1 pav. Šeimyniškių piliakalnio (Utenos r., Užpalių sen.) prieigos (B. Jankausko nuotraukos)

Habil. dr. Benediktas JANKAUSKAS, www.voruta.lt

Lietuvos istorijos veikaluose /4, 5, 6, 7, 8, 9, 12, 14, 15, 19/, užsieniečių knygose /16, 17/ ir populiariuose mūsų autorių straipsniuose /2, 3/ aprašinėjami XIII a. vykę Saulės, Skuodo, Durbės ir vėlyvesni mūšiai prieš kalavijuočius bei jų sąjungininkus. Kalavijuočių ordinas vokiečių vyskupo Alberto buvo įkurtas 1202 metais /11/, o pirmasis didesnio dėmesio sulaukęs kalavijuočių žygis į Lietuvą minimas 1236 metais vykęs Saulės mūšis. Pirmaisiais dešimtmečiais kalavijuočiai stengėsi įsitvirtinti lyvių, kuršių, žiemgalių, estų žemėse, užsitikrinti saugumą nuo Polocko ir Pskovo slavų. Tačiau ir tuo laikotarpiu, neapsieita be susidūrimų Lietuvoje ir Žemaitijoje.

Bene pirmasis kalavijuočių žygis į Lietuvą vyko 1207 ar 1208 metais. Teodoras Narbutas /14/ nurodė 1207 metais kalavijuočių žygiui vadovavusį Danielių. Livonijos kronikoje /11/ teigiana, kad žygis 1208 m. pradėtas žemgalių iniciatyva, pastariesiems primygtinai prašant. Anot Simono Daukanto /6/ vokiečiai: „nuleido Vesteriui į talką meldžionis, kursai, sukėlęs savo karėjus, traukė su visa kariauna į Žemaičius“. Prieš mūšį žiemgaliai išsigandę pranašysčių ir siūlę trauktis neprasidėjus mūšiui. Kalavijuočiai nesutikę taip negarbingai elgtis. Prasidėjus mūšiui, žiemgaliai pabėgę, kalavijuočiai buvę sumušti; tik nedaugeliui pavykę grįžti į Rygą.

Keistą poziciją, aprašydamas tą žygį, užėmė Edvardas Gudavičius /7/. Jam, matyt, buvo svarbu įrodyti, kad šis mūšis vykęs ne Šiaulių apylinkėse /7/, o labiau link Rytų Lietuvos. Vienur jis lyg ir abejodamas teigia: „tikėtina, kad 1208 m. vokiečiai ir žemgaliai bandę pulti Upytę, bet vokiečiai iš šių žemių pabėgo“, o kitur jau be jokių abejonių rašo: „Tais pačiais 1208 m. lietuviams pavyko atremti žiemgalių ir rygiečių žygį į Upytę“ /8/. Galima tik spėti, kad E. Gudavičius nežinojo ar sąmoningai pamiršo, jog aprašuomoju laikmečiu visas šiaurinis dabartinės Lietuvos kraštas nuo Kauno Nerimi pro Jonavą, beveik tiesia linija link Daugpilio priklausė Žemaitijai /10/. Tad visi to meto kalavijuočių žygiai ryčiau Kuršo ir piečiau Žiemgalos pirmiausiai palietė Žemaičių žemę.

Netiesiogiai prieš Lietuvą buvo nukreiptas ir kalavijuočių 1209 m. žygis į Gercikos (Jersikos) pilį, kurios valdovas Visvaldis buvo vedęs garsaus Žemaičių kunigaikščio Dangeručio dukterį /11/. Kryžiuočiai, puldami iš pasalų, užvaldę pilį ir suėmę Visvaldžio žmoną su vaikais.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius minėjo, kad Livonijos vokiečiai, užkariavę latvius, 1218 metais „ėmė grasinti Žemaitijai; tą kartą jie buvo sėkmingai atremti Mantvilos bei jo sūnaus Vykinto“ /19/. Neminima, kur vyko susidūrimas, nenurodomos ir konkretesnės susidūrimo pasekmės.

Aprašomas faktas, kad kalavijuočiai suėmę iš Novgorodo po taikos pasirašymo grįžtantį Dangerutį /4, 11/, o po to apie 1212 metus dar „įpuolę į antrapus Dauguvos, nuteriojo Žemaičių parubežių.“ /5/.

Jurijus Lipovka rašo, kad „livonai (Livonijos kryžiuočiai) nužudė daugelį žemaitių žemėje Galikauken (Telšių žemėje)“ 1220 metais /13/.

Dar minimas kalavijuočių mūšis su Utenio vadovaujamais žemaičiais apie 1224 m., kurio metu žuvęs su kalavijuočiais buvęs arkivyskupas. Puolę kalavijuočiai; „Utenis, Žemaičių kunigaik., sukėlęs savo karėjus, ėjo prieš“ /6/. Tą mūšį su arkivyskupo žūtimi aprašė ir A. Vijūkas-Kojelavičius. Anot jo, tas mūšis vykęs 1225 m. /19/.

1226-1229 metais vykę keletas mūšių tarp „Vesterio, žemgalių tėvūno“ bei jam talkinusių Utenio vadovaujamų žemaičių ir Volkvino vadovaujamų kalavijuočių. Mūšiai vykę po „pagonių terionių livoniečių valdose“, pasivijus grįžtančius su grobiu. Keletą kartų kalavijuočiams pavykę įveikti atsitraukiančiuosius ir atimti grobį /6/. Vienas toks mūšis vykęs ties Kandavos pilimi, kur „meldžionys perlaužė žemaičius, kurių 2000 joties paliko ir 1500 žirgų teko pergalėtojams į nagą, noris nemaž tenai ir pačių meldžionių galą gavo“ /6/. Tie mūšiai vykę kalavijuočių valdose Kurše ar Žiemgaloje, bet ne Lietuvos žemėje. Matyt, žemaičiai ir lietuviai budriai saugojo savo valdas.

T. Narbutas, remdamasis Hiarnu (Hiärn) ir Voigtu (Voigt), rašė, kad 1226 metais „Užėjus žiemai, kai jūros sąsiauriai užšalo, vos tik vokiečių riteriams su visomis pajėgomis patraukus užkariauti tos salos (Ezelio salos, B. J.), Lietuvos kunigaikštis Rimgaudas, Šventaragio riteriškasis tėvas, surinkęs savo ir sąjungininkų pulkus, įsiveržė į Livoniją, kurios plačius plotus nudriokojo, daugel kaimų ir neturinčių tvirtovių miestelių sudegino. Galop sparčiai atsitraukę, lietuviai sutrugdė vokiečiams pavyti juos, grobiu nešinus“ /15/. Kalavijuočių magistras Folkvinas, grįžęs iš žygio į Ezelį, jau 1227 m. „įsiveržė į Žemgalą“, kur įvykęs mūšis „su jo laukusia kariauna, sudaryta tiek iš pagonių, tiek iš atsimetusių nuo krikščionybės ir grįžusių prie pagonybės.“ Vokiečiai mūšį laimėję, bet buvę priversti dėl savo pačių saugumo sparčiai trauktis už Dauguvos /15/.

Dar T. Narbutas, remdamasis Livonijos kronikininko Alnpekės duomenimis, rašė, kad iš Padauguvio tvirtovės Ašeradės kalavijuočiai riteriai „kiekvieną žiemą, nutaikę progą, driokojo Lietuvos kraštus, rengė antpuolius ne tik į Žemgalą, bet ir toliau, atgalios visada sėkmingai grįždavo jiems žinomais keliais per girias.“ /15/. Todėl apie 1230-1233 m. „Rytiniai žemgaliai, buvę Vestardo valdžioje, tuo metu priklausė bendrai lygai, vadovaujamai didžiojo kunigaikščio Rimgaudo.“ /15/.

1233 m. pradžioje, kryžiuočiams su jų vadu grafu Arnšteinu išvykus iš Livonijos, Vestardas sumanęs sugriauti Ašeradės tvirtovę, bet radęs ją gerai ginamą, pasitenkinęs aplinkinių gyvenviečių apiplėšimu. Ašeradės vadas Markvardas Burbakas „pavijo kartą nerūpestingai naktigultui pasirengusius žemgalius ir pats pirmas juos užpuolė.“ Netikėtai užpultas Vestardas pagriebęs iš laužo degančią medžio pliauską ir tvojęs užpuolikui. Tik dėl to jam pavykę pasprukti ir užsidaryti pilaitėje /15/. S. Daukantas tą įvykį aprašė ties 1227 metais /6/.

Tais pačiais 1233 metais kalavijuočių vadas Folkvinas „panūdęs tuos antpuolius sutramdyti, nusprendė suduoti smūgį svarbiausioms didžiojo kunigaikščio pajėgoms. Tam tikslui subūręs savo riterius, krikščionybėn atverstus latvius ir estus, persikėlė per Dauguvą vietovėje prie dabartinio Daugpilio ir per Žemgalos girias staiga atsirado Lietuvoje.“ /15/. Kalavijuočiai tiesiu keliu žygiavę link Ukmergės ir Kernavės. Rimgaudas su  savo kariuomene vokiečius pasitikęs Alsen kaimo apylinkėse prie dabartinių Užpalių. „Lietuviai išsilaikė kovos lauke, nors neteko apie 2 tūkstančius savųjų; vokiečių nuostoliai turėjo būti didesni, jei nesirįždami brautis pirmyn, atsitraukė ir kaip grobį išsivedė keletą arklių.“ /15/.

Pasirodžius T. Narbuto „Lietuvių tautos istorijos“ IV tomui /15/ su minėtuoju Užpalių mūšio aprašymu, autorius gavęs jo gerbėjų laiškų. Tarp jų įdomiausias buvęs Juozapo Pomarneckio, Ukmergės apskrities bajoro 1838-11-18 dieną rašytas laiškas /15/. Jis rašęs apie Daugilių palivarką (rašyta „Daugailių“ gal dėl vertėjų klaidos, B. J.), kuris anksčiau buvęs „ponų Strutinskų nuosavybė, Ukmergės apskrityje.“ Penkiasdešimt trejus metus tą palivarką nuomoję Pomarneckio tėvai, o nuo 1795 metų – ir jis pats su savo šeima. Minėtasis palivarkas esas kairiajame Šventosios upės krante, per pusę mylios nuo Užpalių miestelio ir dvaro. Visi šie vardai esą labai archaiški, ir „drįstu spėti, jog turėtų turėti ryšį su minėtu mūšiu prie Užpalių.“ Toliau J. Pomarneckis rašė, kad netoli minėtojo palivarko yra Alksno ežeras, nuo kurio „pietų link nusidriekusi nendrėmis apaugusi pelkė – daugiau nei varstas ilgio ir apie tūkstantis uolekčių pločio.“  … „Tos pelkės viduryje yra keleto šimtų uolekčių ilgio ir daugiau nei šimto uolekčių pločio pusiasalis. To pusiasalio gale stūkso ratu, per keletą uolekčių virš žemės paviršiaus supiltas pylimas, apaugęs velėnomis ir laukiniais medžiais. Pačiame jo viduryje kai kur galima pamatyti akmeninę … sieną. …“ T. Narbutą ypač sudominęs J. Pomarneckio laiške minėtas Užpalių apylinkių vietovardis – Ringio upelis. Abu vieningai sutarę, kad tas pavadinimas sietinas su mūšiui vadovavusio kunigaikščio Rimgaudo (Ringaudo) vardu. Komentuodamas gautąjį laišką T. Narbutas rašė, kad 1838 metais Rimgaudo egzistavimu niekas neabejojęs. Abejonės iškilusios vėliau, pasirodžius I. Danilavičiaus raštams.

Skaitant paminėtus ir dar daugiau neminėtų komentarų, kilo mintis aplankyti minimas vietoves ir įsitikinti ar iki šių dienų išliko kas nors iš minėtųjų faktų. Žingeidumą didino ir tai, kad apie Užpalių mūšį nepavyko nieko rasti jokiame kitame šaltinyje.

Keletas Kauno entuziastų 2016-08-20 vykome į Užpalius. Seniūnijoje sužinojome, kad istorijos klausimais konsultuoti galintis Giedrius Indrašius, bet tą dieną jis buvo išvykęs. Apie Daugilius Užpalių seniūnijoje nieko nesužinojome, nes, kaip vėliau paaiškėjo, Daugiliai priklauso Sudeikių seniūnijai.

Nusivylę pirminių žinių skurdumu, aplankėme netoli Užpalių esantį Šeimyniškių piliakalnį (1 pav.). Pirmiausiai sudomino jo pavadinimas; žinojome, ant panašaus pavadinimo Šeimyniškėlių piliakalnio anykštėnus ruošiantis statyti Vorutos pilį.

Šeimyniškių piliakalnis – įspūdingai didelis su plačiu papiliu. Jis įrengtas iš dviejų pusių upeliais apribotame aukštumos kyšulyje. Piliakalnio aikštelė trapecinė apie 70 m ilgio ir 40-20  m pločio (2 pav.). Šlaitai statūs, 15-18 m aukščio. Piliakalnis nuo papilio atskirtas gilia ir plačia perkasa.

2 pav. Šeimyniškių piliakalnio aikštelė.

Stende prie piliakalnio teigiama, kad tai vienas gražiausių ir didžiausių piliakalnių Lietuvoje. Ant piliakalnio stovėjusi Užpalių pilis. Tai buvusi svarbiausioji pilis, kurios gynėjai saugoję kraštą nuo Padauguvio kalavijuočių įsiveržimo pro 1274 m. pastatytą Daugpilio tvirtovę. Kalavijuočiai Šeimyniškių pilies papilį sudeginę 1373 m., o pačią pilį – 1433m., bet pilis buvusi greitai atstatyta.

Įspūdingas piliakalnis skatino tolesnę paiešką. Jau minėtame stende radome nuorodą apie netoli Šeimyniškių esantį Degėsių piliakalnį. Užsukę į Degėsių gyvenvietę, sužinojome, kokiu keliu galima jį pasiekti. Pirmiausia radome Degėsių pilkapį už 1-1,5 km nuo Šeimyniškių piliakalnio. Tai apylygiame lauke, ūkininko ganykloje, esanti neaukšta, gal būt žmonių supilta, kalvelė. Prie jos radome nugriuvusią rodyklinę lentą su užrašu „Degėsių pilkapis“ (3 pav.). Netoliese apžiūrėjome kitą didesnę, ovalią, medžiais ir krūmais apaugusią kalvą. Prie jos neradome jokios nuorodos; spėjome, gal tai buvo Degėsių piliakalnis, kuris be platesnio aprašymo paminėtas ir Andros Simniškytės Užpalių pilkapynams skirtame straipsnyje /18/. Degėsių pilkapis tame straipsnyje neaprašytas arba kitaip pavadintas.

3 pav. Degėsių pilkapis, Užpalių sen., Utenos r.

Apžiūrinėjant minėtąsias kalvas, sustojo pro šalį važiavęs vietinis gyventojas. Apie mus dominusius objektus jis nieko konkrečiau nežinojo, bet patarė, kaip nuvažiuoti prie Alksno ežero ir į šalia jo esantį Daugilių kaimą. Ten radome prie kaimo sodybos dirbančius statybininkus. Paklausus ar remontuojama sodyba yra Daugilių kaime, vyrai patarė kreiptis į sodybos šeimininkę.

Buvome dvigubai nustebinti; sodybos šeimininkė Danguolė Kaladienė patvirtino, kad atvykome į Daugilų kaimą ir, kad esame buvusiame Daugilių palivarke. Danguolė Kaladienė atgavusi palivarką su žeme, kaip teisėta paveldėtoja.

Naujieji palivarko šeimininkai įdėmiai išklausė, ką apie tą vietovę rašė Teodoras Narbutas ir Juozapas Pomarneckis. Jie paaiškino, kad palivarko gyvenamasis namas neišlikęs; tekę rekonstruoti buvusią klėtį (4 pav.). Išlikę ir ūkiniai pastatai (5 pav.).

Atvykdami matėme į pietus nuo Alksno ežero besitęsiančią pelkėtą, krūmais ir medžiais apaugusią, žemumą. Virgilijus Kaladė patvirtino, kad su jų žeme besiribojančioje pelkėtoje lygumoje yra T. Narbuto knygoje minima pusiasalio formos pakiluma. Jos gale archeologai atkasę kelių metrų aukščio akmenų sieną. Mūsų lankymosi metu radome tik tos sienos fragmentą (6 pav.), nes archeologai prakasą užkasę. Pusiasalio gale aiškiai įžiūrimas buvęs pylimas, o žemiausioje pusiasalio vietoje ir didelis akmuo (7 pav.), galėjęs turėti ritualinį vaidmenį.

Kiek vėliau susisiekę su minėtuoju Giedriumi Indrašiu, gavome 1992 m. darytų ekspedicinių tyrimų ataskaitą /1/. Joje pažymėta, kad spėjamo bokšto „pamatai, krauti iš įvairaus dydžio lauko akmenų, tvirtintų  moliu.“ /1/. Tvirtinimas moliu reiškia statinio senumą.

4 pav. Ekspedicijos dalyviai su dabartiniais Daugilių palivarko savininkais prie jų sodybos (rekonstruotos buvusio palivarko klėties). Iš kairės: Aldona Ivanauskienė, Genovaitė Jankauskienė, Danguolė Ramoškaitė-Kaladienė – palivarko paveldėtoja, Genovaitė Zubinienė, Virgilijus Kaladė – paveldėtojos vyras ir Romualdas Zubinas.

5 pav. Ūkiniai buvusio Dagilių palivarko pastatai, Utenos r. Sudeikių sen.

6. pav. Daugilio gynybinių įtvirtinimų vieta pelkės pusiasalyje šalia Alksno ežero Utenos r. Sudeikių sen.

7 pav. Žemiausioje Daugilių gynybinio įtvirtinimo vietoje esantis akmuo

J. Pomarneckis laiške T. Narbutui minėjo ir netoliese buvusius kapelius. Kapelių neradome, bet sužinojome, kad maždaug toje vietoje buvęs žvyro karjeras. Gal būt tie kapeliai buvo sunaikinti eksploatuojant karjerą. Neradusi tų kapelių ir A. Simniškytė /18/.

Pusiasalis – su aiškiomis pylimo žymėmis, akmenų sienos liekanomis ir kai kuriais archeologiniais radiniais /1/ vadinamas Daugilių gynybiniais įtvirtinimais (žiūr. 6 pav.). Archeologai datuoja tuos įtvirtinimus XVI-XVII a., bet neatmestina ypatinga vietovės su žinomais piliakalniais ir gynybiniais įtvirtinimais svarba jau XIII a., o gal ir ankstesniais laikais. Apie tai, T. Narbuto teigimu /15/, žinojo vokiečių kronikininkas Alnpekė, istorikai Voigtas ir Hiarnas.

Kauno istorikų-mėgėjų 2016 m. vasarą organizuotoji ekspedicija įtikino, kad T. Narbuto aprašytasis 1233 metų Užpalių mūšis ir jo talkininko Juozapo Pomarneckio detalizuota to mūšio vieta prie Alksno ežero Užpalių kaimynystėje dar yra nesunkiai atsekama. Galima tikėti ir T. Natbuto su J. Pomarneckiu išreikštu spėjimu, kad pro aprašytojo mūšio vietą tekantis Ringio upelis pavadinimą gavo nuo mūšiui vadovavusio kunigaikščio Rimgaudo (Ringaudo) vardo.

Panaudota literatūra:

1. Akavickas R., 1992 m. žvalgymų ir žvalgomųjų archeologinių tyrinėjimų Utenos rajone ataskaita. Vilnius, 1993;

2. Akuraitis J., Lietuviški pėdsakai Latvijoje. Mokslas ir gyvenimas. 1988 8. P. 19-21;

3. Baranauskas T., Lietuvos istorijos kalendorius. Voruta, 2011 Nr. 13 (727);

4. Budreckis A., An introduction to the history of Lithuania. Boston, 1984;

5. Daugirdaitė Sruogienė V., Lietuvos istorija. Vilnius, 1991;

6. Daukantas S.,  Istorija Žemaitiška [I]. Vilnius, 1995;

7. Gudavičius E., Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XII amžiuje. Vilnius, 1989;

8. Gudavičius E., Lietuvos istorija Nuo seniausių laikų iki 1569 metų. Vilnius, 1999;

9. Ivinskis Z., Lietuvos istorija Iki Vytauto Didžiojo mirties. Vilnius, 1991;

10. Jankauskas B. Kokios yra istorinės Žemaitijos ribos? Žemaičių Žemė, 2013 Nr. 3(89). P. 4-7.

11. Latvis H., Vartbergė H., Livonijos kronikos. Vilnius, 1991;

12. Lietuvos TSR istorija/1 Nuo seniausių laikų iki 1917 metų. Vilnius, 1985;

13. Lipovka J., Žemaitų metraštis. Palanga, 2016. (Rankraštis iš Lipovka.com „Hidden past“/News (LT));

14. Narbutas T., Lietuvių tautos istorija, 3 t. Vilnius, 1994. Vertimas iš Narbutt T., Dzieje starožytne narodu Litewskiego. Wilno, 1837;

15. Narbutas T., Lietuvių tautos istorija, 4 t., Vilnius, 1997. Vertimas iš Narbutt T., Dzieje narodu Litewskiego . Wilno, 1838;

16. Pašuta Vl., Lietuvos valstybės susidarymas. Vilnius, 1971. Vertimas iš rusiško autoriaus rankraščio. Originalas: Vladimir Terentjevič Pašuto “Obrazovanie Litovskogo gosudarstva”. Moskva, 1959;

17. Pichel Ch. L. T., Žemaitija. Kaunas, 1991;

18. Simniškytė A., Užpalių apylinkių pilkapynai: nauji atradimai. Lietuvos lokaliniai tyrimai. Archeologija. Lietuvos valsčiai. Užpaliai. Vilnius, 2013;

19. Vijūkas-Kojelavičius A., Lietuvos istorija. Vilnius, 1989. Vertimas iš lotynų klb. Dancige, 1650.