Gražina Petrošienė, LŽD pirmininkė. A. Virvičienės nuotr.

„Vorutos“ pokalbis su Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininke, Stasio Lozoraičio premijos laureate Gražina Viktorija Petrošiene. Istorijos žurnalas „Voruta”, Nr. 2, 2025 

 

Kokie keliai Jus atvedė į žurnalistiką?

Apie žurnalistiką pagalvojau dar besimokydama Viduklėje, paskutinėse klasėse. Sekėsi rašyti, džiugino ir pirmi bandymai publikuoti žinutes į savo rajoninį laikraštį. Bet labiausiai suintrigavo susirašinėjimas laiškais su tėčio giminaičiu, žurnalistu iš JAV. Įsivaizdavau, kad būdama žurnaliste galėsiu išvykti, pamatyti pasaulį. Tuo metu net negalėjau pagalvoti, kad štai dabar, jau senatvėje, tokiu savo pasirinkimu būsiu kažkieno apkaltinta ir išvadinta kolaborante. Anot priekaištautojo, jau stodama į žurnalistiką turėjau suprasti, kad dirbdama spaudoje savaime tarnausiu okupantams, rašysiu pagal jų reikalavimus. Deja, tuo metu svajonės buvo kitokios, labai jaunatviškos. O gal ir gilesnio suvokimo nebuvo. Nieko ir apie pačius žurnalistus, jų gyvenimą ir darbą taip pat nežinojome, nebuvo mados apie tai rašyti.

Kur pradėjote savo žurnalistinį kelią ir kokie buvo mokytojai?

Pirmos tikrosios pamokos buvo gautos Vilniaus universitete, iš senųjų mūsų dėstytojų, kurie ir anais laikais tikrai labai sumaniai mokėjo pasakyti tai, ką norėjo, ką turėjom ir privalėjom žinoti. Išvykus į pirmąsias praktikas prasidėjo ir pirmieji nusivylimai. Atsimenu, pasirinkau arčiau namų Raseinių leidžiamą „Naują Rytą“. Griebiausi entuziastingai vienos, kitos temos, bet… Man delikačiai būdavo paaiškinama, kodėl tų temų geriau neliesti. Mat visi čia susipynę giminystės, darbo ryšiais, o aš lendu ne į savo daržą. Pamenu, redkolegijos susirinkime „protestuodama“ paklausiau: „Gal bus paprasčiau, jei pasakysite apie ką galima rašyti?“ Nusiraminimui (nuo vaikystės buvau arši kovotoja už teisybę) kurį laiką gavau redaguoti ir tvarkyti skaitytojų laiškus. Tačiau ir rajoninėje spaudoje turėjau daug gerų pamokų, mat tu čia esi matoma, arti tų žmonių, apie kuriuos kalbi, pasakoji. Stengiausi stebėti, kaip dirba patyrę kolegos. Išmokau prieš kiekvieną užduotį visada pasidaryti „namų darbus“. Buvo, kad ir prisvildavo koks blynas, bet savo pasirinkimu nenusivyliau.

Žinome, kad visas Jūsų žurnalistinis kelias sukosi Kaune. Gal galima prisiminti bent dalį jo, tuos žmones, leidinius ir t. t.?

Pamenate, buvo tokie daugiatiražiniai laikraštukai. Kolegė iš miesto dienraščio pasiūlė padirbėti viename iš jų – statybininkų laikraštyje „ Statybų pastoliuose“, mat mums, jaunai šeimai, jau labai reikėjo ir savo gyvenamojo būsto. Čia praleisti metai, sakyčiau buvo dar geresnė mokykla nei rajoniniame laikraštyje. Mada ir reikalavimas rašyti apie darbo pirmūnus, ordininkus išmokė visokių subtilybių, atsakomybės, nes čia jau tikrai turėjai tarnauti laikmečiui, tačiau tuo pačiu ir būti sąžiningas sau, o dar labiau – jaustis atsakingam prieš tą žmogų: neužgauti, nepažeminti, gerbti ir paisyti jo prašymų, jei kas buvo pasakoma „ne spaudai“. Svarbiausia, kad su visais tais soclenktynių reikalais nepadarytum jo pajuokos objektu prieš bendradarbius, artimuosius. Visada laukei ir jaudinaisi, kad redaktorius neišbrauktų tau svarbios ir reikšmingos frazės, o dar labiau, kad neprirašytų idėjinės įžangos ar pabaigos.

Čia bedirbant padvelkė pirmieji Sąjūdžio vėjai. Tuo metu toks „kietas partietis“ mūsų redaktorius išėjo į pensiją, atsikvėpėme. Džiaugėmės, kad ir tame mažame laikraštėlyje jau galėjome skelbti rašinius apie tremtinius, Bažnyčios gyvenimą, Atgimimą ir kitus svarbius to meto įvykius. Atrodo, jau nebereikėjo nešti parengto numerio cenzoriams į vadinamąjį „gorlitą“. Redakcijos kambarėlis tapo ir Sąjūdžio žmonių susibūrimo vieta. Puikiai prisimenu, kaip į Atgimimo veiklą greitai „įsisuko“ politinio švietimo, partkomo žmonės. Atmintin įstrigo ir greitas tresto „prichvatizavimo“ procesas. Dingo trestas, neliko laikraščio. Kas mokėjo, nesnaudė, o paskui visa kaltė buvo suversta kitiems.

Dar norėčiau prisiminti, kad nuo kokių 1979-ųjų kolegos Kaune buvom susibūrę į Jaunųjų žurnalistų sekciją. Tą jaunumo metų cenzą pratęsėme iki 35-erių, nes veiklos turėjome nemažai. Vadovavo mums šviesaus atminimo LRT Kauno redakcijos žurnalistas Raimondas Yla. Susiburdavome ir tuometinėje „ Kauno tiesoje“, pas kolegą Kazį Požėrą. Turėjome visokiausių idėjų bendrai veiklai, buvo apie ką pasikalbėti, diskutuoti. Neišsiskyrė mūsų keliai ir vėliau. Šviesaus atminimo Kazys tapo pirmuoju Stasio Lozoraičio premijos laureatu iš Kauno. Ten dirbusios kolegės Regina Pupalaigytė, Jadvyga Gavenavičienė iki šiol aktyvios LŽD narės. Regina 2023 m. tapo S. Lozoraičio premijos laureate, Jadvyga šiuo metu yra LŽD Kauno skyriaus pirmininkė.

Kuo skiriasi žurnalistinis darbas iki 1990-ųjų ir po jų, dabar?

Reikėtų plačiau kalbėti apie tą virsmo procesą 1989-aisiais, 1990-aisiais, kol dar gyva jame dalyvavusi karta. Nes pamažu prisiminimai blėsta, o kai kas ir prisiminti gal nenori. Tuo metu netikėtai buvau pakviesta padėti atkurti prieškaryje populiarų laikraštį „Ūkininko patarėjas“. Taip susiklostė, kad šiame steigėjų ir leidėjų entuziastų būrelyje buvau viena baigusi žurnalistiką, ir nors jau turėjau šiokios tokios patirties, sunku nusakyti tą jausmą, kai staiga pats tampi atsakingas už viską – ir situacija aplink nauja, ir apsisprendimas imtis tokio darbo visai nuo nulio buvo nelengvas, bet labai viliojantis. Reikėjo suburti kolektyvą, įsigilinti į tuo metu sudėtingą ir labai jautrią žemės ūkio situaciją. 1989-aisiais, prieš pat Kalėdas, pavyko išleisti pirmą numerį. Po redakcijos stogu prieglobstį rado entuziastai, norintys atkurti įvairias žemės ūkio organizacijas. Redaktorius Vytenis Neverdauskas aktyviai įsitraukė į šių organizacijų atkūrimą, dalyvavome ir mes, visas kolektyvas. Taip atsikūrė Žemės ūkio rūmai, Ūkininkų sąjunga, Jaunųjų ūkininkų rateliai, Lietuvos ūkininkių draugija, Susitvėrė Žemės savininkų sąjunga ir kitos organizacijos. Norėjosi visur dalyvauti, suspėti. Visa Lietuvėlė buvo išvažinėta, visur buvome laukiami. Sutikdavo redakcijos žmones pagarbiai, pasitikėdavo. Jau daug vėliau, menu, net krūptelėjau pirmą kartą išgirdusi palyginimą „žiniasklaida – purvasklaida“. Kodėl sušlubavo pasitikėjimas spauda? Manau, daugelis neišlaikė laisvos spaudos egzamino.

O kai aplink naujas gyvenimas, noras buvo visur suspėti, dalyvauti mitinguose, paskaityti Sąjūdžio spaudą, viską įamžinti, įsiminti. Ne visų kolegų požiūriai sutapo – buvo nemažai atsargumo, abejonių, netgi gan atvirų perspėjimų „per daug neįsijausti…“ Dabar gal ne vienas to ir prisiminti nebenori, nes laisvės vėjai išvertė abejonių barikadas. Buvo įdomu matyti, kaip sudėtingesniais, pavojingesniais momentais ne vieno pasiryžimas pastebimai išgaruodavo. Pamenu, rugpjūčio pučo dienomis staiga „pradingo“ visi laikraščio apžvalgininkai… Nurimus įvykiams ir vėl kaip niekur nieko ramiai pravėrė redakcijos duris.

Apie žurnalistinio darbo skirtumus tuomet ir dabar jau sunku ir kalbėti, ir lyginti. Pasakysiu labai trumpai: kiekvieną darbą turi dirbti profesionalai, specialistai. Atgimimo metais žurnalistikos griebėsi daugelis – tie, kam buvo svarbu išsisakyti, rašyti, kas turėjo galimybę sukurti ar atkurti kokį leidinį, tačiau apie jokį profesinį išsilavinimą nėjo kalba. Suklestėjo ir komercinė spauda, pasirodė pirmieji bulvariniai laikraščiai. Deja, tiek laisvės, tiek laisvos spaudos egzaminą išlaikė ne visi.

Gal galite ką nors prisiminti apie 1990-uosius, kaip tie vėjai Jus pustė?

Džiaugiausi būdama visų šių įvykių liudininke, stebėtoja, dalyve. Dar buvo maži vaikai, o šeimai vis mažiau likdavo laiko. Jaučiuosi juos labai nuskriaudusi. Laikraštį maketavome Vilniuje, „Respublikos“ redakcijoje, vieninteliu jų kompiuteriu. Tai irgi buvo stebuklas! Nebuvo kada pavargti, jauni buvome, tad laiko numigti kartais užtekdavo tik keliaujant traukiniu pirmyn atgal. Labai įsitraukiau į kaimo moterų organizacijos veiklą, padėjome visokiais būdais joms atkurti ir sustiprinti Lietuvos ūkininkių veiklą. Neįmanoma pamiršti, kokie sunkūs buvo pirmieji sugrįžtančių dirbti savo tėvų žemę žmonių žingsniai. Kaip skaudu tuomet buvo matyti jauną moterį, savo mažus vaikus migdančią pogulio po traktoriaus priekaba, nes jokio būsto virš galvos dar nėra – tik žemė ir begalinis noras ją dirbti patiems. Ne visiems sekėsi taip, kaip norėjosi, ne visiems palankios buvo sąlygos ir ne visuomet teisingi valdžios sprendimai. Dar liūdniau buvo matyti ir pirmuosius bankrutuojančius ūkininkus.

Redakcija plėtėsi, Atgaivinome leidinį moterims ir šeimai „Šeimininkė“. Jis tapo labai populiarus, o tiražas neįtikėtinai didelis, net per 300 tūkstančių egzempliorių. Leidome patarimų knygeles, kalendorius ir kitką. Ateidavo dirbti specialaus išsilavinimo neturintys žmonės, tad buvo svarbu ugdyti kolektyvo profesionalumą. Savo kieme dideliu pranašu nebūsi, tad kilo mintis kviestis Universiteto dėstytojus į redakciją: klausydavomės jų paskaitų, įžvalgų, sulaukdavome konkrečių pastabų, patarimų. Džiaugiuosi, kad ir purtomas įvairių sukrėtimų „Ūkininko patarėjas“ išsilaikė, šiemet mini leidinio šimtmetį nuo jo įkūrimo datos.

Jūs esate viena iš tų, kurie atkūrė Lietuvos žurnalistų draugiją, iki šiol nuolat turite čia visuomeninių pareigų. Prašytume prisiminti tą kelią.

LŽD atkūrimo organizatoriai buvo vilniečiai. Tačiau nuo pirmų dienų stengėmės įsijungti į šį sąjūdį. Aš asmeniškai, dirbdama laisvame ir nepriklausomame leidinyje, niekaip negalėjau suprasti kolegų, besiskundžiančių valdžios kišimusi į spaudos reikalus. Mes ir kiti savarankiški leidiniai to nepatyrėme, nes visais įmanomais būdais, tiek rodant teigiamus persitvarkymo pavyzdžius, tiek kritikuojant daromas klaidas, norėjome palaikyti nepriklausomos, demokratinės valstybės pirmuosius žingsnius, jos siekius, vertinti įvykius objektyviai. Tačiau buvo ir kita linija – aštriai kritikuoti, nepasitikėti, kaltinti. Štai tuomet ir išsiskyrė žurnalistų ir leidėjų keliai. Manau, tai buvo teisinga. Po atkuriamosios LŽD konferencijos nutarėme pasirašyti atvirą kreipimąsi, kad paliekame tuometinę jau Lietuvos žurnalistų sąjungą. Po renginio visi pasklido, tų mūsų parašų tebuvo tik kelios dešimtys. Nepamenu, kuris dienraštis atspausdino ir mūsų pavardes. Ilgai buvome krikštijami kolegų „teisuoliais“ ir visokiais kitokiais aštresniais epitetais. Tačiau ši takoskyra tuomet, manau, buvo reikalinga, nes kiekvienas pagaliau galėjome ir privalėjome pasirinkti kur ir su kuo dirbti. Kaip ir apskritai dabar šiame darbe – gali tarnauti užsakovams, gali dirbti vedamas padorumo ir žurnalistinės etikos.

Nuo Draugijos atkūrimo pradžios dalyvauju jos veikloje, buvau renkama į Centro valdybą, o vėliau, Romai Grinbergerienei pasitraukus iš pirmininkės pareigų, teko imtis ir vadovavimo. Būtent jos buvau paskatinta neatsisakyti pareigų; nežinau kodėl, bet ji manė, kad žmogui iš Kauno pavyks labiau suburti bendruomenę: „Mes, vilniečiai, esam labiau susipriešinę, pilni asmeninių ambicijų. Tu mokėsi išlaikyti draugiją“. Paėmiau į širdį jos žodžius, visuomet prisimenu tą vienybės ir įsiklausymo palinkėjimą. Su pertraukomis ir tęsiu šias pareigas, vis norėdama, kad kuo greičiau jaunimas perimtų mūsų, vyresniųjų, darbus.

Gal pasakytumėte, kur labiausiai patiko dirbti (kokiuose leidiniuose) ir kokie lieka gražiausi prisiminimai?

Ne tiek daug leidinių mano gyvenime, nes kur jau pradedu, tai ten ir neriu visa galva į darbą. 2005 – aisiais buvau pakviesta į kultūros ir meno savaitraštį „Nemunas“. Leidiniui iš žurnalo virtus savaitraščiu prireikė ne tik rašytojų žodžio, bet ir žurnalistinės patirties. Užsibuvau ir čia. Tas laikmetis vėl buvo gana įdomus, nors ir nelengvas. Visi pasinėrė į verslus, o kultūrai dėmesys labai buvo sumažėjęs, finansavimas leidiniams taip pat minimalus. Žurnalo skaitytojams teko priprasti prie pasikeitimų, nes savaitraštyje atsirado naujų temų, publicistikos, daugiau dienos aktualijų, reportažų, greitos informacijos apie parodas, premjeras, knygų pristatymus. Tada to labai reikėjo, nes didieji leidiniai mažiausiai tam skyrė dėmesio. Ir vėl kelionės, susitikimai, naujos pažintys, rūpestis leidinio sklaida. Man, buvusio vargonininko, o vėliau muzikos mokytojo, chorvedžio vaikui, toks gyvenimas nuo vaikystės buvo arti širdies. Džiaugiausi tuo pačiu metu galėdama kiek patalkinti ir „Marijos radijui“, pakalbinti laidose meno, kultūros žmones.

O kai savaitraščiui radosi galimybė vėl tapti kvadratiniu mėnesiniu žurnalu, buvo jau pats laikas pasinaudoti tuo senai užtarnauto poilsio statusu ir pagaliau rasti laiko sau. Tačiau ir vėl neatsispyriau netikėtam pasiūlymui: teko dar keletą metų padirbėti žurnalo „Rasos“ redaktore. Juokiausi pati iš savęs, kad, užuot puoselėjus savo seną sodybėlę prie Jiesios, mokau kitus dirbti sode, darže, gėlyne, saugoti ir gražinti aplinką, rūpintis ekologija… Bet buvo labai įdomu, ypač dirbti su jaunu kolektyvu. Mano patirtis ir jų išmanumas puikiai suderėjo, sekėsi išlaikyti gerą, kūrybingą atmosferą kolektyve, su autoriais. Apskritai visuomet savo darbe laikiausi taisyklės ir mokiau to jaunesnius – gerbti savo skaitytoją, laikytis profesinės etikos. Tad ir prisiminimai gražiausi tie, kai leidinys buvo skaitomas, prenumeruojamas, skaitytojų mylimas ir vertinamas.

Kokios rimčiausios dabar yra žurnalistikos problemos, kuo rūpinatės? Juk Jūs matote, kaip dabar dirba Lietuvos žurnalistai.

Ir matau, ir girdžiu. Kartais džiaugiuosi, o kartais labai liūdžiu. Džiaugiuosi dabartinėmis galimybėmis, kurias turi žurnalistai savo darbe ir jas išnaudoja profesionaliam darbui. Tos galimybės kaip diena ir naktis skiriasi nuo ano laikmečio, kai pradėjo dirbti mano karta. Ir liūdžiu, kai nepaisant visos pažangos, dirbama yra itin aplaidžiai, neprofesionaliai, nesąžiningai konkuruojant, o gal tiesiog nesuvokiant savo profesijos vaidmens ir atsakomybės. Stebiu kolegų darbą kaip vartotoja, bet turiu galimybę į kai kuriuos dalykus pažvelgti iš vidaus. Jau kuris laikas esu deleguota nuo LŽD į Visuomenės informavimo etikos komisiją. Čia suplaukia gyventojų ir organizacijų skundai dėl įvairių „Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso“ pažeidimų žiniasklaidoje. Ši komisija yra įkurta kaip žurnalistų bendruomenės savitvarkos institucija, siekianti užtikrinti žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, o žurnalistus ir informacijos skleidėjus įpareigojanti etiškai skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones. Todėl iš darbo patirties šioje komisijoje labiausiai liūdina tie dalykai, per kuriuos matai, kad yra griaunamas didžiausias informavimo priemonių turtas – tai pasitikėjimas, kurį sukūrė ne tik dabarties žurnalistai, bet ir ankstesnės jų kartos, skleidusios laisvą žodį.

Labai norėčiau, kad mūsų, žurnalistų, bendruomenė suprastų savo profesinę pareigą ir atsakomybę už žodžio, informacijos laisvę kaip vieną svarbiausių demokratinės visuomenės institutų. Dar daugiau vilčių dedu į jaunimą. Todėl negaliu nepasidžiaugti, kad jau trečias dešimtmetis LŽD ne tik teikia savo kasmetinę Stasio Lozoraičio vardo premiją „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ (premijos ilgamečiai mecenatai yra ūkininko Kazio Starkevičiaus šeima), bet pastaraisiais metais įsteigė ir Kazio Lozoraičio vardo stipendiją žurnalistikos studentams (stipendijos mecenatas – prodiuseris ir kūrybos namų „Elitaz“ įkūrėjas Gediminas Jaunius). Būsimieji žurnalistai aktyviai dalyvauja šiame konkurse, o tai reiškia, kad jiems yra svarbios spaudos tradicijos, tikrosios gyvenimo vertybės.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Evelina KISLYCH-ŠOCHIENĖ ir Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ