J. A. Herbačiausko bandymas švelninti lietuvių ir lenkų santykius 1927/28 metais (1)

Autorius: Data: 2011-06-30 , 09:06 Spausdinti

J. A. Herbačiausko bandymas švelninti lietuvių ir lenkų santykius 1927/28 metais (1)

Prof. Bronius MAKAUSKAS, Vilnius

Lietuvos Mokslų akademijos rankraščių skyriuje Liudviko Abramovičiaus kolekcijoje saugomas įdomus Juozapo Albino Herbačiausko atviras laiškas Lenkijos kultūros atsovams reiškiantis nusivylimą dėl nepavykusios sondažinės kultūrinių santykių atgaivinimo misijos Lenkijoje 1927 ir 1928 metais. Laiškas parašytas lenkų kalba.

J. A. Herbačiausko laišką iš Kauno į Lenkiją pervežė Tadeušas Schummer‘is (2) ir jį perdavė žinomam lenkų poetui, publicistui ir literatūros kritikui Jan‘ui Lechon‘iui. Tolesnis laiško likimas gavus jį Lechoniui tuo tarpu nėra žinomas.

Matyt nesulaukus laiško paskelbimo Lenkijoje, Herbačiauskas, atrodo, jo dubletą perdavė Mykolui Romeriui, kad šis vykdamas į Vilnių 1928 m. gruodžio pabaigoje jį perduotu Ludvikui Abramovičiui (Ludwik Abramowicz) su tikslu publikuoti pastarojo redaguojame laikraštyje „Przegląd Wileński“ (Vilniaus Apžvalga) (3). Atviro laiško vertimą žemiau spausdiname, kaip įdomų epochos lietuvių–lenkų santykius atspindinti temperamentingą, emocinį Herbačiausko vertinimą.

Tačiau prieš tai keletas sakinių apie šio laiško genezę.

Nors epocha ir veikėjai ne tie, laiške aprašomos aplinkybės trupučiuką primena dabartinę mūsų su lenkais „karštą laiką“. Tarpukario lietuvių-lenkų konflikto dėl Vilniaus apogėjus buvo pasiektas maršalui Juozapui Pilsudskiui (Jozef Pilsudski) „apsižodžiavus“ su Augustinu Voldemaru tarptautiniame forume Genevoje 1927 m., kur buvo išsiaiškinta, kad karo tarp Lenkijos ir Lietuvos vis dėlto nėra, taigi didžiosios Vakarų valstybės abi šalis paspaudė ieškoti tarpusavio modus vivendi. Tad 1927/8 m. ta politizuota „turistika“ suintensyvėjo.

Kadangi diplomatiniai santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos neegzistavo įvairiausias sondažines misijas atlikdavo pusiau ar visiškai slaptai žinomi politiniams sluoksniams asmenys (ryšiai ėjo iš Kauno per Rygą į Varšuvą ir atvirkščiai), tačiau netrūko ir „slaptosios kultūrinės“ susitaikymo misijos entuziastu ar mokslo ryšiais pridengtų sondažinių vizitų, kaip antai prof. Mykolo Biržiškos arba poeto Juozo Tysliavos. Tokioms kelionėms reikdavo nemenko finansavimo, o jį galėjo parūpinti tik su vyriausybe susiję šaltiniai.

Grįžkime tad prie Juozo Albino Herbačiausko (1876-1944), ekstravagantiško literato ir politikuojančio kultūrininko, kuris dalį savo gyvenimo praleido Krokuvoje. Grįžęs į Lietuvą 1923 m. įsijungė į jos kultūrinį, net ir į mokslinį gyvenimą, kol galop vėl išvyko į Lenkiją. Palaidotas Krokuvoje.

Jo artimas bendradarbis iš „tremties“ į Krokuvą laikų (1906-1908)

Mykolas Romeris gan aukštai vertino Herbačiauską kaip įdomų žmogų, gyvos dvasios, tačiau kupina paradoksų, gilių įžvalgų ir nenuspėjamumų. Judviejų dvasinis artumas pasireiškė noru sumažinti Lietuvos ir Lenkijos, lietuvių ir lenkų priešiškumą, ypač išryškėjusi po Vilniaus užgrobimo. Herbačiauskas Romeriui suteikė dvasinio ir medžiaginio (aušrinės gadynės spauda) peno pažinti bei studijuoti lietuvių tautinį atgimimą.

Herbačiausko mistikos proveržiai, megalomanija, emociniai lūžiai darė jį tokį nepastovų ir neprognozuojamą, kad jo bičiuliams ar bendradarbiams teko ištverti ne vieną išbandymą. Vis dėlto Mykolaitis Putinas, Juozas Keliuotis, o tam tikru metu ir Balys Sruoga vertino jo intelektą.

Herbačiauskas atvykęs į Lietuvą buvo įsitikinęs tuo, kad atliks didelį vaidmenį. Anot M. Romerio, jautėsi lyg pranašas galintis taikyti smerkiančius nuosprendžius, tikėjo savo žodžių magine jėga. Tuomet jis buvo radikaliai nusiteikęs prieš Lenkiją ir lenkus, dėl lietuvių persekiojimo Vilnijoje. Lietuvos valstybės reikalavo imtis keršto politikos prieš savo piliečius lenkus. Bet 1926 m. pradžioje Herbačiauskas jau reiškėsi kaip karštas ir įsitikinęs polonofilas, net visam laikui ketinantis palikti Lietuvą.

Emocišką kritiką prieš Lietuvos vyriausybę ir net savo bendradarbius sukaupęs Herbačiauskas vis kartodavo „Lietuvoje nėra man vietos vyksiu į prisiimtą tėvynę“. Pagaliau 1927 m. birželį pasitaikė proga išvykti į Vilnių ir Krokuvą. Ten vyko  Slovackio palaikų perkėlimo į Vavelį renginys. Į iškilmes Herbačiaukas išvyko kaip privatus asmuo. Vis dėlto tikėjosi atlikti ir „geros misijos“ vaidmenį. Kiek kandžiai tą jo sumanymą vertino Romeris „…tokiam kaprisingam žmogui kaip jis nėra paprasta įtikti. Jeigu jo ten nepriims kaip pranašo skelbiančio apreiškimą, tai tučtuojau jis nuo Lenkijos nusisuks, pagaliau mažmožis gali jį atbaidyti. Ir štai jau girdime, kad Herbačiauskas ,priešingai negu buvo tikėtasi, veik plūsti Lietuvą ir teikti mielas lenkams „sensacijas“ apie „Kauno Lietuvą“ pradėjo įprastu jam būdu ir prozelitiškumu – Lenkiją ir lenkus moralizuoti.“ Taigi, kritikavo jis Vilniaus užgrobimą ir ragino daryti Lietuvai nuolaidas, likviduoti Vilniaus klausimą ieškant būdų patenkinti abiejų pusių interesus.

Lietuvos vyriausybei tokia Herbačiausko akcija Lenkijoje patiko. Maža to į Herbačiausko demaršus reagavo net Vokietijos spauda, sekanti ar kartais neprasidės nepageidaujamas vokiečiams Lietuvos ir Lenkijos suartėjimas bei komentavo kaip sekmingą politinę misiją, kuri paruoštų lenkų ir lietuvių susitarimo pagrindus. Tokiais atvėjais Vokietija buvo linkusi „minkštinti“ poziciją Klaipėdos krašte. Atrodo ir Lenkijos viešoji opinija buvo linkusi Herbačiausko atvykimą traktuoti kaip tam tikrą lietuvių norą susitaikyti.

Herbačiauskas nors ir pasisakydavo, kad kalba tik savo vardu, sugrįžęs į Lietuvą savo apsilankymą vertino kaip kažkokį svarbų žingsnį sukurianti puikias perspektyvas išspręsti visas problemas trukdančias Lietuvai ir Lenkijai susitaikyti, prijungti Vilnių prie Didžiosios Lietuvos. Negailėjo kritikos Lietuvos vyriausybei, kad ši trukdo susitarimo perspektyvai.

Nors Lenkijos galingieji, kaip užrašė Romeris savo dienoraštyje, rodė Herbačiauskui palankumą, nenorėdami jo įžeisti, tačiau vengė su juo tiesioginio kontakto. Nei Pilsudskis, nei Užsienio reikalų ministras Zaleskis jo nepriėmė.

Herbačiauskas pasitikintis savo sekme dar kartą 1928 m. liepą tris savaites praleido Lenkijoje. Šį kartą įsitikino, kad vis dėlto lenkams nerūpi lietuvių interesai, nesimatė jų noro leistis į kompromisus Vilniaus reikalu, buvo laukiama vien lietuvių nuolankumo. Temperamentingą Herbačiauską šitai žeidė, pirmiausiai dėl jo asmens ignoravimo ir šįkart jo emocijos išsiliejo atvirlaiškyje į lenkų meno ir kultūros elitą. Šį įdomų epochos dokumentą pristatome sugretinimui su mūsų laikų inteligentų kompromiso su lenkais ieškančių atvirlaiškių „tonusu“, atkreipiant dėmesį į „dialogo metodika.

Atviras laiškas Nepriklausomos Lenkijos meninikams ir poetams

Bičiuliai!

Norėčiau vadinti Jus „broliais“, bet šis garbinas žodis – „brolis“ – melagingai ištartas, suvystų, sudžiūtų kaip rudeninis lapas, kol pasiektų Jūsų ausis, linkusias, deja, ne į tylius, slaptingus šnabždesius – širdies šnabždėjimą, o į kasdienę, apkalbų pilno gyvenimo šneką, visokius politinius skandalus, moralinį palaidumą!…

Bičiuliai!

Riteriškai išdrįskime sakyti tikrą tiesą. Nustokime vaidinti „brolybės“ komediją, atsisakyme visų rūšių „susitaikinimo flirto“, jei širdyje jaučiame pyktį ar pagiežą vieni kitiems, jei slapčia galandame literatūrinius peilius, jei nemokėdami būti laisvais plunksnos reiteriais, esame tik savo tikslais ketinimais dažnai nusikalstamos politikos įrankiai (jei ne apmokami tarnai)! Taip sakydamas, išreiškiu savo gėdos jausmą: gėdijuosi už jau nepriklausomų tautų literatūros ir meno dvasią! Kadaise priklausomose, bet dabar jau nepriklausomose valstybėse-tautose, nepriklausomi yra apgavikai, spekuliantai, samdiniai, provokatoriai, užsiimantys politiniu palaidumu! Tik meno ir literatūros Dvasia, kūrybos Dvasia valstybėse-tautose yra priklausoma (nuo ko?!!), ciniškai pakinkyta!…

Tai ir yra baisi (išties!) priežastis, kodėl nepriklausomos Lenkijos ir nepriklausomos Lietuvos poetai, menininkai, rašytojai, net trokšdami nemoka, negali vieni su kitais ne tik susikalbėti, o ir kalbėtis! Bijo būti laisvi, bijo būti sąžiningi ir teisingi, bijo būti riteriški! Prievartaudami savyje žmogiškus jausmus, prievartaudami savyje istorijos gėdą, prievartaudami menininko sąžinę, prisitaikydami prie laukinio tono, nusikvailina iki žemiausio lygio ir praranda autoritetą!…

Ir vis dėlto, vis dėlto ta išsiilgta tautų brolybė, tas išsvajotas lietuvių ir lenkų susitaikinimas bus meno kūrinys (gyvas paminklas), o tikrai laisvomis trokštančių būti tautų ne politikų ir diplomatų, o poetų, menininkų, rašytojų.

Bičiuliai!

Politikai (ir Lenkijos, ir Lietuvos) vieni kitiems bjaurias padarė savo tėvynes (ir Lenkiją, ir Lietuvą), pamazgų kubile maudo politinės nepriklausomybės naujagimius vaikus! Lenkijos ir Lietuvos menininkai tyli – bailiai tyli! Dūsta šioje pykčio, neapykantos atmosferoje, alpsta iš pasibjaurėjimo, bet vis tik tyli, vis tik neprotestuoja vardan principo, kad net kova privalo būti menas!…

Bičiuliai!

Pasakysiu trumpai. Nekvaršinsiu Jums galvos tuščiažodžiavimais. Pažįstate mane, ir aš pažįstu Jus. Krokuvoje gyvenau 23 metus. Didvyriškos, šventos lenkų tautos tradicijos paslaptis žinau ne menkiau nei Jūs! Lygiai nuoširdžiai kaip ir Jūs myliu šventumą Jūsų tautos Dvasios, visus Europos Rytus apšvietusį laisvėjs idėja! Su Jumis, didvyriškumo idėjos tęsėjais, buvau, esu ir visada būsiu…

Bet Jūsų mintys apie nepriklausomą Lietuvą – tai pats skaudžiausias nesusipratimas, tai kažkokia piktybinė nesveikos vaizduotės liga! Jūs jau nesuprantate Lietuvos ir jos suprasti net nenorite!…

Bičiuliai!

Dukart buvau su Jumis – tarp Jūsų (1927 ir 1928 m.). Veltui ieškojau gijos, siejančios mane, lietuvį, su Jumis – supratimo gijos. Nejaučiau iš Jūsų pusės nuoširdaus noro pažinti Lietuvą ir užmegzti su ja kultūringus santykius. Buvote mano atžvilgiu saikingai mandagūs, atsargūs, dažnai – išdidūs… Jūsų nedomino dvasinis (kultūrinis) Lietuvos darbas.

Ironiška šypsena gesinote net mano norą Jus informuoti apie šiuolaikinės Lietuvos įvykius. Leidote man suprasti, kad „gaila laiko“ domėtis menkos vertės „Kauno Lietuvos“ kultūra. Flirtavote su manimi. Santykyje su manimi buvote daugiau politikai nei menininkai. Naiviai vylėtės, kad atvažiavau pas Jus su žinia, kad Lietuva kapituliuoja prieš Lenkiją. Šai iliuzijai išsisklaidžius, ne itin mandagiai šalinotės manęs. Vis tik priverstas būti diplomatu, norėjau vykdyti diplomatiją geriau nei Jūs. Apgavome vieni kitus, apjuokinome kultūrinio Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo idėją.

Tarp manęs ir Jūsų buvo kažkoks negeras šešėlis (tarsi „Banko šmėkla“). Greitai atsirasdavo tvanki atmosfera, kaip pakaruoklio kambaryje. Supratau, kad betarpiškas, švarus, sąžiningas ir žmogiškas apsikeitimas mintimis tarp manęs ir Jūsų yra neįmanomas!… Varžė Jus kažkoks gėdos jausmas, o ypač jausmas, kad mus skiria skriauda… Nedrįsome vieni kitiems tiesiai, atvirai žiūrėti į akis… Gerai vaidinome draugystė komediją, kad prastumtume laiką, kad apgautume sąžinę… Dalykas, kurį bandėme nutylėti, plėšte plėšėsi išsakomas, ir tai mus kamavo labiausiai…

Dvasios kilnumu nuostabios Jūsų litaratūros ir meno didvyriai, kankiniai – Jūsų romantikai-mesianistai, Jūsų neoromantikai – nepriklausomybės kovotojai – pažadėjo Lietuvai (ir ne tik Lietuvai), prisiekinėjo mums iškilmingai skaitlinguose poezijos, mokslo ir meno kūriniuose, kad prisikusi Lenkija valdysis teisingumo dvasia. Tikėjimoe, pasitikėjome Jūsų tėvams, net neįtardami, kad Jūs, jų sūnūs, jų anūkai, turėsite akiplėšiškos drąsos padaryti skriaudą mūsų nepriklausomybės dvasiai. Kokią skriaudą?

Mes nesistebime, mes nesibjaurime, kad Jūs pasiutusiai mylite Vilnių. Žinome istoriją taip pat gerai, kaip ir Jūs.

Bet stebimės, bjaurimės, kad Jūs mūsų pretenzijas į Vilnių, kuris yra bent jau bendra mūsų ir jūsų nuosavybė, bendras nuopelnas, bendro istorinio darbo, vadinate „beprotiškumu, maniakiškumu“ – kad mūsų lygiai šventą, kaip ir Jūsų, meilę Vilniui begėdiškai žeminate, pajuokiate, bjaurojate!…

Jūsų išties laukinis godumas Vilniuje mus gąsdina, atbaido nuo Jūsų! Net nuopelnų bendrystės nenorite pripažinti Vilniuje lietuviui!

Lietuvos sūnūs aktyviai dalyvavo 1830 ir 1863 m. revoliucijose, kovojo maršalo Pilsudskio legionuose už „bendrą laisvę“ – ir štai šiandien Jūs drįstate mums į veidą išrėžti: „Lauk iš Vilniaus! Vilnius tik mūsų!“…

Tokia ta skriauda, kurią mums padarėte, pažemindami mūsų tautinį pasididžiavimą!

Ne geravalia sutartimi, o prievarta bandote išspręsti Vilniaus klausimą: ir tai mus siutina, tai gundo mus imtis keršto!

Kaip Jūs to dar nesuprantate? Nepykite, bet Jūsų manija būti imperija Jus apakino!

Norite būti imperatoriai, bet šio noro nemokate realizuoti. Kaip vaikai stebitės, kodėl Lietuva nesidžiaugia (sic!), kad Lenkija nori būti imperija! Pagal Jūsų fantaziją Lietuva turėtų daugiau rūpintis Lenkijos galybe nei savo pačios! Jus pykdo tai, kad Lietuva savo teritorija nenori padidinti Lenkijos teritorijos. Jus juokina – kaip maniakiška – pati nepriklausomos Lietuvos idėja. Įsižiūrėję į save pačius, tik save pačius jau tesuprantate ir nenrite suprasti, kas aplink Jus vyksta…

Dažnai mums į veidą rėžiate, kad nesame verti turėti Vilnių, kad neturime žmonių šiuolaikinės kultūros aukštumose…

Meluojate! Gerai žinote, kad Lietuva yra didžių charakterių, didžių vyrų lopšys. Jūs patys nutarėte, kad tik lietuviai pasižymi valdymo genijumi ir valdžios autoritetą!

Gi Jūsų tėvynę valdo Lietuvos Sūnus – besididžiuojantis, kad yra lietuvis! O Jūs didžiuojatės, kad lietuvis Jus valdo! Ir vis tik teigiate mums, kad mes Vilniuje valdyti nesugebėsime?…

Patikėkite manimi: grįš pas mus, į Lietuvą, visi Lietuvos sūnūs iš Varšuvos, Krokovos, Poznanės! Jūs patys juos išvysite!… Lietuvos užsispyrimas Lenkijos atžvilgiu turi mistinę prasmę. Tai vienintelė Europos istorijoje, įspūdinga savo drąsa, išraiška protesto prieš skriaudą, padarytą tautos dvasiai. Šio užsispyrimo nepalauš nei Zaglobos ironija, nei Wolodyjowskio įžūlumas, nei godi Jūsų tautinio egoizmo evangelija. Tą užsispyrimą šiandien laimina ir Mickevičius, ir Krasinksis, ir Slowackis, ir Norwidas! Nes šiuo Lietuvos užsispyrimu yra didvyriškai reikalaujama iš nepriklausomos Lenkijos to teisingumo, kurį jos kovotojai ir didvyriai kadaise Lietuvai iškilmingai žadėjo!…

Bičiuliai! Jei nenorite atsakyti į šį galingą Lietuvos užsispyrimą geros valios ir teisingumo aktu, tylėkite ir net nebandykite stengtis pelnyti lietuvių tautos draugystės…

Nes geresnė yra garbinga dvikova iki mirties nei niekšiška taika!…

Tariau!

J. A. Herbačiauskas

Kaunas, 1928 m. rugsėjis

Literatūra:

1. Mykolas Römeris apie Juozapą Albiną Herbačiauską. Parengė V. Berenis, „Kultūros Barai“, 2007, nr.7; MichaRomer, Dziennik, t. XXXII, XXXIII, LMAB RS, F138-2258, 2259; E. Vaitkevičiūtė, Žinomas nežinomas Juozapas Albinas Herbačiauskas, Kanas, 2007.

2. Tadeusz Schummer-Szermentowski

3. Przegląd Wileński (Vilniaus apžvalga) – liberalinis laikraštis, leistas 19111915 m., 19211938 m. Vilniuje lenkų kalba. Ėjo kas 10 dienų. Informavo apie svarbiausius Lietuvos įvykius, Vilniaus krašto politikos, ekonomikos, kultūros gyvenimą, propagavo visų tautų teisinę lygybę, demokratines idėjas. Buvo dažnai varžomas cenzūros, konfiskuojamas, 1938 m. uždarytas.Redagavo Liudvikas Abramovičius.

Voruta.– 2011, rugpj. 20, nr. 16 (730), p. 1, 6.

Lietuva - Lenkija , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra