Juozapavičių antkapis Velykių bažnyčios sienoje

Dr. Irma Randakevičienė, www.voruta.lt

Senosios Upytės kraštas nuo amžių garsėjo ne tik giliais miškais, bet ir galingu bajorijos sluoksniu. Istorikai ir genealogai, tyrinėjantys Upytės regiono praeitį, neretai užtinka įrašus apie gausias ir laisvas gimines, kurios šimtmečiais kūrė šio krašto istoriją. Upytės pavadinimas senajame Lietuvos žemėlapyje žibėjo kaip svarbus administracinis ir karinis centras, apylinkėse virė tikras bajoriškas gyvenimas – su teismais, seimeliais, dvarų kultūra.

Viena iš tokių giminių, giliai įleidusių šaknis Panevėžio ir Raguvos krašte, buvo Juozapavičiai. Viena iš Juozapavičių atšakų didžiavosi Leliwa herbu, kita giminės dalis, neretai susijusi su karine tarnyba ar totoriškos kilmės bajorija, į mūšius jodavo po Radwan herbo vėliava. Istoriniuose šaltiniuose taip pat aptinkama Juozapavičių, pasirinkusių senąjį Abdank herbą su sidabrine „W“ raidės formos figūra

Upytės Abdank bajorų Juozapavičių giminės istorijos pamatas, kurį XIX amžiuje peržiūrėjo ir patvirtino Vilniaus bajorų deputacija, prasideda nuo kilmingojo Melchioro Juozapavičiaus. Jo turtinis statusas fiksuotas 1591 m. kovo 30 dienos Vilkmergės žemės teismo įsipareigojimo akto nuoraše, kuriuo Melchioras įkeitė savo žmonai Barborai Žolkevičiūtei trečdalį Taujėnų dvaro nuosavybės, buvusios Vilkmergės paviete. Šis Taujėnų dvaro įrašas tapo pirmuoju neginčijamu giminės žemėvaldos įrodymu. Ne vienoje Juozapavičių giminės byloje rašoma, jog Melchioras susilaukė sūnų Petro ir Jono Juozapo, kurie sėkmingai pratęsė tėvo žemvaldystės tradicijas.

Kitas Abdank herbo Juozapavičių giminės atstovas Jonas Juozapavičius įsivėlė į ilgalaikius teisinius ginčus su įtakingu didiku Jonu Kristupu Puzina. Šis procesas pasiekė viršūnę 1644 m. kovo 7 dieną, kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas IV Vaza išleido oficialų teismo vykdytojo raštą Jono Juozapavičiaus naudai, 1646 m. Jonui buvo leista perimti vieną dvarų už didžiulę keturių tūkstančių šešių šimtų keturiolikos kapų lietuviškų grašių sumą. Lietuvos valstybės istorijos archyve išlikusioje byloje rašoma, jog iš šio Jono linijos gimė sūnus Mykolas Juozapavičius, susilaukęs penkių sūnų, dokumentuose įvardijamų kaip Sebestijonas-Fabijonas, Ignacas, Jokūbas-Liudvikas, Liudvikas-Kazimieras ir Jurgis-Bazilis. Visi šie penki broliai kartu su savo tėvu Mykolu pasirašė 1667 m. gegužės 1 dienos sutartį dėl Žemaitkiemio dvaro palivarko pardavimo Kauno paviete Lydos stalininkui Feliksui Kasperavičiui, vėliau, 1698 m. liepos 25 dieną, šis kvitavimo aktas buvo oficialiai įteisintas ir įrašytas Ašmenos pilies teismo knygose.

Šioje byloje figūruoja ir Vilniaus gubernijos mokesčių teismo teisėjas Vincentas Rokas Mikalojus Juozapavičius. Vėliau istorijoje jis taps žinomas kaip Velykių šv. Andriejaus bažnyčios statytojas. Vincentas Juozapavičius gimė 1782 m. rugpjūčio 16 dieną Poriuose, Vabalninko parapijoje. Jo tėvas Liudviko-Kazimiero sūnus Andrius Juozapavičius padarė puikią politinę karjerą ir 1789 m. sausio 22 dieną iš karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio gavo Oršos iždininko privilegiją. Maždaug apie 1780 metus Andrius Juozapavičius vedė Anielą Straševičiūtę, Adomo ir Onos Buivydaitės Straševičių dukterį, kurios kraitiniai dvarai buvo aptarti netgi išlikusioje Straševičių genealoginėje byloje.

Straševičiai buvo sena ir žinoma LDK bajorų giminė, valdžiusi nemažai žemių Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje (įskaitant Upytės bei Ukmergės pavietus). Straševičiai, tradiciškai naudojęsi galingu Odrowąż herbu, garsėjo kaip iškilūs valstybės veikėjai: giminės metraščiuose švytėjo Upytės pataurininkio Jono bei paskutiniojo Ukmergės maršalkos Mykolo Straševičiaus vardai,  vėlesniais metais šią giminę Europoje išgarsino Juozapas Straševičius – 1831 metų sukilėlis, Paryžiuje pirmasis aprašęs ir pasauliui pristatęs heroję Emiliją Pliaterytę.

1796 m. Andrius Juozapavičius, Liudviko sūnus, sulaukęs šešiasdešimt dvejų metų amžiaus, jau buvo likęs našliu ir skaičiavo dienas po skaudžios sutuoktinės Anielos Straševičiūtės netekties. Šiuo sunkiu gyvenimo laikotarpiu jis su šeima buvo prisiglaudęs Straševičių valdomame Marinborgo (Raguvos) dvare, kur kartu su juo oficialiuose reviziniuose sąrašuose buvo apskaitytas ir jo sūnus Vincentas Rokas.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėlesnių Rusijos imperijos revizijų laikais stambūs dvarų kompleksai neretai turėdavo du pavadinimus: vieną vietinį (lietuvišką/polonizuotą nuo artimiausio miestelio, kaip Raguva), kitą – oficialųjį, suteiktą pagal dvaro įkūrėjų ar savininkų madą. Pavadinimas Marienborg („Marijos pilis/ Marijos dvaras“) vėlyvajame XVIII a. buvo naudojamas apibūdinti pagrindinę Straševičių šeimos dvaro sodybą ir jos žemes kairiajame Nevėžio krante.

Bėgant metams, Juozapavičių giminės geografija toliau plėtėsi giliau į senąjį Upytės pavietą, atverdama dar vieną svarbų jų gyvenimo ir ūkininkavimo etapą. Iki 1816 metų, praėjus dviem dešimtmečiams po gyvenimo uošvių Straševičių valdomame Marinborgo (Raguvos) dvare, tėvas Andrius Juozapavičius su jau suaugusiu sūnumi Vincentu Roku persikėlė ir įsikūrė Maženių dvare (palivarke), esančiame į pietryčius nuo Panevėžio, prie vaizdingo Alantos upelio. Minimu 1816 m. laikotarpiu Maženiuose veikė stambesnis bajorų ūkis (dvarelis/palivarkas). Vėliau, XX a. bėgyje, dvaro sodybos pastatai neišliko, todėl šiandien vietovė žinoma tik kaip kaimas, tačiau bajorų dokumentuose ji teisėtai buvo įvardijama dvaru. Šį dvarą Juozapavičiai buvo įgiję savo nuosavybėn.

Įsitvirtinęs visuomenėje ir tapęs teisėju Vincentas Rokas Juozapavičius nusipirko netoliese esantį Velykių dvarą, kuris tapo pagrindine giminės rezidencija.

1817–1818 metai tapo senosios Straševičių kartos pasitraukimo epocha. Pirmiausia 1817 metų kovo 13 dieną Ramygalos apylinkėse žemiškąją kelionę baigė Juozapas Adalbertas Aleksandras Straševičius, po jo, praėjus pusantrų metų, 1818 metų lapkričio 1 dieną mirė ir jo brolis, giminės autoritetas bei Ukmergės maršalka Mykolas Straševičius, atgulęs gimtojoje Raguvoje, palaidotas bažnyčios rūsyje kaip ir jo brolis. Šių abiejų brolių pasitraukimas užvėrė Marinborgo dvaro klestėjimo puslapį ir sutapo su laikotarpiu, kai našlys Andrius Juozapavičius su sūnumi Vincentu Roku jau kūrė naujus savarankiško gyvenimo pamatus toliau nuo uošvijos žemių.

1820 metais giminės metraščiuose buvo įrašytas naujas, itin svarbus santuokos puslapis, kuomet Vincentas Rokas Juozapavičius Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje sumainė aukso žiedus su Vincenta Stankevičiūte-Straševičiene. Manytina, jog ji buvo Adalberto Aleksandro Straševičiaus našlė.

Apie 1830 metus Jasnagurkos (Skaistakalnio) dvare apsigyveno antrasis Vincentas Juozapavičius su žmona Ona Semėnaite. Nors tikslus giminystės ryšys tarp dviejų bendravardžių vyrų iki šiol išlieka paslaptimi, juos siejo ne tik bendra pavardė, bet ir tvirtas bajoriškas solidarumas. Tai vaizdžiai patvirtina faktas, kad įtakingasis Vilniaus apygardos teisėjas, garbingasis Vincentas Rokas Juozapavičius pats tapo vieno iš šios poros vaikų krikštatėviu, dvasiniais saitais oficialiai palaimindamas bei pripažindamas naująją kaimynų ir giminaičių kartą.

Teisėjas Vincentas Rokas ir vėliau aktyviai prisidėjo prie giminės lizdo puoselėjimo: 1835 metais Maženių dvare jis pakrikštijo Fabijono ir Julijos Markevičiūtės Juozapavičių sūnų Vincentą, 1837-ųjų gruodžio 3 dieną Panevėžio bažnyčioje laikė prie krikštyklos dar vieną kūdikį. Tai buvo Žirnynėje, Raguvos apylinkėse, Antano ir Kotrynos Valmusaitės Juozapavičių šeimoje gimęs berniukas, gavęs Aleksandro Jeronimo Juozapo vardą. Būtent iš šio Žirnynėje gimusio ir įtakingo teisėjo rankose laikyto kūdikio vėliau išsirutuliojo gausi bei turtinga Navapolio palivarko šeimininkų šaka, tapusi stipriu bei žinomu Raguvos Juozapavičių giminės branduoliu.

Tikriausiai po vyro bajoro Simono Mykolo mirties Velykių dvare kažkuriuo metu apsigyveno Agota Sinkevičiūtė Juozapavičienė su sūnumis. Koks giminystės ryšys siejo jos velionį vyrą Simoną Mykolą Juozapavičių ir Velykių dvaro savininką, kol kas duomenų neaptikta.

Vincentas Rokas Juozapavičius 1837 m. lapkričio 4 dieną Vilniuje iškovojo giminės perkėlimą į pačią prestižiškiausią šeštąją bajorų genealoginės knygos dalį. Pateikdamas prašymą, Vincentas siekė ištaisyti ankstesnio, 1817 m. priimto bajorystės dekreto trūkumus, kuriame trūko griežtų genealogijos įrodymų bei karališkųjų privilegijų nuorodų.

Šakotos 22 asmenų genealogijos grandinėje atsispindėjo garbingos giminės atstovų užimamos pareigos bei valdomi turtai. Skardininku Oršoje 1789 m. karaliaus Stanislovo Augusto privilegija buvo paskirtas Andrius Juozapavičius (Liudviko-Kazimiero sūnus), minėtas jo sūnus Vincentas Rokas Mikalojus tapo įtakingu Vilniaus gubernijos ribų teisėju. Kita giminės šaka garsėjo teisininkais — Ignoto sūnus Bonifacas ėjo Panevėžio advokato ir Zarasų regento pareigas. Taip pat genealoginiame medyje buvo įtvirtintos Motiejaus sūnų Stanislovo bei Dominyko-Jokūbo, Brazilio sūnaus Vincento bei jo vaikų Mykolo-Dominyko ir Pranciškaus linijos.

Išnagrinėjusi pateiktus krikšto metrikus, žemės teismų tarnybos liudijimus bei Zarasų ir Panevėžio apskričių maršalkų pažymas, patvirtinusias, jog giminės nariai visuomet naudojosi bajorų teisėmis, nebuvo mokėję pagalvės mokesčių ir ėjo civilines tarnybas, Deputacija priėmė palankų sprendimą. Remdamasi Rusijos imperijos įstatymais, Vilniaus gubernijos bajorų deputacija oficialiai pripažino šios šakos Juozapavičius senosios bajorijos atstovais ir įrašė juos į Vilniaus gubernijos dvaronių genealoginės knygos 6-ąją dalį, pataisomojo dekreto sprendimą kartu su patvirtintu 22 asmenų giminės medžiu išsiuntė galutiniam patvirtinimui į Sankt Peterburgo Heraldiją.

XIX amžiaus Rusijos imperijoje bajorystės įrodinėjimo procedūra buvo itin sudėtinga, griežtai reglamentuota ir reikalavo nemažai finansinių išteklių. Initiatyvos patvirtinti kilmę dažniausiai imdavosi vienas įtakingiausių ir turtingiausių giminės atstovų.

1837 metų lapkričio 4 dienos dekretas ir prie jo pridėtas 22 asmenų giminės medis apėmė ne visus Juozapavičius. Šiame oficialiame dokumente nėra paminėtas velionis Simonas Mykolas bei jo sūnūs su našle Agota Sinkevičiūte-Juozapavičiene apsigyvenę Velykių dvare. Toks neįtraukimas to meto teisinėje praktikoje buvo itin dažnas reiškinys: jei tam tikra giminės šaka finansiškai neprisidėdavo prie brangaus teisminio proceso, laiku nepateikdavo oficialiai konsistorijoje patvirtintų krikšto metrikų ar tiesioginių pirkimo-pardavimo dokumentų, byla organizavęs asmuo nerizikavo ir į medį jų neįrašydavo, kad Deputacija neatmestų viso prašymo.

Mykolo Simono ir Agotos Sinkevičiūtės Juozapavičių vaikai: Sebastijonas, Juozapas, Jonas bei Nikodemas buvo įrašyti 1834 m. alfabetiniame Panevėžio apskrities bajorų šeimų sąraše. Šis dokumentas to meto administracinėje sistemoje tarnavo ne kaip paprasta archyvinė knyga, o kaip valstybinės reikšmės juridinis rejestras, atlikęs itin svarbias gyventojų tapatybės, luominio statuso bei žemėvaldos kontrolės funkcijas. Kadangi XIX amžiuje nebuvo modernių asmens kodų ar pasų, įrašas šiame oficialiame sąraše buvo pagrindinis valstybinis įrodymas, jog konkreti šeima teisiškai priklauso bajorų luomui. Tai garantavo asmeniui teisinį bei mokestinį imunitetą (apsaugą nuo valstiečiams taikomo pagalvės mokesčio bei kūno bausmių, teisę būti teisiamam tik bajorų teismuose) ir atvėrė galimybes eiti valstybines pareigas ar užimti karininkų laipsnius imperijos kariuomenėje.

Barojų deputacijos sąrašas Panevėžyje (kuriame matomas Simono – Mykolo vaikų įrašas Nr. 323) buvo tik pirmasis (vietinis) etapas. Gubernijos deputacijai pripažinus bajorystę, visa byla būdavo siunčiama galutiniam patvirtinimui į Sankt Peterburgą, Valdančiojo Senato Heraldijos departamentą. Heraldijoje reikalauta griežčiausių įrodymų. Jei Sankt Peterburgo valdininkams kildavo bent mažiausia abejonė dėl dokumentų, jie atmesdavo bajorystės pripažinimą.

 Vincentas Juozapavičius – Velykių Šv. Andriejaus bažnyčios statytojas

1834 metų birželio 28 dieną Velykių dvare  užsivėrė itin ilgo ir garbingo giminės gyvavimo puslapis, mirė Vincento Roko Juozapavičiaus tėvas, kilmingasis Andrius Juozapavičius, buvęs Oršos skardininkas. Mirties metrikų knygoje užfiksuota išskirtinė aplinkybė: velionis išgyveno net šimtą dvejus metus, prieš mirtį buvo pamaldžiai aprūpintas Šventaisiais Sakramentais bei likęs našlys po santuokos su Anele Straševičiūte. Birželio 30 dieną Panevėžio bažnyčios kunigų ir parapijiečių palydėtas garbingasis šimtametis buvo palaidotas pačiuose Velykiuose, dvaro žemėje esančiose kapinėse.

Palaidojęs tėvą Andrių Velykių dvaro kapinėse, Vincentas Rokas Juozapavičius nusprendė deramai įamžinti jo atmintį. Vyskupo Andriaus Klongevičiaus bei Dvasinės kolegijos nutarimu 1837 metais gavęs oficialų leidimą, dvariškis pradėjo statybas, ir jau 1838–1839 metais koplyčia buvo pastatyta. Vincentas rūpinosi, kad joje nuolat darbuotųsi dvare gyvenantys bei jo išlaikomi kunigai-kapelionai, kurie ne tik laikė pamaldas, bet ir nepaliaujamai puoselėjo bei gražino šventovę. Didėjant tikinčiųjų srautui ir siekiant įsteigti atskirą parapiją, 1909–1910 metais pradinė koplyčia buvo išplėsta 12 metrų mūru, iš abiejų pusių pristatytos šoninės koplytelės, iškilo akmens bei plytų mūro bokštas ir nedidelis bokštelis virš presbiterijos.

Galutinai įtvirtinta ir 1926 metais įsteigta Velykių parapija 1931-aisiais sulaukė iškilmingos akimirkos. Vyskupas Kazimieras Paltarokas konsekravo eklektinio stiliaus, kryžminio plano akmens mūro bažnyčią, suteikdamas jai Šv. Andriejaus titulą, atliepiantį ir paties fundatoriaus tėvo vardą.

Šiandien netinkuotų akmens sienų šventovę, aptvertą senąją dvaro didybę menančia akmenų tvora, puošia penki altoriai: keturių pakopų ąžuolinis didysis altorius su šv. Petro ir Pauliaus skulptūromis bei šoniniai Mergelės Marijos, Jėzaus Širdies, šv. Antano Paduviečio ir „Pieta“ altoriai. Virš didžiojo altoriaus šviečia Varšuvos šv. Luko studijoje iš stambaus stiklo gabalų sukurtas vertingas XIX–XX a. sandūros vitražas su šv. Andriejumi. Tarp bažnyčios vertybių išsiskiria XIX a. pradžios paveikslas su metaliniu aptaisu, purpurine medžiaga ir šešiais votais, liudijančiais apie gautus stebuklus šioje Vincento Roko Juozapavičiaus sumanytoje ir pradėtoje šventovėje.

Paminėtina, jog koplyčia, vėliau tapusi bažnyčia buvo pastatyta ant dvaro žemės. 1839 metų sausio 25 dieną Velykių dvare giminę sukrėtė dar viena netektis. Mirė Vincento Juozapavičiaus žmona, kilmingoji Vincenta Stankevičiūtė-Juozapavičienė. Mirties įraše nurodyta, kad velionė iš pirmosios santuokos buvo Straševičienė,  sulaukusi šešiasdešimt šešerių metų mirė nepalikusi palikuonių. Sausio 28 dieną Panevėžio parapijai priklausiusioje Velykių dvaro koplyčioje vienuolis karmelitas ir Miežiškių kapelionas atliko laidotuvių apeigas ir palaidojo ją šalia esančiose Velykių dvaro kapinėse. Šis archyvinis dokumentas ne tik jautriai įamžina teisėjo Vincento žmonos atmintį, bet ir atskleidžia papildomą faktą apie Velykių dvaro sodyboje veikusią privačią kapelioniją bei tuo metu jau stovėjusią koplyčią, tapusią garbinga giminės amžinojo poilsio vieta.

Prabėgus beveik dešimčiai metų 1847 m. Panevėžio bažnyčioje Mykolo Simono ir Agotos Sinkevičiūtės sūnus Jonas vedė Dorotę Astrauskaitę. Netrukus po santuokos Jonas ir Dorotė Astrauskaitė Juozapavičiai susilaukė pirmojo sūnaus. 1848 m. balandžio 12 d. Kuodžių kaime ar palivarke jiems gimė sūnus Vincentas, kurį pakrikštijo Velykių koplyčioje. Krikšto tėvas bajoras Jonas Juozapavičius, krikšto motina bajoraitė Izabelė Juozapavičiūtė. Pirmagimis Vincukas mirė po mėnesio Velykių dvare. Kūdikis palaidotas šalia Velykių koplyčios.

Kilmingoji ponia Agota Sinkevičiūtė-Juozapavičienė nugyveno amžių Velykių dvare ir mirė ten pat 1849 m. birželio 6 dieną, būdama 60 metų amžiaus nuo karštinės. Jos kūną Velykių koplyčios kapelionas kunigas Kazimieras Grincevičius palaidojo Velykių koplyčios kapinėse, šalia dvaro savininko Vincento pastatytos šventovės sienų.

Kaip rašė Australijoje su Vincento Juozapavičiaus šeima susijusių kitų bajoriškų šeimų palikuonė, jos močiutė į Australiją išsivežė nemažą dalį giminės dokumentų, tarp kurių buvo ir Velykių bažnyčios statytojo Vincento Juozapavčiaus testamentas, surašytas 1850 m. gruodžio 13 d. Varšuvoje. Testamento ištrauka skamba taip: „Mano tėvas Andrius, Liudviko Kazimiero sūnus, Juozapavičius, dviejų pavardžių bajoras, susituokęs su Anele Straševičiūte-Juozapavičiene, paliko du palikuonis: mano seserį Uršulę, pirmiausia ištekėjusią už Tomo Žilinskio ir mane, Vincentą. Mūsų tėvų palikimą (fundaciją) sudarė nedidelis dvaras (palivarkas) Videniškių (Widziniszki) parapijoje, pirktas iš Gerviškių (Gierwiszki) kaimo.”

1849 metų liepos 9 dieną Varšuvoje užgeso septyniasdešimt penkerių metų amžiaus viengungio bajoro, Raguvos parapijiečio Antano Juozapavičiaus gyvybė. Velionio palaikai buvo parvežti į gimtinę ir to paties Velykių kapeliono Grinevičiaus iškilmingai palaidoti šalia Velykių koplyčios. Tikėtina, jog būtent šis Antanas iki savo dienų pabaigos aktyviai padėjo tvarkyti teisėjo Vincento Juozapavičiaus testamento reikalus. 1850 m. Raguvoje mirė kitas viengungis bajoras – 70 metų amžiaus Juozapas Juozapavičius.

Velykių dvaro mecenatas bei šventovės fundatorius, Vilniaus gubernijos ribų teisėjas Vincentas Juozapavičius mirė savo paties Velykių dvare 1851 metų rugpjūčio 9 dieną ir atgulė amžinojo poilsio šalia paties pastatytos koplyčios kapinėse.

Po šių garbingųjų giminės atstovų mirčių, jaunoji Jono ir Dorotės Juozapavičių šeima persikėlė gyventi į Raguvą. Nors teisinės reikalų aplinkybės vėliau keitėsi, visuose vėlesniuose vaikų krikšto bei mirčių metrikuose tėvai Jonas ir Dorotė Juozapavičiai buvo oficialiai tituluojami „blagorodnyje“ (благородные — kilmingieji / bajorai), taip išlaikant gilią pagarbą jų bajoriškai kilmei bei giminės tradicijoms.

1854 metų kovo 28 dieną Raguvos miestelyje Jono ir Dorotės Juozapavičių šeimoje gimė sūnus Juozapas. Tą pačią dieną vaikas buvo pakrikštytas Raguvos parapijinėje Romos katalikų bažnyčioje. Oficialiame krikšto akte nurodyta, kad krikštatėviu tapo bajoras Juozapas Juozapavičius (kartu su Tekle Bronevičiūte) — tikėtina, tas pats giminaitis, kuris, jau naujai įsikūręs Velykių dvare, 1858 metais tapo Velykių bažnyčios klebonijos statytoju.

Šis vienintelis suaugęs Jono ir Dorotės Juozapavičių sūnus Juozapas vėliau, apie 1870 metus jau buvo apskaitytas kaip Panevėžio miestietis. Šis luominio statuso pokytis atspindėjo to meto politines bei socialines realijas, kai po 1863 metų sukilimo carinė valdžia masiniu būdu naikino nebepatvirtintą Lietuvos bajorijos statusą ir užrašydavo juos prie miestiečių ar valstiečių luomo.

Šeimos teisinį statusą po anksčiau įvykusio luominio lūžio galutinai įtvirtino 1884 m. įvykusios Juozapo Juozapavičiaus vedybos. Santuokos metrikuose, užregistruotuose Truskavos Šv. Dvasios bažnyčioje, jis oficialiai įvardijamas kaip Panevėžio miestietis. Juozapas Juozapavičius Truskavos bažnyčioje susituokė su Anastasija Banaityte. Tarp santuokos liudytojų Pranas ir Stanislovas Juozapavičiai buvo iš kilmingosios Navapolio šakos, atvykę palaikyti jaunojo Juozapo Juozapavičiaus jo vedybų metu.

Juozapui ir Anastasijai Juozapavičiams Raguvoje gimė dvi dukterys ir sūnus, suaugo tik dukterys. 1889 m. kovo 21 d. gimė duktė Elena Juozapavičiūtė. Elenos krikštamote tapo Kotryna Valmusaitė, Aleksandro Juozapavičiaus žmona, to paties Aleksandro, kurio krikštatėviu buvo Vincentas Rokas Juozapavičius. 1915 metais Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Elena Juozapavičiūtė ištekėjo už 30 metų vyresnio Panevėžio miestiečio, našlio Mykolo Jeronimo Petravičiaus. Abi giminės teisiškai jau priklausė miestiečių luomui. Mykolas Jeronimas Petravičius buvo gimęs 1858 m. Palonų dvare (Palonų parapija įsikūrusi prie Baisiogalos) kaip nesantuokinis bajoraitės Barboros Petravičiūtės sūnus.

Mykolas Jeronimas ir Elena Petravičiai apsigyveno Raguvoje Elenos tėvų Juozapavičių namuose. Elenos tėvas Juozapas Juozapavičius mirė 1919 metais, palaidotas Raguvoje.  Elenos Juozapavičiūtės Petravičienės vyras ir vaikų tėvas Mykolas Jeronimas Petravičius mirė Raguvoje 1935 metais, palaidotas Raguvos kapinėse šalia Navapolio Juozapavičių. Giminę pratęsė jų sūnus Juozapas Petravičius, pokario metais patyręs Sibiro tremtį, grįžęs iš tremties tapęs vyriausiu Parlamento gynėju, apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, Parlamento gynėjų medaliu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų medaliu.

Straipsnio autorė dėkoja genealogui entuziastui Dainiui Šidagiui už vertingų Petravičių giminės metrikų Panevėžio, Baisiogalos, Vadaktų ir Palonų parapijose suradimą.

Straipsnis skiriamas Anykščiuose gyvenantiems Juozapo Petravičiaus vaikaičiams bei Juozapavičių giminės palikuonims Gediminui ir Sigitui Petravičiams – jų protėviams Juozapavičiams atminti.

Literatūros sąrašas

Tamara Bairašauskaitė. Lietuvos bajorų luomo deklasacijos procesas: kilmės įrodymai (XVIII a. pab. – XIX a. 7 dešimtmetis). Lietuvos istorijos metraštis, 2002. https://www.lituanistika.lt/content/38891.

Juozapavičių giminės genealoginės bylos, saugomos Lietuvos valstybės istorijos archyve: LVIA f. 391, ap. 4, b. 1210, LVIA f. 391, ap. 1, b. 1058, LVIA f. 391, ap. 8, b. 2596, LVIA f. 391, ap. 6, b. 7; LVIA f. 515, ap. 15, b. 253; LVIA f. 708, ap. 1, b. 1752, LVIA f. 708, ap. 2, b. 1200.

Šventovei prie Alantos – 170. https://xxiamzius.lt/numeriai/2008/08/29/kbend_04.html?fbclid=IwY2xjawUg4ERwZG9mBWV4dG4DYWVtAjExAHNydGMGYXBwX2lkEDIyMjAzOTE3ODgyMDA4OTIAAR5nxfnUYS_vpczNk0UQ9LWzpVssxZTmYr6uIzWAl0brRm8AgUpV4vKDlMp8_Q_aem_4FRKQJq_uf1WYwThBhHA0Q;

Juozapavičių krikštų, santuokos ir mirties metrikai Upytės, Raguvos dekanatų bažnyčių krikšto, santuokos ir mirčių metrikinėse knygose;

https://parapijos.lt/baznycia/panevezio/Velyki%C5%B3-%C5%A0v.-apa%C5%A1talo-Andriejaus-ba%C5%BEny%C4%8Dia;