Tolminkiemio klebono K. Donelaičio kova su Prūsijos dvarininkais ir pareigūnais dėl parapijos žemių

Autorius: Data: 2021-07-03 , 08:40 Spausdinti

Tolminkiemio klebono K. Donelaičio kova su Prūsijos dvarininkais ir pareigūnais dėl parapijos žemių

Paminklas K.Donelaičiui Gumbinėje. A. Kairio nuotr.

Dr. Algirdas Matulevičius, Istorikas, enciklopedistas, žurnalistas, www.voruta.lt

K. Donelaičio giminė. Jo Raštai

 

Kristijonas Donelaitis (g. 1714 m. Lazdynėliuose prie Gumbinės , m. 1780 m. Tolminkiemyje; palaidotas evangelikų liuteronų bažnyčios kriptoje). Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakulteto studentų sąrašuose įmatrikuliuotas 1736 m. Donelaitis; maždaug nuo XX a. vidurio ir nusistovėjo ši pavardės forma. Pats pasirašinėjo tais laikais madinga, sekant antikos veikėjais, sulotyninta forma Donalitius. Vokietijoje paplitusi pavardės forma Donalies.

Kilęs iš ulmiškių (vok. Kölmer) – laisvųjų valstiečių (ne baudžiauninkų), turinčių žemės nuosavybės, sluoksnis, artimesnis mažažemiams bajorams. Daug donelaičiukų, kaip, pavyzdžiui, Kristijonas ar jo brolis, pagarsėjęs Karaliaučiaus auksakalys Frydrichas, buvo gabūs, novatoriški. Palyginti daug (kaip lietuvininkų) Donelaičių giminėje buvo garsių amatininkų, miestų burmistrų, kitų Prūsijos valdžios pareigūnų, girininkų bei eigulių, netgi dvarininkų, pramonininkų. 2019 m. išleistas Donelaičių giminės 1600–1945 m. genealoginis „medis“, arba lentelė, lietuvių, vokiečių ir rusų kalbomis. Šio straipsnio autorius (A. M.) papildė, pataisė, suredagavo, išvertė iš vokiečių kalbos K. Donelaičio XX a. palikuonių, gyvenusių Vokietijoje, Kurto Donalies ir Lutzo (Lucas) Wenau (be to, šis parašė knygų bei knygelių apie Tolminkiemio parapiją, apie K. Donelaičio gyvenimą bei kūrybą, to krašto tautinius gyventojų santykius) parengtą Donelaičių giminės 1600–1945 m. genealogiją (vokiečių kalba). Remtasi ir dr. Napoleono Kitkausko tyrinėjimais. Darbą organizavo, surado lėšų, vertėjų į užsienio kalbas, parengė spaudai (išleista 2019 m.) Karaliaučiaus krašto tyrėjas fotomenininkas (albumai, knygos), Donelaičio draugijos narys, žurnalistas Valentinas Juraitis. Tai nepaprastai svarbus mokslinis darbas – iki šiol visuomenė žinojo tik apie poetą K. Donelaitį vieną „kaip pirštą“.

Apie K. Donelaitį, kunigą ir poetą, jo pasaulėžiūrą, būdą, parapijos ir valstiečių lietuvininkų gynimą nuo vokiečių dvarininkų gobšumo dalį Tolminkiemio parapijos bendruomenės žemių, ganyklas prijungti prie dvaro žemėvaldos, poeto kūrybą išsamiausias unikalus veikalas yra Lietuvių kalbos ir literatūros instituto 1977 m. Vilniuje išleisti K. Donelaičio Raštai (600 puslapių). Parengė prityrę mokslininkai K. Doveika, L. Gineitis, J. Kabelka, K. Korskas, K. Ulvydas. Pirmasis pilnas leidimas – tai donelaitianos epopėja. Poemą metai 1818 m. paskelbė  kartu su vertimu į vokiečių kalbą,  gavęs iš K. Donelaičio draugo Johanno Gottfriedo (Gotfrydas) Jordano, 1779–1811 m. kunigavusio netolimoje nuo Tolminkiemio Valtarkiemio parapijoje, 1811–1822 m. Geldapės bažnytinės apskrities superintendento (vyskupo), poeto rankraštį, Karaliaučiaus universiteto prof. dr. M. L. Rėza. Rankraštį Jordanas gavo iš K. Donelaičio našlės Annos Reginos Ohlefant (Olefant), Geldapės teisėjo dukters, buvusios Stalupėnų pradinės mokyklos vedėjo našlės (mirė 1795 m. Tolminkiemyje 80 metų amžiaus , K. Donelaitis – 66 metų amžiaus . K. Donelaitis, 1740 m. baigęs Karaliaučiaus universitete teologiją, 1740–1742 m. buvo minėtos mokyklos kantorius (mokytojas ir bažnytinio choro vadovas), 1742–1743 m. rektorius (vedėjas), 1743–1780 m. Tolminkiemio parapijos klebonas. Metai (parašyti maždaug 1765–1775 m.) yra unikaliausias Mažosios Lietuvos literatūros reiškinys, K. Donelaičio kūrybos fenomenas. Kartu su 6 pasakėčiomis padėjo pagrindus grožinei literatūrai lietuvių kalba. Kūriniai parašyti tos epochos vokiečių vartojamais gotiškais rašmenimis (šriftu). Gerai, kad K. Donelaičio kūrybos leidėjai greta vokiško ar gotiško pateikė tekstą lotynišku (ir dabar vartojamu) raidynu. O jo raštai valdžiai dėl Tolminkiemio kaimo, bažnyčios ir dvarų žemių separacijos (atskyrimo, padalijimo) bylos, Žinios būsimam įpėdiniui, pastabos bažnyčios metrikų knygoje, eilėraščiai pateikti ir verstiniai į lietuvių kalbą.

Prūsijos XVIII a. administraciniai teritoriniai vienetai

Keletas pataisymų jo Raštų (1977 m.) leidėjams. K. Donelaitis pagrįstai Mažosios Lietuvos autochtonus vadina lietuvininkais, jų kraštą – Lietuva. Leidėjai nepagrįstai vadina Rytų Prūsija (įvairiatautis kraštas; senoji Prūsija (Prūsa) iki Vyslos). Gumbinės karo ir domenų rūmai, arba valdyba (Gumbinner Kriegs- und Domänen Kammer), vadinti ir Lietuvos (Litauisches) pavadinimu, įsteigti ne 1727 m., o 1736 m. Atitinkamai likusią Rytų Prūsijos dalį (į vakarus ir pietus) administravo 1723 m. įsteigti Karaliaučiaus karo ir domenų rūmai (Königsberger Kriegs- und Domänen Kammer). Buvo pavaldūs Rytų Prūsijos (Ostpreussen) provincijos oberprezidentui. Gumbinės rūmai, įsteigti pasibaigus Mažosios Lietuvos kolonizacijai vokiečiais iš Vokietijos etninių žemių bei vokietkalbiais (Austrijos zalcburgiečiais, šveicarais), administravo Lietuvos departamentą (Littauisches Departement), veikusį 1736–1818 m., centras Gumbinėje. Apėmė Mažosios Lietuvos dalį ir Mozūriją (Mažosios Lietuvos vakarinė dalis priklausė Rytų Prūsijos departamentui / Ostpreussisches Departement). Lietuvos departamento apskritys: Klaipėdos, Įsruties, Ragainės ir Tilžės, sudarė Lietuvos provinciją (Provinz Litauen; absoliuti gyventojų dauguma, per 90%, buvo lietuvininkai), o Alėckos, Johannisburgo, Leko, Lėciaus, Reino, Unguros apskritys sudarė Mozūriją (Masuren). Likusi Prūsijos teritorija priklausė Rytų Prūsijos departamentui (Ostpreussisches Departement; 1723–1818 m.). 1818 m. departamentai pertvarkyti į Gambinės vyriausybinę apygardą (Regierungsbezirk Gumbinnen) ir Karaliaučiaus vyriausybinę apygardą (Regierungsbezirk Königsberg). Abi veikė iki 1944–1945 m. , centrai Gumbinėje ir Karaliaučiuje. Iki 1709–1711 m. Prūsijoje siautusio Didžiojo maro bei bado ir Didžiosios vokiškosios kolonizacijos Lietuvos provincijoje lietuvininkų kaimiečių ūkiai Įsruties apskrityje sudarė per 93 %, Tilžės ir Ragainės apskrityse – per 97 %, o Klaipėdos – net iki 100 % visų ūkių. Miestuose dauguma gyventojų buvo vokiečiai. K. Donelaičio klebonavimo laikotarpiu, ypač XVIII a. pabaigoje, Tolminkiemio parapijoje jau daugumą gyventojų sudarė vokiečiai ir vokietkalbiai, įsikūrė ir Šveicarijos prancūzų.

Visa tai plačiau aptariu, kad geriau suprastume K. Donelaičio raštuose minimus Lietuvos ir likusios senosios Prūsijos teritorinius administracinius vienetus ir jų kaitą, lietuvininkų ir vokiečių santykius. Minimi donelaitikos Raštų (1977 m.) leidėjai yra profesionalūs, kruopštūs, visapusiški tyrėjai, pateikę daugybę naujų žinių. K. Donelaitis, kaipo valstiečių (būrų) dainius, rašo sodriai, žodinga aiškia kaimietiška kalba. Metuose sukūrė groteskiškus Prūsijos dvarininkų šaržus, gausu satyros, humoro; iškelta prigimtinė žmonių lygybės idėja, aukštinami darbas, dora, žadinama lietuvininkų tautinė savimonė, tautiškumą derinant su dorybėmis. K. Donelaičiui būdinga krikščioniška pasaulėžiūra, etinė ir religinė didaktika (juk dvasininkas). Kaip ir įžymūs Antikos poetai, rašė hegzametru, pabrėždamas lietuvių kalbos vertę. Jo Raštų leidėjai dirbo sovietmečiu, kada vartoti Dievo vardą buvo nepageidaujama, gal dėl to jie rašė d mažąja – dievas. Jo vardas, apaštalų citatos, religiniai pamokymai, ištisai vartojami kūryboje.

F. Tetznerio ir L. Passarge‘s donelaitikos tyrimai

Už tai, ką mes turime apie K. Donelaičio asmenybę ir jo kūrybą, esame dėkingi Leipzigo (Leipcigas) universiteto profesoriui Franzui (Francas) Tetzneriui (Tecneris; 1863–1919 m.), ne kartą buvojusiam Lazdynėliuose, Stalupėnuose, ypač Tolminkiemyje, ir tyrinėjusiam archyvinę medžiagą (dalis jos per II pasaulinį karą dingo). Jis ją 1896–1914 m. dalimis paskelbė Prūsijos moksliniuose žurnaluose Altpreussische Monatsschrift, Unsere Dichter im Wort und Bild ir kituose: K. Donelaičio Įrašai parapijiečių gimimo metrikų knygose (1743–1754, 1757–1770, 1774–1779 metai), Tolminkiemio parapijos žemių separacijos bylos dokumentai (1775–1778 m.) , parapijos mokyklų vizitacijos, mūrinės bažnyčios (trečioji) statybos, parapijos administravimo raštai (1756–1767 m.), autobiografinės ir dalykinės Žinios (1773–1779 m.) būsimam Tolminkiemio klebonui buvo vienintelis šių K. Donelaičio tekstų tekstologinis šaltinis.

Anksčiau už F. Tetznerį pluoštą žinių, surastų Tolminkiemio klebonijos archyve, pirmasis 1894 m. paskelbė K. Donelaičio gerbėjas, jo biografijos tyrėjas ir grožinės kūrybos Metų vertėjas į vokiečių kalbą Liudwigas Passarge (Pasargė): Christian Donalitius Litauische Dichtungen (Kristijonas Donelaitis Lietuvių poezija). Pavardė baltiška – kilęs iš senųjų prūsų. Nuo 1869 m. mokytojavo Įsrutyje. Kelionių knygoje Aus baltischen Landen (1878 m.; Iš Baltijos kraštų) pateikė žinių apie K. Donelaitį, M. L. Rėzą, Kuršių neriją, lietuvių liaudies dainas.

K. Donelaičio poema-epas – pasaulinio lygio šedevras

Esminis Metų poetinio pasaulio bruožas – dramatiška įtampa tarp skelbiamos dieviškosios tvarkos – pasaulis yra harmoningas Dievo kūrinys, visi žmonės gimsta lygūs, – ir dažnai žiaurios realybės: Dievo tvarką pažeidžia niekadėjai, ponai savivaliauja, parazituoja, išnaudoja pavergtus valstiečius. Tautinės ir socialinės realijos, stipri ponų kritika Metuose įrodo, kad K. Donelaičio kūryba XVIII a. buvo labai drąsi ir aktuali. To nėra netgi to laikotarpio Europos literatūroje. Po K. Donelaičio iki Vydūno ir I. Simonaitytės nebuvo parašyta tokio aukšto lygio, realios autentiškos grožinės literatūros. Pagrįstai poema Metai, šviečiamojo realizmo epochos kūrinys, 1977 m. įrašyta į UNESCO sudarytą Europos literatūros šedevrų sąrašą.

K. Donelaičio bičiulių mintys apie jo genialumą ir poeto laiškai

Vertingi K. Donelaičio iš Tolminkiemio rašyti išlikę tik du laiškai.(turbūt Lietuvos mokslininkai  Berlyno archyvuose rado daugiau ). Pirmasis (spėjamoji data 1777 VI 10) skirtas minėtam bičiuliui J. G. Jordanui, viešinčiam pas tėvus (tėvas – Norkyčių klebonas) gimtuosiuose Norkyčiuose ( prie plento į vakarus nuo Įsruties link Karaliaučiaus). Laišką K. F. Jordanas Šzirdings Brolau parašė lietuviškai. Pasirašė lotynizuota forma: C. D.Christian Donalitius. Antrasis laiškas (vokiečių kalba, 1777 VIII 16) J. G. Jordanui – atsakas į jo lietuviškai rašytą laišką. Pradedamas eilėmis, rašytomis anksčiau vienam bičiuliui: Aš pasidžiaugdams perskaičiau Tavo gromatą šulną / Taip lietuvininkui lietuvninks atrašą duoda / Kalboj tėviškoj etc. Laiške prisimenama, kaip paeitą žiemą pas poetą <…> pamačiau į mano namus ateinant mano mylimą, didžiai gerbiamą Jūsų tėvą ir Jus patį: 1776 m. žiemą pas K. Donelaitį viešėjo artimi jo bičiuliai Valtarkiemio kunigas J. H. Kempferis ir iš Kilgių atvykę Jordanai – Norkyčių kunigas K. F. Jordanas (1725–1803 m.) ir jo sūnus J. G. Jordanas. Ta proga buvo skaitomi K. Donelaičio kūriniai, dainuota, skambinta fortepijonu, paties šeimininko pagamintu. Toliau lietuvių dainius rašo: Iš mano rašysenos bus aišku, kaip dėl daugio mechanikos darbų visiškai susigadino ranka, ir ar beverta ją dar labiau gadinti. Štai ką Tolminkiemio mirimų knygoje įrašė precentorius K. W. Schultzas (Šulcas), nuoširdus kunigo K. Donelaičio bičiulis: 1780 m. vasario 18 d. Kristijonas Donalicijus, išbuvęs 37 metus šios parapijos klebonu, eidamas 67-uosius savo amžiaus metus, mirė dėl visiško nusilpimo. Jis buvo puikus mechanikas, padaręs 3 gražius pianinus ir fortepijoną, taip pat mikroskopą ir daug visokių kitokių dalykų, o kartu sąžiningas žmogus. Ne pagal šio pasaulio madą [NBA. M.], bet ištikimas draugas. Per 9 metus, kai aš buvau su juo, nesu nė sykio su juo susikivirčijęs, mes gyvenome kaip Dovydas ir Jonatanas. Be to, sąžiningas neiškreipto krikščioniško mokslo gerbėjas ir mylėtojas <…>. Šį Schultzo įrašą knygoje apie K. Donelaitį ir netrukus mirusį jo nekenčiamą suktą Tolminkiemio dvaro amtmoną [valstybinio, arba karališkojo dvaro valdytojas, Gumbinės karo ir domenų rūmų patarėjas – A. M.] Teofilį Ruigį kažkas mėgino išskųsti. Kaip minėjau, neseniai mokslininkai daktarai Liucija Citavičiūtė, Sigitas Narbutas ir Vaidas Šeferis Vokietijos archyvuose rado daug originalių su K. Donelaičiu susijusių ir jo paties rašytų rankraščių. Viename rašte, rašytame 1780 m. sausio 4 d. (netrukus iki mirties vasario 14 d.) Prūsijos karaliui Friedrichui II Didžiajam, skundžiamasi silpna sveikata ir prašoma paskirti čionykštį Tolminkiemio bažnyčios precentorių K. W. Schultzą [Šulcas – A. M.] mano padėjėju ir adjunktu, paliekant jam precentoriaus pareigas.

Iš citatų matysime, kaip K. Donelaitis kritikuoja, net prakeikia, kaip tikras lietuvis vadina „gražiais“ keiksmažodžiais – užbūrimais: rupūžė, pragaro velnias, šėtono išpera, niekšas ir panašiai. Daug bėdų, rūpesčių, sutrumpino poeto gyvenimą šis beširdis gobšus amtmonas T. Ruigys. Anot F. Tetznerio, buvo lietuvių raštijos veikėjo, liaudies dainų skelbėjo, giesmių kūrėjo ir vertėjo, Valtarkiemio kunigo Pilypo Ruigio sūnus. T. Ruigys amtmonu tapo 1766 m. mirus amtmonui K. H. Beringui, buvo šio žentas. Mirė netrukus po K. Donelaičio, 1780 m. kovo 15 d., būdamas 52 metų. Dievas nubaudė, kaip ir linkėjo skriaudžiamasis poetas. Įdomu, kad abu blogieji amtmonai ir poetas palaidoti Tolminkiemio bažnyčioje greta prie altoriaus. Kai maždaug nuo 1975 m. iki 2003 m. vesdavau ekskursijas po Karaliaučiaus kraštą ir keliautojai klausdavo, kur palaidotas K. Donelaitis ir kur yra klebonija (joje jis su žmona gyveno, čia parašė Metus, kitką; dabar lietuvių restauruotoje  veikia muziejus), aš intuityviai ranka parodydavau į krūmais apaugusio (bažnyčia po karo buvo nugriauta iki langų, viduje augo medžiai) altoriaus vietą, o klebonija – į pastatą nuo bažnyčios vakarų pusėje. Žymiam architektui, inžinieriui, archeologui ir muziejininkui dr. Napoleonui Kitkauskui vadovaujant ir Lietuvos lėšomis bažnyčia atstatyta, joje veikia 1979 m. įrengtas K. Donelaičio memorialinis muziejus.

Apie K. Donelaičio gabumus Metų pirmojo leidimo pratarmėje M. L. Rėza cituoja neišlikusį poeto laišką: Aš daug valandų praleidžiu savo sode skiepydamas, akiuodamas, sodindamas ir t. t., ir mąstau: reikia palikti ką nors ainiams. Poetas teisinasi dėl rašysenos : dėl daugelio mechanikos darbų visiškai sugadinęs ranką, apgailestauja, kad dėl senatvės [ne senas, nebent tais laikais] nebegalįs dirbti barometrų: Ak, kad dar galėčiau dirbti barometrus! M. L. Rėza toje knygoje cituoja jam rašytą neišlikusį K. Donelaičio bičiulio J. G. Jordano laišką: Tuo laiku, būtent 1776 m., susipažinau su juo asmeniškai, nes tiek daug apie jį buvau girdėjęs – apie jo mechaninius ir optinius darbus, apie stiklų šlifavimą, barometrų dirbimą, kurių vieną dar prieš ketverius metus turėjau ir kuris buvo visiškai puikus, apie gražų fortepijoną ir du pianinus [pirmieji Prūsijoje? – A. M.]; pirmasis tebėra pas poną daktarą Brüką Įsrutyje. Karaliaučiaus universiteto profesorius F. S. Bokas 1782 m. rašė: Abu broliai Donelaičiai [Kristijonas ir pagarėjęs Karaliaučiaus auksakalys Frydrichas – A. M.], vienas jų pastorius [kunigas A. M.], miręs Tolminkiemyje <…>, čia šalyje, yra pagarsėjęs pagamintais nuostabiausiais muzikos, aerometrijos, hidraulikos ir kitais fizikos prietaisais, laikrodžiais ir panašiai <…>. Geri K. Donelaičio santykiai buvo ir su Tolminkiemio precentoriumi (1738–1756 m.) Johannu Friedrichu Sperberiu (Šperberis). Apie jį K. Donelaitis taip atsiliepė: Mes abu lankėmė mokyklą Kneiphofe [Knypava Priegliaus upės saloje – centrinis Karaliaučiaus miesto rajonas; apie 1731 m. pradėjo lankyti Katedros vidurinę mokyklą, baigė 1736 m. – A. M.], drauge gyvenome Akademijoje [Karaliaučiaus universitete, kurį baigė 1740 m. – A. M.], senojoje Collegio Albertino [Alberto kolegija, įsteigta hercogo Albrechto, lot. Albertus – prie universiteto esantis bendrabutis, kuriame studentai gaudavo išlaikymą – A. M.] ir valgėme kaip neturtingi studentai bendrojoje valgykloje. 1738 m. J. F. Sperberis tapo Tolminkiemio precentoriumi <…>, o aš, kaip minėjau, 1740 m. į Stalupėnus. Jis parsivežė mane iš Stalupėnų į Tolminkiemį dirbti klebonu. Mes gerai sugyvenome.

1774 m. viduryje Tolminkiemio parapiją vizitavęs Įsruties archipresbiteris S. Müleris (Miuleris) pažymėjo: Vietinis pastorius vadinasi Kristijonas Donalicijus, yra 61 metų amžiaus ir čia klebonauja 34 [31 – A. M.] metus, pamokslus sako vokiškai ir lietuviškai, pastaruosius su labai dideliu meistriškumu, dar jaučiasi guvus ir sveikas. Jis 1779 m. viduryje taip apibūdino kleboną: <…> pastorius daro viską, skatindamas vaikus stropiai lankyti mokyklas, net nevengia kietasprandžius gyviausiais įtikinėjimais palenkti. Ir toliau jis giria: vietinis pastorius Kristijonas Donalicijus yra 66 metų amžiaus ir 36 metus pastoriauja, yra dar guvios dvasios, taip pat neblogos sveikatos, vadovauja savo parapijai sąžiningai ir laimingai. Tuo tenka labai abejoti: pats klebonas dažnai skundėsi, kad yra blogos sveikatos dėl valdžios pareigūnų parapijai ir jam daromų skriaudų, niekšybių. Gal jis stengėsi prieš aukštąjį Bažnyčios hierarchą pasirodyti esantis sveikas? Kaip teigia F. Tetzneris, į gyvenimo pabaigą poeto rašysena buvo jau labai sunkiai beįskaitoma. Dėl to įžymaus lietuvių raštijos darbuotojo Gottfriedo (Gotfrydas) Ostermeyerio pakvietimą prisidėti prie naujo Giesmyno rengimo K. Donelaitis atsakė neturįs jėgų bei sveikatos. G. Ostermeyeris teigia, kad poetas teisinosi savo senyvu amžiumi ir drebančiomis rankomis, kurios jam apsunkina rašymą.

Kunigo ir poeto patriotizmas. Didžiavimasis prieš kolonistus

K. Donelaitis buvo savo tautos patriotas, lietuvybės skleidėjas ir tvirtintojas. Ir ne tik gindamas lietuvius baudžiauninkus nuo ponų savivalės, gobšumo, piktnaudžiavimo valdžia. Man atrodo, kad tai unikumas XVIII a. Europos kultūroje ir apskritai gyvenime (apie tai – žemių separacijos byloje). 1777 m. rugpjūčio 16 d. bičiuliui J. G. Jordanui laiške rašo: <…> prašydamas neužmiršti lietuvių kalbos vokiškame krašte; taip pat jokio paaukštinimo vokiškame krašte nepriimti. Gerų lietuvių šiais laikais reta. Tik nuoširdžiai linkiu ne tokios vietos, kaip Tolminkiemyje, kur gyvenama kaimynystėje su karaliaus dvaru <…>. Juk žinai, kaip dabar reikia, ką tarp ponų kalbi, ar ką sakai, reikia saugotis <…>. Ak, kas būtų galėjęs tikėtis tuo, ką krikščionys taip dažnai gieda: be Dievo mums niekas nė plaukelis nenukris <…>. Dievas juk visur turi savųjų <…>. Šiandien galima pasakyti, kad tai tautos šauklio, revoliucionieriaus mintys ir veikla. Man atrodo, mes nepakankamai suvokiame poeto, piliečio, kovotojo su blogiu ir kartu labai liaudiško lietuvio kaimiečio asmenybę. Jis taip gerbė, taip mylėjo savo būrus ir dėl jų aukojo sveikatą, karjerą. K. Donelaitis perstatė bažnyčią (3-ioji mūrinė), kleboniją, pastatydino vietoj sudegusios parapinę mokyklą, rūpinosi ir kitų parapijų mokyklų (Tolminkiemio parapijai priklausė 5) vaikų švietimu, didelėmis pastangomis pastatydino klebonų našlių namą (joje gyvenimą baigė poeto žmona; po karo pastatas nugriautas). Tai argi K. Donelaitis ne genijus! Man atrodo, kad dar nepakankamai įvertintas dėl to, kad gyveno ir kūrė mažai seniau žinotoje ir tyrinėtoje Mažojoje Lietuvoje: sovietmečiu gal vengta to termino, vartotas Rytų Prūsija; betgi abu kraštai buvo Prūsijos karalystės provincijos; valstybėje oficialiai vartoti Lietuvos provincijos, Lietuvos departamento pavadinimai. Kitoks mūsų supratimas apie savąją Didžiąją Lietuvą.

Metų išmintingo personažo Lauro teigimu, vokiečiai lietuvninką per drimelį laiko, / O prancūzpalaikiai į jį žiūrėdami šypsos. / Šypsos rods, o tik mūsų šauną garbina duoną / Ir dešras rūkytas su pasimėgimu valgo. / O štai, jau lašinių lietuviškų prisiėdę / Ir mūs alų su gvoltu jau visą sugėrę, / Viežlybus lietuvninkus išpeikt nesigėdi. / Tu prancūziškas žioply su šveisteriu [šveicaru – A. M.] storu / Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą vargint, / Kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekint! / Ar negalėjot ten pasilikt, kur jus nuperėjo / Ir varles bei rupuižes jus ėst pamokino? Kitas kūrinio personažas Selmas: Ai, tu per daug pasakai prancūzams, / Juk žinai, kiekvienas žioplys tur savo davadą. / Mes, lietuvninkai, barščius ir šiupinį skanų / Su lašiniais gardžiais išvirtus girdami valgom. / Ir šulnų dešrų, lietuviškai padarytų. / Dar, kad turim tikt, nei šiaip, nei taip nenugrisom <…>. / Kad prancūzpalaikis, riebių varlių prisiėdęs, / O lietuvninks, žirnių bei lašinių prisivalgęs, / Kaip krikščionims reik, dosningo neatmena Dievo <…>. Geriau nepasakysi. Primena sovietmečio laikų rusų elgesį su lietuviais ir žaliuosius traukinius su skaniom kaimiškom dešrom ir kitokiomis gėrybėmis į „komunizmo“ tvirtovę Maskvą ir kitur.

Didžioji vokiškoji kolonizacija – iššūkis lietuvininkų bendruomenei ir K. Donelaičiui

Štai ir priėjom prie svarbiausių įvykių Mažojoje Lietuvoje: Didžiosios vokiškosios kolonizacijos po 1709–1711 m. siautusio Didžiojo maro bei bado ir sudėtingų autochtonų lietuvininkų santykių su atėjūnais iš įvairių Vakarų ir Vidurio Europos kraštų. Jie buvo privilegijuotas gyventojų sluoksnis, atleisti nuo baudžiavos prievolių; kurį laiką išmaitinti ir dalį apgyvendinti savo sodybose privalėjo lietuvininkai. Plito girtuokliavimas (vyno vietiniai negamino), bastymasis po karčemas, kortavimas, paleistuvavimas, užkrečiamos ligos. Plito blogi įpročiai, moralinės ydos, blevyzgos, smuklių dainuškos, o lietuvininkai buvo pripratę prie drovių liaudies dainų (apie blogybes sodriai rašo poetas; žr. monografiją: Matulevičius Algirdas Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. Vilnius 1989 m.).

K. Donelaitis rašo: Ir lietuvninkai su vokiečiais susimaišė – tas procesas ypač suintensyvėjo apie XVIII a. vidurį, kada užaugo antroji kolonistų karta (labiausiai kolonizuotas buvo Įsruties, Gumbinės apskritys). Iro nusistovėjusi gyvenimo sankloda, nyko senieji papročiai. Kaip teigia etnografai, T. Lepneris, B. Gervaisas ir kiti K. Donelaičio amžininkai, degtinė, moralinis palaidumas, kortavimas tapo visuotiniu reiškiniu. Primena nesenus sovietmečio laikus. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I (Friedrich Wilhelm I; valdė 1713–1740 m.), organizavęs Didžiąją kolonizaciją, pranešime rašė: Jeigu aš pakelsiu ir atkursiu kraštą, o neišugdysiu krikščionių, viskas nueis niekais. Monarchas buvo pravardžiuojamas „kareivių karaliumi su bizūnu ir maldaknyge“. Fizinės bausmės be teismo nuosprendžio Prūsijoje XVIII a. oficialiai buvo uždraustos, tačiau amtsrotai (tituluotas valsčiaus centrinio dvaro valdytojas, vietos valdžios patarėjas) ir amtmonai ir toliau savivaliavo. Frydricho Vilhelmo I sūnus Frydrichas II (Friedrich II), Šviečiamojo amžiaus monarchas, priešingai tėvui, 1777 m. spalio 5 d. įsakyme grasina tvirtovės bausme tiems žemesniesiems pareigūnams, kurie smurtauja prieš savo pavaldinius.

Tolminkiemio žemių separacijos byla. K. Donelaičio kova su amtmonu T. Ruigiu

Kita lietuvininkams bėda: 1732 m., pasibaigus masinei kolonizacijai ( vien 1730—1732Lietuvos provincijoje tada buvo apgyvendinta per 10 tūkstančių vokiškai kalbančių zalcburgiečių iš kalnuotojo Austrijos Zalcburgo krašto), Tolminkiemyje buvo įkurtas valstybinis (karališkas) dvaras. Prie jo laukų buvo priskirta ir artimesnių lietuvininkų žemė, o jie patys iš savo ūkių iškelti. Tas pats padaryta ir apie 1745 m., didinant dvaro laukus. Dėl to klebonas neteko iš jų gaunamų pajamų. 1775 m. prasidėjo Tolminkiemio dvaro, bažnyčios ir kaimo žemių separacijos byla, kuri tęsėsi keliolika metų. Dar 1769 m. spalio 21 d. karalius paskelbė, kad bendrasis kaimo laukų ir ganyklų valdymas turi būti panaikintas, viskas pasidalyta. Tą įsakymą Gumbinės karo ir domenų rūmų prašomas, į lietuvių kalbą išvertė K. Donelaitis; 1769 m. išspausdinta knygelė Apie separacijos naudą. Prūsijoje pereinant nuo bendruomeninio į individualų žemės ūkį, siekta išskirstyti iki tol bendrai naudotas kaimo ganyklas, o ariamas žemes, padalytas į sklypus ir rėžius, sujungti ir pakeisti kompaktiškais plotais arti sodybų. Tolminkiemio dvaro amtmonas, minėtas T. Ruigys, pasiūlė K. Donelaičiui palikti viską po senovei, šis sutiko. Tačiau amtmonas, nekeldamas separacijos bylos, uždraudė klebonui ir kaimo valstiečiams ganyti bendrojoje ganykloje gyvulius. Amtmonas įvairiais pretekstais grobė kaimiečių gyvulius ir reikalaudavo tokios išpirkos, kokią sugalvodavo. K. Donelaitis reikalavo, kad būtų apribota jo savivalė. Vėliau dvaro valdytojas T. Ruigys pridarė K. Donelaičiui ypač daug bėdų. Pagrįstai šis apgailestauja: Mano laikais dievobaimingumas taip sumenko, kad net kunigai nesidrovėdami lošė iš pinigų ir kimšosi į kišenes vogtus pinigus. Įsidėmėkit tai, palikuoniai <…>. Žmonių būdai labai skirtingi, ypač kai prie jų prisideda neišmintingumas, klastingumas, polinkis vaidytis, savanaudiškumas ir šykštumas [kaltinami T. Ruigys, Gumbinės karo ir domenų rūmai, Įsruties teismo kolegija – A. M.]. Apie save: Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti, skambinti savo fortepijonu ir pianinu, bet skambindamas ir dainuodamas būdavau moralus, prisitaikydavau prie svečių, kad juos užimčiau. Anksčiau manyta, kad dvasininkai yra niūrūs ir pikti <…>. Mes ir linksmindamiesi turime būti sektinu pavyzdžiu <…>, kad nebūtų šmeižiama krikščionybė. Ir kiek daug nuo to kenčia dvasininkų luomas <…>.

K. Donelaičio raštai bei skundai Lietuvos provincijos valdžiai

Žemių separacijos byloje K. Donelaitis parašė daug oficialių raštų, paaiškinimų, apeliacijų ne tik Lietuvos provincijos valdžios įstaigoms, bet ir pačiam Prūsijos karaliui Friedrichui II Didžiajam į Berlyną. 1775 m. rugsėjo pradžioje rašte Gumbinės valdžiai jis prašo: Prašau komisiją [1721 m. Alėckoje, Mozūrijoje, Domenų (valstybės žemių) komisijos pasitarime sudarytas planas tankiau apgyvendinti kolonistais Mažąją Lietuvą, kurioje po minėto maro ir bado liko mažai gyventojų; dėl to iš naujo permatuota žemė – A. M.], kad klebono žemei būtų grąžinta viskas, kas pagrobta. Būtinai sugrąžinti visiems teisėtiems jos naudotojams bendrąją gyvulių ganyklą. Surasti ir tvirtai nustatyti statybos vietą būsimiems našlių namams, nes tokia vieta turi būti, kadangi yra našlių [kunigų – A. M.] ūbas [tuo metu Mažojoje Lietuvoje 7,5 ha žemės plotas; kitose Prūsijos regionuose – 15 ha – A. M.] <…>. Kiek gyvulių turiu teisę laikyti savo keturiuose ūkiuose, nes dvaras skundžia, kad aš laikąs jų per daug? <…>.

K. Donelaičio 1775 m. gruodžio 12 d. raštas Gumbinės valdžiai dėl matininko Nuebauerio (Noibaueris) rašto šiai valdžiai. Anot šio, klebonas ir jo kaimynai Olėckos matais [1721 m., Alėckoje, Mozūrija, Domenų komisija sudarė planą Lietuvos provinciją, kurioje nuo 1709–1711 m. maro bei bado daugiausia mirė gyventojų, tankiau apgyvendinti vokiečių kolonistais – A. M.] turi savo rėžiuose 16 margų 20 sieksnių daugiau žemės nei kad yra anno 1765 m. padarytame matininko Tiškos plane. Neubaueris pažymi, kad klebonas sudarė tokį projektą, pagal kurį jis sutinkąs atsiskirti, nes tikrai žino, kad dvaro valdytojas su tuo jokiu būdu nesutiks. Pats K. Donelaitis rašo, kad jis pats 1777 m. nubraižė ginčytinų žemių projektą. Noriu pasakyti, kad neteisus tūlas dabarties mokslininkas, neigiantis, kad K. Donelaitis turėjo žinių apie savo ūkį, kaimynų lietuvininkų ir dvaro žemę, savo žemę išvaikščiojęs (sekdamas T. Ruigiu tūlas tai neigia). Sėdėdamas vien už stalo nesukursi tokių sodrių, nepaprastai tikroviškų, įtaigių bei juokingų personažų. Tai lietuviški etnografiški tipai. Paprasto, nuoširdaus, humoristinio būdo aštria plunksna pasižymintis poetas ir kunigas, bendraudavo su savo parapijiečiais ne tik bažnyčioje. Drąsi valdžios ir atėjūnų kritika, atkaklus lietuvininkų baudžiauninkų sluoksnio gynimas – tai gyvenimo tikrovė, Prūsijos daugiaspalvis vaizdas.

Lietuvos mokslininkų radiniai Vokietijos archyvuose

Žurnale Donelaičio žemė (2021 III, Nr. 1) straipsnyje Nauji atradimai Vokietijos archyvuose dr. Liucija Citavičiūtė, dr. Sigitas Narbutas ir dr. Vaidas Šeferis surado daugybę originalių, su K. Donelaičiu susijusių, jo paties rašytų dokumentų. Dr. V. Šeferis tvirtina, kad K. Donelaitis buvo ir puikus organizatorius, gerai nusimanęs Tolminkiemio bažnyčios statybos klausimais <…>.

K. Donelaičio raštai Gumbinės ir Karaliaučiaus valdžiai, Įsruties teismui

K. Donelaičio išsamūs, pagrįsti faktais skundai Gumbinės valdžiai, Įsruties teismo kolegijai, Karaliaučiaus valdžiai ir netgi pačiam Prūsijos karaliui tą patvirtina ir juridiškai.

Amtmonas T. Ruigys, siekdamas užgrobti Tolminkiemio bendruomenės ganyklą, siuntinėjo valdžiai raštus, kad neva teisėtos bendros ganyklos niekada nebuvo, ten kaimo gyvulių ganyti visai nebuvo leidžiama. 1778 m. rugsėjo 23 d. Pastabose kunigas griežtai smerkia matininką ir T. Ruigį: O palikuoniai, skaitykite mano protestus <…>. Žmogau! Neubaueri! Kaip tu kada nors už tai prieš Dievą atsakysi? Kur buvo tavo sąžinė? Kaip tau dar gali pasaulyje sektis! Viešpatie, teisingasis Dieve, įbaugink šito niekingo žmogaus sąžinę <…>. Ruigys žmonių priešas ir <…> mano persekiotojas <…>, žmonių giminės atmata <…>, šitas niekšas, šitas dukart pragaro ir velnio vaikas <…>. Mano Dieve! Aš tavęs prašau nepadaryti šitų vargšų žmonių nelaimingais <…>.

Į 1777 m. gruodžio 15 d. T. Ruigio raštą Gumbinės valdžiai K. Donelaitis atsako <…>. Teismo kolegija [Įsruties – A. M.], matininkas [Neubaueris – A. M.] ir ponas ekonomijos komisaras [J. F. Schumacheris-Šumacheris – A. M.] pūtė į vieną dūdą. Ir aš visiškai vienas turėjau gintis <…>. Viešpatie, gelbėk čia savo garbę ir vargą kenčiančiųjų bei prispaustųjų teisingą reikalą <…>. Maloningiausias karaliau, atsiųsk čia bešališkus matininkus <…>. O dėl matininko ir Schumacherio – juos teis Dievas <…>. Ar teisinga plėšti svetimą turtą ir apgavinėti bažnyčią? <…>. Aš manau, kad mano raštai, vokiški ir lietuviški, yra patikimi liudininkai <…>. Tu turėk, kas tavo, ir palik man, kas mano <…>.

Gumbinės valdžia 1775 m. gruodžio 29 d. rašte dar kartą K. Donelaičiui pasiūlė vykdyti separaciją. Nesutiko duoti klebonui ir kaimui visos didžiosios pievos, jei jis nepagrįs savo pretenzijų galiojančiais dokumentais. Apskritai, būtų gerai, kad jis pats išsamiai ir aiškiai susipažintų su visu reikalu. Į šį raštą K. Donelaitis atsakė 1776 m. vasario 1 d. raštu ir tokia vėlesne pastaba: Kaip kvailai patys sau prieštaravo Gumbinės rūmai. Perskaitykite visą čia esančių raštų pluoštą. Tikiuosi, kad savo atsakomuosiuose raštuose pakankamai įrodžiau, jog turiu ne tik galiojančius dokumentus, bet ir nesu reikalingas jokio informavimosi, kaip kad amtmonas Ruigys pripūtė Gumbinės karališkiesiems rūmams. Manau, kad 35 metus ūkininkaujant galima šio to išmokti ir šį tą žinoti.

K. Donelaičio kreipimasis į karalių. Laimėta ilga ir sunki kova

Gumbinės valdžia 1776 m. birželio 21 d. raštu pareikalavo, kad K. Donelaitis per 8 dienas galutinai pasiaiškintų Įsruties teismo kolegijai. K. Donelaitis 1776 m. birželio 29 d. parašė teismui raštą, o prie jam atsiųsto Gumbinės valdžios 1776 m. birželio 21 d. rašto įrašė tokią pastabą: Šis grasinimas pagrįstas komisaro fon Aweideno protokolu [šis pasirašė separacijos komisijos 1775 m. rugsėjo 29 d. aktą – A. M.], kuris nedorai kaip koks karštakošis ir paviršutiniškas jaunuolis pridarė kančių sau ir man <…>.

Įrodinėdamas savo tiesą K. Donelaitis 1776 m. liepos 5 d. ir rugsėjo 5 d. parašė raštus karaliaus valdžiai Karaliaučiuje. Vėliau jis kreipėsi užtarimo pas Prūsijos karalių į Berlyną. Šįs sprendimą pasirašė tik 1780 m. vasario 17 d. – irgi buvo siūloma separacija. K. Donelaitis mirė to sprendimo nesulaukęs. Galutinai byla pasibaigė tik 1890 m.: pasiūlyta separaciją įvykdyti tokiomis sąlygomis, kokias iškėlė klebonas K. Donelaitis. K. Donelaitis atkaklumu, drąsa, dokumentais įrodė savo teisybę ir žemių separacijos bylą laimėjo, apgynė savo ir parapijiečių lietuvininkų pagrįstas teises.

K. Donelaitis ilgą kovą laimėjo, kitas pasipriešinimo blogiui būdas netiko, nes gerai žinojo, kokie yra dvarų valdytojai, koks begalinis jų gobšumas ir godumas, koks didelis jų žiaurumas, jeigu jų nesustabdysi. Visgi jo ilga kova pareikalavo daug laiko ir ypač sveikatos.

 

Lietuva Mažoji Lietuva , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra