Zigmas Tamakauskas. Virginijaus Kašinsko nuotr.
Pranešimas skaitytas 2022 m. gegučės 13 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusioje mokslinėje konferencijoje „Neginkluotas pasipriešinimas: prielaidos, patirtys, retrospektyva minint Romo Kalantos pasiaukojimo jubiliejinius metus (1972-2022)“.
Konferenciją parengė: Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos kartu su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru.
1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, tuojau pat pasirodė tikrasis okupanto veidas, jo kruvini darbai. Pradėjo kurtis antisovietinės slaptos organizacijos, kurių tikslas buvo nusikratyti okupanto jungo. Susidarius atitinkamom sąlygom, 1941 metų birželio mėnesį Lietuva pakilo į ginkluotą kovą dėl savo laisvės. Toje kovoje aktyviai reiškėsi Lietuvos jaunimas, sukrutęs išlaikyti savo tautinį orumą, savo tautinę savimonę, savo žemės valstybingumą.
Taip pat skaitykite
Okupacinė valdžia dažnai skųsdavosi mokinių „nacionalistiniais“ išsišokimais, buvo atleidžiama už tai iš darbo nemažai mokytojų.
Vilniaus universiteto studentas Kazys Veverskis, tęsdamas birželio 23-čiosios sukilimo idėjas, 1941 metų gruodžio mėnesį įkuria Lietuvos laisvės armiją (LLA), kuri iš pradžių įgavo antinacistinio pasipriešinimo pobūdį, o vėliau, antrą kartą okupavus mūsų kraštą sovietams – skelbė ginkluotą pasipriešinimo kovą sovietinei imperijai, virtusia partizaniniu karu prieš mūsų krašto pavergėją. Šis nelygių jėgų karas tęsėsi beveik 10 metų. Jam pasibaigus, kovą prieš sovietinį okupantą tęsė neginkluotas pasipriešinimas, atsiradęs beveik visuose Lietuvos regionuose.
Okupantų užmačioms pasipriešinti padėjo lietuvių tautinis atsparumas, lietuviškos mokyklos išugdyti dvasinio idealo vertybiniai sparnai. Religijos praktikavimas, tautinės atributikos nešiojimas, patriotinių giesmių giedojimas, lietuviška daina, atsiradęs antisovietinis folkloras, kraštotyriniai būriai, tautinių ir religinių švenčių šventimas, kryptingos tautinės vakaronės – tai suaktyvėjusios rezistencijos išraiška.
Svarbų vaidmenį, kovojant už žmogaus ir tautos teises suvaidino pogrindinė spauda: „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, „Aušra“, „Rūpintojėlis“, „Alma Mater“ ir kiti leidiniai, žadinę laisvės troškimą, tautinę savimonę, demaskavę okupanto melo propagandą.
Rezistencinės kovos sūkuryje raiškiai dalyvavęs mūsų jaunimas kūrė grupes Helsinkio grupės dalyviams remti, buvo rašomi laiškai suimtam Viktorui Petkui ginti, buvo reikalaujama išvesti sovietų kariuomenę iš užgrobtų Baltijos kraštų, surengti visuotinę apklausą dėl šių šalių ateities.
Labai gražiai aštuntojo dešimtmečio politinę padėtį Lietuvoje 1977 metais apibūdino vienas iš disidentų Aleksandras Štromas: „sovietinėje visuomenėje neliko nei vieno žmogaus, kuris būtų nuoširdus marksistas ar komunistas, kuris nors per nago juodymą tikėtų į tą santvarką, kuri Tarybų Sąjungoje viešpatauja“.
Mokykliniam jaunimui gražų pavyzdį rodė susipratę mokytojai, kurie dar 1940 metais rugpjūčio 13 dieną komunistų partijos surengtame mokytojų suvažiavime, demonstratyviai vietoje okupanto brukamo internacionalo sugiedojo Lietuvos himną. Mokytojų patriotų nuostata veikė ir moksleivius. Okupacinė valdžia dažnai skųsdavosi mokinių „nacionalistiniais“ išsišokimais, buvo atleidžiama už tai iš darbo nemažai mokytojų. Jaunimo tautinę savimonę palaikė ir katalikų Bažnyčios aktyvieji kunigai. Didelį autoritetą jaunimui turėjo vyskupai – Vincentas Borisevičius, Mečislovas Rainys, Julijonas Steponavičius, kunigai Juozas Zdebskis, Pranas Račiūnas, Jonas Zubrus, Vincentas Sladkevičius, Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Algimantas Keina, Kastytis Matulionis, Eduardas Simaška, Kazimieras Ambrasas, Vincentas Jalinskas ir kiti.
Miestuose ir kaimuose plito ranka rašyti ar spausdinti atsišaukimai, kūrėsi jaunimo pasipriešinimo organizacijos. Pokario metais Lietuvoje veikė pagal sovietinio saugumo įstaigos užregistravimą 416 pogrindinių jaunimo organizacijų, apėmusių 3337 narius.
Daug jaunimo pritraukdavo ir tradiciniai Šiluvos atlaidai. Čia būdavo vieša proga parodyti savo jaunatvišką ištikimybę Dievui ir Tėvynei. Norėdami sutrukdyti žmonių atvykimą į Šiluvą – vadžia griebdavosi įvairiausių „gudrybių“: paskelbdavo tariamai siaučiantį kiaulių marą ar raguočių snukio ir nagų ligą. Tačiau jas „gydyti“ buvo kviečiami ne veterinoriai, o sovietinė kariuomenė. Būdavo tveriami įvairiomis užtvaromis keliai, ardomi net tiltai. Tačiau atsidavusio savo idėjai jaunimo srauto niekaip negalėjo užtverti. Jaunimas nuo Tytuvėnų eidavo pėsčias nešdamas religinę atributiką, giedodamas religines ir patriotines giesmes.
Vasario 16-tąją jaunimas dažnai iškeldavo Trispalves. Lietuvos laisvės vėliavos, bauginusios sovietinį okupantą tai vienur, tai kitur būdavo iškeliamos beveik kiekvienais metais. Pvz., 1955 metais Trispalvė suplevėsavo Kauno Rotušės aikštėje ant Jėzuitų bažnyčios bokšto, pritraukusi čia daugybę žmonių. Ją iškėlė tuometinės mokyklos drąsūs mokiniai – žinomo prieškario aviatoriaus sūnus Algirdas Liorentas ir Algirdas Petrusevičius, atgimus Lietuvai –buvęs Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos pirmininkas, lietuviško ginklo kūrėjas. Šiuos mokinius sovietinis teismas nuteisė sovietinio lagerio katorgos darbams. Didelių aviacinių gabumų turėjusį Liorentą pakirto lagerio čekisto kulka, o Petrusevičius neteko rankos.
1958 metais Trispalvę ant Petrašiūnų elektrinės kamino 80-ties metrų aukštyje iškėlė ateitininkas, antisovietinės literatūros platintojas ir leidėjas, legendinės „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidimo talkininkas Petras Plumpa. Jam du kartus teko pereiti sovietinių lagerių kelią. Sovietinė valdžia brutaliai susidorojo su Kudirkos Naumiesčio ir Šakių vidurinėse mokyklose veikusių slaptų patriotinių organizacijų mokinių grupėmis. Naumiestiečiai platino antisovietinius rašinius, o Šakių vyresnių klasių moksleivių pogrindinės organizacijos nariai aukštame vandentiekio bokšte Vasario 16-osios proga iškėlė mūsų nesugniuždytos tautinės dvasios ir vilties simbolį – Trispalvę vėliavą.
Miestuose ir kaimuose plito ranka rašyti ar spausdinti atsišaukimai, kūrėsi jaunimo pasipriešinimo organizacijos. Pokario metais Lietuvoje veikė pagal sovietinio saugumo įstaigos užregistravimą 416 pogrindinių jaunimo organizacijų, apėmusių 3337 narius.
1956 metais viešai per paskaitą paklausiau TSKP dėstytojo, kodėl negerbiamas Atlanto nugalėtojų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno, išgarsinusių pasaulyje savo skrydžiu Lietuvą, atminimas. Man buvo atsakyta: „Niekada jų negerbsime, nes Darius kovojo prieš tarybų valdžią, o Stasys Girėnas buvo kapitalistas – turėjo motociklą…“
Kaune pogrindinės jaunimo organizacijos veikė daugelyje miesto mokyklų, Politechnikos institute ir kitose vietose. Lietuvos kariuomenės dienos proga 1948 metais „Laisvės varpe“ jaunimas buvo raginamas drąsiai žengti Lietuvos laisvės kovotojų keliu: „Lietuvos jaunuoli, ir tave šaukia tėvynės milžinkapiai, tave šaukia brolių kankinių kapai, tave šaukia tūkstančiai lietuvių tremtinių, tave šaukia lietuvių motinų ašaros, tave šaukia auštantis naujas tėvynės laisvės rytas. Tavo kelias – kovos už laisvę kelias“.
Lietuvos jaunimas priėmė šį kvietimą visa savo jaunatviška širdimi. Mokyklose susikūrusios pogrindinės organizacijos palaikydavo ryšius su partizaniniu judėjimu. Jaunimas buvo ne tik partizanų ryšininkas, bet ir aktyviai pagelbėdavo leidžiant ir platinant pogrindžio spaudą, atsišaukimus. Nijolė Gaškaitė savo knygoje „Pasipriešinimo istorija 1944 – 1953 metai“ pažymi, kad beveik pusę partizanų atsišaukimų išplatindavo moksleiviai. Partizanų gretose kartu su tėvais kovėsi ir sūnūs. Daugelis pogrindžio jaunimo organizacijų rinko žvalgybos duomenis, pinigus ir maistą partizanams, buvo pasiruošę įsitraukti į aktyvią partizaninę kovą. Pavyzdžiui, Lietuvos jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“ pagal partizanų vadovybės pavedimą rinko žvalgybos medžiagą apie okupacinės kariuomenės buvimo vietas, karinių krovinių pervežimą, fotografavo strateginius objektus. Kada buvo suimtas šios organizacijos narys Valentinas Ardžiūnas – čekistai jį kaltino Prienų tilto nufotografavimu, miesto plano sudarymu ir perdavimu partizanams.
Kęstutis Girnius savo knygoje „Partizanų kovos Lietuvoje“ rašo: „…yra žinių, kad beveik ištisos moksleivių klasės vienaip ar kitaip susirišo su mišku“. Pogrindinė jaunimo organizacija „Laisvę Lietuvai“ savo programoje nurodė: „Raudonieji okupantai atėmė iš mūsų nepriklausomybę, atėmė žodžio laisvę, siekia išbraukti Lietuvos vardą iš pasaulio tautų istorijos. Jeigu mes, lietuviai nesutelksime savo jėgų, nesusijungsime į geležinį kovos žiedą prieš bendrą priešą, mes išnyksime nuo savo žemės paviršiaus, kaip išnyko tokio pat likimo ištikti prūsai…“ Tokia dirva buvo ruošiama, prisimenant vieno iš sovietinių vadų Suslovo žodžius: „Lietuva bus, bet be lietuvių“. Paskutinėje – brežnevinėje konstitucijoje jau buvo išbrauktas punktas, teigiantis nacionalinių respublikų kalbas. Dar kol kas buvo paliktas respublikų įvardijimas, bet ir jų panaikinimui jau buvo rengiamasi, sulydinant respublikas į vieną sovietinį lydinį. Net atitinkama dainuška buvo sukurta – „Moj adres Sovietskij sojuz“... Vadinasi, ir Lietuvos vardo nebūtų likę.
Jaunimas piktinosi blogėjančiomis gyvenimo sąlygomis, prievarta. 1957 metais suimtas Vilniaus universiteto istorijos filologijos fakulteto antro kurso studentas Leonardas Gogelis per tardymą pasakė, kad kolūkiečius sovietų valdžia išnaudoja, kad rusifikuoja mūsų kraštą. Nepasitenkinimą sovietine sistema jaunimas vienaip ar kitaip reiškė ir pamokų, paskaitų ar susitikimų metu. Pvz., KPI studentai Ksaveras Vaičiūnas ir Henrikas Šilgalis TSKP istorijos seminare pareiškė, kad komunizmas ir fašizmas nesiskiria, abu vienodai susidoroja su savo priešais. Būdamas Vilniaus universiteto studentu, 1956 metais viešai per paskaitą paklausiau TSKP dėstytojo, kodėl negerbiamas Atlanto nugalėtojų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno, išgarsinusių pasaulyje savo skrydžiu Lietuvą, atminimas. Man buvo atsakyta: „Niekada jų negerbsime, nes Darius kovojo prieš tarybų valdžią, o Stasys Girėnas buvo kapitalistas – turėjo motociklą…“ Kitas „revoliucionierius komunistas“ Apuokas Maksimavičius – mūsų tautos kultūros naikintojas (jam vadovaujant VD Karo muziejui, buvo sugriauti visi centrinio sodelio paminklai), atvykęs susitikti su vadinamos komjaunimo vardo vidurinės mokyklos moksleiviais ir mokytojais, mūsų drąsiuosius lakūnus net išvadino fašistais…
Kauno Lenino rajono komunistų partijos antrasis sekretorius Liapin, būdamas rusas, demonstratyviai niekino lietuvių kalbą. Kartą darbo reikalais apsilankius toje partokratijos būstinėje ir prašnekus su juo lietuviškai – minėtasis sekretorius įsakmiai man pabrėžė, kad su juo kalbėčiau „po čeloviečeskomu“, o mano darbo kolegei Janinai Pašiūnienei pagrasino už tai, kad ši į jo įstaigą drįso ateiti ant kaklo pasikabinusi kryželį.
Jaunimas reiškė protestą prieš vykdomą rusinimo politiką. Prieš rusus buvo pasisakoma kaip prieš mūsų tautą pavergusios santvarkos atstovus. Todėl būdavo atvejų, kai mokyklose mokiniai ignoruodavo rusų kalbos mokymąsi. Tokį protesto ženklą panaudojau ir aš, įsitraukęs į pogrindinę antisovietinę veiklą, mokydamasis vidurinės mokyklos devintoje klasėje.
Knygų sandėlyje (uždarytoje Kauno Mokinių – Švč. Sakramento bažnyčioje) , nuvesti tvarkyti vadovėlių knygas, slapčia įplėšdavome jose buvusius Engelso, Markso, Lenino ir Stalino portretus, juos ir kompartiją liaupsinusius tekstus. Priverstinai eidami per sovietines šventes pro tribūną su joje stypsančiais sovietinės valdžios pilvūzais Donelaičio gatvėje, atsakydami į jų „valiavimus“ ar „uravimus“, sušukdavome vietoje „valio“ – „namo!“ Pasigirsdavo net švilpimų….
Jaunimas piktinosi, kad prisidengus vadinama „tautų draugyste“, vykdoma nutautinimo politika, kad Lietuva pavergta ir yra rusų kolonija, su jos žmonėmis elgiamasi kaip su antrarūšiais. Ypač sukėlė didelį jaunimo nepasitenkinimą bandymas Lietuvoje mokslus baigusį jaunimą siųsti dirbti į įvairius Sovietų Sąjungos rajonus. Universitetinis jaunimas reiškė mintį, kad rusai Lietuvoje turi išmokti lietuvių kalbą arba išvažiuoti į Rusiją. Tautiškumo klausimas buvo keliamas jaunimo platintuose atsišaukimuose.
Kaune 1972 metais išplatintame atsišaukime „Atsakymas į TSKP CK nutarimą „Dėl pasiruošimo TSRS įkūrimo 50-osioms metinėms“, pabrėžiama, kad Sovietų Sąjungos tautų suartėjimas yra ne kas kita, kaip tautinių mažumų asimiliacija. Atkreipiamas dėmesys, kad dokumentacija daugelyje Lietuvos ministerijų, gamyklų ir įstaigų tvarkoma jau vien rusų kalba“. Kauno Lenino rajono komunistų partijos antrasis sekretorius Liapin, būdamas rusas, demonstratyviai niekino lietuvių kalbą. Kartą darbo reikalais apsilankius toje partokratijos būstinėje ir prašnekus su juo lietuviškai – minėtasis sekretorius įsakmiai man pabrėžė, kad su juo kalbėčiau „po čeloviečeskomu“, o mano darbo kolegei Janinai Pašiūnienei pagrasino už tai, kad ši į jo įstaigą drįso ateiti ant kaklo pasikabinusi kryželį. Apskritai, antrieji komunistų partijos sekretoriai daugiausiai būdavo atėjūnai-kolonistai, tada turėdavę visagalę valdžią.
Tų pačių – 1972 metų atsišaukime „Lietuvi“ žmonės sveikinami su Vasario 16-tąja. Čia taip pat pabrėžiamas šeimos vaidmuo tautiškai auklėjant jaunimą: „Ko verta ta šeima, kurioje vaikai auga be šaknų, be tautinio auklėjimo, ko vertas darbuotojas, savo neprincipingumu nuolaidžiaująs okupantui“. Jaunimui buvo artimi poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Vargas tautoms, kurių istorija ir atmintis nutyla arba sako netiesą“. Lietuvos istorijos klastojimas skatino studentus ir moksleivius patiems ieškoti atsakymo į juos dominančius Lietuvos istorijos klausimus. Didžiausią autoritetą turėjo iš rankų į rankas ėjusi slapta platinta Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“. Vis labiau prisimintos Rainių miškelyje, Budavonės miške ir kitose Lietuvos vietose sovietinės kariaunos įvykdytos nekaltų žmonių žudynės, kurios ir dabar vyksta rusų kariuomenės okupuotose Ukrainos žemėse.
Su mano įkurtos pogrindinės jaunimo organizacijos nariais tvarkėme lietuvių lakūnų ir karių kapus, aktyviai dalyvavome Vėlinių susibūrimuose, spausdinome ir platinome antisovietinius lapelius. Susirinkimuose skaitydavome Bernardo Brazdžionio, Maironio patriotines eiles, savo kūrinius, referatus istorinėmis ir religinėmis temomis. Susirinkimus rengdavome įvairių asmeninių ar kitokių švenčių priedanga. Kai kuriems susirinkimams rengti turėjome įsitaisę, talkinant varpininkei „Bronelei“, savo patalpą Kauno Katedros bokšto varpinėje. Mūsų Kauno jaunimo pogrindinės organizacijos nariai priimdavo priesaiką tos pačios Katedros zakristijos koplytėlėje ar Ąžuolyno nuošaliame kampelyje. Kitas jaunimo būrys, vadovaujamas mano bičiulio Kazimiero Kalibato, vėliau tapusiu įžymiu folkloristu, priesaiką davė uždarytoje senojoje Zapyškio bažnyčioje.
Dar minėtini buvę veiklūs mūsų pogrindinės organizacijos nariai – Algimantas Mišeikis, Vanda Kalibataitė, Augustinas Laurynaitis, Pranutė Bajoriūnaitė, Leonas Pranulis, Vytautas Šeinauskas, Teresė Laurinavičiūtė, Jonas Mykolaitis ir kt. Kai kurie iš jų, atgimus Lietuvai, tapo visuomenei žinomi asmenys.
Visi stojantys į organizaciją pabrėždavo, kad savarankiškai yra apsisprendę dalyvauti veikloje dėl Lietuvos laisvės, prisiekdavo Dievo ir Tėvynės vardu.
Tauta nenusilenkė prievartai. Kovojome dėl gyvosios Lietuvos išlikimo, dėl jos dvasinių vertybių išsaugojimo, dėl lietuviško žodžio gyvybingumo.
Studijuojant Vilniaus universitete, rengėme tautinio turinio studentiškas vakarones, kaupėme bei platinome religinio bei istorinio turinio literatūrą, palaikėme ryšį su grįžusiais iš sovietinių lagerių politiniais kaliniais, aktyviai dalyvavome 1956 metų garsiajame Rasų kapinių Vėlinių susibūrime prie Lietuvos laisvės simbolio – dr. J. Basanavičiaus kapo, kurį papuošė sugiedotas Lietuvos himnas, patriotinės giesmės ir kalbos, padėtos lietuviškos trispalvės juostelės, mano iš akmenų sudėti žvakių blyksnių apšviesti Gedimino stulpai. Sveikinome ir vykusią tuo metu Vengrijos revoliuciją. Jaunimo eisenai sulaikyti tada neužteko vien milicijos būrių, buvo iškviesta net sovietinė kariuomenė. Specialiai pasirinkdavome tokį kursinį ar seminarinį darbą, kad galėtume pakliūti į vadinamus „spec. fondus“, kuriuose buvo laikoma viešam naudojimui uždrausta prieškario literatūra. Savo patriotiniu veiklumu pasižymėjo mūsų lituanistinių studijų kursiokai Adolfas Gurskis, Algirdas Vaitkus, Valentinas Ardžiūnas, Marytė Eidukevičiūtė, Genutė Šeduikytė, Anatolijus Žibaitis, Elena Skaudvilaitė, Leonardas Gogelis, Jonas Jackevičius, Henrikas Kubilius ir kt. Su kai kuriais iš jų, dalyvaujant kunigui, davėme priesaiką Vilniaus Aušros Vartų koplyčioje. Rektoratas patenkino mūsų prašymą, kad rusų kalbos dėstomasis dalykas nebūtų privalomas. Gera prisiminti, kad mūsų patriotinį nusiteikimą savo paskaitomis stiprino pažangiai nusiteikę dėstytojai akademikas Zigmas Zinkevičius, senosios literatūros tyrinėtojas Jurgis Lebedys, kalbininkai Juozas Pikčilingis, Juozas Balčikonis, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė ir kiti.
Ant Čiurlionio gatvėje esančių universiteto bendrabučių sienų kartkartėmis vis pasirodydavo sovietinę valdžią smerkiančių ar ją pajuokiančių šūkių. Daug šurmulio sukėlė per vieną sovietinę šventę pasirodęs pašaipus užrašas: „Partija priešaky, Chruščiovas – užpakaly…“ ( N. Chruščiovas tais laikais buvo Sovietų Sąjungos vadovas – komunistų partijos generalinis sekretorius. )
Daugelis jaunimo savo veiklos turinį siedavo su mūsų dvasinės kultūros ištakomis. Pogrindinės organizacijos aktyvaus nario penktakursio lituanisto Kazimiero Ambraso iniciatyva 1955 metais surengėme niekieno neišduotą studentiško jaunimo Kūčių vakarienę. Vėliau Kazimieras Ambrasas, garsėjęs savo gabumais, tapo humanitarinių mokslų daktaru, studentų mylimu dėstytoju, rašytoju, vertėju, slapta baigė pogrindinę kunigų seminariją, tapo iškiliu kunigu – jėzuitu.
Demonstratyviai, su studentiškomis kepuraitėmis, lankydami bažnyčią – išreikšdavome nebylų protestą prieš okupantų primestą komunistinę prievartos ir melo ideologiją, rodėme ištikimybę savo tautos dvasiniams idealams, kuriuos stiprino šventų Mišių auka, sklisdavęs nuo vargonų Konservatorijos talentingo studento Kastyčio Matulionio, vėliau tapusiu žinomu kunigu disidentu – Jėzaus draugijos nariu, sovietinių lagerių kaliniu, balsas. Rinkdavomės daugiausia sekmadieniais sutartą valandą Šventojo Mikalojaus bažnyčioje. Kreipėmės į tuometinį Vyskupijos valdytoją, kad susirinkusiam jaunimui būtų pasakytas reikšmingesnis bei įtaigesnis pamokslas.
Visa tai vertė sunerimti sovietinę valdžią. Nepaprastai nėrėsi iš kailio tuometiniai universiteto partorgai – karjeristai Vytautas Kuzminskis, Imrija Zaksas, jų parankiniai Jonas Bielinis, Mykolas Aleliūnas, Justinas Lazauskas ir kiti. Iš pradžių pasitenkinta užsakytomis sienlaikraščio antireliginio turinio bei tautiškumą pajuokiančiomis karikatūromis, paskui jau sekė stipendijų atėmimas, kratos, areštai, saugumo rūsiai, šalinimas iš aukštųjų mokyklų, trėmimas į sovietinius rekrūtus. Vilniaus Dailės institute, berods, pirmą kartą Sovietijoje, kompartija panaikino savo vadinamo „artimiausio pagalbininko“ –komjaunimo organizacijos veiklą. Mat studento Arūno Tarabildos vadovaujamas komjaunimo komitetas pasuko „nacionalistine kryptimi“.
Visą Lietuvos visuomenę ir užsienio lietuvius sujaudino 1972 metų gegužės 14 dienos Romo Kalantos auka Lietuvos laisvei. Kaune prasiveržė protesto demonstracijos prieš krašto pavergėjus, prieš rusinimą, žmogaus teisių mindžiojimą. Gegužės 18-19 dienomis jaunimo iniciatyva tūkstančiai kauniečių su plakatais ir šūkiais išėjo į gatves reikalaudami nutraukti okupaciją, atstatyti Lietuvos nepriklausomybę.
Pagaliau ir Sąjūdžio mitinguose bei jo veikloje dalyvavo daug geriausio mūsų jaunimo.
Apibendrinant visa tai, kas pasakyta, galima teigti, kad didžiuma mūsų mokyklinio jaunimo sovietinės okupacijos metais turėjo aiškią savo tautinę nuostatą, išlaikė savo tautinę savimonę. Ji reiškėsi per Laisvės idėjas jaunimo pasipriešinimo pogrindinių organizacijų kūrimu, partizaniniame kovos laikotarpyje – palaikant glaudų ryšį su partizaniniu judėjimu, vėliau – įsijungus į taikią rezistenciją – per kultūrinę veiklą, Lietuvos katalikų Bažnyčią, savišvietą, kraštotyrą, taikant legalias ir nelegalias kovos formas. Tauta nenusilenkė prievartai. Kovojome dėl gyvosios Lietuvos išlikimo, dėl jos dvasinių vertybių išsaugojimo, dėl lietuviško žodžio gyvybingumo.
Neseniai gėrėjomės Laisvės premijos laureato, kilnaus partizano Jono Kadžionio pasakyta drąsia kalba LR Seime. Manome, kad jo pasakyti nuoširdūs žodžiai turėtų dar kartą priversti valdžios biurokratiją susimąstyti dėl mokyklinio jaunimo realesnio patriotinio auklėjimo svarbos, dėl Vilniaus Lukiškių aikštės paminklo, pažymėto mūsų valstybės simboliu, statybos.
Nesmagu girdėti kartais sklindančias tautinio nihilizmo, nesiliaujančios saviplakos, savo tautinių vertybių nuvertinimo gaidas. Nesmagu buvo girdėti, kai vienas save susireikšminęs istorikas, kuriam ir dainų šventės yra „kokčios“ – per Lietuvos televizijos rodytą tęstinę laidą pareiškė, kad lenkų okupuotą Vilnių Lietuva atgavo nedoru būdu, sukeldamas lyg abejonę dėl jo priklausomumo Lietuvai. Nerimą kelia ir mūsų valstybinės kalbos vartojimo erdvės siaurinimas, gatvėse didėjantys nelietuviški užrašai, lietuviškų mokyklų poreikio ignoravimas Vilniaus rajone, siaučiantys kosmopolitinio liberalizmo vėjai.
Daug tikimės, ugdant moksleivių patriotinį pilietinį ugdymą, iš neseniai Krašto apsaugos bei Švietrimo, mokslo ir sporto misisterijų pristatyto bendro projekto kurso, skirto gerinti mokinių žinias apie nacionalinį saugumą, piliečių vaidmenį valstybės gynyboje.
Prisimintini Lietuvoje viešėjusio popiežiaus Pranciškaus žodžiai apie mūsų daug kentėjusios tautos išskirtinumą, jos tautinių šaknų išlaikymo svarbą. Tų šaknų sveikumą išlaikysime prisimindami profesoriaus Stasio Šalkauskio teiginį – mūsų valstybė išliks remdamasi ant trijų kolonų: tautiškumo, krikščionybės ir demokratijos. Tai lyg paryškino lietuviškos dvasios saugotojas Vydūnas: „Ne mūsų yra uždavinys kitas tautas pamėgdžioti, bet savaip augti ir auklėtis. Žmonijos širdin kelias eina per Tautos širdį. Tėvynė yra nūsų minčių pradžia ir esmė, slaptinga žmogaus palaima“.
Zigmas Tamakauskas
Lietuvos laisvės kovų dalyvis
