Vytautas A.Gocentas.  Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos nuotr.

Vytautas A. GOCENTAS, Vilnius, www.voruta.lt

Gyvename nuostabiame krašte – Lietuvos valstybėje, kurios vardas Kvedlinburgo analuose įrašytas jau daugiau nei prieš tūkstantį metų – jo paminėjimui šiemet sukanka 1011-ieji metai.

                      Gi dar po trijų metų minėsime ir Klaipėdos uosto bei jūrinės Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį. Langas į Vakarus – atvertas prieš šimtmetį, o Lietuvos archyvų lentynose nebyliai glūdi Mažosios Lietuvos Savanorių (MLS) anketos. Jie tęsė nepriklausomybės kovas ir čia, nors buvo demobilizuoti į atsargą, bet namo vis dar nėjo, o stojo į šaulius ir su žaliais raiščiais, ant kurių buvo prisiūtos trys raidės „MLS“, žengė į Klaipėdos kraštą. Kiek šaulių, kiek gimnazistų, kiek Dotnuvos studentų stojo kovos talkon, kad Mažosios Lietuvos lietuvininkai pajustų Motinos Lietuvos sūnų petį, karštas širdis? Matas Šalčius apie penkis Lietuvos šaulių žygius rašė „Trimito“ 1928 m. nr. 7, p. 222–223, kurių ketvirtasis – 1923 m. sausio mėn., kuomet šauliai išvadavo Klaipėdos kraštą ir grąžino jį Lietuvai. Visi lietuviai – Didžiosios, Mažosios ir išeivijos susitelkė vienam reikalui, kad būtų įvykdytas istorinio 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės Akto testamentinis priesakas – glaustis prie Motinos Lietuvos, glaustis ir tuo pačiu išlikti su savo papročiais, tradicijomis.

                      Tai, pasak prof. habil. dr. Arnoldo Piročkino, viena iš penkių Lietuvos istorijos svarbiausių datų – tuomet, nuo 1923 m. sausio 15-osios pradėtas žygis į Europos ir pasaulio vandenis. Lietuva Europai tampa žinoma kaip ir kaip eksportuotoja. Mažų mažiausiai iš Klaipėdos uosto „Maisto“ šaldytuvų ir sandėlių keliauja bekonai, kiti mūsų krašto ūkininkų triūso išpuoselėti gaminiai. O kur dar mediena, celiuliozė – Klaipėda ir uostas vertingai įsitraukia į Lietuvos ūkio bei pramonės rodiklių augimą, auga ir vystosi „Lietūkis“, „Linas“, Drobė“, „Pienocentras“.

                      Taigi, bus išleistos knygos, o memorialinė knyga-albumas „Mažosios Lietuvos Savanoriai, MLS: anketos, fotografijos“, tai ir Vyriausiojo archyvaro, ir Susisiekimo ministro veiklos priedermės. O ką mes, visa jūrinė Lietuva dar turime atlikti? Bibliografine retenybe yra išlikęs dokumentinių fotografijų leidinys „Klaipėdos sukilimas“ – sako, kad buvo išspausdintas, bet išliko tik keleto bibliofilų ir patriotų rinkiniuose. Šiuo pavadinimu buvo išleistas ir dramos kūrinys, rašomi eilėraščiai, išliko atsiminimų – Mažosios Lietuvos metraštininkė apie tai rašė savo knygoje, nes tomis 1923-ųjų sausio dienomis buvo Klaipėdos sukilėlių rėmėjų būryje – duonos riekes tepė sviestu, virė kafiją  (toks klaipėdiškių kavos gėrimas) ir arbatą. Tos rankų ir širdies šilumos taip reikėjo speiguotoje sausio Klaipėdoje.

                      Ar šiandien dar atmename, ar norime atminti? Klausiu to ir savęs, ir Tavęs, ir Lietuvos valdžios vyrų bei moterų. Mes visi turime atsigręžti ir atminti bei pagerbti tuos drąsius jaunuolius ir vyrus, moteris. Jie laiku ir vietoje atliko pilietinę pareigą – tai pasitarnavo ir 1945, ir 1990 metais.

                      Visus 2023-uosius vyks kultūros, istorijos, ūkio ir verslo renginiai – nesinori užbėgti už akių ir kažką vardinti ar diktuoti. Manykime, kad 2023-ųjų metų Jūros šventė bus renginių kulminacija. Kaip ir anuomet į vieną gretą stos ne tik Klaipėdos, bet ir valstybės vadovai, bažnyčių hierarchai. Šiandien yra buvę puikių sambūrių pagerbiant XIX amžiaus sukilėlius, o XX amžiaus sukilėliai to taipgi susilauks.

                      Visa ką per jubiliejinius metus įvykdžius pasiliks knygos, konferencijų pranešimai, renginių vaizdo bei garso įrašai, fotografijos. Atminties įstaigos išleis bibliografijas kaip tai įprasta buvo minint pirmąją lietuviškąją knygą ar kitas iškilias Lietuvos valstyvės gyvenimo istorines datas.

                      Todėl ir gera bei garbinga gyventi Tėvynėje. Vasario mėnesį teko pasitikti saulėtoje Egipto žemėje, o tiksliau dykumos smėlynuose, uolų kanjonuose, prie Raudonosios jūros, jos Akabos įlankos – pietinėje Sinajaus pusiasalio pusėje. Išvydome 700 tūkstančių gyventojų turintį Sinajų, kuris savo plotu panašus į Lietuvą, o istorijoje žinomas nuo ikikristinių laikų. Čia – kalnas, čia Mozė išvydo degantį krūmą, o Viešpats Dievas perdavė lentas su 10-čia įsakymų. Per Sinajų į Meką keliauja musulmonai maldininkai.

                      Pastebėkime, kad iš minėto Sinajaus gyventojų skaičiaus net 600 tūkstančių yra beduinai ir jie garbingai bei oriai gyvena su likusiais egiptiečiais. Jie ir klajokliai, ir oazių gyventojai. Kupranugariai vis dar jų gyvenimo artimieji, jų tuoktuvių dovanų dalis. Bet pastebėjome, kad ir automobiliai jiems šiandien paklūsta kaip tie dykumų kupriai… Jie drąsiai vairuoja „Tojotas“, akimirksniu pasirenka kryptį ar vieną iš keturių smėlynuose vos regimą kelių…

                      Beduinų dauguma yra santarvėje su likusiais Egipto gyventojais. Tai galėtų būti geruoju pavyzdžiu tiek Vilniaus, tiek ir Klaipėdos krašto senbuvių ir naujakurių sugyvenimui bei vieningam darbui Lietuvos labui. Žinoma, šiaurinėje Sinajaus dalyje yra ir ginklų, narkotikų keliai, vedantys į kaimynines valstybes. O ir pietinėje dalyje turistų keliones lydi ne tik vietos gidai, bet ir ginkluoti apsaugininkai, keliuose budi reguliari Egipto valstybės kariuomenė. Ir Izraelyje žengiant maldos susikaupimui link Raudų sienos taip pat pasitinka ginkluoti valstybės kariai, yra metalo detektorių patikros, o į Jeruzalės kaiminystėje rymantį Betliejų patenki tik per Viešpaties Dievo ir ginkluotų palestiniečių malonę bei prasivėrus vartams aukštose tvorose tarp vienų ir kitų vietos gyventojų, kurie skiriasi tikėjimo išpažinimu, papročiais ir tradicijomis, bet veidai ir žvilgsniai tie patys – gyvenimo geismas buvo ir yra aukščiau sienų, skirtumų…

                      O vasario Lietuvoje – taipgi gyvenimo geismas ir rūpesčiai dėl kasdienos džiaugsmo, rūpesčio. Pavyko perkelti savo tapybos darbų parodą iš Vilniaus liuteronų salės Vokiečių g. 20-ojo numerio į Tautinių bendrijų namų svetainę Raugyklos gatvės 25-ąjį numerį. Tai aštuonių tarptautinių tapybos plenerų, vykusių Rusnėje, darbų parodos mieliems Vilniaus gyventojams. Prieš tai, 2019 m. spalyje ši paroda viešėjo ir Klaipėdos bei Gargždų pašonėje – Dovilų etninės kultūros centro Lietuvininkų svetainėje. Pastarajame 2019-ųjų tapytojų sambūryje dalyvavo Nepalo, Indijos, Ukrainos, Sakartvelo, Vokietijos, Lietuvos menininkai – ir tapytojai, ir grafikai, ir net vienas juvelyras, o visi tapė drobes. Po vieną kasmet paliekame Salos etninės kultūros ir turizmo informacijos centrui, kuriam vadovauja kraštietė menininkė Birutė Servienė. Direktorė rašo projektus, ieško rėmėjus ir įvyksta stebuklas – kasmet vyksta renginys, kurį sumanytoja pavadino „Muzikuojanti Rusnė“. Atvyksta ir muzikai, ir skaitovai, ir menininkai. Vietos gyventojai ir Rusnės svetingoji seniūnė Dalia Drobnienė kasdien visą savaitę vakaroja ir džiaugiasi vis kitonišku reginiu ar renginiu. Pabaigoje – baigiamasis vakaras, plenero dalyvių darbų paroda. Buvo nutapytas ir simbolinis atvirukas, kuris liko kaboti ant sienos Rusnėje greta buvusios žydų sinagogos pastato – krantinėje du bendražygiai. Tai paminklas Gandžiui ir Kalenbachui. Iš Indijos ir Žemaičių Naumiesčio, kur greta Šilutės, o taip pat Rusnės. Abu susitiko Indijos nepriklausomybės aušroje, o dabar – Rusnėje.

                      Išvykstame apdovanoti seniūnės dovanomis, o didžiausia dovana – galimybė tapyti nuostabią Nemuno deltos salą, jos peizažus.

                      Taigi, yra gera ir malonu gyventi Lietuvoje, Klaipėdos ar Vilniaus krašte. Nes tavo parodą Doviluose atveria Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ pirmininkė Renata Čėsnienė, Vilniuje – Lietuvos liueronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, o Tautinių bendrijų namuose (TBN) aplanko Atkurtosios nepriklausomybės signataras doc. dr. Vladas Terleckas su žmona Regina ir dukra Jūrate, tavo pasakojimo klausosi TBN direktorė Alvida Gedaminskienė, Vokiečių bendruomenės Vilniuje pirmininkas Ervinas Peteraitis, bendruomenės choristai.

                      Tokios trumpos vasario promemorijos, kuomet atsibuvo ir doc. habil. dr. Ingės Lukšaitės 80-metis. Ji savo kalboje kėlė lietuviškumo ir lietuvybės klausimus Vilniuje bei Lietuvoje, o ir kiti pranešėjai antrino ir vertingai pasisakė Valdovų rūmuose  vasario 27-osios vakarą. Pasibaigus pranešimams nuskambėjo trys liuteronų giesmės ir giesmė-sveikinimas, skirtas jubiliatei – koncertavo jungtinis liuteronų ir reformatų choras „Giesmė“, vadovaujamas kraštietės Astos Saldukienės, o taip pat dainavo keturios liaudies dainų mokovės, vilkėdamos lininiais rūbais. Atrodė, kad ne keturios moterys, o visas būrys dainuoja.

                      Vakaro metu buvo surinkta bevei 1 000 eurų paminklui, statomam Reformatų skvere – jis skirtas Reformacijai ir lietuviškosios raštijos pradininkams atminti bei pagerbti. Sumanytojai – Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija, rėmėjai – ir vakaro jubiliatė, perdavusi 5 000 eurų, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė, ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, ir Lietuvos dailininkų sąjunga, o po šio vakaro – ir dar daugiau vilniečių.

                      Vasaris – vasaros vardu prisidengęs. Taip savo eilėraštyje, skirtame vasario mėnesiui rašė poetas Vincas Mykolaitis-Putinas. Buvo vasaryje ir bėdų, ir netekčių, ir ligų. Bet turime gyventi.

                      Jau saulelė atkopdama budina svietą… Taip „Pavasario džiaugsmuose“ sakė ir sako mūsų visų lietuvių literatūrinės kūrybos pradininkas liuteronų kunigas iš Tolminkiemio bažnyčios sakyklos Kristijonas Donelaitis.