnyčia, kuri nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrė 1054 metais, jau anksčiau yra paskelbtas Pranciškaus pontifikato prioritetu, patriarchas Kirilas atsako šaltu tonu: pokalbiui nepribrendo sąlygos.

Apžvalgininkai laužo galvas, kokį turinį Vatikanas įdeda į tokius žodžius: ar jie nuskamba spontaniškai, ar tai pontifiko dvasinio auklėjimo trūkumai, ar jis stengiasi nenutolti nuo Šv. Rašto mokymo. VU profesorius, Bažnyčios istorikas Paulius Subačius tokį kalbėjimą priskiria asmenybės kalbos manierai ir sako, kad nedera atskirų frazių ištraukti iš konteksto. Vis dėl to reikia manyti, kad Vatikanas pernelyg užsižaidė su bažnytinėmis dogmomis, jų taikinamuoju stiliumi, kai pasaulyje vyksta tikrai žiaurūs karai. Ukraina – dar vienas įrodymas, kad Jėzaus raginimas savo mokiniams „jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam kitą ir nesipriešink piktam“, virsta nuolankumu agresoriui, silpnina tautos pasipriešinimą ir skatina vergovę.

Putinas, kuris rengia demonstratyvius cerkvės lankymo pasirodymus, tikrai nusipelnė atsako – ir ne tik pliaukštelėjimo per kitą skruostą. Bet laukti liko nedaug.

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.