Autorius: Voruta Data: 2012-10-08 , 13:25 Spausdinti

Dr. Halina KOBECKAITĖ

2012 m. rugsėjo 17 d. Haličo mieste (Ivano Frankivsko sritis, Karpatų papėdė, Vakarų Ukraina) buvo surengta konferencija „Karaimai ir jų vaidmuo pasaulio bendrijos kontekste“. Tai jau trečia konferencija karaimikos klausimais, kurią rengė Ukrainos nacionalinis draustinis „Senasis Haličas“, įsteigtas 1994 m. Draustinio tikslas rūpintis senosios Haličo ir Haličo Voluinės kunigaikštijos sostinės Haličo kultūriniu palikimu, kurio sudėtine dalimi yra ir karaimų kultūra.

Manoma, kad karaimai, persikėlę iš Krymo, Haliče apsigyveno 1246 m. (1996 m. buvo pažymėtos 750-osios karaimų apsigyvenimo Haliče metinės). 1578 m. karalius Steponas Batoras suteikė karaimų bendruomenei Haliče privilegijas, leidusias laisvai prekiauti, ir tokiu būdu sulygino jų teises su kitų miesto gyventojų teisėmis. Nors tikslių duomenų apie gyventojų skaičių nėra, bet kai kurie šaltiniai praneša, kad tuo metu karaimai sudarė 20 procentų miesto gyventojų ir turėjo savo šventovę – kenesą. Daugiausia jie prekiavo rytietiškais gaminiais, vertėsi amatais, nuoma. XVI-XVII a.a. karaimai, kalbantys tiurkiškai, dažnai vertėjaudavo išperkant ar keičiant turkų ir totorių belaisvius, vėlesniais laikais vertėsi žemdirbyste.

Tarpukariu Haliče gyveno apie 120 karaimų, ir kartu su Vilniaus, Trakų ir Lucko bendruomenėmis jie sudarė vieną iš keturių to meto Lenkijos teritorijoje egzistavusių karaimų bendruomenių. Visos jos palaikė glaudžius ryšius ir drauge sprendė daugelį klausimų, pvz., visos keturios bendruomenės ir jų atstovai 1927 m. rinko vyriausią religinį ir pasaulietinį hierarchą Hadži Seraja Chan Šapšalą, kuris apsigyveno Vilniuje; tarėsi dėl žurnalo „Mysl karaimska“ (Karaimų mintis) leidimo 1924 m.Viniuje ir vėliau aktyviai dalyvavo jį leidžiant (neseniai viena iš trijų šiandien Haliče tebegyvenančių karaimių – Ada Zarachovič perdavė muziejui savo tėvo korespondenciją šiuo klausimu); dėl italų antropologo Corrado Gini (1884-1965) viešnagės ir tyrimų 1936 m. ir pan. Haličo bendruomenei prieš II pasaulinį karą vadovavo garsios karaimų Kokizovų šeimos nuo Lvovo palikuonis Zacharijus Novachovičius (1883-1960), 1917 m. Lvovo universitete apgynęs teisės mokslų daktaro disertaciją. Apie aktyvią Z. Novachovičiaus ir Haličo bendruomenės veiklą tarpukariu akivaizdžiai liudija jo susirašinėjimas su vyriausiuoju dvasininku S. Šapšalu, kurio archyve Vilniuje tie laiškai saugomi.

Iš Haličo taip pat yra kilęs garsus orientalistas tiurkologas Zygmuntas Abrahamovičius (1923-1990), kuris, baigęs Krokuvos universitete tiurkologijos studijas, visą gyvenimą ten ir dirbo.

Po II pasaulinio karo daugelis Haličo karaimų persikėlė gyventi į Lenkiją, keli – į Trakus, o bendruomenei sumažėjus, nunyko ir jos visuomeninis gyvenimas. Kenesa ne tik buvo uždaryta, bet ilgainiui ir fiziškai sunaikinta: jos vietoje išdygo devynių aukštų pastatas. Šiuo metu ne itin gausiai išlikęs Haličo karaimų palikimas saugomas Karaimų kultūros ir istorijos muziejuje, įkurtame 2004 m. Taip pat Haličo Zalukvės mikrorajone išlikusios ir senosios karaimų kapinės.

Haličo karaimai kalbėjo Lucko-Haličo dialektu, kuris skiriasi nuo Trakų karaimų kalbos dialekto daugiausia fonetiškai (Karaimų-rusų-lenkų kalbų žodyne karaimiški žodžiai pateikiami trim dialektais: Trakų, Lucko-Haličo ir Krymo, nes bendrinės kalbos nėra). Upssalos universiteto (Švedija) prof. Eva Csato Johansson, kuri aktyviai dalyvauja kasmetinės vasaros karaimų kalbos mokyklos Trakuose darbe, užrašė ir gyvos Haličo karaimų kalbos pavyzdžius, kuriuos jai pateikė Janina Ešvovič, deja, mirusi, Haliče 2003m, ir Trakuose tebegyvenanti Melia Abrahamovič.

Konferencijoje dalyvavę Ukrainos, Lenkijos, Rusijos, Čekijos tyrėjai ir mokslininkai skaitė pranešimus apie etninės karaimų kultūros ypatumus, folklorą, Krymo ir Lenkijos karaimų kultūros bendrijų veiklą pastaraisiais metais, Krymo karaimų gyvenimo atspindį čekų XIX a. spaudoje, apie S. Šapšalo kolekciją Valstybiniame Ermitaže (St. Peterburgas). Keli pranešimai buvo skirti Haličo karaimų Z. Novachovičiaus ir jo žmonos Sabinos veiklai, Karaimų gatvei Haliče bei karaimų išnykimo Haliče problemoms.

Draustinis „Senasis Haličas“ buvusios kenesos vietoje 2013 m. planuoja pastatyti paminklinį ženklą. Dėl lėšų stokos ženklo statyba šiuo metu buvo įstrigusi. Konferencijoje dalyvavęs valstybinės Ivano Frankivsko srities administracijos vadovas Michailas Vyšivaniukas, apžiūrėjęs muziejaus ekspoziciją ir pasodinęs medelį Karaimų istorijos alėjoje, pažadėjo skirti šiam sumanymui įgyvendinti finansinę paramą iš srities biudžeto. Konferencijos dalyviai mano, kad tokiu atveju atsirastų reali galimybė įgyvendinti šį sumanymą, kuris buvo paminėtas ir konferencijoje priimtoje rezoliucijoje. Atidarant paminklinį ženklą 2013 m. taip pat planuojama surengti ir karaimų religijos savitumams aptarti skirtą konferenciją.Tai leistų Ukrainos įstatymuose įtvirtintiti karaimų religiją kaip atskirą. Galimas dalykas pagreitintų ir Kijevo kenesos grąžinimą tikintiesiems. (Rengiant šį straipsnį, mus pasiekė žinia, kad tikintiesiems grąžinta Simferopolio kenesa, kur nuo 1936m. yra įsikūręs Krymo radijas).

Konferencijos rezoliucijoje taip pat pažymima, kad draustinis „Senasis Haličas“, nuoširdžiai besirūpinantis karaimų palikimo įamžinimu, įsipareigoja 2014 m. surengti ketvirtą konferenciją karaimikos klausimais, ir ji bus skirta Haličo Karaimų istorijos ir kultūros muziejaus dešimtmečiui paminėti. Tad nepaisant graudulio, kad apie Haličo karaimus tenka kalbėti tik būtuoju laiku, kad vietoj gyvų žmonių Karaimų gatvėje bus tik medžių alėja, tenka džiaugtis, kad kadaise ten kunkuliavęs aktyvus ir autentiškas karaimų bendruomenės gyvenimas bus bent užfiksuotas muziejaus stenduose ir, kad yra Haliče žmonių, kuriems rūpi multikultūrinės savo krašto praeities įamžinimas.

Šarūno Mažeikos (BFL) nuotr.

Nuotraukoje: H. Kobeckaitė

Karaimika Haličas, Halina Kobeckaitė, Karaimai, Kenesa, Konferencija „Karaimai ir jų vaidmuo pasaulio bendrijos kontekste“, Lietuva - Ukraina, Melia Abrahamovič, Michailas Vyšivaniukas, Trakai, Ukraina, Ukrainos nacionalinis draustinis „Senasis Haličas“, Zacharijus Novachovičius, Zygmuntas Abrahamovičius