Valdas Selenis. Stanislovo Narutavičiaus politinės veiklos bruožai

Valdas Selenis.  Stanislovo Narutavičiaus politinės veiklos bruožai

Stanislovas Narutavičius. LNM nuotr.

Dr. Valdas Selenis, Lietuvos nacionalinio muziejaus muziejininkas-archyvaras, www.voruta.lt

2022 m. rugsėjo 2 d. sukanka 160 metų Lietuvos politiniam ir visuomenės veikėjui, teisininkui ir Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarui Stanislovui Narutavičiui. Genealogai teigia, kad nėra tiksliai žinoma, kur 1862 m. jis iš tikrųjų gimė– Brėvikiuose ar Telšiuose, tačiau gimtine laikytini Brėvikių dvaras šalia Alsėdžių, kur jis užaugo[1]. Pats S. Narutavičius, 1932 m. sausį rašytoje savo autobiografijoje Telšių apskrities savivaldybei pažymėjo gimęs Telšiuose[2]. Tėvas Jonas (Jan Narutowicz) dalyvavo 1863 m. sukilime, buvo suimtas ir įkalintas, paliko sūnus našlaičiais. Motina Viktorija rūpinosi sūnų išsilavinimu. S. Narutavičiaus giminė gyveno Žemaitijoje su ta pačia pavarde nuo XVI a., todėl jis save laikė „tikruoju lietuviu“, o ne lenkų tautinės mažumos atstovu[3].

Nuo 1882 m. S. Narutavičius studijavo teisę Sankt Peterburgo, vėliau – Kijevo Šv. Vladimiro universitete. 1887–1889 m.Varšuvoje dirbo teisininku, ėmėsi žurnalistikos ir leidybinės veiklos. 1889–1899 m. gyvendamas Telšių apskrityje rėmė draudžiamosios lietuviškos spaudos gabenimą. 1899–1904 m. Kališe (Lenkija) vadovavo dujų tiekimo įmonei. Grįžęs į Lietuvą 1904–1908 m. vertėsi advokato praktika. Tuo metu S. Narutavičius vis labiau reiškėsi politiniame lauke. 1913 m. balotiravosi rinkimuose į IV Dūmą. Įsitraukęs į lietuvių tautinį judėjimą prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo. Apžvelgsime svarbiausius jo politinės veiklos etapus.

Dar mokydamasis Liepojos gimnazijoje Stanislovas Narutavičius suartėjo su lenkų socialistu Tadeuszu Rechniewskiu ir pasuko į antiimperinę politiką[4]. Studijuodamas Kijeve, mėgino ištraukti T. Rechniewskį iš kalėjimo. Studijuodamas teisę Sankt Peterburgo universitete redagavo kairiųjų laikraštį „Tygodnik Powszechny“, kurio išėjo tik trylika numerių.

1905 m. S. Narutavičius dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, rėmė Lietuvos autonomijos, savivaldos ir socialinės lygybės siekius[5]. S. Narutavičiaus kalba trečiajame Didžiojo Vilniaus Seimo posėdyje, anot liudininkų, buvo bene geriausias Seime pasisakymas agrarine tematika. Socialdemokratinių nuostatų laikęsis bajoras žemaitiškai ragino panaikinti privačią žemės nuosavybę, o žemę atiduoti tautai, kuri „atras būdą, kaip su ja elgtis“[6]. Tik nedidelė dalis dvarininkų galėjusi pritarti S. Narutavičiaus nuomonei. Grįžęs į Brėvikius, S. Narutavičius talkino vadinamosios „Alsėdžių respublikos“ kūrėjams. 1905 m. gruodžio 9 d. vietos žmonės išrinko naują valsčiaus valdžią, uždarė valstybinę pradinę mokyklą, ėmė ieškoti lietuvio mokytojo. Valsčiaus atstovų susirinkime gruodžio 20 d. S. Narutavičius paragino alsėdiškius ginti išrinktą valdžią. Respublika išsilaikė maždaug dvi savaites. Sugebėjęs išvengti bausmės už dalyvavimą Didžiajame Vilniaus Seime, S. Narutavičius gynė bendraminčius 1906 m. pavasarį prasidėjusiuose teismo procesuose.

S. Narutavičius 1917 m. rugpjūtį itin aktyviai dalyvavo organizuojant Lietuvių konferenciją, jos Organizaciniame komitete netgi kėlė šūkį: „gana antisemitizmo ir antilenkizmo!”, teigdamas, kad „į Lenkų pusę nepadoru spjaudyti. Juk galų gale Lenkija irgi nori Lietuvos nepriklausomybės[7]. Antanas Smetona atsakė, spjaudyti nereikia, bet ir lenkų demokratai reikalauja vokiečių prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Tokiu atveju: „Ramiai laikytis, kada mus nori paglemžti, tai reikia angelo“. S. Narutavičius ir toliau kalbėjo apie lenkiškai kalbančių kiršinimą Lietuvoje: „Čia reikia laikytis krikščioniško idealo. Juk lenkai pasiskelbė norį Lietuvos nepriklausomybės. Mes pavydim lenkams, kad apie juos plačiai šneka. Bet apie juos šneka dėl likimo poezijos. Gi apie Lietuvą sužinojo tik iš barnių su lenkais[8].

S. Narutavičius kalbėdamas apie Lietuvių konferencijos organizavimą vis reikalavo pakviesti ir lenkiškai kalbančius tėvynainius: „Iš Lietuvos Rytų reikėtų įsileisti nepilnų lietuvių, kuriems tas susirinkimas galėtų būti naudingas. Iš lietuvių eina artimo meilės spinduliai, tik nereikia jiems užkirsti kelio. Vilniaus lietuviai per daug kiršina nacionalizmo ginčus ir kerštą. Žemaičiuose to nėra. Dėl to balsuočiau už tai, kad būtų prileisti į konferenciją ir toki, kurie glaudžiasi prie lietuvių.“[9]

Lietuvių konferencijos Vilniuje 1917 m. rugsėjo 21 d. posėdyje S. Narutavičius pasisakė dėl autonomijos tautinėms mažumoms: „gavę liuosybę, lietuviai parodys savo dvasios prakilnybę kitų tautų žvilgsniu. Savitarpyje turi būti stipras magnitas, kuris jungtų tautą[10]. S. Narutavičius Komisijos išsiaiškinti nesusipratimams dėl konferencijos sušaukimo vardu apgailestavo, kad nepakviesta keletas dvarininkų, „atsisakiusių ant visai lenkų pozicijos“ ir kad nepakviestos moterys.

Dešiniųjų politinių pažiūrų grupei pasitarus, 1917 m. rugsėjo 22 d. kunigai Juozapas Stankevičius ir Pranciškus Urbanavičius bendru sutarimu išėjo iš Lietuvos Tarybos, jų vieton Tarybos pakviesti J. Vileišis ir S. Narutavičius[11]. Jie nuosekliai laikėsi demokratiškų pažiūrų. Antai 1917 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Tarybos posėdyje S. Narutavičius pareiškė, kad dauguma liaudies bijo karaliaus ir sąmoningai palanki respublikai. Jis palaiko respubliką.[12]1917 m. gruodžio 15 d. Lietuvos Tarybos nariams skirstant apskritis, su kurių gyventojais jiems teks susitikinėti, S. Narutavičiui paskirtos Telšių, Akmenės, Sedos, Kretingos ir Vežaičių apskritys[13].

1918 m. sausio 15 d. Lietuvos Taryba atsimindama „Alsėdžių respublikos“ laikus, pavedė S. Narutavičiui su J. Staugaičiu valsčių ir miestelių administracijos organizavimo klausimą[14].

1918 m. sausio 26 d. S. Narutavičius su S. Kairiu, J. Vileišiu ir M. Biržiška paliko Lietuvos Tarybą. Sausio 28 d. jis įteikė tarybai pareiškimą, kuriame išdėstė pasitraukimo motyvus: „taikos derybos Lietuvos Braste pritraukia dabar atidą visos žmonijos ir tenai mūsų delegatų įteikta Lietuvos nepriklausomos valstybės apskelbimo notifikacija įgautų tuojau tarptautinę ir istorišką vertę…[15].  Lietuvos Taryba, jo nuomone, neatkreipė reikiamo dėmesio į faktą, kad ji yra tik parengiamoji institucija, pavedanti „valstybės pamatų ir santykių su kitomis valstybėmis nustatymą“ visų krašto gyventojų demokratiškai išrinktam steigiamajam seimui.

Po 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto pasirašymo, Vilniaus lenkiškoji spauda kvietė boikotuoti S. Narutavičių kaip lenkiškumo išdaviką[16]. Lietuvos Tarybos posėdyje 1918 m. kovo 19 d. svarstant kokios nepriklausomybės formulės pripažinimo reikalauti iš vokiečių, S. Narutavičius konstatavo: „Su 11 gruodžio nutarimo pamatu nepriklausomybė Lietuvos – tai fikcija (…) Sužinoję apie nutarimą 16 vasario, žmonės džiaugės[17]. 1918 m. kovo 20 d. S. Narutavičius atsisakė būti delegatu į Berlyną dėl Lietuvos valstybės pripažinimo. Vietoje jo važiavo J. Vileišis. Kaip žinia, Vokietija Lietuvos valstybę pripažino 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimo pagrindu.

Petras Klimas atsiminimuose rašė, kad S. Narutavičius Vilniuje pasirodydavo tik retkarčiais, „kietai“ nepasitikėjo vokiečiais, bet jo senjorišką laikyseną stelbusi jo socialinė kilmė ir lenkiško federalizmo tradicijos[18]. Mokėjęs gudriai paslėpti savo politinį veidą po gausia „vokiškų šunybių“ medžiaga, surinkta provincijoje. Paskutinis Lietuvos Tarybos posėdis, kuriame dalyvavo S. Narutavičius, vyko 1918 m. liepos 11 d. Jis  replikavo į Jokūbo Šerno pasiūlymą jų instituciją vadinti Lietuvos Valstybės Taryba: „Co mi tam po tytule, kiedy pusto w szkatule“ (Kas iš to titulo, jeigu skrynelė tuščia, lenk.). Ir momentas netinka. Reikėjo pirmiau, kada ūpas buvo pakilęs, būtų bent reklama buvusi. Dabar sulig prancūzų priežodžiu: nuo rimto lig juokingo tik vienas žingsnis. Mums pinigų komisijoms neduoda, o mes su titulais. Reikia palaukti.[19]

S. Narutavičius buvo vienodai skeptiškas tiek dėl ministro pirmininko, tiek dėl karaliaus pareigų įvedimo Lietuvos valstybėje, kuri ir tvarkytis savarankiškai negali: „Aš nesutinku su Vileišio projektu (ministro prezidento): tai taip pat žaislas. Mes turime kitą. Baimė negeras patarėjas: baidomės Ropp‘o ir kitų. (…) kam taisyti valdžia, kuri neturėtų ko veikti? Bus karalius, bus ir kariuomenė pastatyta ir nebus kliūčių mūsų sūnums kraują lieti. Turime laikytis konferencijos nurodymų, kitaip būtų nedovanotinas prasižengimas[20]. Lietuvos taryboje S. Narutavičius daugiausia laiko dirbo Teisių komisijoje. 1918 m. liepos 13 d. protestuodamas prieš Wilhelmo von Uracho pakvietimą Lietuvos karaliumi, iš Lietuvos Valstybės Tarybos pasitraukė.

1918 m. rugsėjį S. Narutavičius buvo Lietuvos pasiuntiniu Kijeve, o spalio 31 d. atsiuntė Lietuvos Valstybės Tarybai raštą atsisakydamas grįžti, nes karaliaus išrinkimą ir monarchijos pripažinimą panaikinti gali tik krašto visuomenė išrinkusi naują Tarybą antroje Vilniaus konferencijoje. Pažymėjo, kad Lietuvos Valstybės Tarybos pakeitimo visas kraštas laukia[21].

1918–1919 m. S. Narutavičius prisidėjo prie savivaldos institucijų steigimo Telšių apskrityje, 1920–1921 m. – prie Kauno apskrities teismo kūrimo. Rūpinosi neturtingųjų švietimu, sveikatos apsauga.

1919 m. viduryje Lietuvos Vyriausybei atmetus Lenkijos siūlytą federacijos projektą, S. Narutavičius buvo traukiamas į POW organizuojamą perversmą[22]. Tuo metu jis buvo Vilniuje, kartu su Jurgiu Aukštuolaičiu susitiko ir kalbėjosi su Józefu Piłsudskiu, ir Leonu Wasiłewskiu  apie prolenkiškos Vyriausybės suformavimo galimybę. S. Narutavičius laikytas galimu ministru pirmininku. Tačiau tai buvo nerealus sumanymas. S. Narutavičius nedalyvavo POW konspiracijoje Kaune, ir anot istoriko Piotro Łossowskio, nerodė palankumo nei lenkų, nei lietuvių nacionalistams, norėjo matyti lenkus lojaliais Lietuvos valstybės piliečiais, tik išliekančiais lenkais kultūros ir tautybės atžvilgiu[23].

Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpiu S. Narutavičius gyveno Brėvikių dvare beveik nedalyvaudamas politinėje veikloje. Mažiau buvo matomas ir pastebimas aplinkinių.

S. Narutavičiaus rašytinis palikimas, įskaitant korespondenciją su šeima, yra dingęs. „Dienos naujienų“ korespondentas iš Alsėdžių pseudonimu Ragutis 1933 m. pranešė matęs S. Narutavičiaus ranka surašytą Lietuvos Nepriklausomybės Akto juodraštį Brėvikių dvaro bibliotekoje[24]. Steponas Kairys nekrologe S. Narutavičiui taip pat minėjo turintis žinių, kad velionis paliko užrašus iš darbo Taryboje laikų ir susirūpino, kad jie nedingtų[25].

S. Narutavičiaus tautos ir pilietybės vizija netilpo nacionalizmo rėmuose, nes jo manymu tautybė yra paties asmens sąmoningas pasirinkimas, o ne prigimtinis dalykas. Jis nebuvo suprastas nei Lenkijos nei Lietuvos politinių elitų, nors palaikė draugiškus ryšius tiek su Varšuvos, tiek su Kauno politikais. Abu broliai Narutavičiai tuo pat metu dirbo savo šalims – Lietuvai ir Lenkijai tuo pat metu palaikydami glaudžius ryšius su gimine. Andrzej Pukszto mano, kad Europos istorijoje nėra buvę daug šeimų su tokia gražia ir unikalia istorija kaip Narutavičių[26].

Stanislovo Narutavičiaus sūnus Kazimieras atsiminimuose apie tėvą rašė, kad jis nepasirinko nei solidarizavimosi su lietuvių tautinio atgimimo judėjimu, nei gynimosi nuo augančio lietuviškojo nacionalizmo pozicijos[27].S. Narutavičiaus patriotiškumas buvo praturtintas naujais elementais, tokiais kaip empatija tuo metu socialiai ir tautiškai nuskriaustiems Žemaitijos žmonėms, jų kylančiam tautiniam sąmoningumui. Susitelkė į pagalbą vietiniams valstiečiams. Jų deleguotas dalyvavo ir 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime ir 1917 m. Lietuvių konferencijoje ir vėliau  – Lietuvos Taryboje. Pastarosios veikloje dalyvavo, kad galėtų oponuoti daugumos reiškiamoms provokiškoms tendencijoms. Manė, kad geriausias kelias apsisaugoti Lietuvai nuo susiejimo su Vokietija yra visiškos jos nepriklausomybės paskelbimas. Tikėjosi, kad iškovojusi nepriklausomybę, Lietuva ras bendrą kalbą su Lenkija. Todėl stengėsi, kad lietuviai ir lenkai neprieitų prie kraujo praliejimo. 1919 m. jam pavyko gauti iš J. Piłsudskio patikinimą, kad „nelies lietuvių“. Tikėjo galimybe, kad lenkai nepriklausomoje Lietuvoje gaus panašią autonomijos formą, kaip Belgijos valonai, tai reiškia, būtų lojalūs centrinei valdžiai, bet kultūriniu ir tautiniu atžvilgiu išliktų lenkais. Pats save tokiu laikė[28].

Supratęs, kad jo koncepcijos kaip suartinti lietuvius su lenkais yra utopinės, Nepriklausomybės Akto signataras nesileido įkalbinamas nei vienų, nei kitų: nei sugrįžti į Lietuvos Tarybą, nei perkelti savo politinę veiklą į Lenkiją. Pasisakė prieš P.OW. organizavimą Lietuvos teritorijoje. Jo nuomone, ši karinė organizacija turėjo veikti tik prieš lenkų seną priešą – vokiečius. S. Narutavičius nesurado bendros kalbos ir su Vilniaus „krajovcais“, nes matė toliau už juos, t.y. kad lietuviai nepriims jokios federacijos su Lenkija formos.

[1]Lietuvos bajorai – Vasario 16-osios akto signatarai. Mykolas Biržiška Donatas Malinauskas Stanislovas Narutavičius. Vilnius, 2018, p. 123.

[2]Stanisław Narutowicz. Autobiografia adresowana do członka urzędu powiatowego w Telszach, parengė Jan Jurkiewicz, Znak: mięsecznik, Kraków, rok XLI, 1989, nr. 6 (409), s. 77.

[3]Kazimierz Narutowicz. Próba naszkicowania sylwety mojego ojca, Stanisława Narutowicza, jakim go pamiętam, Lituano-slavica posnaniensia: Studia historica, 1990, nr. 4, s. 206.

[4]Stasys Vaitekūnas. Stanislovas Narutavičius.Signataras ir jo laikai, Vilnius; Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, p. 70.

[5]Stanislovas Narutavičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga internete: < https://www.vle.lt/Straipsnis/Stanislovas-Narutavicius-7320> žiūrėta: 2019-02-23.

[6]EgidijusMotieka. Didysis Vilniaus Seimas (Lietuvių atgimimo istorijos studijos, Nr. 11), Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005, p. 161.

[7] Organizacijos komiteto lietuvių suvažiavimui sušaukti susirinkimo posėdžiai, Vilnius, 1917 m. rugpjūčio mėn. 1 – 4 d., Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914 – 1920 metų dokumentuose. Sudarė A. Eidintas, R. Lopata. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2017, p. 192.

[8]Organizacijos komiteto lietuvių suvažiavimui sušaukti susirinkimo posėdžiai, Vilnius, 1917 m. rugpjūčio mėn. 1 – 4 d., Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914 – 1920 metų dokumentuose. Sudarė A. Eidintas, R. Lopata. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2017, p. 193.

[9]Ibid, p. 204.

[10] Lietuvių konferencijos 1917 m. rugsėjo 18-22 d. posėdžių protokolai, ibid, p. 215.

[11]Ibid, p. 220.

[12]Ibid, p. 313.

[13]Ibid, p. 324.

[14]Ibid, p. 339.

[15]Ibid, p. 349.

[16]Pukszto Andrzej. Stanisław Narutowicz – litewsko-polski rycerz bez skazy, Rocznik instytutu Europy Środkowo-Wschodniej. Lublin : Instytut Europy Środkowo-Wschodniej, 2015, T. 13, nr. 3 : Polska – Litwa: stare i nowe problemy, s.  41 – 50.

[17]Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914 – 1920 metų dokumentuose. Sudarė A. Eidintas, R. Lopata. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2017, p. 192, 384.

[18]Petras Klimas. Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1919 – 1940 m.Vilnius, 1991, p. 6 – 7.

[19]Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914 – 1920 metų dokumentuose. Sudarė A. Eidintas, R. Lopata. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2017, p. 455.

[20]Ibid, p. 465.

[21]Ibid, p. 572 – 573.

[22]Piotr Łossowski. Stosunki polsko-litewskie w latach 1918 – 1920, Warszawa: Księżka i Wiedza, 1966, s. 126 – 127.

[23]Piotr Łossowki, Narutowicz Stanisław, Polski Słownik Biograficzny, Wrocław, Warszawa, Kraków, Gdańsk: Zakład narodowy imienia Ossolinskich-WydawnictwoPolskiejAkademii Nauk, 1977, tom 22/3, zeszyt 94, p. 574.

[24] Ragutis. Žmogus parašęs Lietuvos nepriklausomybės akto juodraštį. Pluoštas žinių iš neseniai Kaune tragingai mirusio St. Narutavičiaus gyvenimo, Dienos naujienos, 1933 m. sausio mėn. 25 d., nr. 28, p. 2.

[25]Steponas Kairys. Iš netolimos praeities (Stanislovo Narutavičiaus mirties proga), Socialdemokratas, 1933, Nr. 9, p. 2.

[26]AndrzejPukszto.Stanisław Narutowicz – litewsko-polski rycerz bez skazy, Rocznik instytutu Europy Środkowo-Wschodniej. Lublin : Instytut Europy Środkowo-Wschodniej, 2015, T. 13, nr. 3 : Polska – Litwa: stare i noweproblemy, s.  41 – 50.

[27]Kazimierz Narutowicz.Próba naszkicowania sylwety mojego ojca, Stanisława Narutowicza, jakim go pamiętam, Lituano-slavica posnaniensia: Studia historica, 1990, nr. 4, s. 204.

[28]Ibid, s. 205.

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.