Autorius: Voruta Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

1974 m. birželį, jau atleistas iš Kunigų seminarijos, pasinaudojau rengiama turistine ekskursija lėktuvu į Archangelską ir toliau laivu į Solovkų salas. Labai norėjau išvysti kankinio arkivyskupo Teofiliaus Matulionio ir keliolikos lietuvių kunigų kalinimo vietą.

Lietuvos valdžia 1933 m. šiuos dvasininkus, vieną agronomą ir vieną vargonininką išmainė už Lietuvoje įkalintus bolševikų veikėjus (rodos, po 2–3 už vieną mūsiškį). Lietuvoje grįžusieji buvo gerbiami ir mylimi, o dauguma anų „išvaduotųjų iš kapitalizmo nelaisvės“ 1937 m. buvo sušaudyti brangiojoje viso pasaulio darbo žmonių tėvynėje.

Bulgarijoje statytu nedideliu keleiviniu laivu (apie 100 vietų) plaukėme birželio 22-osios vakarą ir naktį. Nors saulė trumpam pasislėpė, denyje buvo galima lengvai skaityti.

Paryčiu artėjant prie uosto užplaukė tirščiausia migla. Jau buvo rengiamasi sodinti mus į valtis, bet kol jas sukrapštė, migla išsisklaidė. Kokia miela akustinė iliuzija: pamačius vienuolyno cerkvių bonias, man ausyse suskambo dešimtys varpų.

Nykus šiaurės peizažas, kreivi berželiai, primityviai suręsti mediniai namai ir milžiniškas galiūnas vienuolynas. Iš plačios šventosios Rusios visokiais keliais ir būdais kelis šimtus metų traukdavo ten maldininkai, ir daug vyrų likdavo vienuoliauti. Manęs nesujaudino pasakojimai, kaip vienuoliai sukultūrino gamtą ir kt., bet jaudino pati nenugalima dvasios trauka.

Grupė su smagia komjaunuole vadove patraukė gilyn į salą. Aš atsilikau, pamažu apsukau ratą aplink vienuolyną. Turbazės valgykloje užkandau ir sulaukiau grįžtančios grupės. Toliau ėmė vadovauti ekskursijai toks prastai apsitaisęs liesas vaikinukas. „Tai tau vadovas“, – pamaniau, o kai vaikinukas pradėjo rodyti ir dėstyti senąją ir naująją Solovkų istoriją – klausiau išsižiojęs.

XVII a. vienuolynas nepriėmė patriarcho Tichono vykdomos liturginių knygų reformos ir kietai gynė „senąją vierą“. Caras atsiuntė kazokų kariuomenę, kuri laikė apsupusi vienuolyną ištisus metus, kol pagaliau atsirado vienuolis išdavikas, atidaręs slaptus vartelius. Įsiveržę kazokai gaudė ir skerdė vienuolius be mažiausios atodairos į laipsnį ar amžių. Iš 400 liko gyvų 14. Taip vykdomos liturginės reformos pagal rusišką madą… Šią vienuolių kartą sunaikinus atėjo kita, klusni tėveliui carui ir jo įsteigtam Šventajam Sinodui, kuriame vyriausią balsą prieš vyskupus metropolitus turėjo caro skirtas pasaulietis oberprokuroras.

Minimasis vaikinukas be jokio politinio padažo papasakojo ir apie tai, kad 1922 m. tame atšiauriame „Lakštingalų salyne“ buvo įkurtas SLON, toli gražu ne dramblys, o Severnyje Lageria Osobogo Naznačenija (Ypatingosios paskirties šiaurės lageriai) įvairiausiems „liaudies priešams, kenkėjams, kapitalizmo šnipams“ ir kitiems, kliudantiems kurti šviesią socialistinę ir komunistinę ateitį. Antrojo pasaulinio karo metais, kad didžioji Tarybų Sąjungos brangenybė – piliečiai kartais nepatektų į priešo rankas, kaliniai buvo nugabenti į žemyną, o salose įkurta jūrų laivyno kariūnų jungų mokykla (buvo pastatytas ir juos šlovinantis filmas Junga Severnogo Flota – esu matęs).

Taip pat vadovas nurodė didelį plyną akmenį prie pat jūros, ant kurio vykusios vienuolyno igumeno ir anglų karo laivų eskadros vado derybos XIX a. viduryje. Igumenas nesutiko atiduoti vienuolyno ir salos, anglai nesiryžo pulti, tik paleido porą artilerijos salvių ir pasitraukė. Nenukentėjo nė vienas žmogus ir nė viena žuvėdra, kurių pilna vienuolyno kiemuose, tik skeveldra sužalojo Dievo Motinos ikoną: „Šventoji Motina priėmė smūgį į save“. Ši žinia nuaidėjo per plačią Rusią ir dar pagausino atvykstančių maldininkų. //Čia irgi Rusià, ne Rusija!//

Naktį grįžtant į Archangelską pakilo vėjas, pasišiaušė bangos ir čiūčiavo liūliavo mūsų eldiją. Jūros liga kiečiausiai surietė jauną pokštininką, kuris dėjosi didvyriu. Pirmadienio rytą Archangelske pasitiko ta pati vadovė, kuri šeštadienį sutiko mus prie lėktuvo. Neišvaizdi geraširdė, tuojau priėjo paklausti savijautos vyresnį žmogų, kurį anuo kartu matė labiau už kitus keleivius pavargusį.

Vaclovas Aliulis MIC, VIENO ŽĄSIAGANIO ISTORIJA. – Vilnius: Aidai, 2007, p. 199 – 200.

www.bernardinai.lt

Sena Voruta