Caro valdžia nepalaužė pasiryžimo per amžius likti lietuviais

Autorius: Data: 2020-05-07 , 14:09 Spausdinti

Caro valdžia nepalaužė pasiryžimo per amžius likti lietuviais

Liaudies meistro Petro Kalendos skulptūra „Lietuvos mokykla 1864–1904“. limis.lt nuotr.

Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalys, www.voruta.lt

Represinė rusinimo politika

1864 metais, po garsiojo sukilimo, generalgubernatorius Michailas Muravjovas pradėjo represinę rusinimo politiką: ji numatė visiškai pašalinti lenkų kalbą iš viešojo gyvenimo, neleisti katalikams dirbti valdžios įstaigose, varžyti Katalikų bažnyčios veiklą, taip pat skatinti stačiatikybės plitimą ir kolonizaciją. Nevalia rašyti ir skaityti lietuviškai, leisti lietuviškas knygas ‘‘lenkiškomis‘‘ raidėmis. Tik rusiškomis – graždanka.

1865 m. visoje Rusijos imperijoje uždrausta spausdinti ir įvežti iš užsienio bet kokius lietuviškus leidinius lotyniškuoju raidynu. Siekdamas surusinti kraštą M. Muravjovas tai pat liepė uždaryti  parapijines mokyklas. Vietoj jų įsteigė valstybinių rusiškų. Jose įvedė rusų kalbą ir mokytojais  paskyrė iš Rusijos atvykusius stačiatikius. Pradinėse ir vidurinėse mokyklose – gimnazijose – prieš katalikų vaikus griebtasi prievartos: versta garbinti carą, mokiniai melstis vesti į cerkves. Už lietuviškai ištartą žodį vaikus baudė statydami į kampą, klupdydami ant grindų. Imta naudoti ir specialią bausmę – lietuviškai prabilusiam mokinukui ant kaklo kabinti pajuokos lentelę. Ją turėjo nešioti tol, kol bus išgirstas kitas lietuviškai prabilęs… Tačiau valstiečiai nenorėjo vaikų mokyti melstis rusiškai, leisti  į rusiškas mokyklas. Gimtosios kalbos ir rašto pradėta mokyti namuose ir slaptose, vadinamose daraktorių mokyklose. Nuolatinės mokyklos įsikurdavo klebonijose, daraktorių namuose, tačiau dažniausiai vaikai kas savaitę rinkdavosi vis kito valstiečio troboje.

Uždraudė žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus įkurtas blaivybės brolijas. Bet kai pradėjo uždarinėti vienuolynus ir bažnyčias, drausti statyti kryžius pakelėse, versti melstis rusų cerkvėse, tauta buvo verčiama išnykti – surusėti. Tuomet prasidėjo kova už tikėjimą, lietuvišką spaudą ir mokyklas.

Tai buvo ilgas nebylus pasipriešinimas be ginklo už tautos išlikimą

Pasaulio istorijoje atitikmenų neturinti knygnešystė, motulė, prie ratelio mokanti vaikus skaityti, tapo legendomis. 1893 m. Europą ir pasaulį sukrėtė Kražių skerdynėmis vadinami įvykiai.

Kovą su spaudos draudimu pirmasis pradėjo vyskupas Motiejus Valančius. Tikinčiuosius jis ragino į rankas neimti maldaknygių rusiškomis raidėmis. Kad lietuviai neliktų be knygų. Mažojoje Lietuvoje, Tilžės ir Ragainės miestuose pradėtos spausdinti lietuviškos maldaknygės, elementoriai, kalendoriai, grožinės literatūros kūriniai, knygelės apie ūkį.  Vyskupas M. Valančius buvo daugelio knygelių autorius ir finansuotojas.  Jam padedant, po visą Lietuvą per kunigus, inteligentiją, valstiečius išsiplėtė slaptos organizacijos, draugijos ir kuopelės, remiančios spaudos leidimą ir platinimą. Žymiausios buvo ,,Sietynas‘‘ ir ,,Artojų draugija“ Suvalkijoje. Kitur veikė ,,Atgaja‘‘, ,,Akstinas‘‘, Atžala‘‘ ir kitos.

Knygas po visą kraštą knygnešiai išvežiodavo paslėpę tarp malkų, šiene ir net tariamų numirėlių karstuose, vežimuose su dvigubu dugnu. Ypač pasižymėjo knygnešių karaliumi pramintas valstietis nuo Biržų  Jurgis  Bielinis (1846 – 1918).  Savo gyvenimo šūkiu jis laikė paties sukurtą posakį: ,,Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis‘‘. Caro žandarams ir pasienio sargybiniams įkliuvo penkis kartus, bet buvo sumanus ir drąsus, tad pavykdavo ištrūkti.

1874 m. lietuvių spaudą pradėta leisti Jungtinėse Amerikos Valstijose.

1865 – 1904 m. pasirodė 1803 leidiniai, skirti platinti Lietuvoje ir Rusijos imperijoje.

Jungtinėse Amerikos Valstijose maždaug tuo metu išleista 701 leidinys. Gabenat, laikant, platinant, skaitant lietuvišką spaudą caro žandarams ir policijai įkliuvo 2900 žmonių. Trečdalis jų gabeno knygas per sieną, ketvirtadalis jas platino, kiti laikė ir skaitė. Dauguma įkliuvusiųjų buvo valstiečiai. Rusijos valdovams spaudžiant knygnešius pradėjo persekioti ir Vokietijos valdžia.

Prasidėjus rusinimui, kiekviename žingsnyje lietuviai buvo žeminami, tačiau represijomis pasiekta priešingų rezultatų, nei tikėjosi jų sumanytojai. Brutalus caro valdžios elgesys vertė lietuvius peržvelgti savo praeitį ir susimąstyti apie ateitį.

Būti ar nebūti? Atsidūrus ant prarajos krašto kito pasirinkimo nebuvo. Prabilo vidinės jėgos, savisaugos instinktas. Brendo vidinis priešinimasis priespaudai, budo noras pasijusti visaverčiais. Žūtbūtinė kova už lietuvišką spaudą ir mokyklą telkė lietuvių jėgas, skatino domėtis krašto istorija, kalba, kultūra, ugdė tautinę savimonę. Slaptųjų mokyklų mokytojų, knygnešių darbo pastangomis gausėjo slaptosios lietuviškos spaudos skaitytojų būrys. Panaikinus baudžiavą, dalis valstiečių praturtėjo ir galėjo leisti savo vaikus į aukštuosius mokslus. Ilgainiui iš lietuviško kaimo  jaunimo išaugo nauja, lietuviškai kalbanti inteligentų karta. Šie žmonės ir tapo lietuvių tautinio atgimimo žadintojais.

Caro valdžia nepalaužė  lietuvių pasiryžimo per amžius likti lietuviais

Vieną vėlyvą rudens vakarą į gydytojo Petkevičiaus namų Joniškėlyje duris pasibeldė. Visi atpažino žmogų. Tai buvo knygnešys Juozas Dubikaltis, kadaise dar jaunystėje gydęsis akis ir dabar vėl apsilankęs pas geradarį.  Po džiaugsmingų pasisveikinimų Juozas iš po skverno, lyg netikėtą kiškio pyragą, ištraukė ir paskleidė slapto lietuviško laikraščio  – ‘‘Varpo‘‘ pirmąjį numerį, maldaknygę, elementorių, pasakų knygelių, kalendorių. Visi skaitė ir kalbėjosi… Apie vyskupo Motiejaus Valančiaus suorganizuotą knygų ir laikraščių spausdinimą Prūsijoje. Apie pavojus grįžtant su draudžiama spauda per sieną, Sibiro tremtį, jei suimtų.

Dar 1883 metais Ragainėje pasirodė pirmojo lietuviško laikraščio  “Aušra‘‘ numeris, suredaguotas gydytojo Jono Basanavičius. Tai buvo tikra aušra carinės Rusijos priespaudos naktyje. Trejus metus ji žadino tautą, pasisakė prieš rusinimą ir lenkinimą, aiškino lietuviams  jų tautos istoriją, mokė ūkininkauti. Paskui pritrūko pinigų. Lietuva vėl liko be laikraščio. 1889 metais pasirodė naujas mėnesinis lietuviškas leidinys, įsteigtas Varšuvos lietuvių studentų švietėjiškos draugijos ‘‘Lietuva‘‘, redaguojamas gydytojo Vinco Kudirkos ir leidžiamas Tilžėje.  ‘‘Varpas‘‘ skelbė tautos vienybę, smerkė caro valdžios politiką Lietuvoje, dvarininkų ir bažnyčios sulenkėjimą, rūpinosi lietuvių kalbos ugdymu, žmonių švietimu. Per jį lietuviai buvo raginami ne tik dirbti žemę ir gerinti ūkininkavimą, bet ir kurti pramonės, prekybos įmones. Leidinyje buvo nemažai grožinės literatūros kūrinių.

‘‘Varpas‘‘ buvo ne tik mėnesinis leidinys. Tai buvo ir centras, aplink kurį sukosi dauguma to meto inteligentų, įtraukiančių  į savo būrį vis naujų jėgų. Viena žymiausių šio laikraščio bendradarbių buvo ir gydytojo Petkevičiaus dukra, rašytoja, visuomenininkė Gabrielė Petkevičaitė – Bitė. Kartu su ja buvo Julija Žemaitė, Povilas Višinskis, Kazys Grinius, Jonas Jablonskis, Lazdynų Pelėda, Jonas Vileišis, Jonas Biliūnas ir daugelis kitų.

Katalikų dvasininkų pozicija

Katalikų dvasininkai  spaudos draudimo laikotarpyje  karštai gynė savo tautos teises, aiškiai  pasisakė už lietuvių kalbą bažnyčiose, smerkė sulenkėjusius lietuvius. Tai atsispindėjo katalikiškuose leidiniuose: ,,Šviesa‘‘ – 1889 m., ,,Žemaičių ir Lietuvos apžvalga‘‘ 1889 m. vėliau ,,Apžvalga‘‘ ,,Tėvynės sarga‘‘ (1896 – 1904). Tarp žymių laikraščių bendradarbių minėtini kunigai: Maironis, J. Tumas – Vaižgantas, A. Jakštas – Dambrauskas, M. Gustaitis. Savo kūrinius čia spausdino Šatrijos Ragana.

Pasvalys – vienas iš didesniųjų draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo centru

Pasvalys buvo vienas iš didesniųjų draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo centrų. Čia veikė keletas knygnešių, iš kurių  minėtini Kazys Gumbelevičius ir Petras Šėmbelis. Pasvalietis knygų platintojas ir knygrišys Kazys Gumbelevičius “knygomis apsirūpindavo iš J. Bielinio bei aplinkinių‘‘, savo arkliu važiuodavo spaudos į Šiluvos, Tauragės, Raseinių apylinkes, nors imdavo jos iš Gruzdžių, Šiaulių, Joniškio knygnešių. Kitas Pasvalio knygnešys,Petras Šėmbelis, panašiai kaip ir J.Bielinis, kartais leisdavosi ir į tolimas ir rizikingas keliones. Pasvalio kraštan knygos tokių knygnešių ‘‘buvo atgabenamos tiesiog iš Prūsų ir slepiamos daržinėse, jaujose, bažnyčiose ir kitur‘‘. Koks sunkus, pilnas pavojų ir netikėtumų buvęs tokių vietovių, kaip Pasvalys, knygnešių kelias prie sienos. Iš Pasvalio knygų imdavo, su pasvaliečiais glaudžiai bendradarbiavo ir kitų apylinkių knygnešiai.

Paskleisdavo knygų savame krašte ir mokslus einantys pasvaliečiai, kaip antai Mintaujos (Jelgavos) gimnazistas Petras Avižonis, vienas tenykštės moksleivių ‘‘Kūdikio daugijos‘‘ ir slaptos jos bibliotekos steigėjas. Beje, ir čia neapsieita be J. Bielinio: ‘‘Apie tai, kad mes renkame knygas, sužinojo iš kažin kur knygnešys Bieliakas ir 1892 metų žiemą atvežė į Mintaują visą vežimą naujų Tilžės leidinių. Tai buvo mano pirmoji pažintis su Bieliaku.  ‘‘Kūdikis‘‘ nupirko visą atvežtąjį transportą už 100 rublių‘‘. ‘‘Vėliau knygos per šią draugiją jau pradėjusios plaukti į kaimą‘‘. Kaip prisimena P. Avižonis , ‘‘tą vasarą, važinėdami atostogų, parsivežėm į Lietuvą kiekvienas po glėbį knygų‘‘.

O bene labiausiai pasvaliečiai galėtų didžiuotis saviškio Petro Vileišio žygiais, kad lietuvių spauda lotyniškais rašmenimis būtų vėl oficialiai leista, didelėmis pastangomis ir šiokia tokia sėkme, kad tokių knygų, daugiausia jo paties rašytų ar verstų, būtų legaliai išspausdinta. Bet platinti jas tekdavę  taip pat slapčia.

Lietuvės motinos vaidmuo spaudos draudimo metais

Spaudos draudimo metais (1864 – 1904 m.) svarbų vaidmenį suvaidino lietuvė motina, kaip šeimos šeimos židinio sergėtoja, kaip tautos mokytoja ir auklėtoja, kaip kilnesnės ir jaunesnės širdies kūrinys. Išplėšė juodasis caras maldaknygę ir elementorių, ji parūpino ją iš knygynėlio.

Mokykla, nors tada reta ir menka, užsimojo nutautinti jos vaiką – ji mokyklą įsteigė prie savo ratelio. Inteligentui lietuviui caras nerado darbo Lietuvoje ir grūdo jį į Rusijos gilumą, motina lietuvė pasiuntė savo sūnų į kunigų seminariją, kad jis kaip kunigas liktų savo tėvų žemelėj ir tarnautų Dievui ir tėvynei.  Vienas kitas sūnus parvežė marčią rusaitę, ir ‘‘tamsi ir juoda‘‘ motina įžiūrėjo mišrioj šeimoj pavojų ir lietuvių kalbai, ir Dievui. Leidžiamam į mokslus sūnui ir rytą, ir vakarą kalė su meile ir graudumu: ‘‘Sūneli, nevesk maskalkos. Pražudysi ir kalbą ir Dievą. Žūsi mūsų žemelei‘‘.

Spaudos draudimo panaikinimas

Didvyriškas lietuvių tautos priešinimasis niekais pavertė caro valdžios planus surusinti Lietuvą. Rusams nesisekė platinti graždanka spausdintas knygas. Lietuviai jų visiškai neskaitydavo, bet  sunaikindavo.  O slaptų lietuviškų spaudinių kasmet leista vis daugiau. Per 40 metų knygnešiai į Lietuvą įvežė apie 5 mln. knygų. Sustabdyti spaudos platintojų caro valdžia nepajėgė. Garsi to meto lietuvių rašytoja Gabrielė Petkevičaitė – Bitė prisimena: ,,Neliko medžio pakely, neliko tvorų, nepasipuošusių margais popieriais: Broliai ir seserys! Mūsų valdžia šiaip ar taip mus skriaudžia… Tik skaityk keliaudamas lietuvi!‘‘.  XIX a. pab. Lietuva tapo vienu iš raštingiausių Rusijos imperijos kraštu.

Vilniaus generalgubernatorius ataskaitoje carui 1903 m. rašė: „Ilgainiui net patiems aršiausiems rusintojams nusviro rankos. Iš pradžių atšauktas draudimas statyti kryžius, liautasi versti mokinius katalikus melstis cerkvėse, drausti statyti bažnyčias. Nepaisant  draudimo priemonių, kurių imtasi dėl lotyniško – lietuviško šrifto, nepaisant valdžios išleistų knygų rusiškų šriftu, šis šriftas tarp lietuvių neprigijo. Valdžios leidiniai pardavinėjami pusdykiai, net dalijami nemokamai, visiškai neplito. O užsieniniai leidiniai, nepaisant  brangumo, rizikos, susijusios su kontrabandiniu gabenimu, jų konfiskavimo pabaudų, skiriamų lotyniškų knygų, lankytojams, jų platintojų arešto, plinta Šiaurės Vakarų krašte dešimtimis tūkstančių‘‘.

Ilgai svyravęs caras Nikolajus II 1904 m. gegužės 7 d. galiausiai panaikino lietuviškos spaudos lotyniškuoju  raidynu draudimą.

Spaudos atgavimo reikšmė

Spaudos atgavimo reikšmė buvo labai didelė. Spaudos draudimo panaikinimu buvo pripažintas lietuvių tautos egzistavimas. Caro vyriausybė buvo priversta žengti žingsnį šį žingsnį. Lietuviams atsivėrė palankios galimybės lengviau išmokti rašto, greičiau gauti spaudą, plėtoti tautinę kultūrą. Nors ir cenzūruojami, tuojau pasirodė pirmieji lietuviški dienraščiai, žurnalai, knygos. Atgijo lietuvių literatūra ir mokslas.  Susiformavo nauja, kilusi daugiausia iš Suvalkijos (ir kitų Lietuvos vietovių) valstiečių, demokratinė lietuvių inteligentų karta. Ji pakreipė lietuvių gyvenimą nauja linkme, skatino siekti Lietuvos laisvės.

Dabar gegužės 7 –ąją minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena.

Naudoti šaltiniai:

Merkys V. Knygnešių laikai , 1864 – 1904 . V.,1994

Daugirdaitė – Sruogienė V, Lietuvos istorija. V,.1990

Užaugau Pasvaly, Vilnius, 1997

Lietuva , , , , , , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra