Pagrindinis puslapis Istorija Trakų–Kaišiadorių krašto istorija Lietuvos Nepriklausomybės istorijos verpetuose

Trakų–Kaišiadorių krašto istorija Lietuvos Nepriklausomybės istorijos verpetuose

Trakų–Kaišiadorių krašto istorija Lietuvos Nepriklausomybės istorijos verpetuose

 

Šiemet pavasarį istorijos tyrinėtojus, krašto istorija besidominčius skaitytojus pasiekė maloni staigmena – Kaišiadorių muziejuje (Gedimino g. 118) įvyko įstaigos direktoriaus Olijardo Lukoševičiaus knygos „Trakų (Kaišiadorių) apskritis 1918–1940 m.: tarp valdžios ir savivaldos“ pristatymas, kuriame lankėsi ir nacionalinio Lietuvos istorijos laikraščio vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius ir redaktorė Irma Stadalnykaitė. Leidinyje gvildenami (ne)žinomi dabar jau dviejų teritorijų – Trakų ir Kaišiadorių rajonų – praeitis.

Trumpa istorija

Trakų apskritis minima nuo 1496 metų. Iki trečiojo Abiejų Tautų Respublikos – Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės – padalijimo (1795) ji priklausė Trakų vaivadijai. 1795–1797 m. ir 1801–1915 m. ji priklausė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijai, 1797–1801 m. – Lietuvos gubernijai. 1839 m. Trakų apskritis buvo panaikinta, tačiau 1842 m. vėl atkurta. Pirmojo pasaulinio karo metais t. y. 1915 m. apskritį vėl panaikino vokiečių okupacinė valdžia: didžioji dalis apskrities teritorijų įėjo į naujai sudarytą Kaišiadorių apskritį. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę 1918 m. ji oficialiai atkurta Lietuvos Respublikos sudėtyje, tačiau 1919 m. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, dalis apskrities buvo irgi užimta (kartu su Trakais), todėl jos centru tapo Kaišiadorys. Lenkijai atitekusioje apskrities dalyje sudaryta atskira Trakų apskritis, kuri 1922 m. sujungta su Vilniaus apskritimi į Vilniaus–Trakų apskritį (centras – Vilnius). Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 m. rugsėjo 17 d. SSRS įsiveržė į Lenkiją, rugsėjo 19 d. užėmė Vilnių, o rugsėjo 21 d. ir Vilniaus kraštą. Sovietų valdžia grąžino Vilniaus kraštą Lietuvai, todėl 1940 m. vasario 18 d. apskrities centras atkeltas į Trakus.

1941 m. dalis apskrities perduota naujai Eišiškių apskričiai. 1941–1944 m. Trakų apskritis įėjo į Lietuvos generalinės srities Vilniaus krašto apygardą. 1946 m. Kaišiadorių, Žaslių ir Žiežmarių valsčiai perduoti naujai atkurtai Kaišiadorių apskričiai.

 

Krašto praeitis

Knygoje įvykių chronologija pradedama 1918 m., kai užgimė Lietuvos savivaldybės. Per 20 Lietuvos nepriklausomybės metų Trakų apskrities valsčių savivaldybės Aukštadvaryje, Kaišiadoryse, Kruonyje, Onuškyje, Semeliškėse, Vievyje, Žasliuose ir Žiežmariuose įgijo visą savivaldybės administracijai reikalingą įrangą, baldus, pritaikė patalpas. 1918–1940 m. Trakų apskrityje užsimezgė ir formavosi modernios demokratinės visuomenės politinio ir visuomeninio gyvenimo pradmenys. Susidarė palankios sąlygos tradicijų išsaugojimui, naujų kultūrinio gyvenimo formų užuomazgoms. Modernios visuomenės kūrimosi pokyčiai buvo ryškūs netgi atokiausiose kaimuose. Jie neišvengė ir žemės reformos, kai buvo reformuota buvusi feodalinė dvarų žemėvalda, gatviniai kaimai išskirstyti į vienkiemius, o gyventojams teko statytis naujas sodybas, pakeitusias kraštovaizdį, ūkininkavimą ir buitį.

Knygoje „Trakų (Kaišiadorių) apskritis 1918–1940 m.: tarp valdžios ir savivaldos“ atsispindi tuo meto visuomenės politiniai, kultūriniai pokyčiai Trakų (Kaišiadorių) apskrityje, apžvelgiama švietimo, sveikatos, socialinės politikos padėtis. Žinoma, neįmanoma paminėti ir tuo metu vykusius Nepriklausomybės kovų – karai su bolševikais, bermontininkais ir Lenkija 1918–1920 m. Pvz., 1920 m. Kaišiadoryse lankėsi ir karius sveikino Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona.

Leidinys yra gausiai iliustruotas. Skaitytojai jame ras Trakų (Kaišiadorių) apskrities apylinkių žemėlapius (Kietaviškių, Kruonio, Semeliškių, Vievio, Žaslių, Žiežmarių), Pirmojo pasaulinio karo metu išleistus Kaišiadorių atvirukus, kuriuose įamžintos to metų Kaišiadorių kraštovaizdis. Taip pat knygoje atrinktos nuotraukos, kuriuose įamžinti Lietuvos kariai, Trakų apskrities milicija, administracinis aparatas, iškilūs pedagogai ir eiliniai kraštiečiai, įvairių švenčių akimirkos ir pan. Todėl tai puiki dovana kraštiečiams, kurie gali pamatyti savo gimtąsias apylinkes per praeities prizmę, rasti pažįstamų ar giminių vardus, sužinoti daugiau apie tėviškes ir neleisti bėgančiam laikui nusinešti viską į užmarštį.

Knygoje „Trakų (Kaišiadorių) apskritis 1918–1940 m.: tarp valdžios ir savivaldos“ turėtų būti vietovardžių ir asmenvardžių rodyklės, nes tai palengvintų skaitytojams ir tyrinėtojams informacijos paiešką. Būtų pravartu, jei leidinys turėtu reziumė anglų, rusų, lenkų, vokiečių kalbomis.  Taip pat knygos pabaigoje nėra pateiktas ir istorinių šaltinių bei bibliografijos sąrašas. Remiantis knygoje esančiomis išnašomis, matome, kad daugiausia buvo naudojantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo fonduose esančiomis bylomis, taip pat Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės,  Lietuvos liaudies buities, Lietuvos aviacijos, Kauno IX forto, Lietuvos švietimo istorijos, Kaišiadorių muziejų, Lietuvos literatūros ir meno, Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvų saugomomis medžiagomis. Nemažai informacijos apie tuo metų savivaldybes teikia 1923–1940 m. Kaune leistas mėnesinis savivaldybių reikalams skiriamas laikraštis [žurnalas] „Savivaldybė“, 1909–1915, 1922–1940 m. ėjęs politikos, visuomenės ir literatūros laikraštis „Lietuvos žinios“ ir kt. leidiniai.

Olijardo Lukoševičiaus knyga „Trakų (Kaišiadorių) apskritis 1918–1940 m.: tarp valdžios ir savivaldos“ – tai puiki priemonė visiems istorijos mylėtojams ir tyrinėtojams, kuriuose susisteminti svarbiausi Trakų–Kaišiadorių krašto istorijos įvykiai, faktai, kurie leidžia pažvelgti į praeitį iš įvairių praeities kampų.

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ,

Irma STADALNYKAITĖ

Naujienos iš interneto