Sofija Daubaraitė. Lietuviai XX amžiaus I pusės Vilniuje: kas atmintina

Sofija Daubaraitė. Lietuviai XX amžiaus I pusės Vilniuje: kas atmintina

Konferencijos akimirkos. Sofijos Daubaraitės nuotr.

Sofija Daubaraitė, Vilnius, www.voruta.lt

Šių metų rugsėjo viduryje į istorinę Vilniaus Rotušę rinkosi forumo „Lietuviai XX amžiaus I pusės Vilniuje: kas atmintina?“ dalyviai. Forumą rengė Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniečių ainių klubas. Renginio vedėjas D. Kuolys priminė, kad šiame pastate 1794 metais posėdžiavo Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba – 1794 m. sukilimo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vadovybė. Ir tai vyko jau po Antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1793 m.).

 Keičiantis valdžioms, keitėsi ir šio pastato paskirtis. Nuo 1811 m. (panaikinus savivaldą) Rotušėje veikė „Mažasis“ teatras, nuo 1845 m. čia įsikūrė nuolatinis miesto teatras. Teatras pastate veikė iki 1924 m., 1906 metais čia buvo suvaidintas ne vienas lietuviškas spektaklis. Šioje srityje  paminėtina ir Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio veikla.

Po savivaldybės atstovų sveikinimų kalbėjo Vilniečių ainių klubo pirmininkas Andrius Žibikas, jo kalba buvo trumpa. Jis sakė, kad su Vilniaus istorine atmintimi turime daug problemų. Kaip pavyzdį paminėjo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos šimtmetį, kuriam Švietimo ministerija nesiteikė skirti jokio dėmesio. Taip pat nuvilia Vilniaus Istorinės atminties komisijos darbas. Atskira kalba galėtų būti apie atminimo ženklus Vilniuje. Paminėtina Žvėryno teritorija. Tai mėgstama vieta kabinti atminimo lentas, jose yra žymių žmonių pavardės, bet paklausus, koks jų ryšys su Vilniumi, atsakas – jokio ryšio. Vilniečių ainių klubo pirmininkas sakė, kad lietuvybės pradas neturi būti sunaikintas ir Naujojoje Vilnioje.

Vėliau diskusijoje buvo priminta, jog mieste yra net penkios atminimo lentelės su A. Mickevičiaus vardu, neįskaitant poeto paminklo. Ir tai atsiradę dailininko Ferdinando Ruščico pastangomis. Prie namų, kur A. Mickevičius buvo trumpam apsistojęs pas savo bičiulius, pakabintos lentelės. Ir nė vieno atminimo ženklo M. Biržiškai.

Aurelijus Gieda savo pranešime pažymėjo, kad tą nepilną dvidešimtmetį – nuo 1904 iki 1920-ųjų – po 40 lietuviškos spaudos draudimo metų – kitaip negu fenomenaliu nepavadinsi. Tai buvo kultūrinis sprogimas. Daroma prielaida, kad tas nepriklausomas kultūrinis reiškinys sukūrė pamatą politiniam Lietuvos savarankiškumui,

Pranešėjas paminėjo, kad iki tol išleistų kelių šimtų lietuviškų leidinių trečdalį sudarė religinio turinio spaudiniai. Po spaudos atgimimo prasidėjo knygų, spaudos leidinių masiškumas.  Tai buvo ne proginė lietuvybė, o kasdienis rūpestis, nuolatinis darbas sunkiomis sąlygomis. Šiuo laikotarpiu visas lietuviškas darbas buvo atliekamas be valstybės paramos, neturint patalpų. Tai buvo daroma privačių asmenų iniciatyva, bet veikiama instituciniu lygiu. Buvo juridiškai įteisintos organizacijos (kitaip negalėjo veikti). Šiuos procesus skatino patys lietuviai, dirbantys carinės Rusijos įstaigose. Būtina paminėti ir tai, kad iki to laiko išsilavinusiems žmonėms – gydytojams, inžinieriams, teisininkams, kunigams ir kt. – buvo draudžiama dirbti Lietuvoje, O likusiems lietuviams uždrausta gauti valstybines valdininkų ir tarnautojų pareigas.

Iš tuo metu susikūrusių organizacijų plačiau kalbėta apie Lietuvių mokslo draugijos veiklą. Ši draugija, įkurta 1907 metais J. Basanavičiaus iniciatyva, veikė iki 1938 metų, ją panaikinus lenkų okupacinei valdžiai. Organizacija rūpinosi ir ugdė tautinę kultūrą, atliko lietuvių kalbos, jos tarmių tyrinėjimus, archeologinius, antropologinius tyrimus, kaupė etnografinę medžiagą, biblioteką, archyvą, leido vadovėlius, rūpinosi istorinių paminklų apsauga, atliko daug kitų darbų. Per trumpą laiką buvo sukaupta tiek, kad persikraustant iš vienų patalpų į kitas, prireikė 52 vežimų su paaukštinimu. Iškilo didelė problema, kur visa tai laikyti, todėl ir buvo apsispręsta statyti  Lietuvių Tautos namus. Praleisiu pavardes žmonių, kurie visomis išgalėmis, negailėdami savo laiko, asmeninių lėšų, dirbo lietuvybės labui. 1908 m. draugijoje buvo 144 nariai, 1915 – 650, 1918 – 846. Per visą Lietuvių mokslo draugijos veikimo laikotarpį jai priklausė apie 2 000 narių  1910–1927 m. buvo išleista 115 originalių ir verstinių vadovėlių Lietuvos mokykloms. Jau pirmajame šios draugijos gyvavimo dešimtmetyje jai priklausė 237 kunigai, 189 mokytojai, 101 studentas, 93 gydytojai, 57 valdininkai, 42 provizoriai. 37 dvarininkai, 34 teisininkai, 23 inžinieriai. Per visą draugijos laikotarpį – daugiau kaip 2 000 žmonių.

Pranešėjo nuomone, 20 a. pradžios savarankiško lietuviškumo pakilimas Vilniuje nėra deramai atskleistas ir įvertintas – iki šiol pasakojimai remiasi tik Juozo Jurginio darbais. Apie tą laikotarpį ir žmones nenagrinėjma tiek Lietuvos, tiek kitų šalių archyvuose esanti medžiaga.

Istorikas Bronius Makauskas. Sofijos Daubaraitės nuotr.

Bronius Makauskas – istorikas, diplomatas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius emeritas. Gimęs Seinuose, dirbo Lenkijos mokslų akademijoje, dėstė Varšuvos universitete. Tarp daugybės savo mokslinių darbų yra parašęs knygą „Vilnijos lietuviai 1920–1939 metais“. Knyga, parengta autoriaus disertacijos pagrindu, išleista Lenkijoje. Joje plačiai remiamasi lenkų istorikų tyrimais ir pripažintais šaltiniais.

Nepaisant to, kad yra parašęs prieš tai minėtą knygą, jis mano, jog tarpukario lenkų dalies Lietuvos okupacijos laikotarpis, naikinęs lietuvybę iš šaknų, iki šiol lieka išsamiau neaptartas.

Ne vienas, tame tarpe ir politikai, ignoruoja faktus ir pačią patirtį. Apskritai šiuos istorijos faktus bandoma nutylėti, apsimesti, kad tokio istorijos tarpsnio nebuvo, vengiama diskusijų. „Be tiesos negali būti lygiaverčių partnerystės saitų. Istoriniai nutylėjimai trukdo valstybei ir šiandien. Tokių faktų, manau, ne vienas iš čia, esančių salėje, galėtumėte pateiktį“, – sakė pranešėjas.

Prieš užgrobiant Vilnių ir aplink jį esančias žemes, veikė daugybė lietuviškų kultūrinių, politinių organizacijų, mokyklų. Visa tai buvo naikinama. Ir tos akivaizdžios represijos buvo taikomos tik  lietuviams. Jie buvo tremiami iš Vilniaus, sodinami į kalėjimus už mokyklų steigimą, mokytojai buvo persekiojami, baudžiami didžiulėmis baudomis, buvo uždaromos mokyklos, kunigai verčiami pamaldas laikyti lenkų kalba, o nepaklusnieji tremiami į Gardino sritį ir kt. vietas. Visos lietuvių veiklos sritys buvo kontroliuojamos ir cenzūruojamos. Vienas iš daugybės represijų aukų buvo gydytojas Danielius Alseika, kuris 1918 m. rudenį su žmona ir A. Krutuliu Vilniuje įsteigė polikliniką, ilgainiui virtusią pirmąja miesto lietuvių ligonine (1918–33 m. buvo jos vedėjas). Danielius Alseika lenkų buvo nuolat persekiojamas, ne kartą įkaltintas Vilniaus kalėjime. Kaip ir daugelį lietuvių vilniečių, norėta deportuoti iš Vilniaus. Tik įsikišus Tautų Sąjungos Tarybai, deportacija buvo sustabdyta.

Atskira kalba  būtų apie ,,Ryto“ draugija, kuri rūpinosi lietuvių švietimu visoje lenkų okupuotoje teritorijoje. Okupacinė valdžia šią organizaciją įregistravo, tikėdamiesi, kad ji bus paveikiama polonizacijos ideologijos. Neišsipildžius tiems lūkesčiams, brutaliausiomis formomis ji buvo naikinama, vadovai, mokytojai buvo kalinami, baudžiami, jiems draudžiama gyventi pasirinktose vietovėse ir t. t. Represijų pakilimo metu, 1938 metais, draugija buvo uždaryta. Šios draugijos žmonės – darbininkai aukso raidėmis turi spindėti mūsų švietimo sistemos atmintyje,

Tik atsigavus po carinės Rusijos spaudos draudimo ir pravoslavinimo, – lenkų bažnyčios hierarchija pradeda engti lietuvius kunigus už, kaip dabar sakytume, socialinį  ir švietimo darbą. Kaip žinia, bažnyčioje buvo verčiama pamaldas laikyti lenkų kalba. Tad nėra ko stebėtis, kad aplinkinių  Vilniaus teritorijų lietuviai valstiečiai neatlaikė šio spaudimo. Jų pavardės rodo kilmę.

Vytautas Landsbergis sakė, kad Vilnius – reikšmingas pasaulio miestas, nes tai – Lietuvos sostinė. Jei jis priklausytų kam kitam, jis nebūtų Vilniumi, tik gal tą patį vardą turėtų. Miestas dinamiškas, niekada nenorėjęs būti užkampiu. Lietuva į Vilnių ėjo visais laikais ir visais laikais jame buvo. 19–20 a. vyko įdomių reiškinių. Vytauto Landsbergio nuomone, mažai nagrinėtas to meto muzikinis kelias. Tai būtų įdomi tema. Profesorius minėjo S. Moniušką, kuris per savo brandžiausią kūrybinį laikotarpį Vilniuje sukūrė daugybę kūrinių. Iš jų paminėtinos mitologinės  kantatos lietuvių tematika „Milda“, „Nijolė“. Tai lietuviškas turinys. S. Moniuškos kūryboje ryškūs baltarusiški ir lietuviški motyvai. S. Moniuškos žodžiais tariant, „tai, kas tautiška, regioniška, čionykštiška, tai, kas yra mūsų vaikiškų prisiminimų aidas, niekad nesiliaus patikti tame krašte gimusiems ir užaugusiems“. Tad kalbėti, kad šis arealas priklausė kitataučiams, nėra pagrindo. Ir nėra pagrindo tikėti, kad atgavus iš lenkų Vilnių jame tebuvo menkas procentas lietuvių. Kodėl aš turiu jais tikėti? Akad. Z. Zinkevičius įrodo, kad 1939 m., surašymo metu,  Vilniuje trečdalis gyventojų vadino save lietuviais. O jei prisiminsime teiginį, kad pusė visų Vilniaus gyventojų buvo žydų tautybės, tai ne kažin kiek belieka kitataučių. O juk šio surašymo metu niekas nespaudė žmonių rašytis nurodyta tautybe, kaip tai darė prieš tai buvusi valdžia. V. Landsbergis užsiminė apie prosenelio Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio prisiminimus apie lietuvių veiklą Vilniuje (tik nebeužtenka laiko visiems darbams). Užrašuose minima, kaip eita pas Vilniaus gubernatorių ir išprašyta, jog būtų leista lietuvių kalbą dėstyti kaip fakultatyvą. Jis priminė M. K. Čiurlionio, S. Kymantaitės, teatralų ir kt. sričių šviesuolių veiklą Vilniuje. Vilniaus lietuviai nepasidavė nei carinės valdžios priespaudai, nei sanacinei Lenkijai. Pastaroji sakė, kad Lenkija turi būti išvalyta nuo lietuvių, žydų ir kt. tautybių.

Vytautas Landsbergis. Sofijos Daubaraitės nuotr.

V. Landsbergis priminė ir A. Vienuolio memorandumą (1956), kurį pasirašė 11 meno, mokslo ir visuomenės veikėjų. Jame buvo išreikštas pasipriešinimas uždarinėjant lietuviškas mokyklas Vilniaus rajone ir rytinėje Lietuvoje ir vietoj jų steigiamas lenkiškas, pasisakyta dėl lenkinimo per mokyklas ir bažnyčias. Jei rašytojas nebūtų pakėlęs balso, šiame krašte būtų sunaikintos ir paskutinės mokyklos. Tai buvo labai drąsus žingsnis.

Kiti Vilniečių ainių klubo nariai priminė iškilių žmonių – kunigo K. Čibiro, Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorių M. Biržiškos (1913–1922), M. Šikšnio (1922–1939), F. Bortkevičienės ir kt. didžiulius darbus lenkų okupacijos laikotarpiu.

Humanitarinių mokslų dr. Alma Lapinskienė apžvelgė besiplėtojančios lietuvių literatūros bruožus, atsiradusių naujų rašytojų Vilniuje ir Vilniaus krašte brandą ir jų įtaką visuomenei.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys V. Sinica sakė, kad tarpukario Lietuvos laikotarpis   dabar – neliečiama tema, kuri pašalinta net iš mokyklinių vadovėlių: nė žodžio apie Vilniaus praradimą, jo atgavimą, apie lietuvių gyvenimą lenkų okupacijos metais, to meto praradimus ir pasekmes. „Aš prisiminiau, kaip mes mokėmės Lietuvos istorijos iš mažos knygelės ,,Lietuvos istorija“, kurioje buvo dingę istoriniai laikotarpiai. Mes, vaikai, suskaičiuodavom, iki kurių metų vadovėlyje egzistuoja Lietuva, o paskui pradingsta. Ten, kur kariaujama su kryžiuočiais, tie laikotarpiai aprašyti. Po Abiejų Tautų padalijimo – nebėra. Bet vėl atsirandame mes, statantys socializmą. Kaip matome, valdžios keičiasi, o melas, nutylėjimas nedingsta“, – kalbėjo V. Sinica.

Taigi kyla klausimas: kiek tai gali tęstis?

V. Sinica priminė, kad niekas nemini ir lietuvių partizanų, kurie išėjo į miškus priešintis Lenkijos okupantams. Ypač pablogėjo padėtis atvykus L. Bocianskiui. Jo nuostata buvo viena – viską naikinti, kas nelenkiška. „Asmenybių pagerbimas svarbu, bet dar svarbiau istoriją grąžinti į mokyklas“, – sakė V. Sinica.

Architektai supažindino su seniai planuojamu įrengti ,,Senųjų vilniečių skvero“ projektu.

Forume dalyvavę žmonės išreiškė savo pastebėjimus.

Etnologas L. Klimka pastebėjo, kad Saulės kapinėse palaidoto kunigo P. Kraujalio (1937 m. Vilniaus mokytojų surinktomis lėšomis pastatytas paminklas su jo bareljefu ir įrašu: „Dirbo mokyklai ir tautai“) įrašas suniokotas. Dalis su įrašu „…dirbo mokyklai“ dingusi. Paminklas saugomas valstybės, įtrauktas į Kultūros vertybių  registrą. Jis taip pat pažymėjo, jog gaivinti atmintį yra daug būdų. Mūsų skverai ir parkai nepatrauklūs. Prieš 30 metų buvo bandyta pažymėti Vilniaus vartus, bet jų nėra. Mieste būta koplytėlių, šulinių – tai buvę meno kūriniai, miesto istorija – jie galėtų būti grąžinti. Senųjų vilniečių atmintyje daug vertingų dvasinių ir materialinių Vilniaus žymių. Bet jos ne atkuriamos, o naikinamos. Jau ir kiti buvo pastebėję: Vilniaus jubiliejui buvo surengta daug mugių, bet nė vieno vertingo darbo.

Šio renginio temoje buvo iškeltas klausimas, kas atmintina Vilniuje?

Nežinia, ar ką rastume šitame mieste, kas užmirština, nebent Vilniaus gidų pasakojimus, kad Vilniuje lietuvių nebuvo, kad svetimtaučiai kūrė Vilnių ir, kaip  D. Kuolys savo veidaknygėje cituoja: „Kaip rusų Vilna tapo lietuvių Vilniumi? Vilnius – Lietuvos Respublikos sostinė, bet taip yra tik pastaruosius 80 metų. Iki tol nei Vilnius, nei visas Vilniaus kraštas niekad lietuviams nepriklausė. […] Vilnių lietuviams 1939 metais padovanojo Stalinas“, – sako prieš metus sukurtas Rusijos propagandinis filmukas.

„Dar nebuvo [Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje] lietuvių, kaip dabar suprantam, nebuvo baltarusių – tai buvo tiesiog rusėnai… Ir tiek vieni, tiek kiti save vadino lietuviais. […] Dabar Vilnius jau yra Lietuvos“, – skelbia LRT televizija.

Taigi, pirmasis skamba rusiškai, o kitas – lietuviškai. Bet abu jie neigia Vilniaus lietuviškumą.“

Nebent galima nebeatminti tų lietuviškai ir rusiškai šnekančių propagandistų, dar gal nebeatminti Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkui A. Valotkai paskirtos nuobaudos – pastabos, kad priminė Lenkijos okupacijos pasekmes. Nereikia ir bocianskių.

O visa kita – kas buvo ir yra Vilniuje. Ir patys save jame turime atminti.

Naujienos iš interneto