Kristijono Donelaičio medalis, varis, aversas, reversas, 2013 m.

Vytautas Žeimantas

 „Nuo seno domėjausi Mažąja Lietuva. Traukė žingeidumą mažlietuvių lietuviška veikla, jų indėlis į mūsų tautos kultūrą, literatūrą, raštiją. Esu sukūręs žinomo Mažosios Lietuvos tyrėjo ir patrioto Viliaus Peteraičio, iškilaus mažlietuvio, rašytojo, mąstytojo ir filosofo Vilhelmo Storostos – Vydūno medalius. Tačiau labiausiai mane domino Kristijonas Donelaitis,“ – sakė dailininkas Stasys Makaraitis.

Su S. Makaraičiu arčiau susipažinau Vilniuje, Šv. Jonų gatvės meno galerijoje, kai ten vyko tarptautinė medalių paroda. Jo sukurti medaliai, šie smulkiosios skulptūros kūriniai,  iš karto krito į akis, todėl panorau susipažinti ir su jų autoriumi. Tada apie S. Makaraitį parašiau ir pirmąjį rašinį. Vėliau jau teko apie jį rašyti ne kartą, nes pasižymėjo ypatingu darbštumu ir kūrybingumu. O žurnalistinis dėmesys virto gana artima draugyste.

Makaraitis Stasys. Vytauto Žeimanto nuotrauka

Dabar daug S. Makaraičio metalo plastikos darbų puošia viešuosius ir privačius interjerus ir eksterjerus. Vienas jų – garsieji metaliniai vartai prie Vilniaus universiteto Adomo Mickevičiaus kiemo. Tačiau jo aistra buvo mažoji metalo plastika – medaliai. S.  Makaraitis sukūrė keletą šimtų medalių žymiems žmonėms, svarbiems Lietuvos objektams, įvairioms sukaktims. Kaip dailininkas – medalistas S. Makaraitis dalyvavo Pabaltijo respublikų bienalėse, trienalėse, Lietuvos dailininkų kūrybos  parodose, respublikiniuose skulptūros konkursuose, kuriuose ne kartą yra laimėjęs pirmąsias ar prizines vietas.

„Prie Kristijono Donelaičio temos grįždavau ne kartą. Įkūnijimo problemos iškildavo dėl jo asmenybės  mąsto, daugiaplanės veiklos ir didelės reikšmės Lietuvos kultūrai. Jis traukė ir, kaip iškilus poetas, rašytojas, ir kaip dvasios tėvas, kunigas,  tuo pačiu ir lietuvybės gynėjas, stiprintojas. Kartais mano mintis užvaldydavo jo geneali poema „Metai,“ kartais jis iškildavo ir kaip kunigas, –  – sakė S. Makaraitis. – Tų sugrįžimų pasekmė – vienas po kito sukurti K. Donelaičio medaliai“.

Kristijono Donelaičio medalis, varis, aversas, 2012 m.

Dabar žvelgiant į S. Makaraičio sukurtus medalius matai tik varyje meniškai sukurtus portretus, kitus piešinius, kaligrafiškai išvedžiotus tekstus. Atrodo, viskas lengva, skamba, akiai miela. O iš tiesų medalių kūrimas iš metalo yra sunkus, sudėtingas kūrybinis darbas. Manau, „Donelaičio žemės“ skaitytojams bus įdomu kartu su dailininko dukra Indre Makaraityte kilstelėti medalių kūrimo technologijos paslapties skraistę.

„Reta buvo dienų, kai tėtis nepalinktų prie stiklo plokštelės, su mažyte lopetėle rankoje, plastilino gabalėliu ir specialiais akiniais. Prie stalo su šviesa, o dieną –ant taburetės prie lango. O kai nulipdydavo formą iš pilkai žalio plastilino ant stiklo – dažniausiai tai būdavo vyrai ir moterys, jų veidai, neretai – architektūros paminklai ar kokia abstrakcija, prasidėdavo įdomiausia. Tėtis užmaišydavo gipso mišinį, sutvirtindavo metalinę apskritimo formą ir užpildavo. Kol gipsas stingdavo, mus perspėdavo, nepajudinti. Ir stingdavo toji gipsinė forma ant palangės, pačiame kampe, jau visų užmiršta, kol netikėtai – vėl veiksmas – tėtis pakeldavo vieną gipso puselę nuo kitos ir kai suprasdavo, kad nenutrupėjo nei viena raidelė ar – kaip tyčia, gal todėl, kad labiausiai atsikišusi, nosis – būdavo baisiai patenkintas, ilgai laikydavo rankoje medalį, visai jį sukiodamas, žiūrėdavo iš įvairių kampų, dažniausiai prieš langą virtuvėje ir vertindavo,“ – prisimena dukra Indrė Makaraitytė.

Kristijono Donelaičio medalis, varis, aversas, 2012 m.

Man žinomi trys S. Makaraičio sukurti K. Donelaičio medaliai. Ar buvo jų daugiau, dabar nesužinosi. Jis išėjo Anapilin 2014 metais. Išėjo staiga, dar prieš savaitę su juo telefonu aptarinėjome kūrybinius planus. Jis ruošėsi sukurti žinomo gamtosaugininko Viktoro Bergo bareljefą ir jį padovanoti Ukmergės kraštotyros muziejui. Nespėjo…

Dabar žvelgiant į jo iš vario sukurtus K. Donelaičio medalius, akivaizdžiai gali pajusti, kokios mintys tuomet buvo užvaldžiusios dailininką. Medaliuose, kuriuose cituojamos eilutės iš „Metų“, ar tik poemos dalių pavadinimai, K. Donelaitis atskleidžiamas kaip didis poetas. Medalyje, kur K. Donelaitis palinkęs prie stalo su žąsies plunksna, o už jo stovi aukštu, į dangų šaunančiu bokštu pasidabinusi  Tolminkiemio bažnyčia, poetas parodomas ir kaip kunigas.

Kristijono Donelaičio medalis, varis, reversas, 2012 m.

„Gerai pažinojau dailininką Stasį Makaraitį, teko rašyti apie jo kūryba. Manau, su bažnyčia jį pirmiausia siejo dvasinio tobulėjimo poreikis, taip pat ir konkretūs sakraliniai dailės darbai, kurie, kaip žinia, išreiškia tikėjimą aukščiausia ir tobuliausia būtimi, skelbiantys šventybę, – sako menotyrininkas Albertas Vaidila. – Stasys buvo tikintis. Gerai supratome, kad esame laikini šiame pasaulyje, o visa, ką galime pamatyti, sugebame aptarti žodžiais, fiksuoti, klasifikuoti priklauso mus supančiam regimajam, materialiam pasauliui. Tačiau egzistuoja ir nematoma šio pasaulio dalis – tai ką mes intuityviai jaučiame ir esame tikri, kad tai egzistuoja kaip kita realybė. Būtent šiame kitos realybės – dvasingumo ir sielos – pasaulyje slypi įtaigaus meno užuomazgos, o neretai ir tikri šedevrai, kurie žiūrovui  arba skaitytojui nuskaidrina sielą. Apie tokius menininkus sakoma, kad turi Dievo dovaną arba tiesiog talentingas. Tokia Dievo kibirkštimi pažymėti ir dailininko Stasio Makaraičio sukurti medaliai.“

Filosofo Vilhelmo Storostos -Vydūno medalis, varis, 2011 m.

Medaliai, kaip pagerbimo ar atminimo ženklai dažniausiai būna plokšti ir apskriti, kartais ovalo formos ar kampuoti. Būna vienpusiai, tik aversas ir dvipusiai, kartu su reversu. S. Makaraitis dažniausiai kurdavo vienpusius medalius, tik aversus, tačiau prisiartinęs prie K. Donelaičio, matyt, pajusdamas, kad į vieną pusę visko, ką nori pabrėžti nepavyks sukelti, kurdavo dvipusius medalius. Į aversą įkeldavo poeto portretą, vardą, pavardę, gyvenimo metus, dar kokį išskirtinį štrichą, o į antrąją medalio pusę, reversą – tą informaciją, kuri netilpdavo į aversą, bet dailininko nuomone, būtinai turėjo būti paviešinta, pagerbta.  Taip medaliuose atsirasdavo ir „Metų“ knyga, poemos skyrių pavadinimai, Tolminkiemio vaizdai.

Visuomenės veikėjo, kalbininko, lingvisto Viliaus Peteraičio medalis, varis, 2011 m.

Dviejų kūrėjų – poeto Kristijono Donelaičio ir dailininko Stasio Makaraičio virtuali sąveika paliko mums vertingų meninių kūrinių.