Česlovas Iškauskas. Dvi Lietuvos

Česlovas Iškauskas. Dvi Lietuvos

Česlovas Iškauskas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Priglausti karo pabėgėlius, padėti jiems turėtų būti kiekvieno sveikai mąstančio žmogaus pareiga. Tai mus pareigoja paprasčiausias žmoniškumas, parama kenčiančiam, užuojauta artimam, kokio jis tikėjimo bebūtų. Tai ne vien tik krikščioniškas jausmas, nors ir jis sustiprėja, artėjant Kristaus Prisikėlimo šventei.

…Nutarę suteikti pastogę vienai ukrainiečių pabėgėlių šeimai, susitikome su ja pasikalbėti. Ne paslaptis, kad norėjome įsitikinti, kieno jie pusėje, ką mano apie Ukrainoje vykstantį nuožmų karą, kaip jie pateko į Lietuvą. Juk visokių čia privažiuoja. Antai, visai neseniai sužinojome, kad bičiuliai, kurie jau buvo priėmę pabėgėlių šeimą, jai liepė susirasti kitą būstą: paaiškėjo jų proputiniški įsitikinimai…

Mano pašnekovai prie arbatos atrodė kiek sukaustyti. Mat, prabėgo vos trys dienos, kai Valentina su 10-mete dukra Polina vargais negalais atvažiavo į Vilnių. Išvargusios, kupinos nerimo ir baimės, patekusios į svetimą kraštą, kuriame niekada nebuvo ir kur kalba, gyvenimo būdas visai kitokie, jos ilgai negalėjo susikaupti. Čia jos rado vyrą Aleksandrą, kuris prieš pat karą pažįstamo ukrainiečio buvo pakviestas pokalbiui: puikus elektrikas netrukus turėjo įsidarbinti. Bet kovo 24-ąją Rusija užpuolė Ukrainą, ir viskas paskendo nerime. Valentina dirbo Rivno rajono nedidelio miestelio, esančio ant svarbių kelių kryžkelės vos už keliasdešimt kilometrų nuo Baltarusijos sienos, administracijoje valstybės tarnautoja. Rusų raketos greitai pasiekė ir Rivną, ir Valentina su dukra skubiai paliko savo nedidelį butą ir persikėlė į netoli sienos esančią tėvų sodybą. Rivne, kuris yra visai kitame Ukrainos krašte, negu Donbasas, taip pat ėmė sproginėti rusų bombos, kad net drebėjo tėvų sodybos sienos. Tada jos nusprendė bėgti…

Mano svečiams reikėjo išsikalbėti – bent taip jos sumažina įtampą. Tai išsilavinusi, kukli, bet labai patriotiška šeima. Sukrėstas vyras nedirba iki šiol, nors elektrikui darbo Lietuvoje bus į valias, moteriai sunkiau: juk ji tėvynėje dirbo su nepilnamečiais. Penktokė dukra ten ir čia mokosi nuotoliniu būdu. Šneki mergaitė vis tauškė apie savo pasiilgtus mokslo draugus…

Pokalbyje su šiais kaimynais paaiškėjo, kad jie, per palydovinę televiziją žiūrintys tik rusiškas programas, palaiko Maskvos karą, dievina V. Putiną, niekina „NATO apginkluotą“ Ukrainą.

Mūsų siūlomos materialinės pagalbos jie atsisakė, svarbu, kad stogas būtų virš galvos. Mat, anas juos priglobęs tautietis laikysiąs juos trumpai… Svečiai net neapžiūrėjo buto, viskas jiems čia gerai, bet labiausiai jiems norisi grįžti namo – gal po mėnesio kito, gal kada nors. Į turtingus Vakarus jie nesiveržia. Klausiausi tos gana jaunos ir baisaus Rusijos karo blaškomos, ačiū Dievui, dar nesužalotos šeimos ir galvojau: mes privalome būti kartu, turime jiems padėti, kaip kažkada pasaulis – abejodamas, nerangiai, nepatikliai – padėjo mums. Štai kodėl tūkstančių, niekaip neatlyginamų savanorių pastangos, karo pabėgėlius priglaudžiančių organizacijų veikla man atrodo šventa…

***

Bet ką čia slėpti: yra ir kitokia Lietuva. Abejinga ukrainiečių kančioms, užsisklendusi, pritilusi arba įžūliai šaukianti, kad, girdi, „nacikams“ taip ir reikia, ko jie grasina Rusijai, ko įsileidžia NATO, ko šaudo į Luhanską… Arba liaupsina perrinktą Vengrijos lyderį Viktorą Orbaną bei Serbijos prezidentą Aleksandrą Vučičių, kurie, prisidengdami giną savo šalių interesus, spaudžia ranką V. Putinui. Tokią Lietuvą sutinku ne tik tarp intelektualų, visuomenininkų ir politikų, bet ir štai tarp netoli Visagino įsikūrusio Aukštaitijos miestelio kaimynų.

Jis – lenkas, katalikas, žmona – rusė, stačiatikė. Per šventes kartu lanko ir vietinę cerkvę, ir bažnyčią. Nežinia, kokias maldas jie kalbės dabar, už ką aukos per šias Prisikėlimo šventes, bet pokalbyje su šiais kaimynais paaiškėjo, kad jie, per palydovinę televiziją žiūrintys tik rusiškas programas, palaiko Maskvos karą, dievina V. Putiną, niekina „NATO apginkluotą“ Ukrainą. Kaimynas neteko darbo geležinkelyje, bet yra puikus auksinių rankų meistras visuose darbuose, tačiau dėl savo netekties kaltina visus – vietos valdžią, Landsbergius, vyriausybę, Europos Sąjungą, NATO, J. Bideną ir ką tik nori… Užzombinti brežnevinės propagandos jie niekaip neatsitokėja, kad gyvena kitame amžiuje, kitoje, ne sovietinėje Lietuvoje, kad žmogui rūpi ne vien pigios dešros galas, bet ir žmoniškumas, demokratija, parama nuskriaustam. Sakytume, kad tai būdinga tik menko išsilavinimo, darbininkiškų, neprestižinių kategorijų Lietuvos piliečiams, bet netrunki įsitikinti: iki šiol mes turime dvi Lietuvas. Viena – ir tokių piliečių dauguma – niekada nepaliks nelaimėje skriaudžiamo, nepriklausomai nuo jo tikėjimo, kalbos, tautybės, kita – užprogramuota sovietinio mąstymo ir priešiškumo visa kam, kas laisva, nepriklausoma ir pažangu, kas kovoja už savo laisvę ir išlikimą.

Už kurią tu, mielas skaitytojau?