Virgilijaus Poviliūno asmeninio archyvo nuotr.

Virgilijus Poviliūnas, istorikas, www.voruta.lt

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, šalis grįžo į Europą. Baigus Nepriklausomybės karus, atkūrus ūkį ir pramonę atsirado domėjimasis įvairiomis šalimis. Įvairių valstybių piliečiai keliavo po Europą ar pasaulį. Nebuvo aplenkta ir Lietuva. Neatsiliko ir mūsų keliautojai. Vieni keliavo pėsčiomis, motociklais ar žemaitukais.

Du Kauno gyventojai F. Andrusevičius* ir Š. Zelmanavičius** nutarė 1929 metais keliauti po Europą žemaituku ir savo įspūdžius publikuoti laikraštyje „Diena”. Te prasideda kelionė (kalba netaisyta): „Žemaituku” po Vakarų Europą.

1. Paduodame rankas.

Gegužės 15 d. ateina pas mane Valstybės Teatro dekoratoriaus padėjėjas Š. Zelmanavičius, kurio lig šioliai dar nepažinojau ir pradeda išdėstyti savo sumanymą keliauti lietuviška „bėda” į vakarus ir pasiūlo man kartu dalintis kelionės bėdomis ir džiaugsmais. Jis užsakęs originalų dviratį vežimą, pirkęs arklį ir pasiryžęs traukti į saulėleidžio šalis. Užmiršau ir egzaminus, kurių norėjau išlaikyti pusę tuzino ir visus kitus akademiškus rūpesčius – o vietoje jų užvirė kraujas, atgijo tolimų šalių viliojimai ir bastūno buitis stojosi prieš akis visame savo gražume. Padavėm viens antram rankas, o čia pat stovėję draugai jas trukšmingai permušė.

2. Ištikimybė, pasai, kumelė, primusas.

Žadėjom išvažiuoti gegužės 25 d. Policijos nuovada, kur ištikimybės liūdijimą ėmėm, mokesčių inspekcijos, savivaldybės, kariuomenės, universiteto rektoriaus ir ištisa eilė dokumentų reikalingų užsienio pasui padarė tai, kad Kauną apleidom tik birželio 9 dieną.

Kumelė, balta, vardu „Margarita” žinovų t. y. vežikų, kavalerijos karininkų ir „kanivolų” giliu įsitikinimu netinkanti šitam reikalui, mat, esanti nuo kojų nurašyta, o be to nepatogi spalva reiksią kasdien 3 kartus valyti.

Ją pardavėm vienam vežikui ir iš jo gavom kitą bėrą arklį pridėję dar 140 litų. Šitą žinovai užgyrė, o mes apsiraminom.

Susikrovėm pagalvius, marškas, baltinius bei virtuvę su „primus’u” priešakyje. Prikalėm prie bėdos trispalvę vėliavą.

3. Sudiev Kaunas!

Ankstyvą sekmadienio rytą, liepos 9 d. pirmą kartą pavaišinom botagu „žemaituką” kursai gražia ristele bebėgdamas pernešė mus per dar nesukilusį Kauną.

Buvo 9 val. ryto. Palankus rytų vėjas šiureno į mūsų nugaras, kai laikinoji sostinė išnyko už Aleksoto kalno. Išnyko ir pranašavimai, kad mes tenukeliausią ligi Virbalio. O ateitis gražiai žaidė prieš mus. „Oi žirge, žirge… ar nuneši mumis jaunus per dvejetą mėnesėlių Italų žemėn! – dainuojam dundėdami Marijampolės plentu per lygią ir žalią Suvalkų žemę.

4. Pirmieji klajoklių žygiai.

Mauručiuose pirmą kartą atsidūrėm keliauninkų „stone”. Sustojom pas išdžiūvusią žydę, simpatišką ir grynai lietuviškai kalbančia, kuri pasinaudojusi mūsų virtuve bei maisto atsarga ištaisė avižinių kruopų bei bulvių sriubą. Ją lyžt, lyžt pasilaižydami suvertėm ligi paskutinio šaukšto. Arklys užtarnautai gavo kibirą avižų bei mūsų leidimą pasiganyti paplentėje, bet nuleidome galvas, kai drūta moteriškė mandagiai pavarė iš nemokamos „ganyklos”. Smūgis dar neprijunkusiems keliauninkams darė slėgančios įtakos.

Vakarop prieblandai apgaubus Marijampolės bokštus įvažiavom Sūduvos sostinėn, kur „Makabi” draugijos buvome šiltai priimti ir apipilti klausymų lietumi. Žydiška vakarienė, su silkėmis ir arbata atgaivino susiraukusius vidurius.

Arklys irgi nenobodžiavo: kibiras avižų ir šieno taip pat krovė jėgas tolimam keliui.

Kelionės vaiduokliai, graži pradžia, gražios žydaičių akys (buvom pakviesti į Žydų Gimnazijos šokius) nematytai veikė ir ragino tolyn.

Ant rytojaus Zelmanavičiaus paroda: publikos prigūžėjo pilna gimnazijos sale. Keliauninkų paroda: ėjo žiūrėti nė vien ant sienos kabančių paveikslų bet ir taip keistai keliaujančių mūsų „paveikslų”.

Tik pavakario vėsumai perėjus per nugarą išsivarėm iš sferos, kuri virpėjo atsisveikinimo šauksmais, ir nosinių plevėsavimu.

Žvaigždėtą naktį praslinkom pro didelį naujai statomų Vilkaviškio seminarijos rūmų siluetą ir po neilgo ieškojimo „Makabi” ištiestomis rankomis paguldė mus ir arklį.

Karštas antradienio rytas matė mus besivarančius per Vilkaviškio miestą. Pirmas nuliūdimas užgulė ant mūsų, kai pastebėjom, kad „žemaitukas” dėl neaiškių priežasčių ėmė paklibakšt, paklibakšt šlubuoti.

Pirma pažintis su kalviu, kur pasagos tapo apžiūrėtos ir pirmutinė dešinė buvo naujai užkalta. Gavę iš kalvio garantiją arklio saugumui, pasileidome dulkančiu plentu į apsiniaukusius Kybartus. Čia prabuvom 11 valandą ir miestelio publikos apstoti privažiavom prie nedidelio namelio su parašu „Liet. pereinamasis punktas”. Išėmę arkliui iš lietuvių pusės leidimą pirma pervažiavom tiltelį ant kurio bariero Lietuvos Vytis, o už kelių kelių centimetrų vokiečių aras ir parašas „Deutsches Reich”.

5. Vos neteko grįžti.

Eitkūnai. Vokiečių muito namelis, prie jo, kaip kolonos žali, pilvoti, su dideliais kaškietais policininkai nejudėdami leido mus akimis.

Vokiečiai stojosi visame savo baisume: okupacijos prisiminimas, knygos skaitytos apie vokiečių tvarką ir jų kultūros tolimas gandas taip veikė į mus pirmą kartą palikus užpakalyje Lietuvos Vytį, o jo vietoje išvydus beplevėsuojant: schwarz, gelb, rot. (juodai-geltonai-raudoną vėliavą).

Taip skambėjo vokiečių muitinės rezoliucija: už arklį mokėsit 200 markių muito, 300 mrk. užstato; už vežimą 200 mrk. užstato, be to viso arklys stovės karantine 14 dienų.

200+300+200=700 markių!

2000 litų suma mums visai nepanešama grąžino atgal į Kybartus.

Susinešimas su Kaunu. Kaunas atsisako ką nors mums padaryti. Kalbėjomės su Berlynu. P. Sidzikauskas prižada mums padaryti. Su Kaunu derėdamiesi prakišom Kybartuose 3½ dienos, su Berlynu tardamiesi prakišom 2 dienas Kybartuose kol pagaliau šeštadienio Vakare telegrama iš Berlyno mus apipilė karštu džiaugsmo vandeniu, nes gi skambėjo: „Užstato (ir muito) nereikia. Karantine dvi dienos. Pasiuntinybė”. Tik pirmadienio rytą atsidūrėm po geležinio arelio sparnu. Pasirodė, kad rubežiaus „konivolas” iš Berlyno negavęs jokio parėdymo dėl arklio ir mūsų „žemaitukas” privaląs išstovėti 14 dienų karantine.

Manėme, kad po poros kokių dienų jis gaus telegram, todėl išėmus „Blutprobe” ramiai įsikūrėm vieno Eitkūnų dvarininko kluone.

Plomba ant arklio, plomba ant „bėdos” ir plomba ant pakinkto uždraudė mums šituos pabūklus parduoti vokiečių žemėje.

Viena diena, dvi – trys dar viena – o žinios „konivolas”negauna. Mainysime „žemaituką”, gausime keturkojį Vokietijos pilietį, kuriuo galėsime toliau varstyti savo kelionės žygių poterius.

6. Linksmai liūdnos derybos su žydais ir baueriais.

Pardavėm savo „žemaituką” prakišdami 180 litų; o dar pridėję 160 litų pirkome žydams tarpininkaujant iš bauerio kitą kumelpalaikę. Ketvirtadieniui apdienojus bei atsisveikinus su vokiečių muitinės žandarais su kuriais per tas 4 dienas visai susigyvenom ir apsipratom, leidomės Karaliaučiaus link.

Stop! Kumelę sukam dešinėn, o ji traukia kairėn; mes kairėn, o ji dešinėn. Šeriam botagu, ji piestu stojasi, dar smarkiau perpiliam, ji ant vienos vokietės, kuri, mūsų ir jos laimei, spėjo pasprukti.

Policija, publika renkasi aplink krautuvininkai, mėlyni paštoriai, vežikai, išdžiūvę kirpėjai ir kiti sluoksniai apleido savo gešeftus ir juodu debesiu apsupė mūsų anarchistę.

Policija grasina protokolais, publika stoja už mus: mes nesakome juk vežikai ir apie arklį mūsų žinios yra apribotos ir jeigu čia kas kaltas tai baueris pardavęs mums tokį žvėrį.

Protokolo neapturėjom, tik nuvažiavę pas bauerį išterorizavom jį grasinimais policija ir kitais svariais argumentais, kurie bailų vokietį labai veikia, gavome už tuos pačius pinigus mažą arkliuką ir mūsų laimei tikros veislės žemaituką (jau ne kabutėse, nes kauniškis buvo joks žemaitukas) vos prieš 15 dienų emigravusį iš Lietuvos.

Pasikinkėm ir dabar jau tikrai atsisveikinę su Eitkūnais sušėrėm žemaitukui botagu, nusišluostę rankove prakaitą uždainavom: „sudiev Lietuva…! Asfaltuotas vokiečių plentas, ant ratų gumos – o be to diena tokia graži…”

7. Rytprūsių vaizdas.

Pirmas daiktas, tai lygumos su melioracijos kanalais, kitas namai iš raudono mūro, mašinos ir kiti moderniško ūkio atributai. Laukai, kaip siena linguoja; javai banguoja kaip kali trąšų reklamos. Retkarčiais pamatysi karves lyžt, lyžt begromuliojančias didžiulėse, vielomis tvertose ganyklose. Visos juodmargės, čia nėra mūsų žalutės. Tešmenys kaip uzbonai, mat, neveltui duodančios 18-20 litrų pienelio kasdieną.

Prūsai gyvena viekiemiais. Dažnai užtiksi medžiais apsodintą palivarką, didelius tvartus ir klojimus ir mažai kuo tesiskiriančius nuo jų rūmų. Viskas aptverta didele siena ir apginkluota parašais: streng, verboten, bei strafe verboten, Privatweg ir t. t.

Nepavaišins tavęs, mielas keleivi, rezedos ir rūtos savo kvapsniais, iš žydinčių darželių nes jų čia nėra: jų vietoje kalifiorai, burokai ir kiti naudingi augalai. Taip visa Prūsija ligi Karaliaučiaus.

Pietus virėm Stalupėnuose pas vieną kalvį kur sustojom idant žemaitukas taptų pakaustytas, nes gi pirkome visai basą. Iš pradžios įdegęs ir su baltais ūsai vokietys užprašė po markę už kožną pasagą. Tik gerai išsišnekėjus ir po to, kaip jis susipažino su mūsų užmojais tepaėmė markę už visas pasagas.

O taip belagindami ir nūgindami Vakare radomės Gumbinėje. Įsivarėm vidun miesto lydimi ir klausinėjami publikos. Pervažiavę miestą įsiprašėme nakvinėn pas vieną malūninką, aukštą, liesą vokietį, kurs priėmė mus, kaip savus: vaišino taip, kad nežinojom ant rytojaus iš kurios pusės saulė teka.

Vieną apsiūkusį rytą važiavome pro Grünwald’ą. Praeities šešėliai: Vytautas, lietuviai su buožėmis, totorių padrikę būriai kyla kažin kur iš rūko, iš raistų ir išgriūvusių medžių bei kimsynų. Nejuokais susijaudinę giedojom: „Lietuva, tėvynė mūsų!…”

Toliau yra Teplavos miestelis. Jis gal bus nešvariausias miestelis Vokietijoje: purvas, šiukšlės, arklių mėšlas – tikra Teplava.

Šeštadienio pavakaryje Karaliaučiaus bokštų miškas pripildė mus didmiesčio triukšmo neramiu nujautimu. Buvo birželio 25 diena.”

(Bus daugiau)

Šaltiniai

Parengta pagal Nepriklausomos, pažangios, nepartinės minties laikraštį „Diena”. Pirmoji publikacija buvo atspausdinta 1929 m. rugpjūčio 11 d. „Dienos” Nr. 53, p. 5.

*Pulgis Andrusevičius Žemaitis (Andriušis Pulgis, tikr. Fulgencijus Andrusevičius (1907 – 1970) – lietuvių rašytojas. 1926–32 studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Periodinėje spaudoje paskelbė publicistikos straipsnių, feljetonų, vaizdelių, literatūros ir teatro recenzijų, kelionių po Lietuvą ir Vakarų Europos šalis reportažų (Kelionių užrašai, išleista 2012, Kelionės po Lietuvą, išleista 2013, abi sudarė R. Misiūnas). 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į Australiją. Dalyvavo išeivių kultūriniame gyvenime.

**Šolomas Zelmanavičius (1898 – 1941?) – Vilniuje gimęs dailininkas, rašytojas, dramaturgas, scenografas, spalvinga tarpukario Kauno bohemos asmenybė, nepelnytai primirštas, sudėtingo likimo.