Istorikas Virgilijus Poviliūnas, www.voruta.lt

Šiais metais sukanka 135 metai, kai 1889 m. sausio mėnesį iš spaudos išėjo naujas mėnesinis literatūros, politikos ir mokslo laikraštis „Varpas”. Prieš metus, 1888 m. Varšuvoje įsteigta Lietuvos draugija. Ši draugija vienijo vos 22 narius, iš kurių 12 studentų. Draugijos įstatuose vienas tikslų buvo skatinti lietuvių švietimą, leidžiant knygas ir laikraščius. Lietuvos draugijos nariai sumanė leisti laikraštį „Varpas”. Idėjos autoriai buvo Vincas Kudirka (1858 – 1899), Jonas Gaidamavičius-Gaidys (1860 – 1911), Jonas Adomaitis-Šernas (1859 – 1922), Juozas Kaukas (1863 – 1895), Justinas Staugaitis (1866 – 1943) ir kt.

„Varpas” nuo 1889 m. iki 1905 m. buvo leidžiamas Tilžėje ir Ragainėje. Pirmuosius numerius redagavo V. Kudirka. 1890 m. redaktoriumi tapo J. Šernas. 1891 – 1894 m.  laikraštį redagavo Jurgis Šaulys (1879 – 1948), Antanas Milukas (1871 – 1943), Petras Mikolainis (1868 – 1934), Martynas Jankus (1858 – 1946). 1899 – 1904 m. „Varpą” redagavo Juozas Bagdonas (1866 – 1956).

Į „Varpą” atkeliaudavo įvairi informacija iš Lietuvos, Prūsijos, Amerikos ir Rusijos apie lietuvių reikalus. Šiose žinutėse buvo rašoma kas yra įdomu, kas piktina. Aš bandžiau apžvelgti kokia informacija atkeliaudavo iš Trakų pavieto. Nemažai surastos informacijos pateikiu tų metų kalba. Jau pirmais laikraščio leidimo metais pasirodo pirmosios žinutės apie Trakų pavietą. 1888 m. vasarą Trakų paviete lankėsi profesorius Volteris (Eduardas Volteris 1856 – 1941) ir netoli Trakų tyrinėjo senovinius kapus. Iškasė apie 150 kapų. Juose rado įvairių daiktų – žiedų, auskarų, peilių, sagų ir sidabrinių pinigų. Ši informacija pateikta 1889 m. ketvirtame „Varpo” numeryje.  („Varpas”, 1889, Nr. 4, p. 59)

Tame pačiame numeryje pateiktos, kai kurios kainos Trakų ir Vievio turguose: pušinių malkų sieksnis parsidavė už 10 rb. 50 kap. – 11 rb.; eglinių – 9 – 10 rb.; beržinių – 12 – 13 rb. („Varpas”, 1889, Nr. 4, p. 63-64). Javų kainos Trakuose: pudas kviečių 100-105 rb.; rugių – 55-60 rb.; miežių – 67-70 rb.; avižos – 70 rb. („Varpas”, 1889, Nr. 7, p. 112)

1890 m. paminėta padėtis po 1863 – 1864 m. sukilimo. (Kalba netaisyta) „Arti Žyžmarių gyveno turtingas ponas Jaginskas, turėjęs dvarus Mankaviškėse, Strėvininkuose ir Kruonio miestelyje. Po 1863 m. sukilimo caro valdžia visa turtą atidavė burliokams-starovierams, o p. Jaginską išvežė į Sibirą. Strėvininkuose įkurė kareivines. Žyžmarių kunigai vieną savaitę pamokslus sako lenkų kalba, o kitą – lietuvių”. („Varpas”, 1890, Nr. 10, p. 155)

1896 m. Nr. 11 paskelbta nedidelė žinutė iš Trakų (kalba netaisyta) – „Senas Keistučio mūras. Pareina žinia iš Trakų, Vilniaus gub., kad paskirtas miesto viršininkas, sutarė su žydais, miesto rodininkais, ir nori parduoti seną Keistučio čia riogsantį murą. Trakuose gyveno garsus Lietuvos kunigaikštis Keistutis ir jo sūnus Vytautas. Taigi Trakų Lietuvos kunigaikščių rūmo griuvėsiai, tai musų brangenybė, kaipo vieta gyvenimo garbingiausių musų kunigaikščių. Tą tai brangenybę rengiasi ant išardymo parduoti maskolius burmistras, susitaręs su žydais. Maskolijoje yra vienok komisija, kuriai priguli saugoti senovybės likimus, taigi pasitikime, kad ta komisija ištars savo žodį ir nedaleis ardyti senųjų Keistučio rumo griuvėsių, kurie juk ant palaikymo nereikalauja nė jokių išleidimų…”. („Varpas”, 1896, Nr. 11, p. 171).

 

1901 m. „Varpo” Nr. 4 atspausdintos trys žinutės iš Kaišiadorių, Žiežmarių ir Onuškio, kurias slapyvardžiais „Kaimynas” ir „Parapijonis” pasirašinėjo Jonas Vileišis (1872 – 1942). (Kalba netaisyta): „Košėdarai.(Mus mokyklos.) Čion atidengta dvikliasinė maskolių mokslainė. Vaikus mokina rusiškos kalbos, skaitliuoti, geometrijos, maskoliškos religijos ir maskoliškų bažnytinių ir svietiškų giedojimų. Vaikų yra apie 90, mergaičių 25. Daugumas iš aplinkinių kaimų ir miestelių – Žoslių ir Žyžmarių, beveik visi katalikai, o religijos mokina popas. Kurgi kunigai? Nuo miestelio Žyžmarių jog netoli ir kunigas lengvai galėtų atsilankyti. Popas jog da ir iš toliau atsibasto. Vaikai tarpo saves šneka lenkiškai, kolioja viens kitą maskoliškai, daugelis iš jų supranta ir lietuviškai, bet lietuviškai nekalba. Mat, kaip mokinasi musų jaunoji karta. Liudna, baisiai liudna naujiena.

Žyžmariai.(Bažnyčia ir lietuviai.) Išsikėlus senam mūsų džiakonui (diakonas. Autoriaus pastaba) į Senuosius Trakus, dar apturėjome du kunigu. Pirmiau mes lietuviai tik vieną džiakoną Jelenskį, kursai būdams lietuviškoj parapijoj lietuviškai nemokėjo. Prie išpažinties visgi priimdavo ir nemokančius lenkiškai, nors juokinga buvo tokia išpažintis. Paveizdau ans klausdavo: „Ką sugriešyjau, ar daug arielkos gėriau?”, žmogus nesuprasdamas kalbos, atsakydavo: „Nežinau, tėveli.” – „Kad nieko nežinai, tai ko čia atėjai? Eik tolyn!” Tuom kaip kada ir pasibaigdavo išpažintis. Dar turime kleboną lenką ir kamendorių (vikaras. Autoriaus pastaba) lietuvį, kursai ir lietuviams pradėjo sakyti lietuviškus pamokslus. Gaila, kad šie pamokslai visados buna 9 val. ryto, kuomet mažai da žmonių tėra bažnyčioj…

Anušiškis. Pagalios ačiū Dievui ir mes sulaukėme kunigo lietuvio. Pasakęs tai, bijausi net sugriešyti, nes senąjį mūsų kunigėlį pavadino pas save patsai Ponas Dievas. Tik tokiu budu mes likome išgelbėti nuo lenkiškos dvasiškos duonelės. Pasistengkime dar savo bažnyčioj užlaikyti viską lietuviškai, o labiausia išmokime gražiai lietuviškas giesmes giedoti. Tuom gal pergalėsim visus savo lenkuojančius sąparapijonis, kurie perstos reikalauti lenkiškų giedojimų, pamokslų ir tt. Kai mokėsime savo bažnyčioj lietuvišką kalbą guodoti, tai ir patsai vyskupas nebedrįs siuntinėti mums kunigus lenkus… Mažai tik tarp mus lietuviškų knygų, o laikraščių lietuviškų ir visai nematyt. Ar-gi negalėtų kas parupinti mums to dvasiško peno – pirktume, kiek galėdami, nes trokštame tikros šviesos. Apsilankykime pas mus!” („Varpas”, 1901, Nr. 4, p. 42-43.)

1901 m. „Varpo” Nr. 8 atsiųsta korespondencija apie Trakus, kurią pasirašė „B – lis”. (Kalba netaisyta): „Vieną šventą dieną susitarę keliese užsimanėme aplankyti Trakus, šią garsią Lietuvos Kunigaikščių buveinę. Kaip Senieji teip ir Naujieji Trakai šiandien musų vyskupystėj yra priskaitomi prie lenkiškų parapijų, kame visai nėra nė lietuviškos kalbos, nė lietuvių parapijonų.

Trakus naujuosius jau apie 30 metų gano džiakonas Karvovskis (musiškai būtų Karvė), o į senuosius pernai iš Žyžmarių tapo perkeltas kanauninkas Jelenskis, gal buvęs kuomet nors Briedžiu. Abudu seneliai, abudu perdirbę savo pavardes, abudu neužkenčia lietuviškos kalbos. Kas link Jelenskio, tai ans, kaip patsai išsitarė, nemėgsta lietuviškos kalbos, nes šioj kalboj nieko dailaus nėsą parašyta: nė Mickevyčių, nė Slovackių, nė kitų panašių poetų Lietuvos tauta neturinti, tai koksai-gi galįs būti jos kalbos turtingumas.

Žinodami apie tokius ganytojus, nusiminę sėdome į trukį(traukinį. Aut. pastaba), bėgantį  į pusę stoties Landvaravos, nuo kokios tai vietos į Trakus dar reikia apie 10 viorstų arkliais važiuoti. Nelinksmi buvome, nes kam-gi gal buti linksma važiuoti paregėti vaisius musų apsileidimo, musų ištautėjimo. Vienok užsispyrėme sujieškoti lietuvystės liekanas šioj ištamsėjusioje šalelėje. Privažiavę stotį, išbėgome arklių važiavimui į Trakus samdyti. Pradėjome klausinėti lietuviškai. Iš pradžios nieks mums nieko neatsako, tarsi nieko nesuprasdami; bandome kitų klausinėti ir atrandame žydelį, kurs šneka lietuviškai, paskui vieną, kitą žmogų, suprantančius lietuviškai viską ir kalbančius.

Padrasinti tokios pradžios, toliaus prie kiekvieno kreipėmės vientik lietuviškai ir gavome patirti, juog kaimuose tuli šneka dar lietuviškai…

…Atvykome į miestelį Naujųjų Trakų. Žmonių  ant gatvių ir pagal šventorių daug prisirinkę: šnekučiuojasi tarp savęs lenkiškai ir net kaip kur maskoliškai. Keistą daro tai įspūdį. Pagal budą, dėvėjimą ir išveizdą išrodo tikrais lietuviais, tokiais kokius, mes regėjome Šiaulių  ar Panevėžio apskričiuose, tuom tarpu-gi šneka lenkiškai ir net maskoliškai. Prieidami prie burelių, šį bei tą pakalbame lietuviškai. Pasirodo, juog vienas, kitas supranta, o tuli visai gerai šneka, budami padrąsinti. Sutikome kelis žmones iš kaimyninės parapijos Sumeliškių, gerai kalbančių lietuviškai, bet ten juos engia lenkystė.

Artinosi jau suma, ir mes pasiskubinome į bažnyčią. Žmonių čion buvo dar retoka, daugiausiai moterų.  Giesmių jokių negieda, tyliai sau poteriauja, o daugumas  teip sau klupčiuoja, žiopso arba snaudžia pagal murą prisiglaude. Mūro bažnyčia gana ruiminga, tik matyt apleista, apminta, apdulkėjus. Pastatydinęs ją yra patsai Vytautas; radome čion ir jo paveikslą, po kuriuo yra parašyta:„Aleksander Vitoldus  Magnus Dux Litvaniae Hane ecclesium fundavit anno Domini 1409”.

Šis paveikslas musų didvyrio visai nepanašus į paveikslą, amerikiečių išleistą, kursai buvo padarytas pagal paveikslą tebesantį Vilniaus katedroje. Ant šio paveikslo Vytautas išrodo daug senesniu, liesesniu ir su gilesnia inteligencija veide, negu ant katedros paveikslo. Tai giliai užsimastęs, užsirustinęs senelis, tarsi pasipiktinęs, juog čion aprinko jam vietą, kame žmonės užmiršo ir jo šneką, ir jo siekius.

Pagalios užskambino ant sumos. Džiakonas Karvovskis išėjo mišių laikyt ir pradžioj mišių apėjo kelis sykius apie piliorus, t.y. apie bažnyčią, su menku giedojimu keleto parapijonų. Pradėjome melstis, bet malda neina į širdį… Žmonės pradėjo gurenti iš bažnyčios. Išėjome ir mes… Paskiaus mums teko sueiti su keleta žmonių, kurie irgi permano lietuviškai, kurie noriai klausėsi mus tautiškų dainų. Tulam iš musų kyla jau viltis, kad čion da ne viskas prapuola, kad galima butų ir čion lietuvystę pakelti. Bet kas tą padarys, kur žmonės, kurie pasišvęstų platinimui apšvietos ir susipratimo tarp trakiečių.

Miestelyje virš 3 tukstančiai gyventojų, ir čion nerasi nė vieno, kursai tautiškai butų atgijęs. Aplink ištautėję dvarponiai, o pačiame miestelyje maskolių urėdai ir visoki prekėjai ir amatininkai iš žydų ir karaimų. Daktaro čion ir visai nėra, nes turtingesniesiems lengva yra atsiekti Vilnių, o žmonėms užtenka felčerio žydelio.

O tuom tarpu, kokia graži čion vietelė, koksai puikus ežeras su savo sala ir griuvėsiais pilies! Rods malonu butų, kad čion, kame kiekviena vietelė liudyja apie mūsų žilają senovę, žydėtų lietuvybė. Kas-gi lanko šiuos griuvėsius, šią brangę vietelę? Štai žydai arba maskolių urėdai su merginoms kelia čion savo pokilius: liudyja tai išbraižytos maskoliškais parašais griuvėsių sienos. Visur jie rašinėja, nesigailėdami net likusių freskų su išveizda Vytauto, duodančio susirinkusiems kokį ten raštą. Naujieji krašto apgalėtojai drasko, plėšia ir naikina viską, kas čion užsiliko. Nieks nepamislija sulaikyti ar atitaisyti šiuos griuvėsius. Musų ponai stato savo pilis, kaip padarė štai Tiškus (Juozapas Tiškevičius 1868 – 1917. Aut. pastaba), pastatęs ant kranto to pat ežero savo pilį, jau lenkiškai vadinamą „Zatroče”. Taip elgiasi pirmieji musų didžiunai, kurių išaukštinimui ir suturtėjimui mūsų tauta taip daug yra paaukojusi. Ar gali ji jais pasigirti, ar prisidėjo jie kuom nors prie užlaikymo, kas mūsų Tėvynei yra brangu? Trakai liudija tai geriausiai.

Kaslink-gi prastų žmogelių, tai jie nepermano savo padėjimo, nesupranta visai pareigų, kokias jiems paliko šį krauju ir prakaitu aplieta Lietuvos žemė. Bet su laiku, turime viltį, supras jie šias pareigas, nes žemės su jos istorija, su jos padavimais jokia spėka negalės išnaikinti – ją supras ir įsidės istoriją į širdį busiančioji karta jaunuolių, kurie mokės ją ginti ir gelbėti geriau, negu tai šiandien daro kunigai lenkomanai drauge su didžponiais.” („Varpas”, 1901, Nr. 8, p. 89-90.)

1901 m. „Varpo” Nr. 9 yra korespondencija apie Darsūniškį, kurią parašė „L. G.” (Liudas Gira (1884 – 1946). Aut. pastaba). (Kalba netaisyta): „Darsuniškis, Trakų pav. Tepliorius ukininkas. …Liepos mėn. važiavau per Darsuniškį. Dabar tas miestelis suvis menkas: iš senovinės pilies nei plytelės nebliko, užtat yra prisiveisę daug žydų, kelios žydiškos krautuvės ir senutė murinė bažnyčia, kuri iš pirmo žvilgsnio pasirodė labai apleista…

Atėjęs ant šventoriaus pamačiau visa priešakį gražiai nutepliotą. Marmuro stulpai nuduoti nieko sau, taip pat gerai išrodo dangus su debesiais užimantis aukštesnią pusę priekio. Trys juodos juostos, ant jųjų geltonomis raidėmis parašyti parašai iš Evangelijos, su parodymu, iš kokios Evangelijos, kokio skyriaus ir evangelisto.  Parašai geroje lietuviškoje kalboje su š, č…

Taip pat didžiajame altoriuje ant sienos, už kryžiaus, kurs užima  vietą abrozo, jisai nutepliojo Jerozolimą ir kalną Golgotos. Visą tai nuteplio vietinis žmogelis.

Tas tepliorius – ukininkas  yra Dersuniškio parapijos ir vadinasi Pranciškus Zykus, turi metų 26, be jokio mokslo…”(„Varpas”, 1901, Nr. 9, p. 100-101.)

1902 m. „Varpo” Nr. 9-10  korespondencijoje iš  Trakų pavieto, kurią pasirašė „Gerulis” (L. Gira. Aut. pastaba)  priminė ir papildė informacija apie Darsūniškio savamokslį dailininką Pranciškų Zykų, kuris ne tik Darsūniškio bažnyčioje atliko tapybos darbus, bet ir pagamino pagrindinį, neogotikinio stiliaus medinį altorių. („Varpas”, 1902, Nr. 9-10, p. 225.)

1902 m. „Varpo” Nr. 3-4 paskelbtas straipsnis „Vilniaus gub. lietuviai ir jų tautiškas atgyjimas”. Jame pateikti, kai kurie Butrimonių, Onuškio, Stakliškių ir kitų parapijų duomenys. Pvz.: „Anušiškių par. yra 7.095 žmonės, kurių daugumas yra lietuviai…Kas antra nedėlią bažnyčioje gieda ražančių lietuviškai, bet pamokslų lietuviškų neteko girdėti. Tik mirus kunigui Visockiui anušiškiečiai sulaukė kunigo lietuvio.” („Varpas”, 1902, Nr. 3-4, p. 63.)

1902 m. „Varpo” Nr. 6 paskelbto straipsnio „Vilniaus gub. lietuviai ir jų tautiškas atgyjimas” tęsinyje gan plačiai aprašyta Trakų pavieto Kalvių, Žiežmarių, Žaslių, Kaišiadorių, Darsūniškio, Gegužinės, Kietaviškių, Semeliškių ir Trakų parapijos. Visur skundžiamasi, kad bažnyčiose vyrauja lenkų kalba, nors vietiniai kalba lietuviškai. („Varpas”, 1902, Nr. 6, p. 129-135.)

 

1902 m. „Varpo” Nr. 9-10 yra korespondencija apie Trakų salo pilį, kurią pasirašė „J. M-tas”. (Kalba netaisyta): „Iš Vilniaus valdybos. Iš senovės paminklų Vilniaus valdyboj ypač dažnai yra aplankomi  Trakų rumo griuvėsiai. Kiekvienas iš aplankiusių šiuos griuvėsius gerai yra  žinomas liudnas jų padėjimas. Prancuzų keleivis Gilbert de Lannoy (pradžioje XV amž.), aprašydamas Trakų murą, minėjo apie 12 paveikslų sienoje, kurių nė ženklo dabar jau, galima sakyti, nebėra! Vienoj tik vietoj ant sienos vos-vos žymu, kad kokio paveikslo buta. Laikas, oras ir žmonės – visi tuos murus dildė, naikino…

Trakų miestiečiai – kaip rašo p. A. R. Z. Iš Vilniaus į Kraj Nr. 24 š. m. – žiemos laike važinėdami ežero ledu ant salos, kur yra rumo griuvėsiai, ir tenai išsikirsdavo savo reikalams plytų iš apatinių rumo sienų…

Bet štai – rašo toje-pat vietoje p. A. R. Z. – atsirado išgelbėtojas. Likimas susimylėjo. Žinomas archeologas V. Šukevyčius (Vandalinas Šukevičius (1852 – 1919). Aut. pastaba) iš Lydos pav. nusinuomavo nuo Trakų magistrato rumo salą ant 12 metų už metinį mokestį po 5 r. P. Šuk-s pagal suderėjimą prižada: Vytauto bokštą (ant salos kranto nuo miesto pusės) apjuosti ir suveržti geležiniais storais lankais, o skyles užlieti cementu; toliaus, užlaikyti ir kitus  rumo murus ir užlieti kur reikia sienų nugaras ir skyles tam tikra medžiaga. Ant salos bus nuolatinis sargas murams sergėti.  Jam bus pastatytas ant salos medinis namelis. Nuo lankytojų – svečių (trakiečiai nieko nemoka) p. Šuk-s galės rinkti po 5 k. nuo ypatos užlaikyti rumo liekanų.

Laukia globos dar ir kiti senovės musų paminklai Vilniaus valdyboj, kaip Lydos, Krėvos, Medininkų ir k. murų liekanos. Gal kas ilgainiui ir jas įžvelgs.” („Varpas”, 1902, Nr. 9-10, p. 224.)

Čia surinkti duomenys tik spaudos draudimo metais, t.y. iki 1905 m. Tikiuosi, kad pateikta informacija bus naudinga istorikams, mokytojams ir visiems savo krašto mylėtojams.