Vidos Juknelienės gyvenimo sodai

Vidos Juknelienės gyvenimo sodai

Vidos Juknelienės šiaudinis sodas. Elektrėnų kronikos nuotr.

Kamilė Bušeikaitė, VU Komunikacijos falkulteto studentė, www.voruta.lt

Šiaudiniai sodai – lietuviškos tapatybės ženklas. Tai kiek užmiršta lietuvių paprotinės dekoratyvinės dailės rūšis, kuri mūsų kultūroje atlieka svarbų vaidmenį. Šie gana griežtų formų, bet elegantiškai siūbuojantys geometrinių figūrų rinkiniai, XIX a. pabaigoje bei XX a. pirmoje pusėje buvo kabinami palubėje, virš stalo, kur renkasi šeima. Savo lengvumu ir  gera energija namuose jie kūrė sakralią, darnią atmosferą, kuri įprasmina žmogaus būtį.  

Apie sodų stebuklus ir reikšmę žmogaus gyvenime bei kultūroje sutiko papasakoti Vida Juknelienė, tautodailininkė, paskyrusi savo gyvenimą lietuviškiesiems šiaudiniams sodams. Paskutinę elektrėniškės parodą buvo galima išvysti Vievio Lazdynų Pelėdos bibliotekoje balandžio 7–22 dienomis. Tautodailininkė mielai dalijosi savo ilgamete patirtimi bei pakvietė pažinti paslaptingą šiaudinių sodų pasaulį, kuris žavi ne vieną.

Etnokultūra susižavėjo seniai

Vida Juknelienė lietuvių liaudies kultūra žavisi nuo pat jaunystės. Dirbdama technologijų mokytoja Pirmojoje vidurinėje mokykloje (dabartinė Elektrėnų „Ąžuolyno“ progimnazija), V. Juknelienė susipažino su kolege Marija Adomavičiene, buvusia chemijos mokytoja, kuri tuo metu daug bendravo su muziejininkais bei žmonėmis, dirbusiais Nacionalinio muziejaus fonduose. Abiejų kolegių bendras pomėgis rankdarbiams lėmė moterų tolesnį bendravimą. Susitikusios kolegės rodydavo viena kitai savo darbus, kurie iškėlė diskusijas apie etnokultūros svarbą. Moteris tuomet siuvinėdavo lygiuoju dygsniu įvairius rūbus bei staltieses – tą, ką buvo išmokusi iš mamos. M. Adomavičienė, pamačiusi šiuos darbus, pripažino, kad darbai atlikti gražiai, bet didelės reikšmės bei išliekančios vertės etnokultūrai neturi. Tuomet chemijos mokytoja parodė savo siuvinėjimus adynuke. Pasak jos, šis siuvinėjimo būdas yra svarbus etnokultūroje tuo, kad taip yra siuvinėjamos atskiros tautinio kostiumo dalys. „Tiek prieškario laiku, tiek dabar tai yra labai svarbus etnokultūros elementas, kuris bus prisimenamas ir ateities kartų. Todėl labai svarbu juos išmokti, svarbu, kad jų siuvinėjimo technika, atlikimai išliktų“, – bičiulės žodžius prisiminė V. Juknelienė. Taip pažintis su kolege nukreipė moters gyvenimą etnokultūros keliu.

Patirtis parodose

Padedama kolegės, Vida Juknelienė turėjo galimybę dalyvauti pirmose parodose ir gauti tautodailininkės dokumentą. Pradėjusi šį kelią moteris suprato, koks artimas bei savas šis užsiėmimas jai tapo – be to, sulaukė ir parodų vertintojų pagyrų. Pirmojoje parodoje, Vilniuje, moteris gavo savo kolegės, mokytojos Aldonos Suslavičienės, palinkėjimą. Tai yra Jono Mačiukevičiaus žodžiai:

Vida, bent kartą metuose – kartais pavasarį, kartais rudenį, kartais prie lango, o kartais prie kelio – pražysta tokios gėlės, be kurių tie metai būtų pilkesni.

Bent kartą metuose – kartais ant kūno, kartais širdyje, kartais vaistažolėmis, o kartais troškimais – užgydome tokią žaizdą, be kurios tie metai būtų svetimi.

Bent kartą metuose – kartais pavasarį, kartais rudenį, kartais prie stalo  – padarome tokį darbą, be kurio tie metai tuštesni.

Tavo kūrybinės šventės proga 

Šis artimas bei nuoširdus palinkėjimas tapo tautodailininkės ilgamečiu gyvenimo palydovu.

Pažintis su sodais

Elektrėnuose buvo atranka Pasaulio lietuvių dainų šventei, rinkti Elektrėnų savivaldybės tautodailininkų darbai į parodą Nacionaliniame Lietuvos muziejuje. Vida Juknelienė taip pat dalyvavo šioje parodoje su vienu iš savo darbų – pristatinėjo kepurytę, kurią nežinodama rašto, moteris išnėrė pagal savo sugalvotą techniką. „Jis galbūt ir buvo tuo įdomus, todėl ir buvo atrinktas į parodą“, – svarstė tautodailininkė. Norėdama pasižiūrėti, ar tikrai jos čepčiuką, kepurytę, eksponavo toje parodoje, V. Juknelienė nuvažiavo į Nacionalinį muziejų pasižiūrėti. Išties lentynoje, raudoname fone, apšviestas čepčiukas kabėjo. Tuomet vaikštinėdama muziejuje tautodailininkė pakėlė akis apsidairyti, kaip visur gražu ir pirmą kartą pamatė šiaudinius sodus, kurie ją be galo sužavėjo. Tautodailininkė įsivaizduoja, kad ir dabar žmonėms, kurie pamato pirmą kartą sodus, jie kelia neišdildomą įspūdį. V. Juknelienei tapo tai tarsi svajonė. Ir moteris nusprendė, kad neabejotinai reikėtų išmokti rišti sodus. Juo labiau, kad tai yra labai susiję su etnokultūra – jeigu sodai Nacionaliniame Lietuvos muziejuje kabo, pasak moters, toks dalykas yra šio to vertas.  Pirmasis straipsnis, kurį moteris aptiko Vievio bibliotekoje, pasakojo apie sodus – kaip tai daroma, kokia jų reikšmė, sodų reikšmė lietuvių papročiuose. Supratusi, kad ir medžiaga, kurios reikia, nieko nekainuoja, moteris ėmėsi mokytis šio amato.

Tolimesnis kelias

V. Juknelienės tolimesnis kelias į etnokultūrą buvo kiek sudėtingas. Neilgai trukus moterį darbas mokykloje ėmė slėgti. Ji suprato, kad pamokų krūvis kelia daug streso, mokinių skaičius mažėja, o perspektyvų nėra daug, mat iki pensijos likę vos keleri metai. „Buvau pavargusi nuo nuolatinės įtampos, nuolatos mokytis. Aš dar dvejus metus turėjau civilinės saugos kursus, reikėjo važiuoti vėl mokytis. Ta civilinė sauga man taip nelipo, nemėgau aš jos. Tada 2006 metais aš tyliai, ramiai iš mokyklos išėjau, nes man iki pensijos buvo likę tik dveji metai. Parašė man tuomet direktorius labai gražią rekomendaciją, atsiliepimą apie mane, ir taip aš išėjau iš mokyklos“, – pasakojo V. Juknelienė. Po to, kai tautodailininkė paliko mokyklos bendruomenę, susiklosčius asmeninėms aplinkybėms, moteris emigravo į Vokietiją. Tiesa, paskutinius metus praleistus mokykloje ji dedikavo plėsti etnokultūros žinioms. Kaip teigė V. Juknelienė, apie sodus tuomet jau buvo išėję namžai literatūros, kurią ji uoliai nagrinėjo ir laisvu laiku studijavo.

Susvetimėjimas

Tautodailininkė prisipažino, kad gyvenant Vokietijoje teko dirbti gana nelengvą darbą. Gyvenimas moterį privertė slaugyti žmones su negalia bei sunkius ligonius. Užsiimdama šia filantropine veikla tautodailininkė Vokietijoje pragyveno net dešimtmetį. Šis ilgas laiko tarpas paliko savo žymę tautodailininkės gyvenime, tačiau tuo pačiu priartino prie stebuklingųjų sodų.  „Po tų metų, kaip aš grįžau, Lietuva buvo labai pasikeitusi, nes aš negyvenau tuo gyvenimu, kuris čia vyko. Mano nuotaika tokia depresyvi buvo. Buvo liūdna. Aš kažkaip nebepritapau prie visuomenės, draugai buvo labai nutolę“, – dalijosi išgyvenimais moteris.

Tautodailininkė Vida Juknelienė. Elektrėnų kronikos nuotr.

 

Galbūt tai ir stumtelėjo V. Juknelienę toliau ieškoti prieglobsčio etnokultūroje. Tautodailininkės atžalos, pajutę motinos nepasitenkinimą gyvenimu, suorganizavo išvyką į šiaudinių sodų parodą Aukštaitijoje. Ko gero, ten ir įvyko lemtingas susitikimas su paslapčių kupinais sodais. „Nuvažiavę į tą parodą, mes įėjome į didžiulę salę. Toje salėje vien tik sodai buvo. Visos lubos nukabinėtos vien sodais. Ir įjungė ten paukščių čiulbėjimą. Aš jaučiausi, kaip patekusi į rojų. Jei galima apibūdinti rojų… Mano jausmas, kad aš kitame pasaulyje. Aš visai kitame pasaulyje“, – pasakojo sodų rišėja. Ši paroda buvo esminis lūžio taškas, kuris moterį privertė grįžti į etnokultūros glėbį. Tautodailininkė pasakoja, jog būtent tada suvokė, kokią nepaprastą galią turi lietuviškieji sodai. Tuomet atėjo suvokimas, jog reikia vėl kibti į darbus.

Sodas – ne mugės prekė

Nieko nelaukusi V. Juknelienė ėmė krimsti mokslus ir po truputį sugrįžo į lietuvišką kasdienybę. Išsiilgusi bendravimo su žmonėmis moteris nusprendė dalyvauti Elektrėnų Kaziuko mugėje, kur šalia Elektrėnų kultūros centro, sidabrinių eglių pavėsyje, pardavinėjo pačios rištus sodus. Tautodailininkė pasakoja, kad žmonės į šią senovinę lietuvių dekoratyvinės dailės rūšį reaguoja labai įvairiai. Vieniems esą labai įdomu, o kiti praeiviai į sodus net neužmeta akies. Moteris prisiminė, jog sulaukė vieno pirkėjo, kuris rodė neįprastai didelį susidomėjimą ir degė noru nusipirkti vieną menininkės sodelį. Tiesa, pirkėjas nebuvo pasiryžęs mokėti kainos, atitinkančios įdėtą darbo laiką. Visgi po ilgų įkalbinėjimų tautodailininkė pardavė savo pirmąjį ir paskutinįjį sodą. „Kur tas mano sodelis – ar Elektrėnuose, ar kur kitur, – aš nežinau, bet aš taip ir matau tą žmogų, einantį ir nešantį tą mano sodelį. Tai vienintelis, kurį pardaviau. Ir aš supratau tada, kad sodai – tai ne mugės prekė. Kad tas sodelis man kaip koks vaikutis. Nes tiek, kiek įdedi darbo, kad sodas virstų sodu, kiek yra valandų, tai galima tik dovanoti“, – apie patirtį mugėje pasakojo moteris.

Grožis paprastume

Sodai pasižymi pačiais įvairiausiais puošybos elementais. Kai kurie sodų rišėjai juos rėdo gėlėmis, paukšteliais, angeliukais, nertomis snaigėmis ar kaspinėliais, kurie tarsi imituoja lietų. Papuošimuose galima įžvelgti ir skirtingų spalvų žaismą, pavyzdžiui, atitinkančių tautinį kostiumą. Tautodailininkė pastebi, jog literatūroje netgi fiksuojama puošyba obuoliais, tačiau jos požiūris į tokią puošmeną gan skeptiškas. „Kaip toks sodas gali atlaikyti obuolius? Aš neįsivaizduoju. Ir kaip tie sodai tada atrodo“, – nustebimą reiškė moteris. V. Juknelienė teigia, kad sodo puošybos elementai turi jį papildyti, o ne užgožti. Pasak jos, sodas gražiausiai atrodo tada, kai jis elegantiškai siūbuoja. Pats sodo grožis ir atsiskleidžia tik, kai šis juda. Tuomet išryškėja jo pagrindą sudarančios geometrinės figūros – trikampiai, keturkampiai, šešiakampiai. Tautodailininkė mano, kad sodas pirmiausia yra darnos simbolis, todėl svarbu, jog puošybos proceso metu ši darna neišnyktų. „Sodas yra darnos simbolis. Darnos pasaulyje, šeimoje simbolis. Tu palinkėk žmogui darnos ir visas jo gyvenimas tebūna tik toks“, – mintimis dalijosi menininkė.

Ateities lūkesčiai

V. Juknelienė neslepia, kad svajoja apie žmonių neblėstantį susidomėjimą tautodaile – nebūtinai sodais. Moteris pasakoja, jog dar šį rudenį Elektrėnuose vyks tautodailės paroda, kurioje akį džiugins skirtingi etnokultūrai svarbūs rankdarbiai. Tautodailininkė pastebi, jog dažnai žmonės vengia viešai rodyti savo kurtus rankdarbius, tačiau to bijoti anaiptol nereikėtų. Labai svarbu, jog kiekvienas, kuris prisideda prie lietuviškų papročių išlikimo, būtų pamatytas bei išgirstas. Menininkė dalijosi viltimis, jog tie, kurie laisvu laiku užsiima kūryba, neužsidarys nuo visuomenės ir prisijungs prie tautodailininkų bendruomenės. Moteris pokalbį užbaigė tikindama, jog pačios kūrybinis kelias greitu metu tikrai nesibaigs, esą artimiausiuose planuose jau laukia begalė naujų bei įdomių darbų.

Naujienos iš interneto