Tautodailininkė Jorė Jurgita Treinytė: „Savo dirbinius fotografuodavau, nes jie čia pat išnykdavo“

Autorius: Data: 2021-02-03 , 15:43 Spausdinti

Tautodailininkė Jorė Jurgita Treinytė: „Savo dirbinius fotografuodavau, nes jie čia pat išnykdavo“

Jorės Jurgitos Treinytės asmeninio albumo nuotr.

Ona Gaidamavičiūtė, www.voruta.lt

2020 metų pabaigoje Kaišadorių „Printėjos“ leidykla-spaustuvė nedideliu – 500 egzempliorių – tiražu išleido unikalią kaišiadorietės tautodailininkės, tradicinių amatų meistrės, edukatorės, edukacinių užsiėmimų „Šiaudinukas“ rengėjos, Žiežmarių kultūros centro floristikos būrelio vadovės, fotografės Jorės Jurgitos Treinytės knygą „Tradicinių lietuviškų dirbinių kūrimas“.

Knygoje pristatomi tradiciniai senieji lietuviški amatai, mokoma, kaip pasigaminti ir dekoruoti šiaudinius sodus ir žaisliukus, advento vainikus, verbas, žolynukus, kaip dažyti margučius, kaip karpyti karpinius. Nuostabiausia yra tai, kad tautodailininkė, fotografė Jorė Jurgita Treinytė yra profesionali visų šių amatų – dirbinių – meistrė-kūrėja, specialistė. Jos kūryba susijusi su gamtos ciklais, gyvenimu darnoje su gamta.

Knygoje – Jorės Jurgitos Treinytės dirbinių fotografijos, o tekstų autorė – Ieva Anelauskaitė-Motiejauskė, lėlių ir žaisliukų kūrėja, norvegų kalbos mokytoja iš Prienų rajono. Tekstai išsiskiria ypatingu jautrumu, vaizdingumu, pabrėžiama, kad Jorės Jurgitos vystomi tradiciniai amatai siejasi su gamtos – metų laikų ir švenčių – ciklais. Juk kiekvienam metų būdingu skirtingi amatai, pvz., pavasarį rišamos verbos, marginami margučiai, vasarą renkami žolynukai, džiovinami šiaudai (rugpjūčio mėnesį), rudenį-žiemą (ypač prasidėjus adventui, gruodžio pradžioje) gaminami šiaudiniai sodai ir žaisliukai, advento vainikai.

Itin svarbi simbolinė šių dirbinių prasmė, Jorės Jurgitos Treinytės dirbiniuose atsiskleidžia baltų simbolikos įvaizdžiai (pvz., ant knygos priekinio viršelio sumaketuotas saulės įvaizdis).

Svarbu paminėti ir dizainerio Roko Gelažiaus indėlį, kuris parinko gerą vizualinę medžiagą, puikias Jorės Jurgitos dirbinių fotografijas ir subtiliais sumaketavo knygą.

Jorės Jurgitos Treinytės asmeninio albumo nuotr.

Knygoje pristatomas ir kūrybinis Jorės Jurgitos Treinytės kelias, subtiliai parodoma, kaip plėtojosi vystėsi Jorės Jurgitos kūrybingumas, kaip ji, VDA baigusi fotografijos ir medijos studijas, prisijaukino, pamilo ir prakalbino šiaudą, žolynus. Kaip teigia pati tautodailininkė, šios knygos idėja ir kūriniai brandinti apie dvidešimt metų.

Apie šios knygos gimimą pakalbinau ir pačią tautodailininkė Jorę Jurgitą Treinytę.

Kaip visgi gimė knygos idėja? Kaip suprantu, Jūs ją brandinote gana ilgai?..

Klausdama manęs, kalbate Ievos žodžiais. Tai jos tekstai, taip ir turi būti. Baigusi VDA Fotografijos ir medijos meno studijas, kad ir kokį dirbinį padarydavau, fotografuodavau kuo geriau ir dėdavau kaip kūrybinį darbą į archyvą. Ir fotografijų archyvą rinkau, tik jos nueis užmarštin.

Tiesa, tik baigusi studijas, peržvelgiau savo fotografijas ir išleidau mažą dviejų egzempliorių knygutę, viena jų darbo paieškose pas kažką negrąžinamai liko.

Visgi specialybės dėstytojų mąstymas per atsiskaitymus buvo suformuotas; kad kai ką svarbaus nuveikti reikia, tad man knygos mintis atrodė savaiminė. Iš pradžių neapčiuopiama, o vėliau, susikaupus dirbiniams, vis labiau ryškėjanti.

Fotografuodavau, nes dirbiniai čia pat išnykdavo (dovanos, mainai, pardavimai) ir jie, skirtingai nuo fotografijų, turėdavo šiokią tokią vertę, apčiuopiamumą, buvo žmonėms reikalingi. Atėjo laikas kai ką daryti su tuo, ką turiu sukaupusi, ten, kur esu patobulėjusi, pradėjau svarstyti po dešimt ar penkiolikos metų, kad norėčiau visa sudėti į leidinį. Bet tai, kad kalbėjau, lengviau darbuose nebuvo, žmonės tiesiog pasidžiaugdavo puikia mintimi ir tiek. Po truputį svajonės išleisti knygą tirpo. Buvo ir taip ką veikti, knyga – mano tyli užmačia, kuri man kaip darbų aplankui reikalinga, kad parodyčiau tai, ką sugebu. Pasididžiuoti tarsi nėra prasmės, tai galiu daryti ir mažais darbais, neinvestuodama daugybę savo laiko.

Prasmę, kad žmonėms knyga būtų reikalinga, sudėliojau vėliau – mano dirbinius ne tik įsigydavo, bet ir kviesdavo pamokyti, kaip juos daryti. Vadinasi, knygoje turėtų būti mokymai. Vis norisi kažką sau užsilaikyti, nepasakyti, tačiau apsisukusi sakau sau: atiduok, dalykis, rasi naujų minčių, vėliau lengviau tai daryti. Mokytojavimas – tokia stebuklinga profesija su pašaukimu, kai ateina laikas dalytis, vėliau tai gaunasi savaime.

Jorės Jurgitos Treinytės sukurtas sodas su arkliukais. Asmeninio archyvo fotografija

Galvojau, jei parašysiu projektą, kuriame viską padarysiu, bus lengviau, bet projekto, jį užpildžiusi, neišsiunčiau nei vienais, nei kitais metais, tai ėmė netekti prasmės. Šokių stovykloje sutikau jauną moterį žolininkę, kuri sakė visiems atnešti po žolių pluoštelį. Suskyniau visokių, o nendrę nupjoviau prie žemės, ketindama vėliau panaudoti jos šiaudelius. Ta nendrė buvo ir už mane aukštesnė. Žvilgtelėjo žolininkė Silvija ir sako: „kodėl tu nedarai kažko, kas yra Tavo tikslas, žiūrėk jau net nepatogu, turi būtinai jį įgyvendinti.“ O mano mintyse – knyga. Sukilo tie žodžiai manyje kaip didžiulis paskatinimas. Ir darkart tais ar kitais metais Romuvos stovykloje sutikau jau kitą raganą – Ritą Balkutę, šiai žolelių puokštę atnešus, tarp kitų buvau įdėjus karliną, pilną žiedų, augalas buvo pusiau žalias, pusiau nudžiūvęs, bet džiovinant dirbiniams tai nieko nereiškė, svarbiausia – gražūs žiedai. Klausia manęs būtent apie tą karliną žolelių žinovė ir sako, kad ji iš puokštės verčiausia, maža to, jau pusiau numirus, jei nepadarysiu dabar, tai ir nepasirodys. Supurtė mane tie žodžiai lig gelmių, žinoma, pirma mintis – knyga, kurią taip delsiu.

Atsisėdusi surinkau per visus metus kauptas visur išsibarsčiusias fotografijas (vėliau tą patį reikėjo padaryti su savo tekstais, kuriuos perdaviau Ievos žiniai). Susitikusi su Jonu Rudzinsku ir Gražina Jurgaitiene kavinėje kompiuteryje žiūrėjome daugybę fotografijų. Tautodailės sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas pasiūlė knygos stuktūrą: pirma – mano kūryba ir darbai, vėliau pasakojimas, kaip pasigaminti ir trečioje eilėje – mano kelionės pas žmones, kur tuos dirbinius gaminame. Kaip matėme, dizaineris paskutinį dalį atmetė, fotografijose – mano darbai.

Fotografijas išrūšiavau pagal temas, mėginau pati jas sudėti, maketuoti, bet po tam skirto laiko ir savo maketavimo pastangų supratau, kad darbą turiu kažkam perduoti. Juolab neturėjau paprasčiausių dvasinių jėgų surašyti tekstą, žodžius savo darbams. Kai Ieva įsiklausė į mano užmanymus, iš karto sutiko parašyti tekstus. Maža to, ji viską susistemino,  sumanė stuktūrą. Skyrių apie mane parašė; maloniai nustebau. Labai gražus pasirodė, taip nebūčiau apie save kalbėjusi.

Svarbiausia dalis buvo tekstai prie kiekvienos temos dirbinių. Tai, kuo aš pasidalijau siųsdama savo rašto medžiagą, buvo puikiai papildyta jos pastebėjimais, papildomais šaltiniais, visa sulydyta į vientisą tekstą. Pabaigus liko viena tema – karpiniai, ją darėme atskirai, ji taip pat gražiai įsiliejo į bendrą knygą. Ievos darbas su pagyrimu – knyga lengvai skaitoma. Kas įdomiausia, ji (Ieva) pajautė mano braižą, asmenį, jos tekstuose daug manęs. Darbas aukščiausio įvertinimo. Žmogus turintis Dievo dovaną – rašyti.

Su dizaineriu buvo panašiai: dirbo tyliai, atsiuntė pirmą dalį peržvelgti, patvirtinti,  sutartu laiku atsiuntė jau sumaketuotą leidinį. Jis buvo puikus! Štai ką reiškia, kai perduodi tai, ko negali, profesionalams. Dizainerio vaizdų kalbą aš labai supratau, kai keitėme fotografijas, derinome, perfotografavau  tai, kas reikalinga, labai džiaugiausi, buvau dėkinga, „skraidžiau“ ir šypsojausi matydama tobulą rezultatą. Šie du žmonės be manęs yra  labai svarbūs. Sakau „Mano knyga“, mano užmačia, bet be jų, nebūtų to, kas dabar yra.

Dar buvo du žmonės, kurie prieš spaudą skaitė knygą. Vienas iš jų – mano lietuvių kalbos mokytoja, auklėtoja, kuri kruopščiai perskaitė tekstus ir dar ištaisė smulkias klaidas. Nepamenu, du ar tris kartus skaičiau, atrodo, visa pataisiau ir Ieva, teksto žmogus, rašanti be klaidų gal iš nuovargio kokią smulkmeną buvo palikusi.  Mokytojai esu dėkinga dar nuo mokyklos laikų už jos pasitikėjimą, talento manyje įžiūrėjimą, jauno žmogaus palaikymą ir supratimą.

Jorės Jurgitos Treinytės dirbiniai. Asmeninio archyvo fotografija

Gal ir pati nesuvokiu, gal kai kam ši knyga bus svarbi, bent reikalinga. Daug padėkos, šilumos, susižavėjimo, džiaugsmo jau sulaukiau, kad ir virtualiame karantino laikotarpyje, kai kuriuos žmones matydavau ir gyvai. Nuostabus jausmas. Pirmiausia gėrimasi knygos vaizdo, dizaino kokybe, manau skaitantys supras ir teksto kokybę.  Knygos esmė dirbinių mokymai, ką man bekalbant ir pristatant knygą puikiai  pajautė Ieva.

Kas visgi Jums pačiai mieliausia iš tradicinių lietuviškų dirbinių? Ką lengviausiai „prakalbinti“ – šiaudą, lauko smilgą, margutį, popierių?

Pradėjau nuo šieno, iš pradžių su juo tapatinausi, labai daug laiko atidirbta, buvau nustebusi ir priblokšta kadaise po pastebėjimo, kad tai tarsi ne mano, kad tai ne aš, kad gali tai daryti ir kiti, mano mintimis gali imti ir tiesiog kurti kiti.  Kopijavimo nuo manęs (autentiškų minčių) ir pačiai kopijavimas nuo kitų kūrėjų. Labai jautri tema, kelianti visokių jausmų paletę. Kai pats kopijuoji, džiūgauji savo atrastom naujienom, kai kitas nuo tavęs kopijuoja  ir pristato kaip savo, tau skaudu, pikta, nuostabu, niekinga. Tuos jausmus vis mokausi paleisti, neužgniaužti, dalintis.

Labai įdomi Tautinio paveldo tema kopijavimo klausimu: ji skatintama. Nes jei atkartoji, tai – tradicijų tęstinumas. Beje, kopijuodamas ypač pirmuosius dirbinius, tu įsisavini naujas žinias, tiesiog būtina kopijuoti mokantis. Vėliau reiktų ieškoti savo stiliaus, minčių. Kažkas taip pasakė: kitaip taip ir liksi  neaišku kieno pasekėju.

Žiūriu, aš keičiu temas. Dirbu su viena medžiaga, vėliau su kita. Iš pradžių buvo tik žolynai, nes turime sodą, kur juos auginame, vasaros bėga gamtoje. Vėliau atsirado margučiai (žmonių kvietimu, noru), popierius (patogi, švari, visiems prieinama medžiaga darbui namuose, čia mokyklos laikų karpinių vadovės Almos Bernatonienės pradinis įdirbis). Labai įtraukė šiaudeliai, tiesiog užbūrė pasakojimai apie juos, apie šiaudinių sodų sakralines prasmes. Paimi darbą, jį darai ir jis rankose tirpsta, kartais kai keiti medžiagą, jos visai nesinori, bet tiesiog darai ir prisijaukini.

Pastebėjau, kad iš apeiginių, šventų dirbinių turiu ir verbas, ir margučius, šiaudinius sodus, advento vainikus, net eglutės žaisliukai – nuoroda į šventę. Tai visiškai savaime, gal toks žmonių poreikis, gal man taip spontaniškai susidėlioja. Iš popieriaus karpinių: jie praktiški – dėl dekoravimo skirti buičiai, nors ir jais prieš šventes gausiau pasipuošdavo. Pagal tradicinių dirbinių aprašą dar man trūktų bičių apeiginių žvakių. Myliu jas, vaškas atsiranda marginant margučius ar kuriant advento vainikus, bet gal susilaikysim. Tebūna bitės kitiems.

Jorės Jurgitos Treinytės asmeninio albumo nuotr.

Tad šiame unikaliame leidinyje – šeši skyriai. Kiekvieno jų pradžioje kalbama apie su tam tikrais tautinio paveldo dirbiniais susijusius papročius, vėliau supažindama su tų dirbinių atlikimo / sukūrimo būdais, dar vėliau pristatomi Jorės Jurgitos Treinytės sukurti dirbiniai. Kūrėjos pasaulis pradedamas pateikiant, pristatant Jorės Jurgitos šiaudinius dirbinius: sodus ir žaisliukus (girliandas). Pasirodo, kad šiaudo paruošimas yra pusė kūrybinio proceso, o sodui sukurti reikia bent jau trijų dienų: „vieną dieną ruošiami šiaudeliai, kitą veriama sumanytoji sodo struktūra, trečiąją dieną rišami mažieji papuošimai, žaisliukai ir viskas sujungiama į visumą“[1]. Jorė Jurgita taip liudija apie savo pirmąją pažintį su sodais: „Sodus pradėjau rišti dėl būrelio narių, kad būtų kuo įvairesni floristikos dirbiniai. Išmokau rišti ieškodama žinių internete, ypač padėjo pradžiamokslio pamokos iš Kauno tautinės kultūros centro puslapyje rastos internetinės knygelės. Dar sodus perprasti padėjo gyvas pabuvimas vienoje Marijos Liugienės pamokoje, kurioje mokė rišti patį mažiausią sodą iš dviejų piramidžių.[2]“ Svarbu paminėti, kad tarp šiaudinukų, mažųjų papuošimų, populiariausi – gamtos pasaulio simboliai: žvaigždutės, saulutės, paukščiukai, taip pat širdutės.

Antrasis knygos skyrius skirtas advento vainikams. Svarbu, kad Ieva Anelauskaitė-Motiejauskė pažymi, jog seniausiai Lietuvoje advento vainikas yra rišamas Mažojoje Lietuvoje, Klaipėdos krašte, dėl vokiškos protestantiškos įtakos. Vainikai yra apskritimo formos, rišami iš eglių ar pušų šakų, tvirtinami siūlu ant sulenkto vytelių lanko. Svarbu paminėti, kad advento vainiko papuošimui pasitelkiami džiovinti augalai, pavyzdžiui, kraujažolės, šlamučiai, pušų arba eglių kankorėžiai, kt.

Trečiame skyriuje pristatomos verbos, jų įvairovė (volelinės, rykštelinės, plokščios, figūrinės). Knygoje mokoma, kaip rišti Vilniaus kraštui būdingas volelines ir rykštelines verbas. Pristatoma augalų, tinkamų kurti ir rišti verboms, įvairovė (pvz., kermėkai, gubojos, kraujažolės, šlamučiai, įvairios gėlės, kt.). Svarbu paminėti, kad augalai, skirti verboms rišti, turi būti renkami ir džiovinami vasarą. Ievos Anelauskaitės-Motiejauskės tekstą lydi Jorės Jurgitos sukurtų įvairiaformių verbų fotografijos. Išskirtinis dėmesys Jorės Jurgitos verbose skiriamas ir paukščio figūrai, kuri dažniausiai komponuojama viršutinėje verbos dalyje.

Jorės Jurgitos Treinytės asmeninio albumo nuotr.

Ketvirtame skyriuje – margučiai, kiaušinių marginimo tradicijos. Skyriaus pradžioje apžvelgiama ir apeiginė margučių prasmė. Atskirai aptariamos kiaušinių marginimo vašku ir kiaušinių dekoravimui skutinėjant, kiaušinių marginimo natūraliais gamtiniais augaliniais dažais technologijos.

Penktasis knygos skyrius skiriamas šiaudinukams – įvairių dydžių žolynukams, skulptūrėlėmis iš šiaudų ir žolynų. Dėl žolynukų, kūrinių iš šieno, Jorė Jurgita pradėjo kurti, pinti neseniai, pirmieji šiaudinukai buvo vištos figūra, paukščių skulptūrėlės, elniai. Šiaudinukai kuriami imant žolynų, šieno kuokštą ir pinami sutvirtinant figūras siūlais. Tarp populiariausių Jorės Jurgitos sukurtų šiaudinukų – paukščiukų, arkliukų, ožiukų, elnių, zuikučių – motyvai.

Paskutiniame knygos skyriuje surandame ažūriškus, juvelyriškus Jorės Jurgitos Treinytės karpinius iš popieriaus. Apskritai karpymo menas, karpiniai reikalauja ypatingo kruopštumo, preciziškumo. Svarbu paminėti, kad tautinio paveldo apraše karpiniai skirstomi į langų užuolaidas, lentynų papuošimus, paveikslų rėmų apvadus, kalėdinės eglutės papuošimus, servetėles. Jorė Jurgita yra išbandžiusi ir profesionaliai įvaldžiusi visą karpinių įvairovės diapazoną. O Jorė, pasirodo, karpyti išmoko dar vaikystėje, lankydama mokyklinį karpinių būrelį pas Almą Bernatonienę.

Jorės Jurgitos Treinytės asmeninio albumo nuotr.

Ši knyga, kaip teigia tekstų autorė Ieva Anelauskaitė-Motiejauskė, skirta ir jauniems, ir seniems. Leidinio tikslas – kad žmonės, susipažinę su knygoje aprašomomis dirbinių technologijomis, patys pradėtų kurti.

Pristatymą norėtųsi užbaigti tekstų autorės Ievos žodžiais, „Kaip senovės baltų pavasario šventė Jorė po žiemos šalčių atrakina žemę, pasiunčia į ją lietų, taip Jorė – Jurgita budina šiandienos lietuviuose etnines šaknis, primindama, jog gamta, augalija – mūsų iš senovės atsineštos vertybės, kurias ir šiandien – net jei ir dėl kitų priežasčių – turime saugoti, puoselėti ir perduoti ateities kartoms“[3].

[1] Jorė Jurgita Treinytė. Tradicinių lietuviškų dirbinių kūrimas. Kaišiadorys: Printėja, 2020, p. 19.

[2] Iš Onos Gaidamavičiūtės pokalbio su Jore Jurgita Treinyte.

[3] Ten pat, p. 12.

Etninė kultūra Gaidamavičiūtė Ona Kultūra Naujienos , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra