Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

 

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vedėja Nijolė Maslauskienė

1952 m. Lietuvos komunistų partijos (LKP) centro komitetas (CK) gavo kelis poeto Kosto Kubilinsko (1923–1962) skundus dėl atleidimo iš darbo žurnalo „Žvaigždutė“ redakcijoje. Skunduose jis išliejo apmaudą dėl menkai įvertintų nuopelnų sovietų valdžiai, atvirai aprašė savo gyvenimo vingius, apsisprendimą dėl atlygio, palankių sąlygų kūrybai ir literato karjerai tarnauti režimui.

Sovietų valdžia iki tol dosniai žarstė malones K. Kubilinskui. Jis buvo įdarbintas Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje, vėliau – žurnalo „Žvaigždutė“ redakcijoje, gavo butą, pinigų. Tačiau visos šitos malonės buvo ne už vaikams rašomus eilėraščius. Taip jam buvo atsilyginta už išdavystę ir pagalbą sovietų saugumui 1949 m. sunaikinant Dainavos apygardos partizanus. K. Kubilinskas didžiavosi šiuo savo poelgiu ir tikėjosi, kad tai užtikrins jam šlovę, literato darbą, materialinį gerbūvį, visokeriopą valdžios palaikymą ir visuomenės palankumą, tačiau realybėje sulaukė ne tik populiarumo, bet žmonių paniekos ir priešiškumo, o bėgant laikui – ir valdžios atsainumo.

Skųsdamasis LKP CK jis rašė: „Kai aš grįžau iš pogrindžio kovos su nacionalistų bandomis, staiga pasijutai labai vienišas ir visiems svetimas. […]  Grįždamas aš naiviai  su džiaugsmu galvojau, kad tarybinėje visuomenėje aš pasijusiu kaip savas tarp savų, o išėjo priešingai, į mane, kaip į kažkokį vilką, žiūrėjo iš vienos ir iš kitos pusės. „Seklys, saugumietis, šuo!“ – sklido mano adresu“.

Ieškodamas valdžios užtarimo, skunduose LKP CK jis atkakliai ir egzaltuotai įrodinėjo savo atsidavimą bei nuopelnus režimui.K. Kubilinsko nuopelnai sovietų valdžiai nebuvo jau tokie kuklūs. Prie sovietų valdžios jis pradėjo šlietis prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, nors besimokydamas gimnazijoje buvo ateitininkas ir pavasarininkas, o pirmosios sovietinės ir nacių okupacijos metais rašė antisovietinius eilėraščius ir satyras. P. Cvirkai rekomendavus jis buvo priimtas į LSSR rašytojų sąjungos Vilniaus jaunųjų rašytojų sekciją, įsidarbino laikraščio „Komjaunimo tiesa“ ir žurnalo „Jaunimo gretos“ redakcijose, įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. 1946 m. sausio 10 d. sovietų saugumas užverbavo K. Kubilinską agentu, jis gavo slapyvardį „Varnas“. Po kelių mėnesių jis įstojo į komjaunimą, bet komjaunuoliu pabuvo tik pusmetį. Sužinojus apie „nuslėptas praeities klaidas“ – anksčiau rašytus antisovietinius eilėraščius, K. Kubilinskas buvo pašalintas ne tik iš komjaunimo, bet ir iš universiteto, jaunųjų rašytojų sekcijos bei atleistas iš darbo.

 

Sovietų valdžios atstumtas, K. Kubilinskas išvyko mokytojauti į Varėnos apskritį. Čia 1947 m. rudenį jį aplankė Dainavos apygardos partizanai, po kelių susitikimų pasiūlę jam bendradarbiauti pogrindžio spaudoje. Kurį laiką išsisukinėjęs, K. Kubilinskas galop suvokė atsidūręs lemtingo pasirinkimo akivaizdoje. Negaišdamas jis nuvyko į Vilnių, kreipėsi į Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) CK, kur buvo nukreiptas į Lietuvos SSR valstybės saugumo ministeriją (MGB).

Pabendravęs su saugumiečiais, apsisprendė „visomis jėgomis prisidėti prie banditų bjaurybių sunaikinimo“. Už sėkmingą veikimą buvo pažadėta „padėti jam įsitaisyti universitete, grįžti prie rašytojo darbo ir palaikyti jį materialiai kol „atsistos ant kojų“, išpirks savo kaltę ir darbais parodys mums savo ištikimybę“. Sovietų saugumas 1948 m. rugpjūčio mėn. K. Kubilinskui – agentui „Varnas“ – iškėlė užduotį likviduoti Dainavos apygardos štabą, pritarė jo iniciatyvai pačiam asmeniškai nužudyti apygardos vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, apygardos štabo pareigūnus ir rinktinių vadus. K. Kubilinskas patikino saugumiečius, kad jis „padarys viską, ką galimą padaryti, kadangi jis velniškai lankstus ir sugebės panaudoti visas situacijas, kol bus pasiektas pagrindinis tikslas“.

1948 m. rugsėjo mėn. K. Kubilinskas tapo partizanų ryšininku, gavo partizaninį slapyvardį Kapsas, jau spalio mėn. kartu su Algirdu Skinkiu, sovietų saugumo agentu „Rytas“, pradėjo dirbti Dainavos apygardos štabe, o lapkričio mėn. persikėlė į štabo bunkerį, įrengtą Alytaus apskrities Kalesnikų miške. Sovietų saugumas spaudė agentus „Varnas“ ir „Rytas“ kuo greičiau likviduoti Dainavos apygardos vadus. 1949 m. kovo 7 d. K. Kubilinskas Dainavos apygardos štabo bunkeryje nušovė miegantį Šarūno rinktinės vadą, laikinai ėjusį Dainavos apygardos vado pareigas Benediktą Labėną-Kariūną, o A. Skinkys iššovė kontrolinį šūvį. Įvykdę žmogžudystę, agentai išskubėjo į Alytų, iš kur prie Kazimieraičio rinktinės bunkerio atvedė MGB vidaus kariuomenės dalinį ir patys dalyvavo karinėje-čekistinėje operacijoje. Kautynėse žuvo Kazimieraičio rinktinės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, Geležinio Vilko tėvūnijos būrio vadas Jonas Kazlauskas-Šermukšnis, rinktinės ir Geležinio Vilko tėvūnijos štabo viršininkas Viktoras Kazlauskas-Vanagas, partizanas Petras Šilanskas-Labutis. Per sovietų saugumo pajėgų kovo 7–9 d. vykdytą karinę-čekistinę operaciją žuvo dar 15 Dainavos apygardos partizanų. Operacijai pasibaigus, abu sovietų saugumo agentai buvo pervežti į Vilnių. Čia K. Kubilinskas sulaukė suderėto atlygio.

 

Partizanai netruko išsiaiškinti išdavikus ir juos nuteisė mirties bausme. 1949 m. gegužės mėn. partizanų vadovybė išplatino pranešimą apie K. Kubilinsko ir A. Skinkio įvykdytus nusikaltimus. Pasklidus kalboms apie K. Kubilinsko poelgį, jo šalintis pradėjo ne tik draugai, bet ir kiti literatai. K. Kubilinskas įniko į alkoholį, todėl 1952 m. birželio mėn. buvo atleistas iš darbo žurnalo „Žvaigždutė“ redakcijoje. Patyręs žmonių priešiškumą ir praradęs darbą, K. Kubilinskas puolė į neviltį.

Skunduose LKP CK jis rašė: „šaltas, net priešiškas naujų, tarybinės visuomenės žmonių ir literatų laikymasis mano atžvilgiu man kėlė baisų nerimą“, „aš nepajėgiau pernešti tos paniekos ir tų skaudžių iššūkių“, „pasijutai vėl nugrimzdęs į seną, dvokiančią praeities duobę“, „ką man daryti, kur man eiti?“, „leiskite man toliau dirbti, leiskite rašyti“. LKP CK atmetė K. Kubilinsko prašymus grąžinti į darbą ir nurodė išbraukti jo eilėraščių rinkinį iš 1953 m. grožinės literatūros leidybos plano.

Bėgant laikui K. Kubilinskui pavyko įsitvirtinti sovietinėje literatūroje, jis tapo populiariu vaikų poetu,  tačiau žmogžudystės ir  išdavystės našta slėgė jį visą likusį gyvenimą. Apie K. Kubilinsko „žygdarbius“ sovietmečiu buvo kalbama pašnibždomis, tačiau prasidėjus Atgimimui žinia pasklido plačiai.

Post scriptum. K. Kubilinskas mirė Ukrainoje, šiandien rusų orkų visiškai sugriautoje Makijivkoje.

Lietuvos ypatingojo archyvo informacija