Pagrindinis puslapis Istorija Kur dingo karališkoji Vytauto karūna?

Kur dingo karališkoji Vytauto karūna?

Violeta RUTKAUSKIENĖ, Čikaga, JAV

Vytautas karūnos Lietuvai siekė ilgai ir labai atkakliai. Tam sumanymui įgyvendinti jis stengėsi išnaudoti kiekvieną progą ir susidariusią situaciją. Taip susiklosčius palankioms sąlygoms 1398 m. spalio mėn. Salyno saloje ties Kaunu Lietuvos bajorai Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi (1). Tačiau, kaip rašo žymus lenkų istorikas Oskaras Haleckis (Oskar Halecki), apie kokią nors karūną čia nebūta nei kalbos (2).

1420 m. Vytautą karaliumi paskelbė čekai ir jam atsiuntė Čekijos karališką vainiką, kurį jis sutiko priimti (3). Kaip tasai karališkas vainikas atrodė, kur jis yra ar ir išliko, nežinome. Mūsų istorikai nelinkę to įvykio sureikšminti, sako, kad Vytautui karūna visgi nebuvo įteikta, tai jo ir Čekijos karalium laikyti negalima. Sunkiai suprantamas toks mūsų istorikų nusiteikimas ir jų supratimas apie karališkus reikalus ir karūnas. Karalium nebuvo, o savo atstovą į Čekiją visgi išsiuntė? Keista dviprasmybė, ką besakysi. O čekai, rašydami apie šį mūsų ir jų istorijai svarbų momentą, netgi mini atskirų Čekijos pasiuntinių, įteikusių Vytautui karūną pavardes, o Vytauto atminimą čekų tauta gerbia kaip savo tautos karalius. Tačiau apie įteiktą /neįteiktą Čekijos karūną ir jos istoriją visgi stokojame platesnės istorinės medžiagos.

Pagaliau Lucko suvažiavime 1429 m. Vytautas iš Europos didžiūnų gavęs pritarimą karūnuotis Lietuvos karaliumi, nieko nelaukęs iš anksto pradeda rūpintis ir pačiomis karūnomis. Viename imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio atsakomajame laiške Vytautui dar 1429 m. liepos mėn. imperatorius rašo: „Karaliaus vainikas ir atskiros insignijos su dideliais papuošalais jam ir jo žmonai jau paruoštos. Jis iškilmingai visa tai pasiūsęs.“ (4)

Sužlugdytų vilčių tvarkaraštis

Gavus žinias apie jau pagamintas karališkas karūnas, pradėta rūpintis ir karūnacijos iškilmėmis. Vytauto karūnaciją numatyta atlikti 1430 m. rugpjūčio 15 d. per Žolinę. Karūnos, kurios buvo pagamintos dar 1429 m. vasarą Niurnberge Šventosios Romos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio užsakymu, Lietuvos valdovų porai buvo pasiųstos per Lenkiją, nei neįtariant, kad lenkai išdrįs trukdyti karūnas gabenusiems imperatoriaus pasiuntiniams. Jau pirmoji pasiuntinių grupė, vežusi svarbius karūnacijos dokumentus, prie sienos buvo sulaikyta. Imperatoriaus įgaliotiniai Zigmantas Rotas ir Jonas Krikštytojas Cigala buvo sumušti, o dokumentai atimti. Likusioji pasiuntinių grupė sužinojusi, kas įvyko, per sieną nevažiavo, tad, pasak kai kurių mūsų istorikų, karūnos į lenkų rankas nepateko, bet jos ir nepasiekė Lietuvos (5). Numatytos rugpjūčio 15-sios dienos karūnacijos iškilmės sužlugo.

Sužinojęs, kas įvyko, Vytautas karūnacijos iškilmes nukėlė rugsėjo 8 d., paskirdamas jas Švč. M. Marijos gimimo šventei. Tačiau ir šiai datai karūnos nepasiekė Vilniaus. Pasakojama, kad ir antrą kartą, lenkams sustiprinus sargybą pasienyje, karūnų pasiuntiniams nepavyko pervežti. Ir antroji karūnacijos data buvo sužlugdyta. Karūnacija nukeliama dar kartą – į rugsėjo 29-ąją – šv. Mykolo dieną. Imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis dabar žada šiai datai karūnas pasiųsti per Prūsiją. Bet jos kažkaip ilgai užtrukę kelyje taip ir nepasiekė Lietuvos sostinės. Ar imperatorius Zigmantas tyčiomis delsė su karūnų ir kitų insignijų išsiuntimu, ar lenkai iš tikrųjų jas pagrobė, lieka neaišku (6).

1430 m. rudenį Vytautas ir Zigmantas vis dar ieškojo naujų kelių ir naujų galimybių karūnų persiuntimui į Vilnių. O pirmosios delegacijos nariai Cigala, Rotas ir kiti, tie, kuriuos lenkai apiplėšė atimdami vežamus dokumentus, vėliau paleisti visgi pasiekė Vilnių, stengėsi Vytautą prikalbėti karūnas skubiai pasigaminti Vilniuje ir jomis vainikuotis karaliumi (7). Ar ši idėja buvo priimta ir įgyvendinta, istorikai apie tai nerašo.

Tačiau Vytautui visgi labiau rūpėjo karūnų sulaukti iš Niurnbergo. Tad jis pataria imperatoriui Zigmantui su naujais vainikais (Kodėl naujais? – R. V.) nevažiuoti su tokia didele palyda ir daugeliu žmonių, bet su karūnomis atvykti slaptai. Zigmantas pažada tai padaryti lapkričio 8 d. (8.) Tačiau naujoji karūnacijos data jau negali išgelbėti padėties. Šiai datai numatytas karūnacijos iškilmes dabar jau nutraukė Vytauto mirtis. 1430 m. spalio 27 d. Vytautas miršta taip ir nesulaukęs pažadėtos karūnos.

Karalius liko be karūnos, tauta – be karaliaus, tačiau ilgam prisimindama šį įvykį. 1930 m., minint Vytauto 500 m. karūnacijos jubiliejų, rugsėjo 8-oji , viena iš neįvykusios karūnacijos datų, buvo paskelbta Tautos švente. Lietuvoje ji švenčiama iki šiol. Na ir mums šis tas nuskilo nuo „šventinio karūnacijos iškilmių stalo“: istorijai ir istorikams liko sužlugdytas iškilmių tvarkaraštis, tautai – daugybė neatsakytų klausimų ir iki šiol neįminta paslaptis, kur dingo Vytautui skirtoji karaliaus karūna?

Kur karūna?

Istorija ir istorikai kažkaip sugeba nuo šio klausimo sėkmingai ir diplomatiškai išsisukti ar apie tai nutylėti. Aš sakyčiau, kai kada net vengia tuo klausimu kalbėti. Šios istorijos su Vytauto karūna bijomasi kaip prisilietimo prie ugnies, todėl apie Vytauto karūnavimui skirtas karūnas žinome nedaug. Nežinome nei kaip jos atrodė, nei kiek jų buvo. Kaip matyti iš ankstesnio karūnacijos „tvarkaraščio“, pirmosios karūnos Vytauto ir jo žmonos karūnavimui buvo pagamintos gerokai anksčiau iki karūnacijos, 1429 m. Niurnberge. Taip pat žinome, kad jų nepavyko pervežti per sieną, dėl lenkų sargybos pasienyje. Vieni istorikai pasakoja, kad karūnas pasisavino lenkai ir vyskupo Zbignevo Olesnickio (Zbigniew Oleśnicki) įsakymu jas sunaikino. Kiti kalba apie tai, kad karūnos lenkų pasienio sargybai nepateko ir su pasiuntiniais grįžo atgal į Vokietiją, greičiausiai į Niurnbergą, kur nuo 1426 m. imperatorius buvo perkėlęs ir visą Šventosios Romos imperijos lobyną bei iždą. Čekų <Vokiečių?> istorikas Josefas Pficneris (Josef Pfitzner) knygoje „Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas” mini, kad sužlugus rugsėjo 8-sios dienos karūnacijai, Vytautas stengiasi imperatoriui Zigmantui duoti patarimų, kaip pasiųsti naujas karūnas. Kam prireikė naujų karūnų? Tasai užsiminimas apie naujas karūnas tik sustiprina įtarimą, kad su pirmomis karūnomis nutiko kažkas negera. Kas? Lieka nepasakyta.

Istorija yra užfiksavusi kelias išsamiau nupasakotas ar aprašytas Vytauto karūnos likimo versijas.

Vytauto karūnų likimą atpasakoja kai kurie senovės metraščiai ir tų įvykių liudininkai. Sklaidant istorijos vadovėlius, enciklopedijas ar kt. istorinius šaltinius tuo klausimu, susidaro įspūdis, kad apie Vytauto karūnas atviriau kalba slavų metraščiai nei Vakarų Europos rašytiniai šaltiniai ar dokumentai. Ir tai visai nekeista. Į Vytauto karūnacijos iškilmes 1430 m. buvo susirinkę daug garbingų svečių iš Vakarų , bet dar daugiau iš Rytų puses. Tarp garbingų svečių buvo Lenkijos-Lietuvos karalius Vladislovas II–asis Jogaila su savo seserimi Aleksandra (Algirdaite) – Mozovijos kunigaikštiene, Danijos karalius Erikas Didysis, Livonijos ordino magistras Zigfridas, popiežiaus legatas Andrius, Teutonų ordino pasiuntinys, taip pat Vytauto vaikaitis – Maskvos Didysis kunigaikštis Vosylius II Vosiljevičius – Sofijos Vytautaitės sūnus, Borisas Aleksandrovičius – Riazanės didysis kunigaikštis, Krymo chanas ir Didžiosios ordos chanas, Moldavų karalius Ilja, Vytauto vaikaitės Onos vyro Bizantijos imperatoriaus Jono Paleologo pasiuntiniai, Maskvos metropolitas Fotijus ir kiti garsūs to meto valdovai, sritiniai kunigaikščiai bei bajorai. Žinoma, atvyko į iškilmes ne vieni, o su savo dvaro metraštininkais, pasiruošusiais kuo tiksliau aprašyti neeilinį įvykį. Taigi, visa, kas tuo metu vyko Vilniuje, turbūt neliko nepastebėta. Toji Krokuvos vyskupo Z. Olesnickio „afera” su Vytautui skirtomis karūnomis vyko sukviestųjų svečių akyse, laukiant karūnacijos iškilmių Vilniuje.

Ant vagies kepurė dega…

Kai kurie rusų šaltiniai pasakoja, kad Krokuvos vyskupas Z. Olesnickis, aršiausias Vytauto karūnavimo karaliumi priešas, jau viską paruošus iškilmėms, visus į šventę susirinkusius pergudravo. Susirinkusius gal ir pergudravo, bet istorijos pergudrauti pirmajam lenkui vyskupui ir nepasisekė. Į istoriją šis vyskupas įėjo kaip aršus lietuvių tautos ir Vytauto priešas, iš jo pavogęs Lietuvai ir Vytautui skirtąją karūną. Pasak vienos jau šiais laikais Maskvoje leistos slavų enciklopedijos, lenkai, nepageidaujantys Lietuvai karūnos, karūną iš imperatoriaus Zigmanto pasiuntinių atėmę, ją perkirto pusiau, o perkirstas puses pridėjo prie Krokuvos vyskupo kepurės (mitros). Kaip toliau rašoma, toji pusiau perkirsta Vytauto karūna ir dabar yra saugoma Krokuvos karališkų rūmų Šv. Stanislovo bažnyčioje (9). Matyt, nuo tų laikų ir patarlė tarp lietuvių prigijo – „ant vagies kepurė dega“ – turint galvoje lenkų vyskupo Z. Olesnickio naujai „sumodeliuotą“ vyskupo kepurę. Išlikusieji faktai byloja, kad „lietuvišką karūną“ mini 1563 m. Krokuvos katedros lobyno inventorius. Jame įrašyta vyskupo sufrogano mitra padaryta iš „lietuviškos karūnos“ (10). Atrodytų, jog tai žinoma ir Lietuvos istorikams (11).

Šį įvykį su karūnomis labai panašiai nupasakoja ir Bychovco kronika (13). Tik čia pasakojama, kad Vytautui ir jo žmonai karūnos buvo gabenamos iš Romos, o Vytauto pasiuntinius jau Lvove pasiekė žinia apie Vytauto mirtį. Čia, taip kaip ir pirmame pasakojime, karūnas iš Vytauto pasiuntinių atėmę lenkai, pasielgė kaip ir jau girdėjome iš ankščiau minėtos slavų enciklopedijos: jas perkirto pusiau ir perkirstąsias puses prilydė prie Krokuvos vyskupo karūnos, kuri ir dabar tebėra Krokuvos pilies šv. Stanislovo bažnyčioje. Tokią karūnos pagrobimo ir jos pritvirtinimo prie vyskupo kepurės versiją, mūsų istorikai, ko gero net ir nepatikrinę, laiko tik legenda išlikusia iki XVI a. pradžios. Gal ir visai be pagrindo, nes apie Vytauto karališką karūną užsimenama 1526 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovų reikalavime Lenkijos ir LDK karaliui Žygimantui Senajam, kur jis raginamas savo sūnų Žygimantą Augustą vainikuoti Krokuvoje esančia ar turinčia būti Vytauto Didžiojo karališka karūna. Gal toksai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bajorų reikalavimas nebuvo jau taip iš piršto laužtas? kaip mateme iš kiek aukščiau pateiktos medžiagos, Krokuvos lobyno inventorius visgi 1563 m. mini „lietuvišką karūną“ iš kurios padaryta vyskupo sufrogano mitra.

Likimo ironija

Sena lietuvių išmintis sako: nekask duobės kitam, nes pats įkrisi. Nedaryk blogo savo artimui ar kaimynui, jei nenori sulaukti jo sugrįžtančio atgal. 1655 m. Krokuva kaip ir visa Lenkija labai nukentėjo nuo švedų. Švedai negailestingai plėšė ir karalių rūmus, ir jo lobyną. Stipriai nukentėjo bažnyčios, jų tarpe ir minėta šv. Stanislovo bažnyčia, kur pasak metraščių turėjo būti saugojama ir pavogtoji Vytauto karūna (14).Yra žinoma, kad didžioji Krokuvos karalių rūmų tuo metu švedų išgrobtųjų turtų dalis pateko į karališkąjį Švedijos lobyną, dalis į Upsalos universiteto biblioteką.

1792 m. Lenkijos Seimas nutarė patikrinti išlikusį Vavelio rūmų karališkojo lobyno turtą. Pagal iki šių dienų išlikusius sąrašus matyti, kad tuo metu Lenkijos karalių lobyne rastos tik penkios auksinės karūnos. Jų tarpe viena senesnė iš XIV a., kita labai puošni auksinio filigrano karūna Žygimantui Augustui neva paskirta ar perduota pagal testamentą iš vieno vengrų didiko ar jo nurodymu. Ar tarp tų penkių buvo toji, kurią dar 1526 m. savo reikalavime mini Lietuvos atstovai ir toji 1563 m. užrasyta į inventoriaus knygas kaip vyskupo mitra , pagaminta iš „lietuviškos karūnos“, lieka neaišku.

1795 m. Krokuvos karališką lobyną dar žiauriau nusiaubė prūsai. Prūsijos karaliaus Frederiko Vilhelmo II-jo nurodymu visos lenkų karališkos regalijos slapta buvo išvežtos į Berlyną, o paskiau į Kionigsbergą: auksas sulydytas, brangakmeniai ir perlai išparduoti. Tik kai kurios retesnės lobyno vertybės, ir tos pačios vienaip ar kitaip sietinos su Prūsija ar Vokietija, pateko į Prūsijos karališkąją kolekciją, vėliau į Vokietijos muziejus, kur gal būt ir dabar randasi (14).

Niurnbergo muziejuje – neįvardinta karališka XV a. karūna

2006 m. Vengrijoje ir Liuksemburge vyko įdomi paroda. Ji buvo skirta Vytauto Didžiojo amžininkui, imperatoriui Zigmantui, tam pačiam, kuris sutiko Vytautą karūnuoti karaliumi, jam pagamino bei siuntė karališkasias karūnas. Paroda vadinosi „Zigmantas Liuksemburgietis – karalius ir imperatorius“ (Sigismundus- rex & imperator) . Šioje parodoje buvo daug įspūdingų rodinių, retų istorijos reliktų susietų su Zigmanto Liuksemburgiečio gyvenimu ir jo veikla.Tarp jų kartu su kitais rodiniais parodoje buvo išstatytas vienas, į akis iš pirmo žvilgsnio nekrintantis daikčiukas, 1420-1450 m. Niurbergo auksakalių rankų darbo karūna, priskiriama Centrinei Europai (15). Iš tikrųjų – tai labai puošnios filigraninės karūnos fragmentas – tiksliau ½ kažkada buvusios įspūdingos filigraninės karūnos dalis. Ar ne ta pati puošni filigrano karūna Vengrų bajoro perduota Žygimantui Augustui?

Ji nepriskiriama Zigmantui Liuksemburgiečio aplinkai, jo dvarui, tačiau ji kaip tik iš to laikmečio, kuriame gyveno ir karaliavo šis garsus Vytauto ir Jogailos amžininkas, turėjęs ir Gediminaičių kraujo ( Aldonos Gediminaites anūkės sūnus). Karūna bevardė, ji nepriklauso jokiam kitam to laiko Europos karaliui ar žinomesniam didikui, o taip istorijoje retai pasitaiko.

Prie jos nėra jokio platesnio aprašo, paaiškinimo, kas tai per karūna. Nurodoma tik tiek, kad ji yra gaminta Niurnberge 1420-1450 m. ir dabar saugoma viename iš Niurnbergo muziejų. Parodoje ši bevardė karūna kažkaip įdomiai pritapo prie karališkų regalijų, karūnų, puošniųjų kardų ir kitų šios įspūdingos parodos rodinių. Kodėl ir kuo?

Keli įdomesni sutapimai karūnos pagaminimo datoje: 1420-1450 m. ir gaminimo vietoje: Niurnbergas – jau svarbi nuoroda į Vytauto karūnos likimą ir žinomus istorijos faktais. Jos priklausomybė Centrinei Europai, neįvardijant konkretaus krašto ar valstybės, kelia įtarimą ir klausimą: ar ne Lietuvai Niurnberge gaminta karūna? Karūna stiprai sužalota, perlaužta ar perkirsta pusiau, tai rodo nelygūs karūnos fragmento galai, trūksta detalių. Tai tarsi ir susišaukia su taja žinia metraštyje apie Zbignevo Olesnickio įsakymu perkirstas karūnas. Tie sutapimai jau savaime kelia klausimų istorijai: „Gal šis puošnios karūnos fragmentas ir yra toji Krokuvos vyskupo Z. Olesnickio perpus perkirstoji Vytauto karūna? Ar nevertėtų pasidomėti?“

Niurnbergo muziejų vertybėmis nesidomėta

Vytauto karūnos pėdsakus atsekti bandė Vilniaus universiteto Senovės ir viduramžių katedros vedėjas istorikas dr. R. Petrauskas, tyrinėjęs Vytautinės karūnos likimą Niurnbergo archyvuose. Pasak istoriko Niurbergo archyvuose esantys faktai byloja apie tai, kad Vytautui gaminta karūna vis gi nepateko į Lenkiją, o buvo sugražinta į Niurnbergą, ir kurį laiką dar buvo saugoma Šventosuos Romos imperijos ižde Niurnberge. „Šios karūnos likimas taip ir liktų nežinomas, jei nelakoniški, objektyvūs, su politinėmis peripetijomis mažai susiję ir todėl istorikų vaizduotės nekaitinantysūkinio gyvenimo šaltiniai – sąskaitų knygos ir įkeitimų dokumentai. Niurnbergo miesto šaltiniuose yra bent keli įrašai, kuriuose galima rasti žinių apie Vytauto karūnacijos rengimą ir pačią karūną. Visų pirma sužinome, kad Zigmanto nurodymu Niurnbergo miesto taryba buvo nupirkusi 104 šarvus, kuriuos Romos karalius ketino siųsti dovanų į Lietuvą. Dovanojimo aktui taip ir neįvykus, buvo mėginta tuos šarvus parduoti, tačiau galiausiai (parduoti pavyko vos vieną) visi jie atsidūrė miesto arsenalo depozite20. Bet įdomiausi duomenys yra apie Vytauto karūną, sugrįžusią nuo imperijos ir Lenkijos sienos. Jau 1431 m. Zigmantas ją už stambią 1500 guldenų sumą įkeitė Niurnbergo pirkliui Ulrichui Ortliebui; po to ji toliau buvo įkeičiama turtingiems Ravensburgo, Bazelio ir Regensburgo miestiečiams. Paskutinis toks dokumentas žinomas iš 1434 m., vėliau informacija nutrūksta, todėl galima pagrįstai manyti, kad karūna galiausiai sugrįžo perlydimui į vietos auksakalių rankas. Nuo to laiko ši karūna pradėjo savo naują gyvenimą – istorikų ir istorija besidominčių vaizduotėje. Buvo nuomojama, bet paskiau jos pėdsakai pranyksta“(16) – rašo istorikas dr. R. Petraukas. Istoriko tvirtinimu iki mūsų dienų Vytautui skirtoji karūna taip ir neišliko.

Atrodytų, atlikęs didelį darbą Niurnbergo archyvuose, istorikas kažkodėl neužsuko į jo muziejus ir nepatyrinėjo čia saugomų istorijos vertybių lobių, tame tarpe saugomos, ką tik paminėtos puošnios 15 a. neįvardintos karūnos istorija.

Dr. Petrauskui 2010 m. lapkričio mėnesį lankantis Čikagoje, Lemonte, po paskaitos apie Žalgirį, susidarė galimybė daugiau paklausti ir apie Vytauto karūną. Istoriko pasiteiravau: ar, tyrinėjant Vytauto karūnos likimą Niurnbergo miesto archyvuose jam netekę užsukti ir į Niurnbergo muziejus ir plačiau pasidomėti ten saugomų karūnų, tame tarpe ir tos ką tik minėtos, puošnios filigraninės karūnos istorija. Dr. R. Petrausko atsakė, jog apie tokią karūną, iš vis neteko nieko girdėti, nors pastebėjo, jei būtų duomenų, kad ji yra nors panašių metų ar

bent Niurberge gaminta, vertėtų jau dėl to suklusti…

Tad ar ne per daug paskubėta paskelbti išvadas apie Vytauto karūnos sulydymą? Ar jau padarėme viską, kad galėtume teigti apie galutinai amžių vertetuose pražuvusią Lietuvos karaliaus karūną……

Iki šiol taip ir nesugebėjome įminti mūsų valdovų karūnų paslapties, išsiaiškinti jų likimo. Todėl klausimas – „Kur yra karališka Vytauto karūna?“ – išlieka atviras.

Šaltiniai ir litertūra:

1. E. Gudavičius. Lietuvos istorija. Vilnius,1999, p. 200.

2. Halecki. Jadwiga of Anjou and the rise of east central Europe.USA,1991, p. 243.

3. E. Gudavičius. Lietuvos istorija. Vilnius,1999, p. 251.

4. J. Pficneris.Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas.Vilnius,1989, p. 267.

5. E. Gudavičius. Lietuvos istorija. Vilnius,1999, p. 266.

6. V. Daugirdaitė- Sruogienė. Lietuvos istorija. Čikaga, JAV, 1956, p. 271.

7. J. Pficneris. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas.Vilnius,1989. p.272.

8. J. Pficneris. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas. Vilnius,1989 p.273.

9. Cлoвянcкaя энциклопедия, Mocквa, 2003. т.1., c.183.

10. J. Lileyko. Regalia polskie, Warszawa 1987., p. 26.

11. L. Skurvydaitė . Lietuvos Valdovų insignijos XIII amžiaus pabaigos – XV amžiaus vidurio majestotiniuose antspauduose: ikonografiniai politinės programos ypatumai. ISSN 1392-0448. LIS Nr.14, p. 28.

12. Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vilnius,1971, p.117; 272.

13. The significante of the Crowhttp://www.angelfire.com/mi4polcrt/Crowns.html

14. Prazyczynek do historii wojennych grabiezy dziel sztuki w Polsce.

http://www.lokomobila.home.pl/zabytki/sources/straty/wstep.html

15. Sigismundus rex & imperor.Catalog.

http://www.sigismundus.hu/guide/fullindex.php?1=en&p=60

16. R. Petraukas. Vytauto vainikas. Naujasis židinys – Aidai, nr. 10-11, 2009, p. 393.

Šis straispnis pirmą kartą spausdintas žurnale „Lietuvos bajoras“, nr.18, 2012, p. 26-29; vėliau „Drauge“ JAV.

Nuotraukoje: Karūnos fragmentas, Centrinė Europa 1420-1450 m.

Voruta. – 2012, spal. 27, nr. 22 (760), p. 1, 9.

Voruta. – 2012, lapkr. 10, nr. 23 (761), p. 9.

Naujienos iš interneto