Žydronė Zdančiūtė-Kolevinskienė.  Artūro Morozovo nuotr.

 

„Trakų žemė“ kalbina gerai žinomą mokslininkę – humanitarinių mokslų daktarę, docentę, literatūros tyrėją, Vytauto Didžiojo universiteto literatūros dėstytoją Žydronę Zdančiūtę-Kolevinskienę. Gerbiama Žydronė dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, dėsto Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje ir Humanitarinių mokslų fakultete, o aktyvią mokslinę ir pedagoginę veiklą prasmingai papildo jos narystė Lietuvos šaulių sąjungoje.

Žinome, kad esate gimusi Druskininkuose. Kaip gi Jūsų gyvenimo kelias atvedė Jus į Onuškį? Ar būtent čia sutikote savo būsimą vyrą ir sukūrėte šeimą, o gal viskas klostėsi kitaip?

Patikslinsiu, kad esu gimusi Vilniuje, kai tėveliai buvo dar studentai. Vėliau, baigę studijas, gavo paskyrimą į Druskininkus, tad čia, Tėvelio gimtosiose vietose (gimęs ir augęs Ricielių kaime, netoli Druskininkų) ir įsikūrė. Onuškis – Mamytės gimtinė. Jos vaikystė prabėgo Bičiūnuose, ant Vilkučio ežero kranto, paskui persikėlė į Onuškį. Onuškis man buvo mano visų mokyklinių atostogų vieta, mano savaitgaliai po studijų savaitės. Taip, būtent čia, Onuškyje, sutikau savo būsimą vyrą. Tad drąsiai galiu sakyti, kad esame pažįstami nuo vaikystės – mano močiutė, pas kurią leisdavau vasaras ir savaitgalius, gyveno greta. Tad su vyru esame tarsi dvi to paties kamieno šakos: Onuškis – tarsi kamienas, o mes su vyru nuo vaikystės surišti, sumegzti Onuškio erdvės ir žmonių.

Jūsų biografijoje – įspūdingas akademinis kelias ir solidi mokslinė veikla. Kada ir kodėl Jus patraukė lietuvių kalba bei literatūra? Papasakokite apie savo studijų kelią – kokius mokslus baigėte, kokius akademinius laipsnius įgijote ir kas labiausiai lėmė Jūsų pasirinkimą pasukti būtent šiuo keliu?

Pirmiausia turbūt reikia paminėti, kad Druskininkų vidurinę mokyklą baigiau Nepriklausomos Lietuvos išvakarėse, kai jau aidėjo Sąjūdžio varpai. Tad pasirinkimas studijuoti lietuvių filologiją man, mėgstančiai skaityti, tuo metu atrodė toks savaime suprantamas: kas gali būti geriau, įdomiau, nei studijuoti gimtąją kalbą ir savo šalies (jau Nepriklausomos!) literatūrą! Baigiau lietuvių filologijos bakalauro studijas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete, ten pat baigiau literatūrologijos magistrantūrą, vėliau Vilniaus universitete apgyniau humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. Likau dirbti universitete, toliau siekdama akademinės karjeros. Šiuo metu esu Vytauto Didžiojo universiteto docentė ir vyresnioji mokslo darbuotoja Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.

Baigus vidurinę mokyklą (baigiau ją sidabro medaliu; dabar tai turbūt atitiktų „su pagyrimu“) pasirinkau studijuoti būtent Vilniaus pedagoginiame universitete. Gal intuityviai rinkausi, nes esu iš pedagogų šeimos: mano šviesios atminties mamytė buvo mokytoja (tiesa, fizikos ir matematikos, ne lietuvių kalbos), krikštamotė – vokiečių kalbos mokytoja, dėdė – matematikos. Tad turbūt du veiksniai ir lėmė – pedagoginė aplinka ir meilė knygoms. Beje, mokykloje puikiai rašiau rašinius, tai gal irgi lėmė pasirinkimą. Nors labai gerai sekėsi ir anglų kalba, bet pasirinkau studijuoti gimtąją kalbą ir literatūrą.

Ar daug laiko praleidžiate Onuškyje? Ką Jums reiškia šis kraštas – ar čia sugrįžtate dažnai, ar vis dar jaučiatės jo dalimi?

Man Onuškis – mano vaikystės, mano jaunystės, mano meilės kraštas. Mano mamos gimtinė. Mano vasaros, mano atostogos… Dabar močiutės namas jau tuščias. Visi mano brangiausieji atgulę Onuškio kapinaitėse – proseneliai, seneliai, abu tėveliai, du dėdės – mamos broliai… Tad dabar sugrįžtu kitaip: prižiūriu šeimos kapavietę, ir kai tik galiu – sugrįžtu su pagalba, parama Onuškio bendruomenei (projektais, renginiais, knygomis, idėjomis). Kadangi gyvenu Trakuose, Onuškis – čia pat, ranka pasiekiamas, tad tikrai jaučiuosi Onuškio dalimi. Visi savi, pažįstami. Be to, ir daug draugų čia likę.

Gal čia, Onuškyje, turite mėgstamų vietų, širdžiai mielų užsiėmimų ar veiklų, prie kurių visuomet norisi sugrįžti?

Man labai patinka pasėdėti prie Onuškio mokyklos. Patinka tiesiog pavaikščioti po miestelį, pastebėti, kaip jis keičiasi. Labai džiaugiuosi duris plačiai atvėrusia Onuškio meno galerija – tai erdvė, kuri visada džiugina savo renginiais, įdomiais susitikimais ir parodomis. Kažkada mėgstamiausia vieta buvo Onuškio ežero pakrantė, bet dabar ir ežero krantai užaugę, ir keliai užžėlę. Nueinu prie upelio, stebiu, kaip jis siaurėja, mąžta… Gražioji Onuškio bažnyčia, kur buvau krikštyta, kur ėjau Pirmosios Komunijos, kur buvo krikštyta mano dukra… Onuškio miestelis man – tai erdvė, į kurią nuolat sugrįžtu ir fiziškai, ir emociškai. Tad tai man ne tik konkreti, bet ir dvasinė erdvė, tarsi atrama.

Papasakokite mūsų skaitytojams apie savo darbą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Kokia tai įstaiga ir kokia jos misija? Koks Jūsų darbas čia, kokias sritis tyrinėjate ir kuo šis darbas yra svarbus Lietuvos kultūrai bei visuomenei?

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas – tai mokslinių tyrimų institutas, vykdantis ilgalaikius lietuvių literatūros, tautosakos ir senosios Lietuvos literatūros paveldo tyrimus. Vienas svarbiausių instituto tikslų – moksliniu lygiu rengti ir publikuoti lituanistinio paveldo paminklus, leisti fundamentinius mokslo darbus, kaupti, sisteminti ir skaitmeninti lituanistinę medžiagą. Institutas įsikūręs vienoje gražiausių Vilniaus vietų – Vileišių rūmuose Antakalnyje. Juozas Tumas-Vaižgantas knygos „Lietuvių literatūros paskaitos“ (1924) skyriuje apie Petrą Vileišį taip rašė: „pasistatyti Vilniuje, pačioje gražiojoje, bet niūriotoje panerio kalnelio viršūnėje tokį stilinį palocių, kokio visame Vilniuje dar nėra buvę… Rūmai, oficina, trijų aukštų namai ties gatve išnuomoti, parkietai, marmurai viduje palociaus, o prieš tai kalno aptvarkymas ir aukštu mūru aptvėrimas…“ Čia dirbti pradėjau 2019 m. direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams. Nuo šių metų esu Sakytinės tautosakos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja. Pagrindinės sritys, kurias tyrinėju, – lietuvių išeivijos istorija ir literatūra (beje, ką tik pasirodė mano knyga „Lietuvių rašytojų draugija Amerikoje 1950–1990 m.: kolektyvinė biografija“), moterų kūrybinis paveldas (laiškai, atsiminimai, sakytiniai pasakojimai, grožinė literatūra). Tai svarbu, nes daugiausia tyrinėju archyvinę medžiagą, esančią ir Lietuvos, ir JAV lietuvių archyvuose. Tad analizuoju ir fiksuoju tai, kas ne visada prieinama plačiajai visuomenei, tai, kas gali nueiti į užmarštį, jeigu nebus aktualizuota.

Tai, kad tapote Lietuvos šaulių sąjungos nare rodo, kad ši veikla taip pat užima nemažą Jūsų gyvenimo dalį. Kaip nusprendėte tapti šios organizacijos nare? Kodėl nusprendėte, turėdama, atrodo, tikrai nemažai svarbios ir prasmingos veiklos, įsitraukti į šaulių veiklą, ką ji Jums reiškia?

Tikrai taip. Man svarbi ir priesaika, kurią daviau, stodama į Lietuvos šaulių sąjungą, ir šios sukarintos savanoriškos organizacijos misija bei idėjos. Apie tai galvojau ne vienerius metus, bet ryžtingiau apsispręsti padėjo karas Ukrainoje. Supratau, ir noriu, ir galiu prisidėti prie savo šalies gynybos – ir žiniomis, ir ginklu. Tad jau trejus metus derinu aktyvią savo mokslinę veiklą, dėstytojavimą ir tarnybą Lietuvai. Šiuo metu esu 1006 Trakų šaulių kuopos būrio vado pavaduotoja. Man šaulystė – tai mano atsakomybė ir pasiryžimas saugoti Tėvynės laisvę, stiprinti Trakų krašto (ir ne tik) žmones ir būti pasirengusiai stoti ginti Lietuvos, jei to prireiks. Man šaulystė – tai mokymasis iš Trakų kuopos vado Mariaus Dzencevičiaus „kas, jei ne Tu; ir kada, jeigu ne dabar“, tai buvimas greta kuopos brolių ir sesių, žinant, kad jie tikrai „stos ginti Lietuvos“. Nes būtent šie žodžiai įrašyti ir Trakų šaulių kuopos vėliavoje.

Jei neprieštaraujate, norėtume šiek tiek praskleisti ir Jūsų asmeninio gyvenimo uždangą. Papasakokite apie savo šeimą, laisvalaikį – kas Jums yra didžiausias ramstis ir įkvėpimas kasdienybėje?

Mano didžiausias džiaugsmas ir pasididžiavimas – dukra Smiltė, kuri yra gydytoja anesteziologė-reanimatologė; taip pat ji yra ir karo medikė, turinti vyr. leitenanto laipsnį. Tad šeimoje – dvi aktyvios moterys su karinėmis uniformomis. Laisvalaikis – tai knygos, kelionės. Labai džiaugiuosi, kad literatūra yra ir mano hobis, ir darbas. Kartais knygos panardina į kitą realybę, bet kartu ir kažką praskleidžia apie mūsų pasaulį ir mūsų gyvenimus… Kolekcionuoju antikvarines knygas, taip pat išskirtinius vienetinius rankų darbo puodelius, kuriuos pati parsivežu iš savo kelionių arba parveža dukra. Mėgstu gerus filmus, turiu nemažą kolekciją. Labai mėgstu vaikščioti gamtoje (ypač su šiaurietiškom lazdom) – o tam gyvenimas Trakuose ypač tinka. Ir labai patinka vairuoti – tiesiog sėsti į automobilį, pasiimti termosą kavos ir vienai leistis per Lietuvą. Man vairavimas Lietuvos miestelių keliais – pats geriausias poilsis.

Nuoširdžiai dėkojame Jums, gerbiama Žydrone, už pokalbį.

Kalbėjosi

Gražina KARPOVIČIENĖ ir Juozas VERCINKEVIČIUS

„Trakų žemės“ žurnalistai