Nijolė Tuomienė. Asmeninė nuotr.
Dr. Nijolė Tuomienė, Lietuvių kalbos institutas, istorijos žurnalas „Voruta”, Nr. 2 (888), 2025
Istoriniai įvykiai, lėmę vietos gyventojų padėtį
XX a. pradžioje dabartinės Pietryčių Lietuvos teritorijoje, kitaip dar vadinamoje Vilniaus kraštu ir Vilnija, susiformavo kalbiniu, kultūriniu ir religiniu požiūriu įvairialypė visuomenė. Ypač didelę žymę etninei ir sociokultūrinei gyventojų tapatybei paliko 1920–1939 m. Lenkijos okupacija. Iki dabar aktyviai diegiama Kresų, t. y. buvusios tėvynės Lenkijos pakraščių, ideologija, per pastaruosius metus perėjusi į atvirą lenkiškumo diegimą.
Istoriko Vytauto Merkio teigimu, dar nuo XIX a. lietuviai šiame krašte buvo vadinami kita kalba kalbančiais lenkais, laikomi „antrąja lenkų tauta, o Lietuvoje lietuvio ir lenko etnonimai nesudarė nė jokios priešpriešos, jie imti tiesiog painioti“[1]. Todėl buvusio Vilniaus krašto, dabar dažniau vadinamo Pietryčių Lietuva, apimančio Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių, Trakų ir Ignalinos rajonų savivaldybių teritorijas, specifinius kalbinius, kultūrinius ir socialinius procesus analizuoja daugiausia kalbininkai, sociolingvistai, istorikai, etnologai ir sociologai. Didžiausi praeities įvykių pėdsakai šiandien matomi dviejuose rajonuose – Vilniaus ir Šalčininkų, kuriuose gyvena etniniu ir kalbiniu požiūriu mišri visuomenė, dažnai palaikanti glaudesnius ryšius su kaimyninėmis šalimis nei su visa Lietuva.
Dėl Antrojo pasaulinio karo Lietuvos ir kaimyninių šalių sienos keitėsi kelis kartus. Sovietmečiu šio regiono raida ryškiai išsiskyrė iš kitų Lietuvos regionų dėl daug didesnės kitataučių imigracijos į atlaisvėjusius nuo pokario emigracijos į Lenkiją plotus. Šiose teritorijose ilgą laiką buvo oficialiai skatinamos vadinamosios slavų tautiškumo apraiškos: lenkmečiu – lenkų, o sovietmečiu – prisidėjo rusų. Palaipsniui ir sąmoningai buvo naikinamos sąlygos lietuvybės plitimui. Taigi netolimoje praeityje sovietų valdžios vykdyta švietimo ir kultūros politika sukūrė vietos gyventojų izoliacijos nuo lietuvių visuomenės daugumos sąlygas.
Nuolat kintanti geopolitinė situacija taip pat skatina keisti požiūrį į Pietryčių Lietuvos XX amžiaus istoriją, mažinti izoliaciją ir susvetimėjimą. Pastebėtina, kad šiuolaikiniuose mokslo darbuose, tiek visuomenėje vis dar jaučiamas tam tikras atsiribojimas nuo istorinių tautiečių, patyrusių ne vieną okupacinės valdžios vykdytą represiją. Kitaip tariant, pietrytinėje Lietuvos valstybės dalyje ir etninėse jos žemėse, dabartinėje šiaurės vakarų Baltarusijoje, per amžius gyvenę lietuviai yra tarsi išstumti iš bendro lietuvių tautos istorijos naratyvo.
Daugiakalbystė ne savo noru
Pietryčių Lietuvos paribyje ir greta jo buvusiose etninėse lietuvių salose Baltarusijoje gyvenusių ar dar gyvenančių žmonių prisiminimai kalbininkų nuolatos užrašomi visomis šiam, kadaise vieningam, kraštui būdingomis kalbomis – lenkų, lietuvių, gudų ir rusų. Toks fenomenalus vietos gyventojų kalbinis elgesys, kuomet tarpukariu vos dvi klases baigę žmonės moka dvi, tris ar keturias kalbas, čia gyvuoja mažiausiai du šimtus metų. Šis daugiakalbystės reiškinys (taip pat žinomas kaip kodų kaita, kodo perjungimas) pastarąjį šimtmetį sulaukė nemažo Lietuvos ir užsienio mokslininkų susidomėjimo[2]. Situacija analizuojama atsižvelgiant į tai, kad kiekviena kalba turi savo egzistavimo šioje žemėje istoriją – vienos kalbos išnykimas siejamas su dar vienos ar dviejų kalbų atsiradimu. Labai dažnai vietiniai gyventojai turėjo išmokti naujosios valdžios propaguojamą kalbą, dažnai prieš savo valią, nes jiems reikėjo suprasti pasikeitusias gyvenimo taisykles ir prisitaikyti prie „aukštesnės“ kalbos ir kultūros[3]. Kalbų kaitos laikotarpiu nepalankiausioje padėtyje atsidūrė vaikai, praradę savo senelių kalbą, kuria iš kartos į kartą buvo perduodama protėvių išmintis, sekamos pasakos. Juk sparčiai plintančių slavų kalbų – pirmiausia gudų ir lenkų – pagrindinė paskirtis buvo susikalbėti kasdieniame gyvenime ir bažnyčioje. Kaimo vaikai su pasakomis ir kita liaudies išmintimi susipažino vėliau, jau išmokę skaityti mokykloje.
Svarbu pažymėti, kad visų šiandien Pietryčių Lietuvoje vartojamų kalbų funkcijos ir gyvybingumas yra glaudžiai susiję su istoriniais ir socialiniais procesais, vykusiais ir vykstančiais regione[4]. Tai patvirtina daugybė užfiksuotų vyresniosios kartos gyventojų žodinių pasakojimų, siejamų su lietuvių tautos likimui reikšmingais įvykiais. Žmonių prisiminimuose gana ryškiai atsiskleidžia laikotarpis, kai jų tėvai nustojo kalbėti gimtąja lietuvių kalba. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse praktiškai visose Rytų Lietuvos vietovėse dar buvo kalbama lietuviškai. O po Pirmojo pasaulinio karo sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo labai svarbi lietuvių tautai, nes pirmą kartą istorijoje lietuvių kalba tapo valstybine kalba. Ji tapo prestižine, įsitvirtino administracijoje, viešajame, kultūriniame ir moksliniame gyvenime. Visoje Lietuvoje buvo sustabdytas kelis šimtmečius trukęs lietuvių nutautinimas: pasitraukus carinei Rusijos administracijai, baigėsi ir rusifikacija, o lietuviškos mokyklos, bažnyčia ir spauda sustabdė polonizaciją. Nemaža dalis dvikalbių žmonių, pradėjusių kalbėti lenkiškai, grįžo prie lietuvių kalbos.
Deja, Pietryčių Lietuvoje įvykiai klostėsi kiek kitaip: Lenkijos okupuotame krašte prasidėjo valdžios vykdomas organizuotas krašto lenkinimas, į šį darbą buvo įtrauktos įvairios įstaigos, mokykla, bažnyčia ir spauda. Iki 1927 m. visuomeninis ir kultūrinis lietuvių gyvenimas buvo varžomas saikingai, nes Pietryčių Lietuvoje ir etninėse lietuvių žemėse vis dar veikė lietuviškos mokyklos ir skaityklos, buvo leidžiama lietuviška spauda, o keliose bažnyčiose pamaldos vyko dviem kalbomis – lenkų ir lietuvių. Tačiau pagal to meto sampratą lietuviai regione tapo tautine mažuma, patiriančia vis didesnį spaudimą.
Išskirtinės svarbos taikinys
Lenkų okupacijos ir aneksijos laikotarpiu rytinėje ir pietrytinėje Lietuvos dalyje gyvenantys lietuviai nuolat ieškojo būdų išsaugoti savo kalbą ir kultūrą, siekė turėti galimybę mokytis gimtąja kalba, kurti savo organizacijas, turėti spaudą. Tuo tarpu krašto naujoji administracinė valdžia, persekiojusi juos intensyviai polonizuojamoje teritorijoje, siekė kuo greičiau integruoti Rytų Lietuvą į Lenkijos valstybę. Pasak vietos gyventojų, užsibrėžus krašte uždaryti visas lietuviškas mokyklas ir uždrausti mokymą namuose, Lenkijos radijas ir spauda skundėsi, kad Lietuvoje lenkai yra „engiami“. Į mokyklas buvo atsiųsta daugiau lenkų mokytojų, kurie mokė vaikus ir lietuvių kalbos[5].
Po daugelio metų žmonių atmintyje išliko ryškūs ir iškalbingi vaizdai, rodantys, kaip per okupaciją, ypač po 1927 metų, buvo menkinama ir naikinama lietuvių kalba, kultūra, tikėjimas, uždrausta spauda, represuojami žmonės, o labiausiai – krašto aktyvistai. Iš paribio ir užribio parapijų į Lietuvos vakarus buvo ištremti lietuvių kunigai, o į jų vietas atsiunčiami lenkai. Kunigus, anot gyventojų, bausdavo net už tai, kad jie bažnyčių metrikų knygose pavardes užrašydavo lietuviškai.[6]
Dėl būtinybės Vilniaus krašto okupaciją grįsti jo etnine sudėtimi, lietuvių tautinė bendruomenė tapo išskirtinės svarbos taikiniu. Tačiau istorinės teisės argumentas buvo Lietuvos pusėje: Vilnius liko faktine Lietuvos sostine. Todėl Lenkijai neliko nieko kito, kaip pasikliauti falsifikuotu gyventojų surašymu, kuris parodė, kad lenkai neva dominavo visame Rytų ir Pietryčių Lietuvos paribyje. Šį laikotarpį tyrinėjusio istoriko Broniaus Makausko teigimu, Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte gyveno gausi lietuvių bendruomenė – lietuvių skaičius siekė iki 300 tūkstančių. Šis skaičius yra visiškai realus, atsižvelgiant į gyventojų surašymą prieš ir po Lenkijos okupacijos, taip pat lietuvių moksleivių skaičių Lenkijos švietimo sistemoje, lietuviškos spaudos skaitytojų skaičių, lietuvių organizacijų duomenis[7]. Mažiau jų buvo Vilniuje ir rajonų centruose, kur dominavo žydai, tačiau kaimo vietovėse lietuviai sudarė absoliučią gyventojų daugumą. Apmaudu, kad mokslo darbuose dažnai kartojami 1931 m. Lenkijos gyventojų surašymo duomenys, rodantys, kad lietuviai čia tesudarė 0,8 proc. gyventojų. Šiuos surašymo duomenis dar sovietmečiu paneigė patys lenkų mokslininkai, pripažindami juos klaidingais ir nepatikimais.
Akademiko Zigmo Zinkevičiaus teigimu, visos okupacinės valdžios lietuvių nutautinimui kruopščiai ruošėsi[8]. Tai rodo kryptingi ir koordinuoti okupacinės administracijos veiksmai prieš krašto gyventojus, užfiksuoti vyresnės kartos gyventojų pasakojimuose. Siekiant vietovėse nuolat didinti etninės lenkų grupės skaičių, buvo nuosekliai vykdomi „pertvarkymai“ administracijos, švietimo ir tikėjimo (bažnyčios) srityse: lietuviams nebuvo leista dirbti valstybės tarnyboje, o vėliau juos imta represuoti net už paprasčiausius susibūrimus.
Žmonės prisimena, kaip bet kokia lietuvių tautinė veikla buvo (į)vertinama kaip antilenkiška ir antivalstybinė[9]. Tuo metu kaimuose buvo daug aktyvių ir sąmoningų jaunų žmonių, kurie rinkdavosi ir švęsdavo Lietuvos šventes, minėdavo sukaktis, o vyresni mokė jaunesnius lietuviškai skaityti ir rašyti. Etninėje lietuvių saloje Baltarusijoje (Varanavo r.) visą gyvenimą gyvenusi moteris papasakojo neįtikėtiną istoriją apie tai, kaip 1925 m. Ramaškonių jaunimas kartu su lietuviškos mokyklos mokytoju Feliksu Moliu pasikinkę arklius nuvyko į Vilnių švęsti Vasario 16-osios. Važiuoti traukiniu buvo per brangu. Kad mokytojas ilgos kelionės metu nesušaltų, kaimo jaunimas jam parūpino šiltesnių drabužių, o roges išklojo džiovintomis žirnių ankštimis. Šalta žiema nesutrukdė Ramaškonių jaunimui kartu su mokytoju leistis į daugiau nei septyniasdešimties kilometrų kelionę rogėmis ir kartu su visa Lietuva sostinėje Vilniuje švęsti šalies Nepriklausomybės dieną. Etninių salų lietuviai visada smulkiai aprašydavo visą savo veiklą ir siųsdavo korespondenciją į Vilniuje leidžiamus laikraščius „Jaunimo draugas“ ir „Vilniaus rytojus“. Saugumo sumetimais autoriai savo laiškus pasirašydavo slapyvardžiais[10].
Atimta galimybė lavintis paveikė žmonių savimonę
Gyventojų prisiminimuose nuolat iškyla jų pirmosios lietuviškos mokyklos, „Ryto“ draugijos įsteigtos ir regione veikusios 1921–1927 metais. Jie prisimena net pirmuosius perskaitytus žodžius „Elementoriuje“, iš kurio paprastai mokėsi keli vaikai. Tačiau ir tuomet, būdami vos septynerių ar aštuonerių metų amžiaus, suprato, kad lietuvybė krašte yra persekiojama – mokyklas nuolat perkeldavo, o mokytojus ir tėvus bausdavo. Moteris iš Rodūnios apylinkių prisimena, kad noras lankyti mokyklą buvo toks didelis, jog nepabūgo nei kiekvieną naktį daužomų klasės langų, nei mokyklos kilnojimo iš vieno namo į kitą. Vieną žiemą perkėlė į patį gatvinio kaimo galą, kad per pusnis vaikams kuo sunkiau būtų ją pasiekti. Vėliau šalia lietuviškos mokyklos atidarė lenkišką. Per pertraukas vieni kitus apmėtydavo akmenimis, lietuvius pravardžiuodavo „litewska psiakrew“ (lie. „lietuviškas šuns kraujas“).
Taip pat buvo naudojamas tėvų bauginimo ir jų kilmės perrašymo metodas. Nuo 1927 m. buvo sistemingai uždaromos švietimo įstaigos, kurių veikla buvo vykdoma lietuvių kalba, neva dėl mažo mokinių skaičiaus ir žemo išsilavinimo bei auklėjimo lygio[11]. Žmonės prisimena, kaip jie iš uždarytų mokyklų ir sekmadieninių skaityklų surinkdavo ir į namus nešdavosi lietuviškas knygas, kad jos nebūtų sudegintos. Lenkų pareigūnai vis dažniau pradėjo grasinti ir bausti tik lietuvių šeimas. Visų pirma todėl, kad vaikų neleisdavo lankyti lenkiškų pradinių mokyklų, o vietoj jų buvo samdomi „daraktoriai“ arba jie vakarais eidavo mokytis pas uždarytų mokyklų lietuvių mokytojus. Jei šeimos neturėjo pinigų, antstoliai konfiskuodavo vertingiausius daiktus iš jų namų ar ūkių. Tėvai arba vyresni broliai iš neturtingų šeimų buvo išvežami į areštines ir tam tikrą laiką kalinami. Tarpukario įvykiai giliai įsirėžė į jų atmintį. Nes vaikystėje jie nesuprato, kodėl jų tėvai, gyvendami savo tėvų ir protėvių žemėje, kalbėdami paveldėta iš jų kalba, dėl savo savasties buvo baudžiami.
Lietuviškų asmenvardžių lenkinimas „išskyrė“ gimines
Gyventojų surašymų metu lietuviškos pavardės būdavo sulenkinamos, o per krikštą buvo atsisakoma suteikti lietuviškus vardus. Tarpukario demarkacinės linijos čia išskyrė šeimas ir privertė jas priklausyti skirtingoms tautoms, todėl šiandien vienos giminės atstovų antkapiuose matomi lietuviški, o kitų – lenkiški užrašai: tėvas Kazimieras Valinčius, o sūnus – Jan Wolyniec. Etninės Lietuvos apylinkių laidojimo vietose iliustratyviai matomi ne visada „sėkmingi“ lietuviškų pavardžių lenkinimo pavyzdžiai: Czepulonis, Gaidzis, Woisznis, Zwirblis ir kt.[12]. Nors Lenkijos vyriausybės nurodymuose dėl surašymo buvo numatyti reikalavimai, kad surašinėtojai privalantys tinkamai informuoti gyventojus, tačiau iš tikrųjų tik nedaugelis laikėsi šių nuostatų. Surašymą atliko lenkų valdininkai ir mokytojai, kurie, ypač kaimuose, dažniausiai nė neklausdavo žmonių, kuria kalba jie kalba, nes ją įrašydavo patys savo nuožiūra[13]. Gyventojų prisiminimuose užfiksuota, ko jie žmonių klausinėdavo: kiek yra šeimos narių, koks jų gyvenimo būdas, ar moka rašyti, kokio tikėjimo – jei katalikai, tai visus užrašydavo lenkais. O namuose vartojamą kalbą nusistatydavo patys. Kunigai draudė bažnyčioje ir šventoriuje kalbėtis lietuviškai, o, sakydami pamokslus lenkiškai, lietuvius vadino „pagonimis, kurių Dievas nesuprantąs, nes jų kalba esanti mužikiška ir prasta“[14].
Visos šios priemonės lėmė tai, kad nemaža dalis Pietryčių Lietuvos lietuvių prisitaikė: pradėjo ne tik pavardes rašyti lenkiškai, bet ir įprato viešose vietose kalbėti lenkiškai. Tuo tarpu namų aplinkoje dominavo lietuvių ir gudų kalbos. Daugėjo lietuvių šeimų, kuriose namų aplinkoje pradėta kalbėti tik gudiškai, o vėliau – dar ir lenkiškai. Vyresnioji karta dar prisimena, kaip lenkų administracija tyčia skleidė šališką, melagingą informaciją apie Lietuvos valstybę[15], todėl daugelis neraštingų kaimo gyventojų ėmė viešai teigti, kad lenkiškai (kultūringa, prestižiškesne kalba) šneka ne tik bažnyčioje, bet ir namuose, nors iš tikrųjų šios kalbos beveik nemokėjo. Kitur lietuviai, bijodami represijų (protokolų surašymo, baudų, grasinimų iškeldinti ir kt.), neprisipažino, kad moka ir kasdieniniame gyvenime vartoja gimtąją lietuvių kalbą. Kadangi gudų kalbos, vadinamosios paprastosios (po prostu), vartojimas tiek šeimose, tiek viešumoje nesukeldavo tokių pasekmių kaip lietuvių kalba, todėl žmonės ją gana greitai perėmė savisaugos tikslais. Lietuviškai prabildavo vis rečiau, tik tarp artimų žmonių, kai niekas svetimas negirdi. Gyventojai pasakoja, kad vyras ir žmona ar du broliai, veždami į didesnio miestelio turgų parduoti pieno produktų, kiaušinių ar daržovių, susitardavo turguje tarp savęs garsiai nekalbėti lietuviškai, antraip miestelėnai iš jų galėdavo nieko nenupirkti. Arba eidamos į bažnyčią kaimo moterys sveikindavosi ir tarpusavyje šnekučiuodavosi lietuviškai, tačiau perėję šventorių „pamiršdavo“ gimtąją kalbą ir su artimaisiais bei kaimynais stengdavosi kalbėtis „kultūringai“ – tik lenkiškai. Tačiau tvarte su naminiais gyvuliais ir gyvūnais (šunimis, karvėmis, arkliais) buvo kalbama lietuviškai, nes taip buvo įprasta nuo seno. Iš tiesų tai įdomus reiškinys, kad žmonės, pakeitę savo namų aplinkos kalbą, savo gyvūnus toliau kalbino lietuvių kalba, kuri tradiciškai kaimo žmonėms buvo įprasta. Jau nutautėję ir praradę gimtąją kalbą gyventojai išlaikė senąją toponimiką, vietovės apibūdinimą, pvz.: jutro puidzem do Puzhynelia (užrašyta tai, kaip tariama, lie. „rytoj eisim į Pušynėlį (į jauną pušyną)“), a tutaj Szalcini (lie. „o čia Šaltiniai (pelkėta vieta)“) ir pan.
Vietos gyventojai pasakoja, kad tėvai pamažu nustojo su jais – taigi su savo vaikais – kalbėti lietuviškai, nes buvo įsitikinę, kad jų atžalos neturės ateities, jei mokės kalbėti ir rašyti „pagoniška“ kalba, bet nemokės „kultūringos“ kalbos. Pietryčių Lietuvos regiono tyrėjai taip pat vardija daugybę pavyzdžių, kai vienoje šeimoje vyresni vaikai dar būdavo pramokę lietuvių kalbos, bet jaunesni ją girdėdavo tik tarpusavyje bendraujant tėvus, vyresnės kartos kaimynus, nes į vaikus būdavo kreipiamasi tik gudų, lenkų, o vėliau – ir rusų, kalba.
Pasėtos baimės padariniai
Polonizacijos ir lietuvių tautinės savimonės formavimosi procesų susidūrimas lėmė pastebimą kaimo visuomenės skilimą. Dalis priėmė oficialią elgesio poziciją ir atsisakė vartoti – bent jau viešai – lietuvių kalbą. Taigi tam tikra prasme lietuvių kalbos atsisakymas buvo ir sąmoningas gyventojų žingsnis. Štai kodėl buvusiuose Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose taip smarkiai sumažėjo lietuviškai kalbančių gyventojų. Šį faktą patvirtina ir dialektologai, Pietryčių Lietuvos vietovėse tarpukario metais iš gyventojų rinkę kalbinę medžiagą, – užrašinėję tarminius duomenis. Tyrėjai prisimena, kad žmonės juos pasitikdavo baimindamiesi, kad atvykėliai dėl lietuvių kalbos vartojimo juos apskųsiantys valdžiai[16]. Neretai žmones tekdavo ilgai įtikinėti ramiai ir drąsiai kalbėti savo gimtąja lietuvių tarme ir kad niekas jų neišduos ir neįskųs.
Priverstinis gimtosios kalbos atsisakymas paliko pėdsaką visam gyvenimui: vyresnioji karta, vaikystėje ir jaunystėje kalbėjusi lietuviškai, prie šios kalbos negrįžo ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Dauguma prisitaikė prie naujos realybės kalbėti keliomis slavų kalbomis: bažnyčioje – lenkiškai, mokykloje – rusiškai, su kaimynais – gudiškai, o lietuviškai kartais tekdavo šnekėti su vaikaičiais, nemokėjusiais vietinių slavų kalbų. Tačiau, kaip jau minėta, paribio ir užribio vietovėse dirbusių dialektologų pakalbinti vyresnio amžiaus žmonės parodė, kad nepamiršo gimtosios kalbos ir savo tapatybės, nors vaikų jau neišmokė. Lingvistiniuose tyrimuose pažymima, kad XX a. pietrytiniame Lietuvos paribyje ir užribyje plačiai vartota lietuvių tarmė žmonių atmintyje išliko kaip turtinga vaikystės kalba, kurioje girdėti daug kitose tarmėse jau išnykusių archajiškų žodyno ir gramatikos formų[17].
Vyresnės kartos vietinių prisiminimai atskleidžia liūdną faktą: okupuotų teritorijų gyventojams buvo taikoma klastinga diskriminacijos ir nutautinimo politika, panaudojant ekonominius, socialinius ir net psichologinius metodus. Kiekviename žingsnyje jaučiamas persekiojimas ir dirbtinai kurstoma neapykanta vietos lietuviams sukūrė nepakeliamas gyvenimo ir darbo sąlygas. Gyventojai pasakoja, kad daugelis regiono lietuvių susivienijo ir bandė apginti savo lietuvišką tapatybę. Tai, anot jų, buvo kultūrinis ir švietėjiškas pasipriešinimas, kurio dalyviai – inteligentai ir prie jų prisijungę ūkininkai – vėliau buvo negailestingai baudžiami: kratomis, baudomis, įkalinimu ar tremtimi.
Suprantama, kad nemažai lietuvių neatlaikė ir vienas po kito išvyko į Vakarus. Kiti buvo priverstinai ištremti, o į tas apylinkes atkeldavo lenkų tautybės gyventojus iš kitų Lenkijos regionų (vietinių gyventojų jie buvo vadinami „osadnykais“ (l. osadnik „naujakurys“)). Be to, dėl sąmoningo vietos administracijos sprendimo neleisti gyventojams išvykti nemaža dalis žmonių negalėjo gauti pasų ar kitų dokumentų. Tai vienas iš būdų, kaip žmonės tapo čiabuviais – žmonėmis be tautybės, nes ji niekur nebuvo įrašyta jų pačių valia[18]. Kaip jau minėta, tarpukario gyventojų sąrašuose lietuviai „tapo“ lenkais, nes buvo katalikai. Gyventojų teigimu, vis daugiau radosi pačių lietuvių, kurie, kunigų „paprotinti“ pavardes rašydavo lenkiškai, nes nebevertino „mužikiškos“ lietuvių kalbos ir gėdijosi savo „pagoniškų“ šaknų.
Kalbos ir tapatybės pokyčių atspindžiai dabartyje
Pietryčių Lietuvos lietuviai prie tikrosios savo tapatybės ir tautybės grįžo tik Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą 1939 m., tačiau šis procesas negailestingai buvo užgniaužtas po antrosios sovietų okupacijos. Taip pat nemažos dalies gyventojų tautinę savimonę labai stipriai paveikė fizinio susidorojimo baimė, kai II-jo pasaulinio karo metais „baltieji partizanai“ (regiono paribyje ir užribyje aktyviai būrėsi ir veikė Armija Krajova) vykdė ginklu paremtą krašto polonizaciją. Armijos būrių veikloje dalyvaudavo ir vietiniai gyventojai, kuriuos žmonės atpažindavo[19]: „Gyvenome baimėje. Naktį į duris pasibeldžia kaimynas, o už jo – dar penki vyrai iš kito kaimo. Triukšmas pažadino vaikus, turėjau skubiai atidaryti duris. Kaimynas juos atvedė, nes pažįsta vietinius. Naktimis ateidavo į lietuvių namus. Vyrams buvo liepta apsirengti ir eiti. Vėliau ne visi buvo paleisti. Iš ūkininkų paimdavo kiaulę ar veršį.“.
Nuolatinė įtampa ir baimė prarasti artimuosius, turtą ar būti išvarytiems iš namų privertė žmones atsisakyti savo tapatybės. Chrestomatinis nutautinimo ir lietuvybės netekimo sovietmečiu ir jau atkūrus nepriklausomybę „pavyzdys“ yra Dieveniškių apylinkės, kur 1940 metais sovietų valdžios oficialiai pripažintais duomenimis net 80 proc. gyventojų buvo užsirašę lietuviais, tačiau dabar dominuoja lenkų tautybės gyventojai.
Pietryčių Lietuva dėl savo daugiatautiškumo, istorinės ir geografinės padėties tapo itin palankia vieta sovietinei nacionalinei politikai, paremtai „tautų draugystės“ ir „internacionalizmo“ šūkiais, įgyvendinti. Čia pradėta diegti tautų suartėjimo samprata, kuri išreiškė glaudesnius ryšius tarp vietinių etninių grupių ir kaimyninių sovietinių respublikų gyventojų. Taigi Pietryčių Lietuvos gyventojų ryšiai stiprėjo ne su kitais respublikos regionais, o pirmiausia su Baltarusija. Tai lėmė specifinės situacijos regione susiformavimą: dalis regiono gyventojų iki šiol labiau tapatinasi su Baltarusijos nei su kitų Lietuvos regionų gyventojais. Tuo tarpu lietuvių ir lenkų etniniai nesutarimai dėl skirtingo istorinės praeities vertinimo sovietmečiu buvo sąmoningai įšaldyti keliems dešimtmečiams. Viešumoje jie pasirodė tik sovietmečio pabaigoje[20].
Lietuvos valstybingumo atstatymas 1990 m. kovo 11 d. nutraukė krašto sovietizaciją ir rusifikaciją. Pats Lietuvos valstybės egzistavimas daro poveikį visų Pietryčių Lietuvos etninių grupių mentalitetui. Radikalus politinės situacijos pasikeitimas pagaliau pagerino lietuvių tautybės gyventojų padėtį. Pietryčių Lietuvos gyventojams ar jų palikuonims atsirado galimybė grįžti prie savo tikrųjų tautinių ištakų. Akivaizdu, kad regionui reikia daug daugiau laiko atsigauti ir atkurti pirminę regiono tautinę-kultūrinę struktūrą.
Nuo valstybingumo atkūrimo praėjo trisdešimt penkeri metai, tačiau Pietryčių Lietuvos regiono politinė, ekonominė, socialinė ir kultūrinė raida bei gyventojų integracijos klausimai vis dar aktualūs. Tenka konstatuoti, kad daugiau nei tris dešimtmečius dabartinė Lietuvos valdžia taip ir neskyrė daugiau dėmesio vietiniams, tikriesiems, Pietryčių Lietuvos gyventojams. Pažymėtina, kad bėgant amžiams vietos gyventojai įprato kuo labiau atsiriboti nuo bet kokios valdžios. Būtent Pietryčių Lietuvoje tikrieji jos gyventojai nuo seno save vadina tuteišiais, tai yra vietiniais, kad nereikėtų deklaruoti lojalumo jokiai valdžiai, nes jų valdžia – gimtoji žemė[21].
[1] Merkys Vytautas, 2006: Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m. Vilnius: Versus aureus, 36.
[2] Vidugiris Aloyzas, 1983: Dėl kalbų kontaktavimo Pietryčių Lietuvoje. Lietuvių kalbotyros klausimai 23, Vilnius: Mokslas, p. 46–61.
[3] Čekmonas Valerijus, 2017: Dar sykį apie rankraščių likimą, arba įvadinio straipsnio pratarmė. Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika. Laima Kalėdienė (sud.), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, p. 61–107. https://lki.lt/kalbu-kontaktai-sociolingvistika-straipsniu-rinkinys-2017/
[4] Tuomienė Nijolė, 2022: Kalbų funkcionavimas Šalčininkų apylinkėse: kaita ir konkurencija. Lietuviškumo (savi)raiška Šalčininkų rajone: aplinkybės ir galimybės, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, p. 184–202.
https://lki.lt/wp-content/uploads/2023/05/Lietuviskumo-saviraiska-Salcininku-rajone-1.pdf
[5] Tuomienė Nijolė, 2008: Ramaškonių šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.
[6] Misius Kazys (sud.), 2023: Vilniaus golgota, t. 1-5. Vilnius: Versmė.
[7] Makauskas Bronius, 1991: Vilnijos lietuviai 1920-1939 m., Vilnius: Mokslas, p. 16–20.
[8] Zinkevičius Zigmas, 1993: Rytų Lietuva praeityje ir dabar, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, p. 155–161.
[9] Ten pat, p. 161–175.
[10] Tuomienė Nijolė, 2008: Ramaškonių šnektos tekstai, Vinius: Lietuvių kalbos institutas, p. 93–95.
[11] Martinkėnas Vincas, 1995: Švietimas 1920–1941. – Dieveniškės, Vilnius: Mintis, p. 81–88.
[12] Garšva Kazimieras, 2024: Rytų Lietuvos vardynas ir jo rašyba. Vilnius: lietuvių kalbos institutas. https://lki.lt/kazimieras-garsva-rytu-lietuvos-vardynas-mokslo-studija-2024
[13] Gaučas Petras, 2004: Etnolingvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida XVII a. antroji pusė – 1939 m., Vilnius: Vilniaus universitetas, p. 81–82.
[14] Vidmantas Edvardas, 1992: Rytų Lietuvos lietuvių lenkinimas per bažnyčias XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje. Rytų Lietuva: istorija, kultūra, kalba. Vacys Milius (red). Vilnius: Mokslas, p. 30–33. https://alkas.lt/2023/08/13/e-vidmantas-rytu-lietuvos-lenkinimas-per-baznycias-i/
[15] Ten pat, p. 32–33.
[16] Laura Brazaitienė, 2022: Kalbininkų įžvalgos: lietuvių kalba Šalčininkų rajone 1952–1969 metais. – Lietuviškumo saviraiška Šalčininkų rajone. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, p. 70–80.
https://lki.lt/wp-content/uploads/2023/05/Lietuviskumo-saviraiska-Salcininku-rajone-1.pdf
[17] Tuomienė Nijolė, 2023: Kalba ir tapatybė Pietryčių Lietuvos ir Baltarusijos paribiuose (XX a. II pusė – XXI a. pradžia), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. https://lki.lt/nijole-tuomiene-kalba-ir-tapatybe-monografija-2023/
[18] Jonas Murka: https://alkas.lt/2023/11/25/j-murka-lietuviai-vilniaus-kraste-ii/
[19] Garšva Kazimieras (sud.), 1995: Armija Krajova Lietuvoje I, Vilnius: „Vilnijos“ draugija.
[20] Stravinskienė Vitalija, 2016: Etniniai lietuvių ir lenkų santykiai Rytų ir Pietryčių Lietuvoje 1960–1985 m. Genocidas ir rezistencija 1 (39), p. 82–92.
[21] Tuomienė Nijolė, 2023: Kalba ir tapatybė Pietryčių Lietuvos ir Baltarusijos paribiuose (XX a. II pusė – XXI a. pradžia), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, p. 63–92. https://lki.lt/nijole-tuomiene-kalba-ir-tapatybe-monografija-2023/
