Zigmas TAMAKAUSKAS, www.voruta.lt

Pagarbiai nusiteikę džiaugiamės     Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų  pajėgų vado, 1949 metų Deklaracijos signataro,  sovietinių budelių nukankinto  Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų suradimu, jų planuotu iškilmingu palaidojimu. Tačiau nesmagu girdėti, kai per įvairią mūsų žiniasklaidą  dažnokai kalbama  apie jo ir kitų surastų kovotojų    palaikų  vadinamą  „perlaidojimą“ . Jei perlaidojama, vadinasi jie kažkada buvo palaidoti… Tai netiesa. Partizaninio karo eigoje žuvusių  ar nukankintų  Lietuvos partizaninės  kovos  dalyvių , kaip žinome,  subjaurotus kūnus čekistai numesdavo lyg paniekai miestelių aikštėse.  Paskui juos  kažkur užkasdavo    arba kai kur net  įmesdavo į neveikiančius šulinius  ar į  kitas vietas. Nebuvo jokio palaidojimo, išskyrus retus atvejus, kai patys artimieji  žuvusių kūnus sugebėdavo pasiimti.  Adolfo  Ramanausko–Vanago kūnas     taip pat  brutaliai buvo įmestas į duobę ir užkastas.  Taigi ir žodis „perlaidojimas“ čia visai netinka. Vykusio  partizaninio karo  Ginkluotųjų pajėgų vado, o vėliau ir aukščiausiojo Lietuvos laisvės kovos  sąjūdžio pareigūno  Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai bus palaidoti, o ne perlaidoti.