Būti signataru 1918 metais

Autorius: Data: 2011-02-16, 15:25 Spausdinti

Vilma BUKAITĖ

1917 m. rugsėjo 25 d. dvidešimt pasipuošusių vos prieš keturias dienas išrinktų Lietuvos Tarybos narių susėdo bendrai nuotraukai.

Taigi ne 1918 m. vasario 16 dieną, kaip įprasta manyti, o kiek anksčiau. Panašų Petro Kalpoko paveikslą, kuriame jie nutapyti besiruošiantys pasirašyti bene svarbiausią dvidešimto amžiaus lietuvių politinį aktą, galime išvysti Signatarų namuose. Dvidešimt puošnių vyrų aplink žalia tautiniais ornamentais puošta staltiese uždengtą stalą: Saliamonas Banaitis, Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Kazimieras Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis ir Kazimieras Šauliai, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis ir Jonas Vileišis. Iškilmingam posėdžiui pirmininkaujantis J. Basanavičius skaito akto tekstą, likusieji susikaupę klausosi. Lengva patikėti, kad Nepriklausomybės akto signatarai – tai žmonės krakmolytomis apykaklėmis, kasdien dėvintys kostiumą ir tediskutuojantys apie politinius dokumentus. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais okupacinės valdžios varžomame ir alinamame krašte ir jų kasdienė apranga buvo gerokai kuklesnė, ir darbai Lietuvos Tarybos veiklos metais įvairesni.

Bene pagrindiniai Vasario 16-osios akto signatarų palydovai 1917–1918 m. buvo nežinia ir nuovargis. Iki pat aiškaus Vokietijos žlugimo kare 1918 m. spalį Tarybos veikla bet kada galėjo būti sustabdyta, o jos nariai – areštuoti. Kaip ir 1990 m. dvidešimt valstybininkų ieškojo būdų išlaviruoti, neišprovokuodami Sovietų Sąjungos agresijos. Lyg grėsmės priminimas, 1917 m. rugsėjo 23 d. per iškilmingą Lietuvos karinės valdybos vadovo Franzo Josepho von Isenburgo-Birsteino Tarybai surengtą vakarienę priešais P. Klimą netyčia atsisėdo 1916 m. lapkritį jį areštavęs ir Vilkaviškio kalėjime keturiems mėnesiams įkalinęs Marijampolės apskrities karinis viršininkas. Net keletas būsimųjų signatarų karo metais yra pabuvę kalėjime: 1916 m. gruodį trumpam buvo suimti A. Smetona ir J. Basanavičius, 1917 m. gegužę – S. Kairys. J. Vailokaitis Pirmojo pasaulinio karo metais kalėjo Kaune, vėliau buvo atiduotas policijos priežiūrai. Įtartas antivalstybinių atsišaukimų platinimu, J. Vileišis 1916 m. liepos 23 d. buvo suimtas ir įkalintas Lukiškių kalėjime. Mirties bausmė jam vėliau buvo pakeista kalėjimo, paskui – sunkiųjų darbų bausme. Pabėgęs iš Aacheno anglių kasyklų, jis kurį laiką slapstėsi ir tik paaiškėjus, kad jo kaltė neįrodyta, Lietuvių konferencijai artėjant, galėjo sugrįžti į Lietuvą.

Per visą Pirmojo pasaulinio karo laikotarpį ir Vilniuje, ir kitose Lietuvos vietovėse intensyvus politinis gyvenimas, neturtingų tautiečių šalpos būtinybė sužadino visų tautybių Lietuvoje likusius, į Rusijos gilumą nepasitraukusius inteligentus. Dvidešimt būsimųjų Nepriklausomybės akto signatarų priklausė net kelioms politinėms, mokslo, švietimo arba labdaros draugijoms. Greičiausiai visi buvo pažįstami ar bent jau matę vienas kitą, girdėję apie kolegų ankstesnę veiklą. Net du signatarai kone per atsitiktinumą liko Lietuvoje. Rusijos Žemės banko Vilniaus skyriuje dirbęs M. Biržiška pasiryžo nevykti jau būdamas geležinkelio stotyje, tuo nepaprastai nustebindamas savo kolegas. A. Stulginskis buvo įpareigotas evakuoti Vilniaus žemės tvarkomosios komisijos Trakų skyriaus turtą. Kartu išsiuntė ir savo daiktus, bet, susirengęs išvykti, netikėtai susirgo.

Pirmojo pasaulinio karo metais S. Banaitis ir P. Dovydaitis rūpinosi lietuviškų mokyklų steigimu ir darbu Kaune. K. Bizauskas dirbo Panevėžio miesto valdybos sekretoriumi ir gimnazijos mokytoju, dirbdamas Taryboje, jis nuolat ieškodavo rėmėjų Lietuvių draugijai nukentėjusiesiems dėl karo šelpti. Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus sekretorius kanauninkas Kazimieras Šaulys globojo Kaune veikusias švietimo ir labdaros įstaigas. Kunigai V. Mironas, A. Petrulis ir J. Staugaitis rūpinosi lietuviškomis pradžios mokyklomis bei šalpos darbu savo dekanato parapijose. Gaila, trūksta žinių apie Žemaitijos dvarininkų J. Smilgevičiaus ir S. Narutavičiaus veiklą Pirmojo pasaulinio karo metais, bet jam beprasidedant ir pasibaigus, abu buvo žinomi savo labdaringa veikla, o S. Narutavičius garsėjo kaip mokyklų steigėjas ir rėmėjas.

Vilniuje Buvo įsikūrę dešimt būsimųjų Vasario 16-osios akto signatarų: J. Basanavičius, M. Biržiška, P. Klimas, S. Kairys, D. Malinauskas, A. Smetona, A. Stulginskis, J. Šaulys, J. Šernas ir J. Vileišis. Kurį laiką šiame mieste gyveno J. Vailokaitis. Beveik visi priklausė toms pačioms draugijoms, per visą karo laikotarpį rinkdavosi padiskutuoti politikos klausimais. Nuolat veikė bendrai, nors tardamiesi arba diskutuodami neretai susikirsdavo.

Lietuvių draugijų veikla Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje buvo labai susipynusi. Kairiųjų politinių pažiūrų būsimieji signatarai M. Biržiška, P. Klimas, S. Kairys, J. Šaulys priklausė ne tik Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti, bet ir vadinamajai Agronomijos ir teisių draugijai. Nors jos abi konkuravo, bet kartais pagelbėdavo viena kitai. Formaliai „Ryto“ švietimo draugijos vardu įsteigtos gimnazijos išlaikymą visiškai finansavo Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, skyrusi nemažai lėšų Lietuvių mokslo draugijos parengtų vadovėlių leidybai. Tik 1918 m. rudenį patalpas gavusios Lietuvos Tarybos posėdžiai neretai vykdavo Lietuvių mokslo draugijos komiteto arba Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto patalpose. Toks susipynimas tuomet turbūt nekėlė nuostabos, nes visose likusiose lietuviškose draugijose veikė tie patys Vilniuje likę lietuviai inteligentai, tarp kurių buvo ir būsimieji Nepriklausomybės akto signatarai.

M. Biržiška tapo „Ryto“ švietimo draugijos ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti gimnazijos direktoriumi. Išrinktas į Tarybą, jis nenutraukė pedagoginio darbo, tik paprašė paskirti padėjėją, kuris prireikus galėtų pavaduoti užimtą direktorių. Pats M. Biržiška joje dėstė Lietuvos ir lietuvių literatūros istoriją bei geografiją, Aleksandras Stulginskis – gamtos mokslus, Antanas Smetona – graikų kalbą, Jokūbas Šernas – visuotinę istoriją.

Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti būsimieji signatarai intensyviausiai veikė iki Lietuvos Tarybos darbo pradžios. Iki pat Vilniaus okupavimo 1918 m. pabaigoje nuo jos nenutolo tik ištikimiausi senbuviai M. Biržiška, A. Stulginskis, J. Basanavičius ir A. Smetona. Jei M. Biržiška daugiau dirbo pedagoginį darbą, tai J. Basanavičius ir draugijos pirmininkas A. Smetona dažnai atstovaudavo instituciją susitikimuose su okupacine valdžia. Be to, J. Basanavičius nuolat rūpinosi draugijos prieglaudų, mokyklų, ligoninių ir labdaros valgyklų higienos sąlygomis, tikrindavo moksleivių sveikatą. J. Šernas administravo keletą našlaičių prieglaudų. 1915 m. spalio viduryje, draugijos įgalioti, S. Kairys aplankė Aukštaitiją, Pr. Dovydaitis – Suvalkiją, o P. Klimas – Pietų Suvalkiją ir Dzūkiją. Nemažą maršruto dalį nueidami pėsčiomis, jie surinko žinias apie karo padarytus nuostolius kraštui ir tautiečių politinius lūkesčius.

Visų šelpiamųjų mityba labai priklausė nuo agronomo A. Stulginskio gebėjimų. Jis buvo atsakingas už Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti ūkį. Net keletą kartų vyko pirkti karvių, kurių pieno produktais mito institucijos globojamieji. Išrinko sklypus daržams, pirkdavo reikalingas sėklas (augino bulves, morkas, burokėlius, kopūstus, svogūnus ir pomidorus), prižiūrėjo daržovių auginimą, rūpinosi draugijai priklausiusių pievų šienavimu, pirkdavo malkas. Dalį daržovių ir produktų įsigydavo Vilniaus lietuviai. Karo nualintame mieste, iš kurio išvykti be sunkiai gaunamų leidimų buvo draudžiama, o maisto nuolat stigo, tai buvo svarbi parama. Be to, A. Stulginskis buvo pedagoginių kursų vadovas, juose dėstė gamtą, agronomiją ir fiziką. Tų pačių dalykų, kaip ir gimnazijoje, kursus skaitė M. Biržiška ir J. Šernas.

Net aštuoniolika Lietuvos Tarybos narių priklausė Lietuvių mokslo draugijai. 1916 m. vasarą vykusiame visuotiniame susirinkime jos pirmininkas J. Basanavičius konstatavo, kad daliai narių pasitraukus į Rusiją, nuolat augusi draugija gerokai nusilpo, o posėdžių salė pustuštė. Nepaisant išbandymų, karo metais draugija ne tik nežlugo, bet ir nudirbo didelį darbą – 1915 m. atnaujinta jos Vadovėlių komisija iki 1918 m. spalio parengė 56 vadovėlius mokykloms, dauguma jų skirta mokymo priemonių ypač stokojusioms vidurinėms mokykloms. Būsimieji signatarai joje visiškai dominavo: iki 1918 m. jai vadovavo A. Smetona, vėliau – P. Klimas ir M. Biržiška (dar komisijoje dirbo K. Bizauskas ir Augustinas Janulaitis). Vadovėlių parengė visi jos nariai, taip pat ir Jurgis Šaulys. Itin didelis buvo juos redagavusio ir korektūras skaičiusio P. Klimo indėlis. Kasmet per visuotinį draugijos susirinkimą būdavo skaitoma po keletą pranešimų, kurių dalis skelbta leidinyje „Lietuvių tauta“. Pirmojo pasaulinio karo metais būsimųjų signatarų pranešimai vyravo. Jie rinkosi labai įvairias temas nuo „Kaip randama objektyvi tiesa. Iš etikos metodo studijų“ (P. Klimas) iki „Kai kurie bruožai ūkio atstatymo Lietuvoje“ (A. Stulginskis).

Lietuvių mokslo draugijos nariai, daugiausia energijos skyrę tyrinėjimams, nenutraukė jų ir per karą. J. Basanavičius ir M. Biržiška tęsė tautosakos tyrinėjimus. 1916 m. viduryje J. Basanavičius ir J. Šaulys kreipėsi į vokiečių civilinę administraciją, prašydami neišgabenti Vilniuje buvusių archyvų ir bibliotekų medžiagos, į jų prašymą atsižvelgta.

Draugijos įkūrėjas J. Basanavičius kruopščiausiai ja rūpinosi ir karui prasidėjus. Jis persikėlė draugijos nuomotas patalpas Pranciškonų gatvėje, pats rūpinosi jų tvarkymu ir apsauga. Prasidėjus bombardavimams netoli miesto, pasirūpino, kad visa vertinga medžiaga būtų perkelta į rūsius. Draugijos patalpose jis gyveno per visą karo laikotarpį. 1917 m. birželio viduryje sutarta, kad Lietuvių mokslo draugijos medžiagai reiktų paieškoti geresnių patalpų. Po mėnesio ji gavo patalpas Aušros Vartų gatvėje, kuriose kartais vėliau posėdžiaudavo Lietuvos Taryba.

1917 m. rugsėjo 6 d. jau pasirodė pirmasis jo numeris. Kai buvo sudaryta Lietuvos Taryba, laikraštis iškart tapo jos sąsaja su visuomene. Politikos klausimus „Lietuvos aide“ pavesta kuruoti J. Šauliui, visuomeninius ir ūkio – A. Stulginskiui, mokslo ir švietimo – M. Biržiškai. P. Klimas buvo paskirtas redakcijos sekretoriumi ir tapo faktiniu redaktoriumi. „Lietuvos aide“ būdavo spausdinami okupacinės valdžios pranešimai, žinios apie karo eigą ir tarptautinės politikos naujienos, pranešimai apie lietuvių veiklą, žinutės iš įvairių vietovių, mokslo populiarinimo tekstai lituanistine tematika. Vis dėlto svarbiausiais vadintini publicistikos ir politikos apžvalgų tekstai. Balansuodami ant leidžiamo ir draudžiamo ribos, jų autoriai P. Klimas, A. Smetona, J. Šaulys stengėsi kuo atviriau papasakoti apie krašto savarankiškumo siekį, aptarti lietuvių politikos naujienas, skatinti tautinį orumą. Turbūt simboliška, kad pirmajame „Lietuvos aido“ numeryje, redakcijos skiltyje, dėl nesusipratimo praslydo cenzūros išbrauktas apibūdinimas – nepriklausoma Lietuva.

1917–1918 m. dvidešimt Lietuvos Tarybos narių daug energijos paskyrė valstybingumo atkūrimo darbui. Ji ėmė apmirti, įsteigus tradicines aukščiausios valdžios institucijas: pradėjus dirbti vyriausybei ir prezidentui. Tačiau darbą užbaigė tik 1920 m. gegužės 15 d., kai susirinko Steigiamasis Seimas.

Pirmojo pasaulinio karo metais, kaip ir dešimtmečiu anksčiau, Vilnius buvo lietuvių politinio ir kultūrinio gyvenimo sostinė. Deja, atskirta įvairių okupacinės valdžios apribojimų, ji stokojo ryšių su provincija. Lietuvos Taryba, kurioje buvo skirtingose krašto vietose gyvenusių žmonių, sprendimais geriau atspindėjo visuomenės poreikius. Tačiau daugumą idėjų sumanydavo ir organizacinių darbų nudirbdavo Vilniuje gyvenusieji veikliausieji Nepriklausomybės akto signatarai.

Vilniaus lietuvių draugijų patalpos ir pavaldžios institucijos buvo išsklidusios po visą miestą, tad vilniečiai signatarai nuolat daug vaikščiojo pėsčiomis. Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti remdavo savo narius maisto produktais, o nevedusieji dažnai ateidavo papietauti labdaros valgykloje. Taigi didžiulės maisto stokos ir nuolat kylančių jų kainų situacijoje institucija apsaugojo būsimuosius signatarus nuo bado. Ir dėl nuolatinio lėšų stygiaus, ir dėl šelpiamųjų gausos maistą tekdavo taupyti. Veiklieji draugijos nariai nuolat buvo apkrauti darbais: dirbo pedagoginį darbą, ruošė vadovėlius, talkino labdaros draugijai, rengėsi Tarybos posėdžiams, diskutavo susibūrimuose, svarstydami politinius klausimus. Nevilniečiams darbas Lietuvos Taryboje reiškė varginančias keliones – nors jie turėjo tuomet neįkainojamos vertės leidimus laisvai keliauti Lietuvos teritorijoje, bet karo metais traukinių eismas buvo labai sutrikęs. Jis lėmė ir pasidalijimą tarp įsipareigojimų savo parapijoje, mokykloje ar dvare ir valstybingumą atkurti įgaliotoje institucijoje, būtinybę nuolat užkrauti savo įprastus darbus kitiems.

1918 m. vasario 16-ąją Lietuvos Tarybos nariai nebūtų galėję patikėti, jog Vilnius netaps naujosios valstybės sostine. Tačiau jo okupavimas 1918–1919 m. sandūroje ir keletą karų vėliau bei galutinis Vilniaus krašto atskyrimas pakeitė ne tik valstybingumo, bet ir šiame mieste veikusių lietuvių draugijų istoriją, nuo jų atskirdamas Pirmojo pasaulinio karo metų stropiausius dalyvius. Kuriantis naujai valstybei, Kaune jų pačių gyvenimai tarsi prasidėjo iš naujo. Lyg jungtis arba atvirkščiai – jau didžiuosius darbus nudirbusios kartos žmogus, Vilniuje iš Lietuvos Tarybos teliko Jonas Basanavičius.

www.bernardinai.lt

Nuotraukoje: Petras Kalpokas. „Signatarai“ (1939)

Signatarai , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra